1082> How to Lose a Guy in 10 Days / Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų (2003) (2)

Nebūčiau dariusi antro įrašo, nes prieš keletą metų jau aptariau šį filmą, bet kai supratau, kad šįsyk norisi žymėti ne didesnį nei 4/10 balą (pirmąsyk visą šešetą daviau), tai ta proga privalėjo atsirasti atskiras įrašas.

Man jau kurį laiką sunku su komedijomis. Tai, kas seniau atrodė visai linksma, dabar nepriverčia filmo peržiūrėti net iki galo. Šį žiūrėjau vien todėl, kad įsijungiau kaip foną savo veikloms. Na, ir daug kas ten atrodė taip kvaila, hiperbolizuota ir visiškai ne(be)juokinga. Pabaiga nepatiko ir pirmąsyk žiūrint, tai šįkart ji man buvo lyg vyšnia ant torto, galutinai suerzinusi. Kokiu būdu buvo nuspręsta, kad vienas kažkokiu būdu yra kaltesnis, nors nesąmonių daugiausiai pridirbo visai kitas žmogus.

1030> Interstellar / Tarp žvaigždžių (2014)

Interstellar – vienintelis Ch. Nolan filmas, kurio dar nebuvau mačiusi. Sekmadienį LNK paskyrė Ch. Nolan, nes dieną rodė šį, o vakare Dunkirk, kuris man labai patiko, bet antrąsyk nežiūrėjau. Tad ir nusprendžiau užpildyti spragą. Ir reklamos visai netrukdė, nes filmas – beveik trys valandos, tai vis tiek būčiau dariusi kokias nors pertraukas.

Tai va. Būrelis mokslininkų bei pilotas išskrenda į kosmosą, kur mėgins atrasti naują gyvenamą vietą žmonėms, nes Žemėje jau darosi nebegerai. Pradžia lėta, netgi migdanti. Jei nuoširdžiai, tikriausiai ir kosmoso tema nėra man labai įdomi, nebent pažiūrėti į kosmoso vaizdus, žvaigždes, mėnulį mėgstu (todėl gaila, kad šito filmo nemačiau kino teatre, nes vaizdai turėjo būti įspūdingi, maniškis televizorius kokybe didele nepasižymi), tad tikėtina, kad ir dėl to aš gan nuobodžiaudama žiūrėjau. Įdomu pasidarė tikriausiai po kokios valandos, na, ir tada jau visai susidomėjusi ir žiūrėjau. Šiaip įdomi idėja, tos visos dramos – irgi, gal ne mano skoniui tos klišinės frazės apie tai, kaip meilės jausmas ten gali viską išgelbėti ir t.t., bet jas praignoravus galima žiūrėti ir nevartant akių. Kulminacija turėjo būti labai nustebinanti, bet nejaučiau didelio nustebimo, na, kažkaip nesugebėjo labai giliai iki emocijų prasisprausti visa ši istorija. Ir antrąsyk nežiūrėčiau (nebent kino teatre, nes dabar šį tą iš techninės pusės praleidau, pvz. muziką), bet nesakau, kad tas tris valandas prašvaisčiau, nes kad ir ne nuo pradžių, bet visai įtraukė, tą rodo ir tai, kad filmo metu nesugalvojau pradėti plauti grindų, valyti dulkių ar dar pan. Gal tiesiog lūkesčiai buvo per dideli, tai nusivylimo buvo. Dar džiaugiuosi, kad su lietuvišku vertimu žiūrėjau, nes kitaip būčiau greitai išjungusi, kadangi astronominės sąvokos būtų nemenkai sutrukdžiusios bendram siužeto supratimui.

Nepopuliari nuomonė, žinau.

7/10

926> Reign of Fire / Monstrų ataka (2002)

Rež.: Rob Bowman
Vaidina: Matthew McConaughey, Christian Bale, Gerard Butler,
2002 m., JAV, Didžioji Britanija, Airija, 101 min
Žanras: veiksmo, fantastinis, nuotykių, mokslinė fantastika, trileris
imdb nuoroda čia.

Sausio 30 d. buvo Ch. Bale gimtadienis. Pamačiau visai atsitiktinai ir kažkaip pagalvojau, kad pats metas nutraukti filmų nežiūrėjimo periodą (jei neskaitytume trumpųjų filmų festivalio, paskutinįsyk filmą žiūrėjau lapkričio mėnesį. Pati netikiu tuo) bei pažiūrėti filmą būtent su juo – savo mylimiausiu aktoriumi. Išsirinkau apokaliptinį filmą apie tai, kaip pasaulį užvaldo drakonai ir likę gyvieji bando ne tik išgyventi, bet ir sugalvoti, kaip pasaulį perimti į savo rankas.

Neturėjau didelių lūkesčių, bet ir nemaniau, kad man tiek nepatiks. Na, nebuvo taip, kad jame mane kažkas labai jau erzintų ir nervintų, bet absoliučiai nesudomino niekas iki pat pabaigos titrų. Įsiminė tik M. McConaughey išskirtinė išvaizda, o visa kita – klišės, nereikalingi dialogai ir pati drakonų istorija tokia meh ir neįtikinanti.

2/10

True Detective (1 sezonas)

Kūrė: Nic Pizzolatto
Vaidina: Matthew McConaughey, Woody Harrelson, Michelle Monaghan
2014 m., JAV, 8 ep. x 55 min
Žanras: mistinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Kadangi šio serialo kiekvienas sezonas rodys naują istoriją su naujais personažais, nusprendusi žiūrėti ir antrąjį bei (jei bus) kitus sezonus, apie juos nuomonę rašysiu atskiruose įrašuose.

O pirmasis True Detective sezonas pasirodė itin triukšmingai. Žinau, kad negalima absoliutinti, bet buvo toks jausmas, kad visi tik ir šnekėjo apie jį, apie puikius aktorius, kokybišką pastatymą ir įdomią istoriją. Tačiau pati peržiūrėjau jį gan neseniai – jau spėjo pasirodyti ir antrasis sezonas. Kalba, kad ne toks geras kaip pirmasis, bet tvirtesnė auditorijos nuomonė turėtų susiformuoti tik jam pasibaigus.

2012, Luiziana. Rustas ir Martinas yra iškviečiami apklausai apie 1995-ųjų įvykius, kuomet abu bendradarbiavo dirbdami policijoje detektyvais. Tais metais jie ne tik tyrė keistą ritualistinę žmogžudystę, bet ir po bendradarbiams nežinomo konflikto išsiskyrė jų keliai. Nuo to laiko jie net ir nebematė vienas kito. Dabar jie turi prisiminti to meto įvykius, kuriuos, manė, jau visam laikui yra palikę praeity.

Mėgstu skeptiškai žvelgti į tuos dalykus, kuriuos visi mėgsta. Šis serialas – ne išimtis. Netgi pradžioje, pamačiusi ritualistinę žmogžudystę, naudojamus ragus, pagalvojau – nejaugi nieko naujesnio nebesugalvoja? Juk Hannibal ragai jau tapę neatsiejama serialo dalimi. Tačiau greitai skepticizmą teko pamiršti. Taip, įžvelgiau dar ne vieną panašumą į Hannibal (pavyzdžiui, bent pradžioje Rustas man buvo kiek panašus į Vilą, serialų atmosferos – taip pat panašios), bet nuo kada tai minusas? Tai reiškė, kad prieš mano akis buvo dar vienas kokybiškas, detektyvo elementų turintis serialas.

Kadangi buvo po truputį grįžtama į praeitį bei pasakojama visa istorija, įvykusi prieš beveik dvidešimt metų, negalėjau nespėlioti, kas ten tokio įvyko, kad dabar jie turi pasakoti tuos įvykius. Kilo klausimai apie tai, kuris iš detektyvų meluoja, kuris galėjo padaryti ką nors išties blogo. Ėmiau įtarinėti vieną iš jų kaip žudiką maniaką, svarstyti, kas vyko visus tuos metus po visko, kaip apskritai jų keliai išsiskyrė. Į klausimus po truputį buvo atsakoma. Ir tas buvo puiku. Kiekviena serija – vis naujas pasistūmimas į priekį, vis dar vienas gautas rūpimas atsakymas, vis naujas klausimas, į kurį atsakymo vėl tenka laukti. Veiksmo nedaug, užtat galingi dialogai, dar galingesni žvilgsniai bei pagrindinių aktorių –Matthew McConaughey ir Woody Harrelson – vaidyba. Vos aštuonios serijos, o charakteriai išplėtoti taip, kaip kiti serialai nesugeba ir per 24 vieno sezono serijų. Apskritai, pastebėjusi esu, kad man patinka, kai tiek mažai serijų serialas teturi. Taip, norisi dar, liūdna, kai žinai, kad tęsinio nebebus, bet geriau pagalvojus – užtat gavau aštuonias puikias serijas, kurios mažai kuo nusileidžia viena kitai.

Bent man tai nepasirodė itin lengvas serialas. Pakakdavo 1 ar 2 serijų vienam kartui – visgi niūri atmosfera tikriausiai ,,padarydavo“ savo. Kad ir kaip būdavo įdomu, atidėdavau serialą kitam kartui, nes norėdavosi įsijungti vėl tada, kai jau nebesijausiu išsunkta serialo nuotaikos – tad ar bereikia sakyti, kad jis įtaigus?

Žinoma, HBO paprastai yra kokybės ženklas, tad atidirbta iki smulkmenų – net ir kiekvienos serijos pradžioje esantis ,,pristatomasis filmukas“ (nuoširdžiai, nežinau, kaip jį teisingai pavadinti, bet spėju, suprantate, apie ką aš) toks kone tobulas su lygiai taip pat tobulai pritaikytu muzikiniu takeliu. Vienas malonumas – toks, kad net nesinorėdavo persukti to filmuko (ką šiaip mėgstu daryti).

Paskutinė serija – verta finalinės vardo. Visa net spirgėjau žiūrėdama ją. Ir galbūt nemeluosiu, kad joje  – daugiausiai veiksmo, lyginant su kitomis. Smagu, kad dėmesys seriale skiriamas ne tik veiksmui, ko galima būtų tikėtis iš kriminalinio serialo. Analizuojami pagrindinių veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai, tai, kaip bėgant laikui, įtampa tarp jų didėjo, tai, kaip progresavo, o galiausiai – kokie jie buvo susitikus jiems po šitiek metų. Vietomis net atrodydavo, kad ne žudiką išsiaiškinti svarbiausia. Svarbūs yra jie – du pagrindiniai veikėjai, turintys silpnybių daugiau nei gerų savybių, o juk tokie dažniausiai būna daug įdomesni.

9/10

645> The Wolf of Wall Street / Volstryto vilkas

Tai biografinė kriminalinė komedija/drama, pasakojanti apie Džordaną Belfortą nuo pat jo pakilimo dirbant biržos makleriu, apimanti ne tik pasakojimą apie tai, kaip jis užsidirbo pinigus, bet ir tai, kaip juos leido. Narkotikai, įspūdingi pirkiniai, seksas ir dar visa krūva pinigų, kuriuos jau nė nebežino kaip leisti.

Penkiais Oskarais nominuotas filmas (geriausio metų filmo, pagrindinio ir antraplanio aktoriaus, scenarijaus, režisieriaus kategorijose), kurio tematika ir trukmė man atrodė (ir tebeatrodo) nesuderinami dalykai. Asmeniškai man gaila leisti laiką žiūrint komediją, pilną svaigalų ir sekso, beveik tris valandas. Būtent todėl ir atidėliojau aš jį, nors, turėdama planą šiemet pamatyti bent jau didžiąją dalį ,,oskarinių“ filmų, žinojau, kad vieną dieną prieisiu ir prie jo. Na, ir po vakar, kai pamačiau išties puikų M. Scorsese’s filmą, pagalvojau, kad gal tik iš trailer’io atrodo neįdomus, tuo labiau, kad visi išsijuosę jį giria.

Iš tikrųjų, man čia visai netrukdė veikėjai, vartojantys žodį ,,fuck“ kelissyk viename sakinyje, narkotikai, sekso scenos, juokeliai apie antrą galą – nežinau kokiu būdu, nes ypač to ,,humoro“ esu nemėgėja, bet šiame filme buvo visai linksma, kai kurios scenos (na, kad ir ta, kai Džordanas bandė nusigauti iki savo automobilio būdamas apsvaigęs nuo narkotikų – tikriausiai ir antrą ar trečią kartą žiūrėdama šią sceną juokčiausi lygiai taip pat) privertė labai smagiai pasijuokti. Nors  antipatija, kuri vis dar atstumia nuo filmų su Leonardo DiCaprio, kad ir kokie po to jie pasirodo esantys puikūs, dar jaučiama, tačiau prisidėsiu prie visų ir pasakysiu, kad jo pasirodymas šiame filme yra nuostabus. Tikriausiai pirmą sykį matau jį tokį nutrūktgalvišką, atsipalaidavusį ir, rodos, tiesiog kaifuojantį – vaidmuo įtaigus ir įsimenantis, tad gal vis dėlto duokit jam šiemet tą Oskarą? Nors taip, kaip ir daugelis, jau kažkaip ir pati apsipratau su mintimi, kad matyt šiemet Matthew McConaughey šlovės valanda bus… Bet tai yra antras geriausias jo vaidmuo iš tų, kuriuos man teko matyti (nors pripažinsiu, daug ko dar su juo nemačiusi, o pats geriausias vaidmuo – What’s Eating Gilbert Grape), toks jausmas, lyg jis būtų išsinėręs iš savo odos ir peržengęs savo ribas.

Bet, kaip ir minėjau, trukmė tiesiog neadekvati. Po valandos jau nuobodžiavau. Jau kurpiau planus, kaip iki pusės pažiūrėsiu ir kitą dalį jau ryt užbaigsiu, tačiau kažkaip prastūmiau ir antrąją valandą, tikėdamasi, kad neužmigsiu bežiūrėdama, o trečioji valanda buvo bene įdomiausia iš visų trijų, tad sugebėjo netgi prabudinti ir todėl nėjau iš karto užbaigusi miegoti, o dar nusprendžiau ir ,,šviežiais“ prisiminimais paremtą atsiliepimą parašyti. Dvi valandos – dar sutikčiau, bet nė minutės daugiau. Siužetas – eilinis ir ganėtinai nuspėjamas, tačiau linksmos scenos neleidžia visą kino juostos laiką sėdėti abejingai laukiant, ar pamokys Džordaną likimas ir jei taip, tai kaip.

Aš suprantu, kad būsiu iš mažumos, kuriai šis filmas – vidutinis, bet man visų pirma svarbiausia tai, kiek filmas įtraukia, suteikia kokių nors emocijų ir pan., o tik tada eina pastatymo kokybiškumas ir kiti niuansai. Todėl nepaisant patikusių dalykų, ilga trukmė ir tik tarpais jaustas įsitraukimas į filmą skatina mane vertinti jį gan vidutinišku balu. Bet M. Scorsese nežadu paleisti ir jau turiu numačiusi keletą jo filmų, gal net pažiūrėsiu ir netolimoje ateityje.

Ir beje, kaip smagu pamatyti buvo Jean Dujardin! Norėtųsi, kad ,,Artisto“ šlovė jį dar sykį aplankytų ar kad bent jau jį matytume didžiuosiuose ekranuose kur kas dažniau.

6/10

Rež.: Martin Scorsese, vaidina: Leonardo DiCaprio, Jonah Hill, Margot Robbie, Matthew McConaughey, Jean Dujardin, 2013 m., JAV, 180 min

633> Dallas Buyers Club / Dalaso klubas

Tai 6 Oskarams šiemet nominuotas ir du iš jų jau beveik laikantis rankose (daugelis jau beveik neabejoja, kad Jared Leto ir Matthew McConaughey savo kategorijose bus laimėtojai) filmas, pasakojantis realiais įvykiais paremtą istoriją apie teksasietį elektriką Roną Vudrufą, kuris visai netikėtai sužino, kad serga ŽIV. Gydytojai jam išpranašavo mirtį po 30-ies dienų. Tačiau Ronas nusprendė nepasiduoti: kadangi JAV tuo metu dar buvo draudžiami ŽIV numalšinti galintys vaistai, jis legaliais ir nelegaliais būdais ne tik ėmė ieškoti nekenksmingų ir virusą nugalėti galinčių vaistų, bet ir platinti juos tarp kitų to paties likimo žmonių.

Pirmiausia, tikriausiai kaip ir visi, pagirsiu pagrindinius aktorius: jau minėtuosius Jared Leto ir Matthew McConaughey, kurie čia sužiba ne vien svorio numetimu, bet ir puikia vaidyba. Daug kam M. McConaughey pagrinde žinomas iš romantinių komedijų, tačiau paskutinius kelerius metus jis puikiai įrodinėja, kad gali būti ir puikus draminis aktorius. Tai, kaip jis pasirodė šiame filme jau ir nebekelia abejonių, kad ateity dar išvysime jį ne kartą atliekantį tokius pat, o gal net ir dar stipresnius vaidmenis. Tuo tarpu Jared Leto į ekranus grįžta po ketverių metų su didžiausiu trenksmu. Iš tikrųjų, jo vaidmuo, kad ir antraeilis, bent man nublanko ir prieš M. McConaughey. Vaidinantis taip pat sergantį transvestitą jis greitai užsikariauja simpatijas: vaidmuo išties sudėtingas, atidirbtas ,,nuo… iki…“, nepaliksiantis abejingų.

Kalbant apie siužetą, tai tikriausiai vėl būsiu nesusipratėlė (kaip ir visada, kai mano ir ,,daugumos“ nuomonė nesutampa). Iš vienos pusės, tai yra puikus filmas, kadangi atkreipia dėmesį į aktualią problemą, apie kurią, bent jau Lietuvoje, ne tiek ir daug šnekama, o ką jau kalbėti apie tam tikras klaidingas nuomones, kurias nemažai žmonių turi susidarę apie sergančiuosius ŽIV ir kurias būtent šis filmas ir parodo. Tačiau kalbant apie pastatymą, jei ne pati idėja ir aktorių komanda, nežinia, kaip apskritai vertinčiau, nes man filmas buvo nuobodus, ypač pirma jo pusė, kai vis žiūrėjau, kiek to laiko prabėgo ir kiek dar liko iki pabaigos. Antra kino juostos pusė jau pasirodė įdomesnė ir labiau įtraukianti, bet net ir tada nejaučiau didelio entuziazmo žiūrėti.

7/10  – už paliestą įdomią temą ir puikų aktorių darbą.

Rež.: Jean-Marc Vallée, vaidina: Matthew McConaughey, Jennifer Garner, Jared Leto, Denis O’Hare, Steve Zahn, 2013 m., JAV, 117 min

497> How to Lose a Guy in 10 Days / Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų

Tikriausiai kažkam bus keista, kad sugebėjau iki šiol būti nemačiusi šios romantinės komedijos- juk begalę kartų ją rodė per tv. Bet juk ne kaži ką ir praradau- tuo įsitikinau vakar vakare pagaliau pažiūrėjusi.

Bendžaminas Baris – mergišius, dirbantis reklamos srityje ir trokštantis sukurti naujausiąją reklamą deimantams. Norėdamas įrodyti, kad supranta moteris, jis susilažina su viršininku, kad per dešimt dienų privers įsimylėti nepažįstamą merginą. Tuo tarpu moteriško žurnalo skilties ,,How“ (,,Kaip“) autorė Endi sugalvoja padaryti eksperimentą: per dešimt dienų sutikti vaikiną, priversti ja susižavėti, o po to- ją mesti. Vėliau visa tai aprašys straipsnyje. Tad netrukus Bendžaminas ir Endi, turėdami savo kėslų, ir susipažįsta.

Vėl kiek nepatiko ilgoka trukmė, tuo labiau, kad pabaiga sutilpo į paskutines gal 10 minučių (lyginant su Wedding Crashers, kur nuo konflikto ir susitaikymo visas pusvalandis praėjo), tad buvo galima vieną kitą įvykį ir suspausti. Idėja pakankamai miela, aktoriai- pusė bėdos, gal tik Kate Hudson perdėtos mimikos (kai tokių nereikėdavo) kartais erzindavo. Pats pateikimas- ganėtinai smagus, buvo momentų, kai ne tik šypsojausi, bet ir juokiausi. Žodžiu, išties galima priskirti prie geresnių amerikietiškų romantinių komedijų.

Buvo įdomiau nei paprastai laukti kulminacijos, mat ,,pasišiukšlinę“ yra abu, o ne kuris vienas. Tad laukiau, kaip atrodys kulminacinis konfliktas ir, pripažinsiu, kad nusivyliau, kadangi išsuko viską taip, kad tik vienas liko kaltas. Taip ir nesuvokiau kodėl, nes kiekvienas turėjo dėl ko pykti ant kito. Tai pasirodė nelogiška ir bendras įvertinimas dėl to šiek tiek krito.

6/10

Rež.: Donald Petrie, vaidina: Kate Hudson, Matthew McConaughey, 2003 m., JAV, Vokietija, 116 min