Archyvas

Archive for the ‘Mel Gibson’ Category

869> Signs / Ženklai (2002)


signsRež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: Mel Gibson, Joaquin Phoenix, Rory Culkin, Abigail Breslin
2002 m., JAV, 106 min
Žanras: drama, mokslinės fantastikos trileris
imdb nuoroda čia.

  1. Night Shyamalan gali sukelti dviprasmiškus jausmus – priklausomai nuo to, kokie jo režisuoti filmai iki šiol yra matyti. Šio režisieriaus filmografija itin spalvinga, tačiau kol kas į akiratį patekdavo tik tie ,,geresni“ jo filmai, o ,,Signs“ – ne išimtis.

2002-aisiais pasirodęs filmas pasakoja apie fermoje gyvenančią šeimą. Grehamas Hesas, prieš keletą mėnesių praradęs žmoną, augina dukrą ir sūnų kartu su neseniai atsikrausčiusiu broliu Meriliu. Vieną rytą jie užtinka savo kukurūzų laukuose keistus ženklus. Iš pradžių Hesas tai priskiria vietinių papokštavimui, tačiau greitai ši versija atidedama į šalį, kai televizijoje rodomi lygiai tokie patys ženklai laukuose, nufilmuoti įvairiuose pasaulio kampeliuose, o visai šalia ima girdėtis keisti garsai. Po truputį pradedama suvokti, kad ,,neįmanoma“ gali tapti ,,įmanoma“ – Žemėje pasirodė ateiviai.

,,Ženklai“ turi tai, ko galima norėti iš puikaus trilerio. Dar ekrane matant pradžios titrus nuteikiama grėsmingai – prie kuriamos nuotaikos prisideda puikiai tam tinkamas muzikinis takelis, o vietomis – ir tiesiog paprasta tyla, kuri neretai sukelia daugiau nejaukumo nei standartinė kas antrame šiuolaikiniame siaubo trileryje skambanti muzika. Verta pagirti režisieriaus ir operatoriaus darbą: scenos sukurtos preciziškai, be nereikalingų detalių ir keliančios įtampą. Kukurūzų laukas jau yra įgijęs šiurpios vietos, kur gali įvykti patys didžiausi košmarai. Ar tik ne žymusis siaubo karalius Stephen King prie to prisidėjo, parašydamas įstabųjį ,,Kukurūzų vaikai“ kūrinį, kuris nesyk buvo ekranizuotas? Scena, kai Grehamas, pasitelkdamas peilio skaidrų paviršių, bando pamatyti, kas yra kitame kambaryje, priverčia sulaikyti kvapą ir neramiai laukti scenos kulminacijos. Tokių scenų šiame filme rasti galima ir daugiau, todėl žiūrovui nepaliekama galimybės visiškai atsipalaiduoti – jam karts nuo karto primenama, kad tai kino juosta ne tik apie šeiminius santykius.

O šeimos santykiai, netekties išgyvenimas, vienybė – tai temos, kurioms skiriama nemažai dėmesio. Išlaikoma intriga, kadangi tiksliai sužinoma, kas nutiko Grehamo žmonai, tik po pusės filmo, o iki tol – tik keletas detalių gali būti girdima ar matoma, kai ekrane pasirodydavo trumpos praeitį vaizduojančios scenos. Per daug neužsiciklinama ties sentimentais – to įrodymu gali būti kulminacinė dalis, kur sukeliamas liūdesys, tačiau su šia emocija ilgiau pabūti neleidžiama dėl prasidedančio veiksmo. Šeima ganėtinai keista ir šia savo savybe primena kitą režisieriaus filmą – ,,Kaimas“ (2004). Ir lygiai kaip ir žiūrint pastarąjį, taip ir stebint ,,Ženklus“ kurį laiką nepavyksta nuspręsti, kiek keistumas yra tinkama savybė, kiek parodanti trikdžius ne visai įtikinamoje aktorių vaidyboje. Mel Gibson, atlikęs Grehamo vaidmenį, sugeba įtikinti savo vaidinamu personažu, kuris nusivylęs Dievu, negali susitaikyti su žmonos mirtimi bei bijo, kad praras ir likusius jam brangius žmones – vaikus. Apie Joaquin Phoenix vaidybą plėstis matyt neverta – nesvarbu, ką vaidintų, savo darbą atlieka taip, kad tiesiog nepavyksta abejoti jo aktoriniais sugebėjimais įsikūnyti į bet kokį vaidmenį, o šiuo atveju – į nuosmukį patyrusio vyriškio. Rory Culkin vaidyba dar pusėtina, Abigail Breslin pasirodymas trikdė negebėjimu parodyti elementariausių emocijų. Bendradarbiavimas, vienybė ir rūpinimasis vienas kitu atskleistos tiek, kad norėtųsi palaikyti juos dramatiškose situacijose, tačiau vietomis neadekvačios veiksmui ar dialogams mimikos bei kūno kalba veikia priešingai – norisi galvoti apie tai, kas galėtų blogiausia įvykti veikėjams ir kaip tokiu atveju būtų galima paploti (nepaisant to, kad ploti po filmo, jei šalia nesėdi prie jo prisidėję žmonės, nelogiška).

Kino juostoje džiugina specialieji efektai, kadangi jų nemažai naudota, tačiau išlaikomas balansas: neperkrauta ir nerėžia akies. Kino juosta netampa tiesiog specialiųjų efektų pasirodymu. Jie čia reikalingi tam, kad įtikinamiau ir vaizdingiau padėtų perteikti siužetą.

Žinoma, filmas neapsieina be klišių, pavyzdžiui, stereotipinių personažų, svarbiausiu momentu dingusios šviesos, bandymo gąsdinti primityvoku būdu – kai kas nors staigiai išnyra iš už kampo ar iš tamsos. Visgi tenka pripažinti, kad neretai šioje kino juostoje naudotos klišės visai neerzina, o kaip tik sugeba prisidėti prie kuriamos įtampos ar slogios ir baugios nuotaikos kūrimo.

,,Ženklai“ – tai vienas iš vertų dėmesio ir neprasta kokybe pasižyminčių M. Night Shyamalan projektų. Paslaptingumas, įtampa, intriga, drama, persipynusi su fantastikos ir trilerio žanrais – rodos, šiame filme kažką, kas patrauktų dėmesį, galėtų rasti daugelis žiūrovų. 7/10

636> The Passion of the Christ / Kristaus kančia


51aPamenu, kai tuoj po šio filmo pasirodymo, girdėjau kalbas, kaip moterys klykdavo ir alpdavo žiūrėdamos šį filmą, tiesą pasakius, ir pačiai teko kažkada girdėti verksmus, kai šis filmas buvo rodomas bažnyčios iniciatyva, o pati ėjau tikriausiai į komunijos pamokėles (sprendžiu pagal filmo pasirodymo metus). Tačiau iki šiol taip ir neteko man jo matyti, nors kartą berods lyg ir buvo įsijungtas, kai rodė per tv, tačiau namiškiai išsigando lietuviškų titrų, kuriuos skaityti ne taip ir lengva mažame ekrane, tad taip ir liko… Užtat dabar sužinojau, kas tai per kino juosta, nominuota trims Oskarams bei sukėlusi daug atgarsio ir prieštaringų nuomonių.

Apie ką ji, tikriausiai minėti gal ir nereikia, nes istorija tikrai turėtų būti žinoma ar nors  girdėta: pasakojimas apima laiką nuo Jėzaus Kristaus suėmimo iki mirties ant kryžiaus.

Iš tikrųjų, žiūrėdama galvojau, kad nė nesvarbu, ar jūs tikintys, ar ne – nepriklausomai nuo to šis filmas gali palikti stiprų įspūdį. Jei esat tikintys ir tokį istorijos pavaizdavimą imsite už gryną pinigą, išties pajusite, kokia gi toji Jėzaus kančia už mūsų nuodėmes ir kaip ji galėjo atrodyti. Skaičiau, kad kažkam šis filmas pakeičia ir gyvenimą (nors turint omeny, kad kažkam gyvenimą pakeičia ir banaliausi filmai, knygos, čia dar gal ir pusė bėdos, aišku, žiūrint kaip pakeičia)… O jei į šią juostą žiūrėsite tiesiog kaip į meninį filmą, nebandydami n kartų sau kartoti, kad čia filmas apie Jėzų, gal teigdami sau, kad tai tiesiog išgalvota istorija (na, kaip jums tik patogiau), praleisite laiką ne ką blogiau. Šiame filme daug žiaurumų. Daug daugiau nei maniau prisiklausiusi apie jį įvairiausių atsiliepimų. Jėzaus plakimo scena man priminė prievartavimo sceną filmuose I Spit On Your Grave ir Irreversible. Kur tiesiog po kiek laiko nebeįmanoma žiūrėti, norisi nusisukti, nes tiesiog pati pajaučiu, kaip viskas užsitęsė, kaip viskas beprotiškai baisu, beviltiška ir toks jausmas, kad tai niekad nesibaigs. O čia dar be viso to (ko nebuvo anuose filmuose) ir kraujai taškėsi, o pasekmės visu gražumu ant Jėzaus kūno matėsi. Ir vis dėlto, žiaurumai – tai tik maža dalis visko, kas palieka įspūdį. Čia galima pamatyti dar ne vieną stiprų akcentą: kone išprotėjusius budelius (argi kitaip juos įmanoma pavadint matant, ką jie išdarinėjo), minią, kuri paklūsta savo autoritetui, nė nepaisydama, kiek tai teisinga, minią, kuri eina kartu su visais, klykia, rėkia ir tiesiog trokšta kraujo praliejimo, nepaisant to, kiek auka yra to verta; stiprią personažų vaidybą, kurie pagrinde kalba vien tik žvilgsniais (Jėzus, Judas, Marija, Magdalena ir t.t.), bet jų visiškai užtenka perteikti jų jausmams ir mintims, kelissyk yra sugrįžtama į senesnius laikus, kai Jėzus dar nebuvo suimtas ar apskritai tebuvo tik mažas vaikas. Įdomus pasirinkimas pasirodė ir tas, kad nuspręsta nufilmuoti juostą, kurioje būtų kalbama aramėjų, lotynų ir hebrajų kalbomis (taigi, būtent tokiomis, kaip kalbėjo tais laikais), o ne pvz. angliškai.

Kalbant apie minusus, tai jų išskirčiau mažai. Vietomis man gal kiek per daug ištęsta pasirodė, nors kita vertus tas ilgumas suteikė įspūdį, kiek vargo ir skausmo patyrė pagr. veikėjas. Labiausiai tai nesupratau šėtono pasirodymo šiame filme. Visoje juostoje jis atrodė kaip ne į tą filmą papuolęs personažas, nes jo čia ir nereikėjo, ir išvaizda parinkta kažkaip keistokai…

Bet kad filmas paliko gerą įspūdį, tai nėra net abejonės. 8/10

Rež.: Mel Gibson, vaidina: Jim Caviezel, Monica Bellucci, 2004 m., JAV, 127 min

608> Machete Kills / Mačetė žudo


amber-heard-danny-trejo-machete-killsDar vakar pagalvojau, kad visai noriu balagano, o to visai tikėjausi iš Machete Kills, o įsijungiau šiandien, kai jau ir nuotaika buvo nebe ta. Po pusės norėjosi net ir išjungti, bet galop pamaniau, kad užbaigsiu visgi.

Tai antroji Rodriguezo režisuotos ,,Mačetės“ dalis, kurioje žymusis Mačetė yra pasamdomas paties prezidento. Mūsų herojus turi sustabdyti išprotėjusį revoliucionierių, ekscentrišką milijardierių ir nelegalių ginklų prekeivį Liuterį Vozą, kuris sugalvojo įvelti į kosminį karą visą pasaulį ir paleisti raketą anksčiau už šiaurės korėjiečius.

Šiek tiek ne į temą. Ieškojau anotacijos, mat neatėjo į galvą joks tinkamas šio filmo pristatymas, tad nuėjau į obuolį. Ten radau kelias pastraipas užimančią anotaciją, kuri labiau skamba kaip filmo reklama su daug bereikalingų pristatinėjimų (visgi tai antroji dalis, tad bent jau dauguma, manau, vis vien jau bus susipažinę su Mačete ir žinos, kas jis).. Ir tai būtų visai nieko, bet kai perskaičiau kelissyk paminėtą žodį papai, pasijutau, lyg skaityčiau kažkokio nesubrendėlio rašytą tekstą, visiškai netinkantį rimtam puslapiui…

O dabar grįžtu prie filmo. Kaip ir minėjau, gal dėl nuotaikos, o gal dėl to, kad jis išties kiek prastesnis, bet nebuvo taip smagu žiūrėti kaip pirmąjį dalį, kai kone visą laiką prasijuokiau. Žinoma, buvo labai smagių momentų, ne tik iš serijos Machete don’t tweet ar Nobody knows Machete, bet ir susijusių su kovos scenomis ar tiesiog juokingais personažais. Tiesa, su žarnomis scena atrodė ne itin pasisekusi (lyginant su pirmąja dalimi, kur toji scena buvo tiesiog epinė), bet humoro Mačetė neprarado, tad bent dėl to džiugu. Kaip ir galima buvo tikėtis, daug bus čia pačių įvairiausių ginklų, gražių moterų, visa galybė susišaudymų, sprogimų, bėgimų, kovų. Be jau pirmoje dalyje matytų aktorių, kurie išliko tokie patys įdomūs ir čia (išskyrus J. Albą, bet ji čia greit dingsta), ypač M. Rodriguez, kuri išties yra šio filmo ašis, taip pat išvysime ir naujų veidų: Lady Gaga (ir beje, gerą įspūdį palikęs pasirodymas!), Sofia Vergara (ši geriausiai žinoma iš serialo Modern Family, kaip ir jame, taip ir filme pasižyminti ypatingu triukšmavimu), Amber Heard, Mel Gibson, Antonio Banderas, jaunoji Vanessa Hudgens (o šią tai nustebau pamačiusi, man ji su niekuo geru neasocijuojasi) ir kt.

Tikėjausi balagano, bet jo buvo šį sykį tiesiog per daug, gal daugiausiai pats siužetas kišo koją, nes tas reikalas su kosmosu tai pernelyg iš fantastikos srities. Ypač pradžia sunkiai įtraukė, po to buvo jau žymiai geriau, galbūt laukimas prailgo (ko laukiau? žinoma, Rodriguez). Nors, paradoksaliai galbūt nuskambės, bet būtų įdomu pamatyti trečiąją dalį, kuri vadintųsi Machete Kills… In Space. Įdomu, kaip ten viskas atrodytų, juolab, kad ir fake trailer’į rodė, kuris tik dar labiau kėlė ūpą pamatyti. Tik kažką skaičiau, kad lyg ir nebebus jos.. Na, matysim.

6/10

Rež.: Robert Rodriguez, vaidina: Danny Trejo, Alexa Vega, Mel Gibson, Amber Heard, Michelle Rodriguez, Sofía Vergara, Charlie Sheen, Antonio Banderas, Cuba Gooding Jr., Vanessa Hudgens, 2013 m., JAV, Rusija, 107 min

295> Pocahontas / Pokahontas


Užsinorėjau animacinio filmo. Nutariau rinktis tarp dviejų: Pokahontos ir Mulan. Nugalėjo pirmasis, bet kitą žadu pažiūrėti artimiausiu metu. Na, o Pokahontos istorija man jau kurį laiką siejasi su The New World, tačiau numaniau, kad tai tikrai nėra identiški pasakojimai. Taip ir nėra. Todėl buvo smagu sužinoti tikrąją Pokahontos istoriją.

Užaugusi Šiaurės Amerikos platybėse, Pokahontas tampa tikra meilės, gėrio ir taikos tarp indėnų ir naujakurių baltųjų skleidėja. Indėnų vadas tikisi išleisti dukrą už narsiausio genties kario, tačiau jaunoji gražuolė svajoja apie naują gyvenimą. Gyvenimas pasikeičia, kai prie indėnų kaimelio priplaukia anglų laivas. Likimas merginos nenuvilia ir ji susipažįsta su Džonu.

Filmas gavo du Oskarus, kurie buvo paskirti už muziką. Ji tikrai labai graži. Man patinka, kad Disney’aus animaciniuose filmuose nemažai dėmesio skirta muzikinei pusei. O pati istorija.. Romantiška, miela, labai graži. Kai pagalvoju, galėjo būti kiek ilgesnis, kad visi santykiai būtų dar geriau išvystyti, bet, kita vertus, visiškai užteko ir tiek. Vizualus vaizdas, fantastiniai elementai- tai irgi ganėtinai pagirtina, nes viskas tiko ir patiko. Karts nuo karto pralinksmindavo ir Pokahontos mažieji draugai, kurie tikrai praskaidrino visą filmą. Paprastas, bet neprastas.

rekomenduoju bent jau užmesti akį. 7/10

Rež.: Mike Gabriel, Eric Goldberg, įgarsina: Mel Gibson, Linda Hunt, Christian Bale, Billy Connolly, 1995 m., JAV, 81 min