1113> Now You See Me / Apgaulės meistrai (2013)

Atsimenu, pasirodžius šiam filmui viena kino mėgėjų facebook grupė mirgėjo nuo pagyrų šiam filmui, vadino geriausiu matytu, kiekviena proga sugebėdavo įterpti rekomendaciją ar prašyti kažko panašaus į šį. Kai kažkas taip smarkiai kišama, neretai nutinka priešingas efektas – noras žiūrėti dingo. Privalėjau išlaukti momento, kai jau niekas apie jį nebekalbės (ok, iš tikrųjų tai jau ganėtinai seniai iš tos grupės pasitraukiau, kai supratau, kad rekomendacijos kinta priklausomai nuo filmai.in naujienų pokyčių, tad viskas pernelyg nuspėjama), bet galop pamiršau aš jį… Ir va, sumaniusi užsiimti seniausiai pasižymėtų filmų naikinimu, priėjo ir Apgaulės meistrų eilė.

FTB agentas kartu su Prancūzijoje vykusį apiplėšimą tiriančia Interpolo agente bando išsiaiškinti, kaip keturi iliuzionistai savo pasirodymų metu sugeba apvogti bankus (o pinigus išdalina miniai žmonių). Aišku, dažnas žiūrovas žiūrėjo ir galvojo, wtf ir kiek tai apskritai būtų įmanoma (šitas video apibendrina viską). Pabaiga nenustebino, visgi gan dažnas variantas žiūrint panašaus tipažo filmus. Siužetas, kad ir painus, bet po kurio laiko sugebėjo atsibosti. Nors turėjo būti intriga, kuri išlaikytų dėmesį, bet kažkaip nepavyko su manim taip padaryti. Įdomu, bet ne wow. O kas yra wow? Žiūrint į pastaruosius žiūrėtus filmus, sunku pasakyti. Pramogai fainas, bet didelių emocijų žiūrint nebuvo.

7/10

imdb

855> Beginners / Pradedantieji (2010)

Rež.: Mike Mills
Vaidina: Ewan McGregor, Christopher Plummer, Mélanie Laurent
2010 m., JAV, 107 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Tiesą pasakius, širdis džiaugėsi žiūrint šį filmą. Iki tobulumo jam trūko (bet šiemet apskritai man sunku įtikti), bet vis vien – tai tokia kino juosta, kurią su malonumu pažiūrėčiau ir darsyk.

Vyras, išgyvenantis tėvo netektį. Tėvo gyvenimas iki jam mirštant. Iš vienos vietos į kitą persikelianti ir aktorių peržiūrose dalyvaujanti moteris. Vienišumas ir noras jo nejausti. Ai, dar kalbantis šuo (neįkyriai ir ne taip, kaip šneka įprastuose filmuose).

Šviesus ir kartu liūdnas. Šiltas, mielas, o tuo pačiu – visur jaučiamas vienišumas, iš kurio žmogui ištrūkti nelengva. Meilė gyvenimui, meilė žmogui, noras džiaugtis gyvenimu iki paskutinės minutės – taip, pozityvumo irgi rasite. O kur džiaugsmas, ten ir skausmas. Ir todėl žiūrėdama tai šypsojausi, tai graudinausi.

Natūrali, neperspausta vaidyba. Christopher Plummer vaidmuo apskritai toks stebuklingas – net sulaukus septyniasdešimties pasiryžęs suspėti pagyventi taip, kaip visą gyvenimą norėjo (ta proga, kad mirė jo žmona, su kuria gyveno ne vieną dešimtį, jis prisipažino esąs gėjus ir dabar nori santykių būtent su vyru), kova su negailestinga liga, ironija ar tiesiog humoras, po kuriais paslėptas skausmas, galop – ligos neigimas ir stengimasis gyventi taip, lyg gyvenimas būtų šventė. Ir lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Ewan McGregor ir Mélanie Laurent vaidinami personažai kalba ne tik lūpomis – kalba ir akimis, žvilgsniais. Viskas taip švelnu, jauku, gal net kažkas panašaus į Lost in Translation.

Toks pat kaip siužetas, švelnus ir muzikinis takelis – lengvas, derantis prie personažų žingsnių, judesių, žvilgsnių. Ir prie liūdesio, kuriuo persmelktas visas filmas.

Sunku kalbėti apie filmą, kuriame įspūdį daro ne siužetiniai vingiai, o kuriama atmosfera, personažų būsena, charakteriai.

Net gaila, kad anksčiau nepažiūrėjau.

8/10

501> Paris / Paryžius

Pieras – profesionalus šokėjas, kenčiantis nuo širdies ligos. Bet kuriuo metu jam gali būti pasiūlyta persodinti širdį. Į jo namus atsikelia keturiasdešimtmetė sesuo su vaikais, kad laisvu nuo darbo metu galėtų jį prižiūrėti. Šalia jų istorijos rutuliojasi ir kitos: asmenų, kuriuos Peras stebi iš savo balkono ar kur nors sutinka.

Galvoju, su kuo palyginus šį filmą ir manau, kad iš paskutinių matytų panašus būtų 360 – situacijos čia ir dabar, paprastas žmonių gyvenimas, eilinės jų dienos. Jokios pradžios kaip ir jokios pabaigos. Kaip viskas užsibaigė vienam ar kitam veikėjui taip ir liks neaišku, nes gyvenimas tęsiasi toliau, jau už filmo ribų. Šalia visų istorijų- Paryžiaus vaizdai, prancūziška muzika, turgelis, kur pardavėjai pažįsta pirkėjus, jauki kepinių parduotuvė su ne itin draugiškai savo darbuotojų atveju nusiteikusi savininkė. Parodoma nenušlifuota Paryžiaus pusė. Nesistengiama parodyti nudailintų meilės istorijų, Eifelio bokšto visu gražumu (jis tik tolumoje paskendęs pilkame rūke), žmonės – patys įvairiausi: vieni laimingesni, kiti netokie, vieni vietiniai, kiti- imigrantai, svajojantys apie geresnį gyvenimą svečioje šalyje.

Šį kartą nepajutau nieko, kas sudomintų, nors pakankamai mėgstu tokio tipo filmus. Buvo nuobodu ir ištęsta, po pusės filmo net kilo didžiulis noras išjungti ir pabaigti kitąsyk, bet žinojau, kad kitąsyk tikriausiai neateitų, nes nemėgstu grįžti prie nebaigtų žiūrėti filmų.

5/10

Rež.: Cédric Klapisch, vaidina: Romain Duris, Mélanie Laurent, Juliette Binoche, François Cluzet, 2008 m., Prancūzija, prancūzų k., 130 min

144> Inglourious Basterds / Negarbingi šunsnukiai

Kiek pastebėjau, dažnai nusiviliu filmais, kurie yra gerai vertinami (šis filmas šiuo metu imdb Top250 užima 102 vietą), bet šito sakyti apie Inglourious Basterds negaliu, kadangi jis gerokai pranoko manuosius lūkesčius.

Nacių okupuotoje Prancūzijoje per II pasaulinį karą grupė žydų amerikiečių kareivių, kurie žinomi kaip ,,Šunsnukiai“, yra paskirti paskleisti baimei Trečiajame reiche nuskalpuojant bei žiauriai nužudant nacius. O kita siužeto linija pasakoja apie žydę Šosaną, kuri galvoja apie kerštą už savo šeimos nužudymą.

Tobulas- nepabijosiu šito žodžio. Man visai nesvarbu, kiek yra tiesos jame, kadangi istorija niekad nebuvo mėgstamas dalykas, tad ir nesigilinu į jokius faktus. Bet tai, ką padarė Quentin Tarantino, yra tiesiog puiku. Nesu mačiusi nė vieno jo filmo (bet keletą jų jau senokai noriu pamatyti), tad negaliu lyginti, bet šis- tikrai geras, ir daug daugiau nei geras.

Filme yra visko: veiksmo, žiaurumų, puikaus humoro, dar puikesnių aktorių. Kad Christoph Waltz yra didelis talentas jau pastebėjau filme Water for Elephants, o aprašomame filme jis atsiskleidžia kaip talentingas aktorius tiesiog puikiai. Oskaras už vaidybą- puikus įrodymas ir kartu atsiprašymas, kad taip ilgai buvo nepastebėtas (užtenka pastebėti, kad jo rimtoji holivudinė karjera ir prasidėjo būtent nuo šio filmo). Brad Pitt – ne ką mažiau pasistengė. Pamenu, kaip nenorom įsijungiau Fight Club. Tas nenoras buvo atsiradęs vien dėl to, kad žinojau, jog tame filme pagr. vaidmenį atlieka būtent Brad‘as. Užtat buvau labai nustebusi, kad jis nėra vien tik gražuoliukas (na, bent jau daugeliui), bet ir tikrai talentingas aktorius. Aldo Reinas– labai smagus ir fainas personažas, akcentas, juokeliai… Na, puikus! Smagu buvo išvysti ir paskutiniu metu mano akiratyje dažnai besirodantį Michael Fassbender. Gaila, kad neilgai užsibuvo. Kas dar? Eli Roth, Diane Kruger ir žavi prancūzaitė (filme- žydaitė) Mélanie Laurent.

Siužetas nenuobodus, jei iš pradžių galvojau, kad sunkiai ištversiu 152 min., tai net pati stebėjausi, nes laikas pralėkė tiesiog žaibo greitumu. Ir taip buvo liūdna, kad jau baigėsi. Ir taip smagu dėl pabaigos! Geresnės nė nereikia.

Rekomenduoju absoliučiai visiems! 10/10 ir, be abejo, yra įrašomas į geriausiųjų sąrašą.

Filmas laimėjo Oskarą ir dar 7-iems nominuotas.

Rež.: Quentin Tarantino, vaidina: Christoph Waltz, Brad Pitt, Michael Fassbender, Eli Roth, Diane Kruger, Mélanie Laurent, Christian Berkel, 2009 m., JAV, Vokietija, anglų, vokiečių, prancūzų ir italų k., 153 min.