989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)

Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)

Rež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10

 

769> August: Osage County / Rugpjūtis: šeimos albumas (2013)

Rež.: John Wells
Vaidina: Meryl Streep, Julia Roberts, Chris Cooper, Ewan McGregor, Dermot Mulroney, Juliette Lewis, Abigail Breslin, Benedict Cumberbatch,
2013 m., JAV, 121 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Vakar pagaliau pasižiūrėjau šių metų ,,Oskarų“ ceremoniją.  Man patinka tai, kad apdovanojimų ceremonijos sudomina pažiūrėti kai kuriuos filmus, kurie iki tol netraukė. Taip vakar užsinorėjau pamatyti ,,August: Osage County“, tad trumpai jį aptarsiu.

Rodoma apie šeimyną, kuri susirenka į vaikystės namus (kai kurie – su vaikais ar antrosiomis pusėmis), suvienyta tragedijos. Nors ,,suvienyta“ – nelabai tinkamas žodis, nes vienybės nelabai juose yra. Atmosfera itin tikroviška, žiūrėjau ir galvojau, kad būtent taip neretai ir būna per panašius susitikimus: įtampa, užslėptos problemos, o koks vienas ar du – išsišokėliai, keliantys triukšmą ir tik dar labiau gadinantys susitikimą. O čia dar paslaptys, asmeniniai sunkumai, praeities žaizdos. Puikios Julia Roberts ir Meryl Streep. Dinamika, pokalbiai, įdomūs ir spalvingi charakteriai. Gal trukmė kiek per ilga, bet patiko iki galo išlaikyta nuotaika, pabaiga nesugadino nieko, tad viskas kaip ir neblogai.

7/10

760> The Giver / Siuntėjas (2014)

Rež.: Phillip Noyce
Vaidina: Brenton Thwaites, Jeff Bridges, Meryl Streep, Alexander Skarsgård, Katie Holmes, Taylor Swift
2014 m., JAV, 94 min
Žanras: mokslinės fantastikos drama
imdb nuoroda čia.

Visiškai šviežias filmas, kurio internetuose normalios kokybės surasti dar kurį laiką nesitikėjau. Su ,,Siuntėju“ susipažinau kažkada vaikystėje, perskaičiusi knygą – ji man patiko, bet siužetas visiškai buvo pamirštas. Taigi, nors pačioje pradžioje gali atrodyti, kad nukopijuota nuo Divergentės, jei taip ir yra, tai nebent atvirkščiai. Nors spėju, pasiknisus gal dar senesnę knygą su panašiais elementais pamatytume (kalbu apie tas scenas, kur jaunuoliai būdavo paskirti tam tikroms pareigoms likusiame gyvenime užimti).

Filme rodomoje visuomenėje nėra skausmo, karo, kančių, skirtumų, pasirinkimų. Kiekvienas vaikas, tapęs atitinkamo amžiaus, yra paskiriamas darbui, kurį turės atlikti visą likusį gyvenimą. Džonas tampa išrinktuoju – jis turės lankytis pas siuntėją, kuris jam perduos surinktus prisiminimus  – jų neturi nė vienas šios visuomenės gyventojas. O prisiminimai – nuo sniego iki karo, nuo džiugių emocijų iki beprotiško skausmo.

Didžiausias šio filmo minusas man pasirodė vaidyba. Gal tik kino senbuvis Jeff Bridges vertesnis dėmesio, nes visi kiti nesužibėjo. Net ir M. Streep šiame filme man nepatiko, nors talentu skųstis ji negali. Kalbant apie pagrindinius veikėjus (tris jaunuolius, atsiduriančius visko centre), tai jie atrodė visiškai niekuo neprisidėję, kad jų vaidinami personažai atrodytų nors kiek labiau įdomesni.

Siužetas nėra itin originalus, ypač, kai panašių filmų jau prikepta, bet vis vien norisi pažymėti, kad pati idėja įdomi. Jos pateikimas neprastas, už kinematografiją – pliusas nemažas. Gražu žiūrėti buvo, išdailinta viskas kaip reikiant. Dar, kas man patiko siužete, buvo tai, kad meilės linija visiškai minimali, taigi, dūsavimų, žvilgsnių, ašarų (nors ašaros spėju irgi nėra šios visuomenės dalis, nes jei nėra emocijų, tai ir ašaros nereikalingos) buvo nedaug. Dabar tik pamačiau, kad yra iš viso keturios knygos išleistos (deja, lietuvių kalba tik pirmoji pasirodžiusi), tai numanau, ateity tų meilių gali būti žyyymiai daugiau. Bet norisi tikėti, kad tęsinio nebus. Kino juostoje koncentruojamasi į esmę, nenukrypstant į nereikalingus pokalbius.

Visgi, tai vienas tų filmų, kurie yra pernelyg blankūs, kad ilgam užsiliktų atminty. Rodos, pabaigiau žiūrėti ir vos išjungusi jau visiškai nebegalvojau apie jį.

6/10

610> The Hours / Valandos

Filmas, kurio dalį tikrai esu mačiusi, bet dar būdama pakankamai mažai (na, gal kokioje ketvirtoje klasėje spėčiau…) ir dėl to manęs jis nesudomino, tačiau jau tada žinojau, kad tai – daugelio giriama kino juosta. Darsyk prie jos sugrįžau šiandien.

Pagal M. Cunningham romaną ,,Tos valandos“ sukurta kino juosta pasakoja apie tris moteris, jų gyvenimo istorijas ir tai, kaip jas paveikia Virginios Woolf romanas ,,Ponia Dolovėj“.

Tai filmas, gavęs net devynias ,,Oskarų“ nominacijas ir vienoje iš jų šventė laimėjimą – Nicole Kidman už Virginios Woolf vaidmenį laimėjo geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Ne tik puikus grimas, bet ir išties verta dėmesio vaidyba nuo pat pirmos minutės patraukia dėmesį taip, kad viso filmo metu taip ir neįmanoma atitraukti nuo N. Kidman akių. Tačiau vis dėlto, man pasirodė, kad kitos dvi aktorės – Meryl Streep ir Julianne Moore – pasirodė ne ką blogiau, ypač pastaroji, kuri taip pat buvo nominuota Oskarui už antraeilį vaidmenį, tačiau, deja, bet to apdovanojimo taip ir negavo. Visos juostos metu J. Moore tiesiog užbūrė savo vaidyba, taip tiksliai rodomais išgyvenimais, kad nė sekundei neleidžia suabejoti, o amžinai liūdnos akys palieka niūrų jausmą viduje.

Siužetas – lėtas, veiksmo čia itin mažai, todėl viskas remiamasi į veikėjų išgyvenimus, jausmus. Ypač įstrigo tai, kaip vienas veikėjas kitam sako: ,,tu esi laimingas, nes turi tą ar aną, nes gyveni taip, nes, nes, nes… Ir tuo pačiu metu matau, kad nė iš tolo tas žmogus nėra laimingas, kas vienam atneštų laimę, kitam palieka skausmą, mažai kas rodo viešumoje tikruosius jausmus. Skausmas, neviltis, savižudiškos mintys ((ne-)pereinančios į veiksmus), išjausta kiekviena minutė, kiekviena scena įneša tik dar daugiau liūdesio.. Ir pateikta viskas taip, kad tiesiog nesinori nustoti žiūrėti, nė minutei neapima nuobodulys, įdomu, kaip susiklostys kiekvienos likimas (tiesa, vienos iš jų likimas jau pačioje pradžioje parodomas), kur viskas pasisuks.

Rekomenduoju, jei dar nematėte. 8/10

Rež.: Stephen Daldry, vaidina: Meryl Streep, Nicole Kidman, Julianne Moore, Ed Harris, Toni Collette, Claire Danes, Jeff Daniels, Allison Janney, John C. Reilly, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, 114 min

520> Julie & Julia / Džiulė ir Džiulija

Filmas pasakoja dviejų moterų – Džiulės ir Džiulijos – istorijas. Džiulija Čaild – moteris, mėgstanti gerą maistą, tad ieškodama sau veiklos pradeda lankyti maisto ruošimo kursus. Tuo tarpu Džiulė – dirbanti nuobodų darbą moteris, kurios vienintelis atsipalaidavimo būdas – gaminimas. Vieną dieną ji pradeda rašyti tinklaraštį, kurio tikslas – visi garsios kulinarės Džiulijos Čaild knygoje pateikti patiekalai per vienerius metus.

Filmas paremtas net dviem tikromis istorijomis bei pastatytas pagal to paties pavadinimo Julie Powell romaną bei Julia Child ir Alex Prud’homme knygą ,,My life in Paris“.

Pati esu visiškai naujokė virtuvėje ir jei galiu, tai nieko joje ir nedarau, tačiau žiūrint šį filmą nepaprastai užsinorėjau išmokti gaminti ir mėgautis šiuo užsiėmimu taip pat kaip ir abi herojės. Kino juostą žiūrėkite arba sotūs, arba valgydami, tik jokiu būdu nebūkite išalkę, kadangi jame rodoma tiek daug skanaus maisto, kad tiesiog sunku neužsinorėti kokio skanėsto.

O pats siužetas ir jo pastatymas paliko itin malonų įspūdį. Nėra jokių netikėtumų ar pompastiškos kulminacijos, tačiau šito visai ir nereikia. Mielas, labai jaukus ir šiltas (keisti apibūdinimai kaip filmui, bet…) filmas, kurį su malonumu pažiūrėčiau (ir gal net žiūrėsiu) vėl ir vėl. Amy Adams ir Meryl Streep buvo čia tiesiog puikios, jų vaidinamos veikėjos – įdomios ir nenuobodžios, o gyvenimo istorijos – tiesiog papildo viena kitą. Įdomu matyti, kaip žmogus gali išties įkvėpti kitą. Ir nesvarbu, kad ne didelio masto darbams, o tik, rodos, paprasčiausio patiekalo gamybai. Tiesiog gražu. Atmosfera – puiki, muzikinis takelis pritaikytas, tad ko daugiau reikia.

Tobulumui ribų nėra, o ir aš to 10-uko neparašysiu, bet kaip filmas apie maisto ruošimą, tai išties kone… tobulas.

P.S. Netgi atėjo mintis, kad jei jau neapsikęsiu minties, kad esu beviltiška gaminimo sferoje, tiesiog susikursiu kažkokį panašų blogą. Bent mane tai išties paskatintų. Bet ar tai kada nors išsirutulios į kažką realaus?..

8/10

Rež.: Nora Ephron, vaidina: Amy Adams, Meryl Streep, Chris Messina, Stanley Tucci, Jane Lynch, 2009 m., JAV, 123 min

463> Lemony Snicket’s A Series of Unfortunate Events / Neįtikėtinos Lemoni Sniketo istorijos

Norėjau ko nors pozityvaus ir smagaus, bet pati nesitikėdama užšokau ant tokio, kokio kaip tik visai nenorėjau. Nors, kita vertus, ir šiame filme pozityvumo galima pamatyti nemažai.

Kai didžiulis gaisras ne tik griuvėsiais paverčia namą, bet ir sudegina tėvus, trys vaikai tampa našlaičiais. Jie patenka pas keistuolį Grafą Olafą, kuris labai greitai parodo savo veidą: giminaičius jis priėmė ne dėl savo geros širdies, o dėl turtų, kuriuos vaikai paveldės.

Blogiuką Olafą vaidina žymusis komikas Jim Carrey, sugebėjęs neigiamą personažą pateikti taip, kad tiesiog neįmanoma jo nekęsti. Smagus ir juokingas, nors tuo pačiu ir žiaurus bei pasiryžęs savo tikslą pasiekti bet kokiomis priemonėmis. Vaikų personažai taip pat įsimintini, ypač mažosios Sani (beje, ją vaidino dvynukės- taigi, net dvi mažosios aktoriukės), kuri dar nemoka mūsų kalbos, tačiau tai jai netrukdo savąja kalba gan smagiai pareplikuoti. Meryl Streep personažas irgi įdomus, tad apibendrindama galiu pasakyti, kad tiek aktorių vaidyba, tiek kuriamais veikėjų charakteriais nenusivyliau.

Siužetas niūrokas, kadangi vaikus persekioja viena nelaimė po kitos, apie tai jau žiūrovus nuo pat pradžių įspėja Lemoni Sniketas: Jude Law balsas lydės visos juostos metu. Aplinka ir atmosfera sukurta tinkamai: keistos ir niūros išvaizdos namai, jų vidus nuteikia ne ką maloniau. Neapsieinama ir be tragiškų įvykių, tad prieš nuspręsdami žiūrėti filmą su vaikais, įsitikinkite, ar norite jiems rodyti gal netgi kiek ir baugoką kino juostą.

Jei pirmoji filmo pusė nuteikė gerai, tai vėliau truputį buvo važiuojama į lankas (ypač vienas įvykis man pasirodė absurdiškas), na, bet pabaigos sulaukėme tokios, kokia ji ir turi būti, tad labai kabinėtis ir neturėčiau.

Aktorių vaidyba- stipriausioji kino juostos pusė, tačiau ir siužetinė linija nėra prasta, anaiptol, likau patenkinta.

7/10

Filmas laimėjo vieną Oskarą (už geriausią grimą) ir dar trims nominuotas (už meninį apipavidalinimą, muziką, kostiumus).

Rež.: Brad Silberling, vaidina: Jim Carrey, Jude Law, Meryl Streep, Emily Browning, Dustin Hoffman, Timothy Spall, 2004 m., JAV, Vokietija, 108 min

455> Doubt / Abejonė

Vakar bele kiek laiko praleidau youtube. Nesu iš tų, kurie priklausomi nuo šio puslapio, bet ir man būna dienų, kai tiesiog užsikabliuoju ir žiū- kelios valandos išgaruoja. Vakar ir buvo tokia diena. O susidomėjau Oskarų apdovanojimais. Buvau sužavėta 2009-ųjų ceremonijos idėja (kiekvieną nominantą pristatydavo anksčiau statulėles laimėję aktoriai), tad bežiūrėdama jos ištraukas atkreipiau dėmesį į tai, kad ne kartą- t.y. net penkis- buvo paminėtas filmas ,,Doubt“, tiesa, nė vieno apdovanojimo jis taip ir neatsiėmė. Nusprendžiau, kad turiu būtinai jį pamatyti.

1964-ieji. Katalikiškos mokyklos direktorei vienuolei įtarimus kelia pernelyg artima visų gerbiamo charizmatiško kunigo Brendano Flyno draugystė su dvylikamečiu juodaodžiu berniuku. Įtarimai sustiprėja, kai savo abejonėmis pasidalija ir mokytojos pareigas einanti sesuo Džeims.

Visų pirma, ši kino juosta gali pasigirti ne tik puikia aktorių komanda, bet ir itin ryškiais charakteriais. Keturios iš penkių Oskarų nominacijų buvo skirtos būtent už geriausią vaidybą (tais metais šiose kategorijose triumfavo Heath Ledger, Penelope Cruz bei Kate Winslet). Vaidyba įtikino ne tik kritikus, bet ir mane. Labai stiprus Meryl Streep vaidinamas personažas, kurį pamėgti galima dėl drąsos ir ryžto, jos griežtumas- tik paviršutinis, viduje ji turinti širdį moteris, tai galima įsitikinti stebint jos visus veiksmus, ypač nenorą, kad vyresnybė sužinotų apie ligotą vienuolę (tokiu atveju ją išsiųstų kitur), ką jau kalbėti apie pagrindinį- sugebėjimą apkaltinti tiksliai nė neturint įrodymų, tačiau tuo pačiu parodant įsitikinimą, kad tai tiesa. Jaunoji vienuolė, kurią vaidina Amy Adams, sužavėjo savo naivumu ir nekaltumu, tiesiog net nesitiki, kad iš tikrųjų dar galėtų būti tokių žmonių. Bet į pabaigą man pasirodė, kad po truputį tas nekaltumas dingsta jai suvokiant, kad ne tokie žmonės geri kaip gali pasirodyti… Kunigą vaidinęs P. S. Hoffman paliko įspūdį, jo personažas nuo pat pradžių man visai nepatiko, nors ir vėlgi, kartais jo elgesys sukeldavo abejonę- o būtent juk apie tai ir yra šis filmas. Abejonę, kuri gali viską pasukti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Ir, o taip, verta paminėti ir Violą Davis, kuriai vienintelei Oskaro nominacija buvo pirmoji (bet, kaip po kelerių metų pamatėme, ne paskutinė). Ji vaidino vaiko motiną ir, nors vaidmuo buvo nedidelis, bet nepamirštamas. Ir iki dabar aš negaliu suvokti, kas dėjosi jos viduje. Ar ji rinkosi mažiausią blogybę iš visų galimų? Galbūt..

Siužetas panašiai ir sukasi būtent apie tai, kas rašoma anotacijoje. Siužetas pateikiamas nenuobodžiai, vis spėliojau, kaip viskas baigsis, nes vienu momentu atrodė, kad kunigas tikrai prasikaltęs, kitu- kad spalvos pernelyg sutirštintos, nes jis tiesiog bando apsaugoti berniuką nuo galimų patyčių, visaip jį palaiko. Ir tik paskutinis abiejų vienuolių dialogas man išsklaido abejones, nors visgi, anot šaltinių, režisierius palieka pačiam žiūrovui nuspręsti.

Patiko. 7/10

Rež.: John Patrick Shanley, vaidina: Meryl Streep, Philip Seymour Hoffman, Amy Adams, Viola Davis, Carrie Preston, 2008 m., JAV, 104 min

45> Mamma Mia! / Mamma Mia!

Niekam ne paslaptis, kad mėgstu muzikinius filmus. Įsijungiau šį, kad praskaidrinčiau sau nuotaiką ir išgirsčiau daug smagios muzikos.

Sofi (akt. Amanda Seyfried) į savo vestuves pakviečia tris vyrus, kuriuos prieš dvidešimt metų mylėjo jos mama (akt Meryl Streep). Vienas iš jų turėtų būti merginos tėvas. Bet kaip sužinoti, jei net pati mama to nežino?.. O visa istorija palydima ABBOS dainų.

Nuobodu. Tikrai tikėjausi, kad viskas bus daug įdomiau ir smagiau. O čia- tik lakiojimas iš kampo į kampą ir tiek. Prailgo man šis filmas. O ir siužetas poprastis, norėjosi nors kiek sudėtingesnio, nes jis tikrai labai jau skurdus. Kas liečia muziką, tai tikrai neblogai. Kažkoks keistas šiame filme buvo Colin Firth. Apskritai, rodos, visi trys vyrukai turėjo būti gan svarbūs personažai. Bet jų charakteriai visiškai neatsiskleidė, gal kiek daugiau Semo (akt. Pierce Brosnan). Amandos vaidmuo irgi neryškus. Matyt, smagiausiai atrodė mamos Donos draugės 🙂

Kas sužavėjo, tai Graikijos vaizdai- jau ne pirmas filmas, kai susižaviu šia šalimi.

Vertinu 6/10

Rež.: Phyllida Lloyd, vaidina: Meryl Streep, Pierce Brosnan, Amanda Seyfried, Stellan Skarsgård, Julie Waters, Colin Firth, 2008 m., JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, anglų ir graikų k., 108 min.

28> The Devil Wears Prada / Ir velnias dėvi Prada

Keista, kad tik dabar pamačiau šį filmą. Juk jį ne kartą rodė per televiziją, o aš dėl kažkokių priežasčių vis nepažiūrėdavau.

Filmas apie universitetą baigusią Endę, (Andy), kuri įsidarbina madų žurnalo redaktorės padėjėja ir net neįsivaizduoja, koks tai sunkus darbas ir kad jos naujoji viršininkė Miranda- įnoringa (net per švelniai pasakyta įnoringa) ir neperkalbama…

Faina komedija, nors, kadangi skaičiau kadaise knygą, viską daugmaž žinojau, tad teliko stebėti aktorius ir mėgautis filmo atmosfera. Yra nemažai juokingų vietų, o daug kartų kartojamas ,,milijonai merginų norėtų būti tavo vietoje/norėtų dirbti šį darbą“ mane juokino. Na, aš neįsivaizduoju, kaip galima  ištverti nors savaitę pas tokią viršininkę.Tikrai viena geresnių komedijų, kurią rekomenduoju pažiūrėti.

Aktoriai gerai parinkti ir gan žinomi. Meryl Streep – be abejonės viena iš gyvųjų Holivudo legendų, bet, pasirodo, nebuvau mačiusi nė vieno filmo su ja 😮 . Žadu taisytis 😀 O vaidyba jos patiko ir vaidmuo jai pasirodė tinkamas. Tuo tarpu Anne Hathaway matau ne pirmą kartą, mačiau ją tokiuose filmuose kaip Alice in Wonderland (puikus baltosios karalienės vaidmuo), Bride Wars, The Princess Diary abiejose dalyse. Emily Blunt, vaidinanti Endės bendradarbę atpažinau taip pat, nes ji gerą įspūdį paliko filme The Wolfman, apie kurį atsiliepimą esu parašiusi šiame tinklaraštyje. Adrian Grenier mačiau pirmą kartą, bet tikiuosi, ne paskutinį. O Simon Baker man atrodė kažkur matytas, bet nesupratau kur, kol atsitiktinai po filmo pamačiau serialo ,,Mentalistas“ reklamą- pasirodo, jis šiame seriale atlieka pagrindinį vaidmenį. Net įsinorėjau pamatyti jį.

Rašau 7/10

Filmas nominuotas dviems Oskarams ir dar 25 apdovanojimams. Apdovanotas aštuoniais.

Rež.: David Frankel, vaidina: Meryl Streep, Anne Hathaway, Emily Blunt, Adrian Grenier, Simon Baker, 2006 m., JAV, anglų ir prancūzų k., 109 min.