857> A Midsummer Night’s Dream (1999)

Rež.: Michael Hoffman
Vaidina: Kevin Kline, Michelle Pfeiffer, Rupert Everett, Stanley Tucci, Calista Flockhart, Anna Friel, Christian Bale, Dominic West, David Strathairn, Sophie Marceau, Sam Rockwell
1999 m., Italija, JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pagal V. Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ sukurtas filmas mano sąraše atsidūrė, žinoma, kaip vienas tų, kuriuose vaidina Ch. Bale ir todėl tiesiog privalau jį anksčiau ar vėliau pažiūrėti. Jei ne šis aktorius, kažin, ar galiausiai nebūčiau jo ištrynusi nė nebaigusi – kažkada ištvėriau keturiasdešimt minučių ir pažadėjau, kad grįšiu kada nors. Nes tai Ch. Bale filmas ir aš noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Iki galo. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai, bet taip jau būna, kai norisi mylimo aktoriaus visas kino juostas pamatyti.

Galiausiai, po nežinau kiek mėnesių, įsijungiau jį prieš porą dienų ir, nors prireikė poros vakarų, kad įveikčiau, galiu pasakyti, kad laukti, kol filmas pagaliau įtrauks, buvo verta. Nors laukimas vietomis atrodė varginantis, o ir senovinė anglų kalba (buvo cituotos eilutės iš kūrinio) neprisidėjo prie kiek malonesnės peržiūros pradžioje. Po ilgo laiko užsinorėjau lietuviškų titrų, bet tokių ir su žiburiu nerasi, tad kai kurios eilutės taip ir liko neaiškios. Laimei, laikui bėgant nebereikėjo žiūrėti taip įsitempus – pripratau prie dažnai kartojamų įvardžių ir kitų sakinio dalių, kurios kiek skiriasi nuo dabartinės kalbos, ėmiau suvokti jų prasmę, tad peržiūra tapo lengvesnė. Negana to, ir pats siužetas tapo vis įdomesnis: buvo įdomu, kaip pasisuks viskas su įsimylėjėlių ketveriuke, ko pridarys nežemiškos būtybės, kokie dar kuriozai įvyks su aktorių grupe, o dar kažkaip pripratus, kad Šekspyras tragedijas rašo, nejučia mirčių ėmiau tikėtis, nors vis dėlto Vasarvidžio nakties sapnas – visai ne tragedija. Galiausiai likau ne tik sudominta, bet ir prajuokinta – pabaigoje rodytas spektaklis, virtęs parodija (ironijos taip pat rasti galima), sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, kad net norėjosi numoti ranka į sunkią pradžią. Visgi, kai spektaklio įspūdžiai kiek sumažėjo ir galėjau objektyviau žiūrėti į tai, kaip patiko šis filmas, galutinis rezultatas liko toks, koks kokį parašysiu pabaigoje.

Kūrinio siužetas perkeltas į XIX a., todėl išvysite tai, ko Šekspyro laikais dar nebuvo – modernesnės technikos, dviračius. Tekstas sakomas eiliuotas, tad kalbai netrūksta teatrališkumo. Vaidyba – nebloga, nors ne visi personažai įtikino. Iš ryškesnių – Stanley Tucci paliko gerą įspūdį. Žiūrint į jo vaidmenis, atrodo, kad nėra nieko, į ką jis negalėtų įsikūnyti. Mano minėtas Ch. Bale šiame filme atliko Dimitrijaus – vieno iš įsimylėjėlių – vaidmenį. Atmosfera sukurta įdomiai, fantastika – lengva, neperspausta, pritaikytas muzikinis takelis, gražūs kostiumai, netrūko spalvų.

Viską susumavus, A Midsummer Night’s Dream yra neblogas filmas, kuriame yra išties smagių scenų, dėl kurių yra aišku, kad komedijos žanras priskirtas neatsitiktinai. Simpatiški personažai, graži aplinka, kalbėjimas Šekspyro žodžiais – tai daro šią ekranizaciją išskirtinę iš eilinių romantinių komedijų. Visgi sudominęs tik maždaug po valandos filmas kelia dviprasmiškus jausmus, o kai kurių vidutinė vaidyba (ypač kliuvo Oberoną vaidinęs aktorius) prisidėjo prie to, kad negaliu šio filmo vertinti aukščiau nei 6/10.

622> The Family / Šeima

Čia kažkada jį neseniai per televizorių rodė, tad nusprendžiau pažiūrėti (bet didžiuojuosi savimi, kad per kiek daugiau nei savaitę buvimo pas tėvus, kur yra ir televizorius, sugebėjau pažiūrėti tik vieną rodytą filmą ir negaišau laiko žiūrėdama visokius trečiarūšius kalėdinius!).

O filmas apie Manzonių šeimą, priklausančią mafijos klanui ir saugumo sumetimais persikrausčiusią į naują vietą. Čia jie nori gyventi ramiai, be jokių nusikaltimų, tačiau pasirodo, tai ne taip lengva…

Tikriausiai ne vieną šis filmas patrauks vien dėl režisieriaus – Luc Besson, kuris savo filmografijoje turi ne vieną vertą dėmesio juostą. Man – tai pirmasis jo filmas, kuris, tiesą pasakius, paliko keistą įspūdį. Siužetas – kaip ir nieko ypatingo, pats filmas toks lėtokai slenkantis, bet iš kitos pusės – ne kartą nuoširdžiai prajuokinusi (prajuokins ir jus, jei mėgstat juodoką humorą), o kai kurie veikėjų veiksmai – netikėti ir, turiu dar kartą paminėti, verčiantys juoktis. Labiausiai juokino Dianna Agron, vaidinusi šeimos dukrą, kuri būdama angeliuko išvaizdos išdarinėja visai neangeliškus dalykus. Ir praeina ta pusantros valandos (net ir pridėjus košmariškai ilgas reklamas, kurios atrodo tikrai ilgesnės nei kad seniau būdavo) visai greitai, nors pati juosta ir nepalieka kažkokio labai didelio įspūdžio. Ar antrąsyk žiūrėčiau? Tikriausiai ne, bet vis vien lieku prie to, kad šis filmas man labiau patiko nei nepatiko ir tas keistumas, kurį priskiriu šiam filmui, yra labiau pliusas nei minusas.

6/10

Rež.: Luc Besson, vaidina: Robert De Niro, Michelle Pfeiffer, Dianna Agron, John D’Leo, 2013 m., JAV, Prancūzija, 111 min

420> Hairspray / Plaukų lakas

Apie šį filmą galvojau jau gal nuo penktadienio, bet žinodama, kad sau to negalėsiu leisti iki šiandienos, tik karts nuo karto pamąstydavau liūdnai apie jį. Nors pamatyti šį miuziklą troškau jau senokai, bet galutinai įsinorėjau visai atsitiktinai pamačiusi finalinę dainą! O man šis kūrinys patinka dar nuo tada, kai išgirdau jį per Glee (tik neieškojau, kur tos dainos ,,šaknys“). Kaip ir minėjau, toji daina buvo finalinė, tad kaip ir sužinojau, kuo viskas baigsis, bet kad čia toks žanras, kai tai nuspėti labai lengva, todėl šįsyk neėmiau visiškai į galvą.

1962-aisiais Baltimorėje apkūni paauglė Treisė yra tiesiog apsėsta Kornio Kolinso šou, kurį rodo vietinė televizija. Tad išgirdusi, jog netekus vienos merginos ieškoma nauja mergina, Treisė įsinori ten patekti.

Filme užkabinama ir tuo metu itin skaudi juodųjų diskriminacija: kadangi nė nebuvo minties, kad juodieji galėtų dalyvauti laidoje su baltaisiais, jiems būdavo skirta speciali ,,Negrų diena“ jau minėtame Kornio Kolinso šou. Taigi, viskas neužsibaigia vien tik Treisės noru patekti į šou, kuriame- vien tik lieknos, aukštos merginos, kai ji pati- žema ir apvali. Meilės linija čia blankoka, aiški nuo pat pirmų minučių, na, ir, pripažinkim, kas galėtų atsispirti gražiosioms Zac Efron akutėms?

Penė ir Treisė

Labai spalvingas ir pilnas muzikos bei šokių filmas. Šypsena nedingo iš veido nė sekundei, o ir juokingų scenų pasitaikydavo ne viena. Tai tikrai puikus pasirinkimas, kai norisi ko nors lengvo ir smagaus (su sąlyga, kad mėgstate miuziklo žanrą, nes kitu atveju išjungsite jau pačią pirmą minutę). Veikėjai- įdomūs ir charakteringi, net ir į John Travoltą, kuris čia vaidina Treisės mamą, žiūrėjau iš pradžių kiek kreivokai (kažkaip jau tie persirenginėjimai nebesukelia teigiamų emocijų), bet gera ir smagi vaidyba padarė savo. Gali jis ir judėti, ir dainuoti. Kaip ir visi kiti: ausys tikrai nelinko, o ir vaizdas buvo geras! Kadangi žinojau, kad kai kurie aktoriai dainuoja, tai likau nustebinta tik garsiuoju James Marsden (jei žiūrėjote X-Men, Enchanted, Straw Dogs, 27 Dresses ir pan., turėtumėte jį žinoti), nes net negalvojau, kad jis tai gali (apie faktą, kad jis Enchanted dainavo, buvau užmiršusi), o ir šiame filme jis visai nepanašus į save. Giriu ir muzikinį takelį, ir kostiumus, kurie paliko gerą įspūdį.

Likau patenkinta ir manau, kad vieną dieną prisiruošiu pažiūrėti ir šios istorijos ankstesnį variantą, kuris pasirodė 1988-aisiais.

8/10

Rež.: Adam Shankman, vaidina: John Travolta, Michelle Pfeiffer, Christopher Walken, Amanda Bynes, James Marsden, Brittany Snow, Zac Efron, Nikki Blonsky, 2007 m., JAV, Didžioji Britanija, 117 min

Puikioji finalo daina

315> People Like Us / Žmonės kaip mes

Negana to, kad darbe jam visiškai nebesiseka, vieną dieną Semas sužino, kad mirė jo tėvas, ilgą laiką sirgęs vėžiu. Semo santykiai su tėvu visuomet buvo pašliję ir į vaikystės namus jis užsukdavo labai retai. Negana to, grįžęs jis sužino, kad turi trisdešimtmetę seserį ir sūnėną. Semas nusprendžia susirasti juos ir pažinti iš arčiau.

Galvoju, nuo ko ir pradėti.. Pati esu susidūrusi su panašia situacija, tik tiek, kad sužinojau ne apie tokių artimų giminaičių egzistavimą (jie apie mane irgi nežinojo) kaip šiame filme bei buvo visai kitos aplinkybės.. Todėl filme esanti situacija- ne iš lengvųjų. O ką jūs manytumėte, kai tėvas po mirties savo sūnui palieka krūvą įrašų, o kažkokiai nežinomai moteriai su vaiku- krūvą pinigų? Tačiau konfliktų šiame filme mažai, tik tiek, kiek reikalauja įprasto sukirpimo filme. Atidėliojau filmo peržiūrą, bet nė nežinau kodėl, tuo labiau, kad ir apie ką jis, tiksliai net nežinojau. Bet atėjo jam laikas ir džiaugiuosi, kad to laiko sulaukiau, nes toks filmas- ne bet kokiai nuotaikai. Nėra čia nei saldybių, nei didelių meilės istorijų, vien gyvenimas: paprastas, su daugybe klaidų, nusivylimų ir vienu kitu pakilimu. Veikėjai visiškai neidealizuojami, kiekvienas yra daugiau ar mažiau prisidirbęs, kiekvieno viduje vyksta asmeninė drama. Tačiau bendri pokalbiai, bendravimas, tarpusavio elgesys buvo toks, kad visai nesinorėjo man pasitraukti nuo šio filmo, net nesvarbu, kad jis pakankamai numanomas: iš jo sklinda tiek gerų emocijų, švelnumo, kad tiesiog žiūrovas pasikrauna geros energijos. Nors visgi lieka ir šiek tiek slogumo… Paskutinė scena- ne tik paaiškina daug ką, bet ir priverčia susimąstyti..

Rekomenduoju, kai norisi paprasto, šviesaus filmo.

7/10

Rež.: Alex Kurtzman, vaidina: Chris Pine, Elizabeth Banks, Michelle Pfeiffer, Olivia Wilde, Dean Chekvala, Devin Brochu, 2012 m., JAV, 114 min

294> Dark Shadows / Nakties šešėliai

Na ką, galvojau, kad atsiliepimą atidėsiu kitai dienai, nes esu labai pavargusi. Bet nutariau tai padaryti šiandien. Taigi, pasakosiu apie garsaus ir mano mylimo režisieriaus Tim Burton filmą, kuriame (joks ne netikėtumas) pagr. vaidmenį atlieka Johnny Depp, o antraeilį- H. Bonham Carter, kuri tai pat dažna ,,viešnia“ šio režisieriaus filmuose.

Visų pirma, šis filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo serialą (1966-1971) (virš pusės tūkstančio epizodų). Negana to, šis serialas turi remake’ą– 12-os epizodų serialas pasirodė 1991-aisiais ir jį jau siunčiuosi, nes pamačiusi, jog jame vaidina Joseph Gordon- Levitt, tiesiog neatsilaikiau.

Tai apie ką šis filmas? Tai išmarginta gotikinė drama atsiveria XVIII amžiaus Liverpulyje, kai turtingas donžuanas Barnabas suvilioja gražuolę Andželiką ir sudaužo jos širdį, nenutuokdamas, kad kerinčioji blondinė yra visagalė burtininkė. Ji ne tik nužudo mylimiausius jo artimuosius, bet ir paverčia Barnabą vampyru bei palaidoja gyvą. Ir štai, po beveik 200 metų jis pagaliau ištrūksta iš savo kapo..

Iš tikrųjų, tai skaičiau ne tiek ir daug gerų komentarų apie šį filmą, tad bijojau, kad galiu nusivilti. Ir manau, kas nusivylusi būčiau tuo atveju, jei skaityti komentarai būtų vien tik geri, nes dabar gavau kad ir ne šedevrą, bet tikrai geresnį nei tikėjausi filmą. Kaip ir kituose T. Burtono filmuose, taip ir čia netrūksta humoro, ironijos, gerų aktorių, įdomių ir išraiškingų personažų, įdomios, kiek fantastiškos istorijos ir aplinkos, tinkamų ir išskirtinių kostiumų. Ir viskas, ką išvardinau, man patiko šiame filme. Tiesa, kalbant apie fantastiką, tai kelios vietos truputį perspaustos pasirodė (kad ir tas liežuvis..), nors labai patiko pabaigoje Andželikos kūnas (na, nutylėsiu, kas jam nutiko)- pasirodė tikrai įdomi idėja.

Įdomumo dėlei būtų įdomu pamatyti serialą, kadangi nesuprantu, ką ten galėjo rodyti tiek laiko (juk šitiek epizodų!). Kodėl abejoju, kad buvo ką rodyti? Ogi todėl, kad ganėtinai skurdus yra filmo siužetas, o juk tikrai galima buvo pasisemti daugiau idėjų ir parodyti daugiau vingių, paimtų iš serialo (jei tokių buvo). Vietomis buvo nuobodoka, ypač į pabaigą.. Bent tiek gerai, kad dialogai pakankamai įdomūs ir žaismingi, tad jie bei visa kita, ką vardinau anoje pastraipoje, kiek gerino situaciją.

Bet apibendrinus viską paliko tikrai visai malonų įspūdį. 7/10

Rež.: Tim Burton, vaidina: Johnny Depp, Michelle Pfeiffer, Eva Green, Helena Bonham Carter, Chloë Grace Moretz, Thomas McDonell, 2012 m., JAV, 113 min

183> I am Sam / Aš esu Semas

Viskas, ką lig šios dienos žinojau apie šį filmą, yra tai, kad pagrindinis veikėjas turi tam tikrų sutrikimų (tiksliau- autizmą) ir kad šis filmas yra labai įdomus. Pastarąjį faktą tvirtino visi. Šiandien sunkiai išsirinkau, ką norėčiau pažiūrėti, kol žvilgsnis užkliuvo už šio.

O filmas iš tikrųjų yra ir apie autistą Semą, kuris gyveno ramų gyvenimą, kol į jo gyvenimą neatėjo dukrelė Liusė. Paliktas su naujagime Semas turi išmokti gyventi su dukra ir užtikrinti jai gerą gyvenimą. Bet, kai mergaitei sukanka septyneri,tam tikros institucijos ima abejoti jo galimybe išauginti dukrą…

Ir trūksta man žodžių, kalbant apie šį filmą. Visą laiką prasėdėjau ašarotom akim, ne kartą teko nusivalyti jas, nes tiesiog nebemačiau ekrano. Semo nepaprastas nuoširdumas, atsidavimas ir meilė dukrai, visas procesas, kurį teko iškęsti, kai pats Semas kartais net nesuprasdavo visų pokalbių ir veiksmų teisme.. Ne kartą buvo pabrėžta, kad Semo protas- kaip septynmečio. Nors būdavo momentų, kai jis atrodė daug protingesnis už tokių metų vaiką. Na, bet čia net ne esmė… Sean Penn indėlis į šį filmą tikrai didelis. Jo vaidyba puiki. Man tikrai gaila, kad jis negavo Oskaro už šį vaidmenį ir turėjo tenkintis tik nominacija… Patiko ir jo dukra: protinga, taip pat be galo mylinti tėtį ir beprotiškai žavi.

Nemažą vaidmenį filme atlieka ir Michelle Pfeiffer. Jos būsena ir gyvenimas perteiktas tikrai pakankamai išsamiai, nors kai ką pasako tik jos užuominos, kurias gali praleisti Semas, bet niekada nepraleidžia žiūrovas.

Tikriausiai žinote, kad autistai dažnai domisi kokia nors viena sritimi ir jai atsiduoda visa širdimi. Jie žino kiekvieną smulkmeną. Toks yra ir Semas. Jis žino tikriausiai viską apie The Beatles. Filme skamba daug šios grupės dainų, vyriškio dukrelės vardas- pagal bitlų dainos pavadinimą, o namuose kabo didžiulis plakatas.

Puikus, nuostabus ir nepaliekantis abejingų filmas.

10/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Jessie Nelson, vaidina: Sean Penn, Michelle Pfeiffer, Dakota Fanning, Dianne Wiest, 2001 m., JAV, anglų k.,132 min.

182> New Year’s Eve / Naujieji metai Niujorke

Planavau šį filmą pasitaupyti gruodžio mėnesiui, bet šiandien, nesudominus vienam, įsijungiau šitą ir, manau, kad gerai padariau.

Tai filmas apie žmones, kurie nebūtinai susiję vienas su kitu. Jie turi savo darbų, pareigų ar lūkesčių paskutiniąją metų dieną, tačiau visi tiki, kad ši diena ir ateinantys Naujieji atneš kažko naujo į jų gyvenimus.

Taigi, nebuvau labai nusiteikusi šio filmo atžvilgiu. Dažniausiai didelis būrys žinomų aktorių nežada labai kokybiško ir įdomaus filmo. Na, ir tam tikru požiūriu jame nepamatysite nieko netikėto. Pagrinde vyrauja meilė, na, ir įvairių norų išsipildymas. Viskas gan banalu, pabaiga- be abejo, irgi be netikėtumų, tik lig tol buvo galima paspėlioti, kas su kuo gale liks. Tačiau man patiko. Patiko filmas, jame buvusios istorijos. Vienos- linksmos (pvz. nėštukės, darančios viską, kad tik vaikutis būtų pirmas, išvydęs pasaulį Naujųjų metų pirmąją dieną), kitos- liūdnos, nes kalbama apie vienišus žmones, trečios- tiesiog mielos. Smagu buvo pamatyti Lea Michele, o kai uždainavo, tai iš viso apsidžiaugiau, nes man patinka jos balsas (jį galite išgirsti seriale Glee), o ir kaip aktorė ji tikrai nebloga. Sofia Vergara, dar žinoma kaip viena pagr. veikėjų seriale Modern Family, paliko irgi gerą įspūdį, ji tikrai turi charizmą.

Mielas filmas, nuteikiantis labai gerai ir tinkantis nebūtinai prieš šventes.

Rašau 7/10

Rež.: Garry Marshall, vaidina: Sarah Jessica Parker, Jessica Biel, Ashton Kutcher, Michelle Pfeiffer, Zac Efron, Robert De Niro, Sofía Vergara, Lea Michele, Abigail Breslin, Josh Duhamel, John Lithgow, 2011 m., JAV, 118 min.