Archyvas

Archive for the ‘Michiel Huisman’ Category

1051> The Guernsey Literary and Potato Peel Pie Society / Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija (2018)


Man net įdomu, kiek žiūrovų atsimena pilną pavadinimą, na, bet gal tik man atrodo čia problema. O jei visai rimtai, tai yra tokiu pavadinimu knyga, kurią ir lietuviškai galite rasti. Miela istorija, kurią skaičiau jau senokai, tad sužinojusi, kad bus ir filmas, žinojau, kad žiūrėsiu. Prabėgo netgi pora metų, na, bet žiūrint į paskutinius keletą metų peržiūrėtų filmų skaičių nesunku suprasti, kodėl tik dabar įsijungiau.

Istorija nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai jauna rašytoja sugalvoja atvykti į Gernsio salą, kad galėtų aprašyti jos gyventojų potyrius karo metu.

Įvertinau 7/10, nes čia vienas tų filmų, kurie savo paprastumu sugeba sužavėti, bet ilgam galvoje neužsilieka. Gražiai pastatytas, neerzinantys personažai, siužetas daugmaž nuspėjamas, yra ir dramos, karo išgyvenimų, ir, be abejo, romantinė linija. Tik mano skoniui kiek ilgokas, jei jau dvi valandas sėdžiu prie ekrano, tai visgi turi būti kažkas įdomiau.

imdb nuoroda

Orphan Black (1-3 sezonai) (*papildyta 3 sezonu)

15 rugpjūčio, 2015 Parašykite komentarą

orphan_black_bbc_a_lRež.: John Fawcett, Graeme Manson
Vaidina:
Tatiana Maslany, Dylan Bruce, Jordan Gavaris, Kevin Hanchard, Michiel Huisman, Maria Doyle Kennedy
2013 – … m, JAV, Kanada, 44 min X 30 ep.
Žanras: veiksmo drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Veiksmo centre atsiduria Sara Maning: priešais jos akis nusižudo moteris, atrodanti lygiai taip pat, kaip Sara. Norėdama pabėgti nuo savo praeities Sara nusprendžia pasisavinti savižudės Betės tapatybę. Netrukus ji išsiaiškina tai, kad tiek ji, tiek Betė yra klonai.

Aišku, geriausia, jei apskritai nežinotumėte, kad filmas apie klonus, bet kitaip man būtų sunku šnekėti apie šį serialą. Nors daugiau spoilerių pasistengsiu išvengti. Pirmąją seriją pažiūrėjau dar pernai, kai buvo rodomas pirmasis sezonas, bet, kad ir patiko, jį visiškai apleidau, tad dabar įsijungiau nuo pat pirmos serijos ir visą savaitę gyvenau kone vien šiuo serialu.

Didelis privalumas, kad žiūrėjau šį serialą ne ,,kartu su visais“, o tik dabar, yra tas, kad antrasis sezonas prasideda būtent toje vietoje, kur pirmasis užsibaigė, taigi, galėjau nieko nelaukdama vos užbaigusi pirmąjį (su puikia pabaigoje palikta intriga!) imtis antrojo. Aišku, antrasis užsibaigė ne ką prasčiau, paliko daug neatsakytų klausimų, taigi, laukimas iki kitų metų prailgs.

Orphan Black gali pasigirti turįs gerai ,,sukaltą“, įdomų siužetą. Tokį, kad pažiūrėjus vieną seriją iš karto norisi įsijungti kitą. Ypač pradžioje netrūksta netikėtumų, o kuo toliau, tuo labiau į kiekvieną personažą žiūrėti ėmiau su įtarumu. Nes jei ne vienoje, tai kitoje serijoje išaiškėdavo, kad veikėjas, kuriuo, rodos, Sara gali pasitikėti, iš tikrųjų yra dar viena viso plano dalis. Sarai lipa ant kulnų ne tik žmonės, susiję su klonais, bet ir policija, kuri nori sudėlioti keleto žmonių žūčių bylose visus taškus ant i. Tačiau visų taškų sudėlioti negalėtų net ir Sara, net ir po dviejų sezonų, nes nauji faktai atskleidžiami vos ne kiekvienoje serijoje. Bėgimo, paieškų, paslapčių ir jų aiškinimosi čia apstu, kraujo ir mirčių taip pat bus. Tai trikdo, tai juokina, tai stebina, bet vos ne visada priverčia jaudintis dėl veikėjų.

Didžiausia šio serialo žvaigždė – Tatiana Maslany. Įsikūnyti į tiek daug skirtingų personažų tikrai galėtų ne kiekvienas aktorius. Ne kartą likdavau nustebinta jos vaidyba. Ypač jos gebėjimas greitai ,,pereiti“ į kitą personažą pasimato, kai pagrindinė jos vaidinama veikėja Sara turėdavo prieš kitus veikėjus apsimesti esanti kitu asmeniu. Jos staigus kitokių, neįprastų Sarai manierų perteikimas vis iš naujo priversdavo prisiminti, kad kiekvienas personažas – itin savitas, turintis savo kalbos, elgesio manieras. Tobuliausia buvo šokių scena antrojo sezono pabaigoje, kuri darsyk įrodė, kokios skirtingos kiekviena iš svarbiausių kol kas seriale esančių klonų yra.

tumblr_inline_mv6p9kkCIK1rd9t4l

Veikėjus, kurie nieko gyvenime nėra nuskriaudę/nužudę, galima tikriausiai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o pati žaviausia ir įdomiausia ,,blogiukė“ šiuo metu yra Helena. Kiek nepatinka, kaip paskutiniu metu vystėsi siužetas su ja, tačiau kol kas tikėjimo ja nepraradau. Įdomu į ją žiūrėti, netikėtas, neretai beprotiškas ar brutualus elgesys jai nesvetimas, tačiau ji puikuotųsi mano nematomame mėgstamiausių personažų sąraše.

Vienintelė serija, kuri man nepatiko, buvo antrojo sezono septinta, kurioje pasirodė dar vienas klonas. Net nebesvarbu, kad neįprasta jo išvaizda, svarbiau tai, kad jis buvo visiškai nereikalingas ir netgi nepasakyčiau, kad naudingas. Jau nekalbant, kad kaip netikėtai pasirodė, taip pat netikėtai ir dingo. Nors nežinia, ar vėl nepasirodys.

——————————————-

Papildymas apie 3 sezoną.

Orphan Black man yra vienas tų serialų, kuriuos galiu žiūrėti non stop. T.y. net ir peržiūrėjusi 2 – 3 serijas nesijaučiu nuo jo pavargusi ir norisi žiūrėti tolesnes serijas. Tad sužiūrėjau šį sezoną labai greitai ir net gaila. Taip gaila, kad toks jausmas, jog su malonumu vėl įsijungčiau ir peržiūrėčiau visus tris sezonus iš naujo. Nes ketvirtasis (o jis, spėju, bus) dar toli, o aš jau dabar, praėjus vos parai, spėjau pasiilgti. Kaip ir praėjusiems, šiam sezonui netrūko veiksmo – jo tiek daug, kad pakartotinė peržiūra išliktų tokia pati įdomi ir leidžianti ,,sugaudyti“ visus niuansus. Dar daugiau klonų, dar labiau įsimintinesnė T. Maslany vaidyba (ir pagaliau – Emmy nominacija!), dar daugiau intrigos ir detektyvo elementų. Po šio sezono daugiausiai aplodismentų skiriu Helenai ir Alison – komplikuotos, bet įdomiausi personažai iš tų, kurias vaidina T. Maslany. Sara – pernelyg pilka, vis ieško teisybės, vaidina drąsią ir pasiaukojančią – na, plius minus standartinė pagrindinė veikėja, tik tiek, kad ji vis vien yra kieta ir nepasiduoda verkšlenimams. Kozimai atitenka mažiausiai gerų žodžių – turėjo potencialą tapti mėgstama nemažą, bet kiša koją visokios meilės linijos netgi labai. Iš tikrųjų nustebino šis sezonas tuo, kad bus praradimų, kurių dar bent kurį laiką nesitikėjau, bet galbūt taip ir geriau. Dar norisi pagirti Delfiną – ši veikėja, kad ir antraeilė, bet ekrane mane visada sužavėdavo jos elegancija. Kažkas puikaus!

Taigi, gal ateity dar pridursiu vieną kitą sakinį, o kol kas galiu teigti, kad tai originalų ir neįprastą siužetą turintis serialas, įtraukiantis nuo pat pradžių, sudominantis ne tik savo siužetiniais vingiais, bet ir puikia pagrindinės aktorės vaidyba.

10/10

837> The Age of Adaline / Adelainos amžius (2015)


age_of_adaline_1Rež.: Lee Toland Krieger
Vaidina: Blake Lively, Michiel Huisman, Harrison Ford, Ellen Burstyn
2015 m., JAV, 112 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Toks jausmas, kad kino teatre buvau prieš visą amžinybę. ,,Adelainos amžiaus“ laukiau, tikėdamasi jį pamatyti salėje – šiandien šis planas buvo įvykdytas.

Ir žinot, džiaugiuosi. Nors paprastai romantinius pasilieku vakarams prie kompiuterio, šį žiūrėti kino teatre buvo itin malonu – kino juostos vizualinė pusė išties traukianti akį. Scenos dailios, kadangi yra epizodų iš skirtingų laikmečių, nepasidaro nuobodu, nes kiekvienas laikmetis turi savitumų, o ir kostiuminiai filmai mane visuomet žavėjo. Blake Lively šiame filme tiesiog stulbinanti. Ne, kalbu ne apie vaidybą – nors kažko blogo pasakyti apie ją negaliu, bet ir kažko išskirtinio pastebėti nelabai pavyko. Įspūdį darė jos išvaizda: nė nežinau, ar ji sukneles puošė, ar suknelės ją, bet kiekvienąsyk pasirodžiusi ji sukeldavo pasišnibždėjimus su draugėmis apie tai, kokia tobula jos išvaizda, kokie žavūs kostiumai. Jos porinininku tapo Michiel Huisman (beje, sakyčiau bent jau šioje nuotraukoje jis Shia LaBeouf primena), kuris gerai žinomas Game of Thrones žiūrovams. Jo personažas – elegantiškas, žavus – sakyčiau, puikiai derantis prie B. Lively. Tiesa, vaidyba vėlgi ne ta, apie kurią visi kalbėtų, bet iš esmės nemanau, kad kažkokį stebuklą galima buvo čia parodyti.

Noriu pakalbėti apie personažus, nors visų pirma reiktų paminėti, kad tai filmas apie Adelainą, kuri 29-erių patiria stebuklą ir nuo to laiko nebesensta. Taigi, šiuo metu jai 109-eri. Ji turi dukrą, kurios susilaukė dar prieš įvykstant minėtam įvykiui, vyras žuvęs. Nuo tada, kai suprato esanti nesenstanti, Adelaina negali užmegzti ilgalaikių santykių, kas dešimt metų priversta kraustytis į kitą vietą. Taigi, moterį kankina vienatvė, neužtikrintumas. Jos sukaupta patirtis – begalė faktinių žinių įvairiausiomis temomis, daugybės kalbų mokėjimas. Apskritai, vietomis juoką kėlė jos žinojimas. Juk atrodo, pati jokiais būdais neprisiminčiau visų įvykių sporte, politikoje ir kt. O ji prisimena ir kiekvienąsyk prakalbusi apie praeitį išgyvena nostalgiją, kuri tampa net perdėta. Šimtą metų gyvenantis žmogus, rodos, turėtų įgyti daug patirties, tačiau jos patirtis – tai, kad visas vietas yra aplankiusi, kad žino viską apie praeitį ir maždaug tiek. Vidumi ji išlikusi tokia, lyg iš tiesų būtų 29-erių. Elis, kuris nuo pat pradžių yra visiškai pasitikintis savimi, man atrodė pakankamai blankus personažas, kuris buvo tik tam, kad būtų, kad galėtume pasigrožėti romantiškomis veikėjų akimirkomis, kad gražiai asistuotų. Nors, žinoma, mane kaip knygų mylėtoją, labai patiko abiejų veikėjų žavėjimasis knygomis. Ir apskritai, daug visko, kas atrodo kone tobulai: jų elgesys, išvaizda, Elio namai, jo šeima, Adelainos santykiai su dukra. Viskas taip idiliška, kad taip ir norėjosi, jog atsirastų kiek nors pipirų.

Taigi, jie abu susipažįsta gan greitai, o santykiai vystosi dar greičiau. Įdomūs įvykiai nutinka antroje filmo pusėje – čia jau viskas dar labiau pasislenka ne apie meilę, bet apie norą gyventi, mylėti, jaustis mylimam, nebebėgti nuo tikrovės. Be jokių didelių dramų, tik šiek tiek bėgimų, ašarų, išsakomos kelios įdomios mintys. Kai kas gal kiek erzino, bet visas siužetas bėgo beprotišku greičiu ir kai liko maždaug pusvalandis, negalėjau patikėti, kad jau tiek filmo prabėgo visiškai nejučia. Filmas labiau moteriškai auditorijai skirtas, toms, kurios mėgsta romantines dramas, kur ir meilė, ir šiek tiek liūdesio (nors gerai pagalvojus, jis visas liūdnoka nata ėjo), įdomesni posūkiai, vienas iš tų įdomiųjų – pabaigoje, nes kažkaip buvau nusiteikus visai kam kitam, todėl neslėpsiu, kad nusivyliau. Galima vietomis susigraudinti, tačiau tose draminėse vietose, kur tarsi galėjau tikėtis iš savęs emocijų proveržio, imdavo kalbėti balsas už kadro, kuris labai nervino ir gadino visą tą emocinį pajautimą, kurio norėjausi / tikėjausi.

Daug visko pasakiau, tai sunku kažkaip ir apibendrinti, bet jei taip trumpai – filmas žavus, mielas, paprastas, nuspėjamas, gražūs kostiumai ir pastatymas, išvaizdūs aktoriai, yra tiek juokingų, tiek liūdnų scenų, nespėjęs nė trupučio pabosti ir galbūt kažkas net ir kokią ,,gilią mintį“ pasigaus (ypač, kai jos aiškiai išsakomos). Galvoju, kad lūkesčius išpildė. 7/10