706> Léon: The Professional / Leonas

Rež.: Luc Besson
Vaidina: Jean Reno, Natalie Portman, Gary Oldman, Ellen Greene,
1994 m., Prancūzija, 136 min
Žanras: kriminalinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Leonas – profesionalus samdomas žudikas, kuris nutaria išgelbėti ir pasiimti pas save kaimynystėje gyvenančią mergaitę.

Užbaigus žiūrėti šį filmą užklupo dvejopos mintys: vienos – susijusios su klausimu, kodėl tik dabar prisiruošiau jį pažiūrėti, tuo tarpu kitos – su tuo, kad būčiau buvusi nieko prieš jį dar pataupyti, bet manau, kad jei vėl norėsiu dar kartą išgyventi šią istoriją, tai pakaks darsyk įsijungti jį vėl. Ir tikrai, su malonumu jį žiūrėčiau ne tik antrąsyk, bet ir dar daugiau.

Taigi, kaip supratote, likau patenkinta šiuo filmu. Ir netgi daugiau nei patenkinta, nes kažkaip įtariai į jį žiūrėjau. Na, ir kas, kad jis taip gerai vertinamas žiūrovų, bet buvo kažkas (tikriausiai žanras), kas neleido patikėti tuo, kad jis man patiks. Bet užteko jau pirmųjų filmo minučių, kad suvokčiau, jog išankstinė susidaryta nuomonė greičiausiai yra klaidinga.

Gėrėjausi kiekviena filmo minute. Puikūs dialogai ir scenos: užtenka ir komedijos, ir veiksmo, ir dramos. Personažai papildo vienas kitą ir atrodo tiesiog sukurti tam, kad būtų kartu. Išplėtoti pagrindinių veikėjų charakteriai leidžia juos geriau pažinti ir žavėtis aktorių vaidyba. Pagaliau ,,susipažinau“ su Jean Reno, kurį iki šiol žinojau, bet niekad ekrane lyg ir nemačiau (nebent per tv rodomus anonsus). Natalie Portman vaidmuo itin įsimintinas ir džiugu, kad būtent šis filmas ir nulėmė jos tolimesnį aktorės kelią. Na, ir Gary Oldman pasirodymas, kad ir antraeilis, bet ne mažiau įsimintinas nei abiejų pagrindinių.

Pateikimas estetiškas, be nereikalingo smurto, kraujo – visko tik tiek, kiek būtina tokio žanro kino juostai. Rodos, atidirbta kiekviena scena iki smulkmenų, net ir kasdienės pieno gėrimo ,,ceremonijos“ atrodo įdomiai, nors rodos, nieko ten ypatingo nėra. Tobulumo viršūnė man pasirodė pabaiga: rodomi  vaizdai susiliejo su užgrojusia Stingo ,,Shape of my Heart“ ir emocijos užgriuvo mane visu pajėgumu.

9/10 – sakyčiau vienas stipriausių devintukų šiais metais. O jų nebuvo tiek daug.

662> Goya’s Ghosts / Goja

1792-ųjų Ispanija. Francisco Goya balansuoja tarp dviejų susipriešinusių pasaulių. Inkvizicijos generolui jau senokai įgriso populiaraus menininko elgesys, bet nuo suėmimo jį saugo ryšiai su karališkąja šeima. Netikėtai Goya sutinka globoti draugo dukterį, kuri pateko į inkvizitorių rankas…

Tai ,,Skrydis virš gegutės lizdo“ režisieriaus vienas naujausių darbų, kuriame pasirodo tokie visiems gerai žinomi aktoriai kaip Natalie Portman, Javier Bardem ir Stellan Skarsgård. 

Kai įsijungiau šį filmą, nieko nežinojau apie siužetą apart to, kad pagrindinis vaidmuo bus dailininko Gojos. Todėl iš tikrųjų gan nustebau, kai labai greitai įvykiai pasisuko gan netikėta linkme ir išaiškėjo, kad nebus čia jokių gražių meilės istorijų (na, nebent tokia gan savotiška viena bus, bet ne tokia, kokios kažkodėl tikėjausi prieš įsijungdama). Inkvizicijos, bandymas įsiteikti įtakingiausiems, savęs atradimas – ko tik šiame filme nėra. Trūko tik paties svarbiausio: charakterių visiško išvystymo. Kiekvienas personažas turėjo gan didelį potencialą, kadangi visi jie įdomūs, tačiau daugiausia atsiskleidė tik Javier Bardemo vaidinamas Lorenzo. Visi kiti – paviršutiniškai. Rodos, suprantama, kad vienas yra vienoks, kitas kitoks ir ką jis tuo metu veikia, bet norisi ne vien supratimo ir įsivaizdavimo, bet kad nors kiek būtų to ir parodyta. O dabar toks jausmas, kad viskas prabėgom. Tuo labiau, kad įvykių čia išties nemažai parodoma ir apima ne vienerių metų tarpą. Bet taip norėjosi apsistojimų tam tikruose momentuose, ilgesnio išbuvimo su personažais vienu ar kitu metu, nes apskritai, tai siužetas pakankamai įdomus, patraukiantis dėmesį, bet išpildymo su pačiais personažais trūko.

7/10

Rež.: Milos Forman, vaidina: Javier Bardem, Natalie Portman, Stellan Skarsgård, 2006 m., JAV, Ispanija, 113 min

523> Everyone Says I Love You / Visi kalba, kad aš tave myliu

Romantinė komedija / miuziklas, kurio režisierius ir scenarijaus autorius – Woody Allen. Bent mane šis derinys netgi labai viliojo, nors vis dėlto prisipažinsiu, kad kino juosta pernelyg nesužavėjo.

Mergina pasakoja apie savo šeimą: mamą, patėvį, tėtį, seseris – jų sėkmes ir nesėkmes, meiles ir pan.

W. Allen stilius gerai matomas, taigi, dialogai žavintys, įdomūs, subtiliai juokingi. Niekuomet nebūna nuobodu klausyti veikėjų pasakojimų, o ir siužetiniai vingiai dažnai pasirenkami ne visai standartiški, būna net ir kiek absurdiškų, bet viskas tiesiog ir susideda į tobulai allenišką filmą. Tiesa, šis – tikrai ne vienas iš geriausių jo darbų, nes nepaisant viso to, ką išvardinau, filmas atrodė blankokas ir visai neįsimintinas, toks tiesiog praslystantis pro akis ir niekur neužkliūvantis, nesugebantis visiškai įtraukti. Jei kas bijo miuziklo žanro, galiu pasakyti, kad dainų bus ne tiek ir daug kiek kai kuriuose kituose miuzikluose, netgi gal kiek per mažai. Tačiau smagu buvo matyti tokius jaunučius aktorius (Natalie Portman ir Edward Norton), o į Allen’ą žiūrėdama vis pamąstau, kad metai bėga, o jis atrodo vis taip pat.

6/10

Rež.: Woody Allen, vaidina: Woody Allen, Julia Roberts, Edward Norton, Drew Barrymore, Natalie Portman, Billy Crudup, Tim Roth, JAV, 1996 m., 101 min

neradau normalaus, tad dedu tokį…

474> My Blueberry Nights / Mano vaivorų naktys

Kartais komentarai gali klaidinti. Štai aš buvau prisiskaičiusi, kad tai fantastinis filmas ir, nors imdb prie žanrų tai nenurodyta, kažkaip įsirėžė tai į atmintį. Dėl to gal kažkiek ir atidėliojau. Bet iš tikrųjų nėra čia jokios fantastikos, o siužetas pasakoja apie merginą, kuri keliauja po Ameriką tam, kad užsimirštų ką tik užsibaigę nelaimingi santykiai ir užsidirbtų pinigų automobiliui. Pakeliui ji sutinka skirtingų žmonių: kiekviena pažintis atneša ką nors naujo.

Pirmiausia, kas tikriausiai daugeliui kliūva į akis, šiame filme surinkta talentingų aktorių komanda: Jude Law, Natalie Portman, Rachel Weisz. Šalia jų- pagrindinę veikėją vaidinusi žymi atlikėja Norah Jones, kuriai šis vaidmuo buvo debiutinis. Jos dainos skamba muzikiniame takelyje- šiuo atveju jis čia tiko, nes pati juosta kaip ir N. Jones kūryba – rami ir lėta.

Nevyniodama žodžių į vatą pasakysiu, kad filmas buvo nuobodus. Dėl to džiaugiuosi, kad jo trukmė- standartinės pusantros valandos, kitu atveju būtų buvę sunkoka iškęsti, o numesti nebaigto filmo nemėgstu. Tiesa, neseniai tai padariau, bet ten užteko pažiūrėti vos kelias minutes, kad suvokčiau, kaip manęs jis netraukia. Tuo tarpu šis pradžioje pasirodė dar visai įdomus. Tačiau kuo toliau, tuo labiau miegas imti pradėjo, nesugebėjau paimti iš šio filmo nieko: nauji veikėjai ateidavo ir išeidavo, o aš tik pagalvodavau: koks jų sušmėžavimo tikslas?

Nors idėja įdomi.

5/10

Rež.: Kar Wai Wong, vaidina: Jude Law, Norah Jones, Rachel Weisz, Natalie Portman, 2007 m., Honkongas, Kinija, Prancūzija, anglų k., 95 min

472> Closer / Arčiau

Vos pabaigusi žiūrėti Closer nuskubėjau ieškoti nuostabios dainos, kuri ne kartą skambėjo filmo metu. Tai taip tobulai parinktas muzikos kūrinys – Damien Rice The Blower’s Daughter!

Kino juostos siužetas sukasi apie dvi poras: nekrologų rašytoją Daną, jo merginą, buvusią striptizo šokėją, Alisą ir gydytojo Lario bei fotografės Anos porą. Pradedama nuo pat pradžių, pirmųjų susitikimų, užsiplieskusios meilės, kuri galiausiai pereina į neištikimybę.

Tai nėra eilinė romantinė juosta. Pernelyg rimta, kad būtų galima vadinti eiline. Keistas filmas su gerais aktoriais: Jude Law, Julia Roberts, Clive Owen, Natalie Portman (pastarieji du buvo nominuoti Oskarui už vaidybą šioje kino juostoje), o ir pats siužetas- įdomus, nors ir ne tas, kuris prabėga nepatebimai. Veiksmo ne per daugiausiai, tačiau lėtumas, ilgi žvilgsniai, užsitęsusios pauzės šiam filmui- tik pliusai. Gilindamasi į veikėjų elgesį galiu pasakyti, kad labiausiai patiko tai, jog nebuvo vengiama sakyti tiesos- o tai santykių pagrindas. Kuo mažiau apgaulės, tuo santykiams geriau. Tiesa, ne visada toji tiesa buvo sakoma, bijojimas įskaudinti kitą ar kitos priežastys vertė kai kuriuos slėpti ją ir apgaudinėti antrąsias puses. Dialogai stiprūs ir įtaigūs- ne veltui filmas buvo kuriamas pagal pjesę. Nors iš pažiūros kino juosta rimta, tačiau bus ir linksmų momentų. Ir pati taip ir nesupratau, kas šiame filme, kuriame, rodos, nieko ypatingo nėra, vietomis taip prikaustydavo dėmesį, kad negalėdavau atsitraukti. Ir žinoma, įžanginė bei pabaigos scenos skambant minėtajai dainai- bene įsimintiniausios ir puikiai įrėmino filmą.

7/10

Rež.: Mike Nichols, vaidina: Julia Roberts, Jude Law, Natalie Portman, Clive Owen, 2004 m., JAV, Didžioji Britanija, 104 min

427> V for Vendetta / V – tai Vendeta

Neklauskite, kodėl aš vis nenorėdavau pažiūrėti filmo, nes konkrečios priežasties nežinau. Tiesiog vos apie jį pagalvojusi tuoj pat nustumdavau į atminties gilumą sakydama: ai, gal kitąsyk. Iš tiesų, tai bus tas kartas, kai net ir nežinojau apie ką šis filmas, tik tiek, kad vaidina N. Portman ir filmo plakatą, kuris į atmintį įsirėžęs. Kažkodėl įsivaizdavau, kad tai filmas iš fantastikos srities (taip ir yra, tik mąsčiau apie tokią fantastiką, kur egzistuoja neaiškūs antgamtiniai padarai ir pan), todėl tikriausiai suvokiate, kaip buvau nustebinta (maloniai), kai pamačiau, kad viskas išties labai paprasta..

Futuristinė istorija pasakoja apie po kauke besislepiantį laisvės kovotoją, dar kitaip žinomą kaip ,,V“, kuris naudoja teroristų taktiką kovodamas su Didžiojoje Britanijoje gyvuojančia fašistine diktatūra. Išgelbėjęs nepažįstamą merginą iš saugumo policijos nagų jis suvokia, kad galbūt rado sąjungininkę.

Puikus futuristinis filmas. Tematika be galo įdomi ir gerai išpildyta. Filmas įtraukia nuo pat pirmos minutės, o kadangi nežinojau net apie ką jis, tai ir smalsumas buvo tiesiog begalinis. Kino juosta sukėlė daug įvairiausių emocijų, kurių net ir nelabai galiu dabar išreikšti, nes dar gyvenu akimirkomis iš filmo. O svarbiausia, kad į kuriamą ateitį buvo sudėti tikri faktai: juk ir per Antrąjį pasaulinį karą buvo vykdomi lageriuose eksperimentai su kaliniais, nors apie tai kalbama vis dar labai mažai, kažkodėl koncentruojamasi tik ties badavimu, sunkiais darbais, varganomis gyvenimo sąlygomis, kasdieniu smurtu ir kančiomis, o apie eksperimentus kalbama gan retai- bet gal dėl to, kad juose dalyvavę dalyviai tiesiog mirdavo, todėl negalėdavo papasakoti, kas su jais buvo daroma, o tie, kurie buvo už tai atsakingi, tiesiog apie tai nekalbėjo ir neigė? Na, ir pati valdymo sistema, tie televizoriai visuose pakampiuose, kur bet kada gali pasirodyti aukščiausia valstybės valdžia ir kalbėti bet kokiomis temomis, komendanto valandos ir dar visokie kitokie niuansai atrodo taip tikroviškai, kad net nesijaučiau, jog būtų rodomas filmas iš mokslinės fantastikos srities, labiau istorinis, pasakojantis apie praeitį. Ir toks visiškas įsitraukimas, kad net nebemąsčiau, kad visa tai netikra- jau, manyčiau, yra nemažas pliusas. Aišku, yra tokių detalių, kurios gal kiek ir pasirodė juokingos ar banalokos, bet be viso to tik kruopelė filmų apsieina. Ir kaip man patinka minios efektas! T.y. toji minia su kaukėmis atrodė tikrai efektingai, vėlgi, žiūrėdama tą sceną pagalvojau apie sausio 13-ąją…

Labai labai patiko ir rekomenduoju!

9/10

Filmas gali pasigirti šiuo metu būdmas 161-oje imdb Top 250 vietoje

Rež.: James McTeigue, vaidina: Natalie Portman, Hugo Weaving, 2005 m., JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, 132 min

127> Hesher / Hešeris

Vis neprisiruošdavau pasižiūrėti šio filmo, šiandien užsinorėjau kokios nors visiškai banalios meilės istorijos, bet galop nusprendžiau pasižiūrėti rimtesnį filmą nei planavau.

T.J. – berniukas, neseniai praradęs mamą. Jis turi išgyventi pasaulyje, kuriame tėtis dienų dienas guli lovoje, o aplinkiniai bendraamžiai nusiteikę prieš jį. Pažintis su Hešeriu padaro berniuko gyvenimą dar chaotiškesnį.

Keistas filmas. Iš tikrųjų, iš pradžių prisikabinau prie itin nelogiškų dalykų. Na, kad ir Hešerio buvimą T.J. namuose. Bet geriau pagalvojau ir supratau, kodėl niekam tai nerūpėjo: juk tėtis buvo visiškai apatiškas išoriniam gyvenimui. Ir toji depresija, kuri buvo jį apnikusi, jaučiama labai stipriai namuose. O skaudžiausia, kad jis visiškai nekreipia dėmesio į berniuką- juk mirė ne tik vyriškio žmona, mirė ir T.J. mama, taigi, ir jam skaudu prarasti mylimą žmogų. Todėl noras susigrąžinti sumaitotą automobilį atrodo simboliškai. Negana to, veiksmai, kuriuos berniukas daro, labiau primena norą atkreipti į save dėmesį nei nuoširdų norą pasismaginti darant bloga.

Hešeris- asmuo, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, toks pat vienišas kaip ir berniukas. Ir visiškas nutrūktgalvis. Pabaigoje jo išsakyti žodžiai buvo ir didelis viso filmo apibendrinimas, ir parodymas, kad jis ne koks kvailas apsirūkęs narkomanas. Apskritai, keitėsi berniukas, keitėsi ir jis.

Filmas niūrus, skaudus, tačiau tuo pat metu ir gražus. Jei pradžioje galvojau, kad nieko gero čia jau nebus, bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad jis geras. Siužetas teka ramiai, nėra didelės kulminacijos, tačiau įdomumas niekuomet nedingsta, atskleidžiami tarpusavio santykiai, berniuko jausmai… Na, kažkaip sunku aprašyti šį filmą. Turite patys pamatyti ir nuspręsti, ar jums patiks jis, ar ne.

Ir žodžiai, išsakyti filme, labai teisingi: Life is like walking in the rain… you can hide and take cover or you can just get wet

O man patiko.

Rašau 9/10

Rež.: Spencer Susser, vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Devin Brochu, Natalie Portman, 2010 m., JAV, anglų k., 106 min.