True Detective (1 sezonas)

Kūrė: Nic Pizzolatto
Vaidina: Matthew McConaughey, Woody Harrelson, Michelle Monaghan
2014 m., JAV, 8 ep. x 55 min
Žanras: mistinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Kadangi šio serialo kiekvienas sezonas rodys naują istoriją su naujais personažais, nusprendusi žiūrėti ir antrąjį bei (jei bus) kitus sezonus, apie juos nuomonę rašysiu atskiruose įrašuose.

O pirmasis True Detective sezonas pasirodė itin triukšmingai. Žinau, kad negalima absoliutinti, bet buvo toks jausmas, kad visi tik ir šnekėjo apie jį, apie puikius aktorius, kokybišką pastatymą ir įdomią istoriją. Tačiau pati peržiūrėjau jį gan neseniai – jau spėjo pasirodyti ir antrasis sezonas. Kalba, kad ne toks geras kaip pirmasis, bet tvirtesnė auditorijos nuomonė turėtų susiformuoti tik jam pasibaigus.

2012, Luiziana. Rustas ir Martinas yra iškviečiami apklausai apie 1995-ųjų įvykius, kuomet abu bendradarbiavo dirbdami policijoje detektyvais. Tais metais jie ne tik tyrė keistą ritualistinę žmogžudystę, bet ir po bendradarbiams nežinomo konflikto išsiskyrė jų keliai. Nuo to laiko jie net ir nebematė vienas kito. Dabar jie turi prisiminti to meto įvykius, kuriuos, manė, jau visam laikui yra palikę praeity.

Mėgstu skeptiškai žvelgti į tuos dalykus, kuriuos visi mėgsta. Šis serialas – ne išimtis. Netgi pradžioje, pamačiusi ritualistinę žmogžudystę, naudojamus ragus, pagalvojau – nejaugi nieko naujesnio nebesugalvoja? Juk Hannibal ragai jau tapę neatsiejama serialo dalimi. Tačiau greitai skepticizmą teko pamiršti. Taip, įžvelgiau dar ne vieną panašumą į Hannibal (pavyzdžiui, bent pradžioje Rustas man buvo kiek panašus į Vilą, serialų atmosferos – taip pat panašios), bet nuo kada tai minusas? Tai reiškė, kad prieš mano akis buvo dar vienas kokybiškas, detektyvo elementų turintis serialas.

Kadangi buvo po truputį grįžtama į praeitį bei pasakojama visa istorija, įvykusi prieš beveik dvidešimt metų, negalėjau nespėlioti, kas ten tokio įvyko, kad dabar jie turi pasakoti tuos įvykius. Kilo klausimai apie tai, kuris iš detektyvų meluoja, kuris galėjo padaryti ką nors išties blogo. Ėmiau įtarinėti vieną iš jų kaip žudiką maniaką, svarstyti, kas vyko visus tuos metus po visko, kaip apskritai jų keliai išsiskyrė. Į klausimus po truputį buvo atsakoma. Ir tas buvo puiku. Kiekviena serija – vis naujas pasistūmimas į priekį, vis dar vienas gautas rūpimas atsakymas, vis naujas klausimas, į kurį atsakymo vėl tenka laukti. Veiksmo nedaug, užtat galingi dialogai, dar galingesni žvilgsniai bei pagrindinių aktorių –Matthew McConaughey ir Woody Harrelson – vaidyba. Vos aštuonios serijos, o charakteriai išplėtoti taip, kaip kiti serialai nesugeba ir per 24 vieno sezono serijų. Apskritai, pastebėjusi esu, kad man patinka, kai tiek mažai serijų serialas teturi. Taip, norisi dar, liūdna, kai žinai, kad tęsinio nebebus, bet geriau pagalvojus – užtat gavau aštuonias puikias serijas, kurios mažai kuo nusileidžia viena kitai.

Bent man tai nepasirodė itin lengvas serialas. Pakakdavo 1 ar 2 serijų vienam kartui – visgi niūri atmosfera tikriausiai ,,padarydavo“ savo. Kad ir kaip būdavo įdomu, atidėdavau serialą kitam kartui, nes norėdavosi įsijungti vėl tada, kai jau nebesijausiu išsunkta serialo nuotaikos – tad ar bereikia sakyti, kad jis įtaigus?

Žinoma, HBO paprastai yra kokybės ženklas, tad atidirbta iki smulkmenų – net ir kiekvienos serijos pradžioje esantis ,,pristatomasis filmukas“ (nuoširdžiai, nežinau, kaip jį teisingai pavadinti, bet spėju, suprantate, apie ką aš) toks kone tobulas su lygiai taip pat tobulai pritaikytu muzikiniu takeliu. Vienas malonumas – toks, kad net nesinorėdavo persukti to filmuko (ką šiaip mėgstu daryti).

Paskutinė serija – verta finalinės vardo. Visa net spirgėjau žiūrėdama ją. Ir galbūt nemeluosiu, kad joje  – daugiausiai veiksmo, lyginant su kitomis. Smagu, kad dėmesys seriale skiriamas ne tik veiksmui, ko galima būtų tikėtis iš kriminalinio serialo. Analizuojami pagrindinių veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai, tai, kaip bėgant laikui, įtampa tarp jų didėjo, tai, kaip progresavo, o galiausiai – kokie jie buvo susitikus jiems po šitiek metų. Vietomis net atrodydavo, kad ne žudiką išsiaiškinti svarbiausia. Svarbūs yra jie – du pagrindiniai veikėjai, turintys silpnybių daugiau nei gerų savybių, o juk tokie dažniausiai būna daug įdomesni.

9/10