Archyvas

Archive for the ‘Patricia Clarkson’ Category

892> Lars and the Real Girl / Larsas ir reali mergina (2007)


larsRež.: Craig Gillespie
Vaidina: Ryan Gosling, Emily Mortimer, Paul Schneider, Patricia Clarkson
2007 m., JAV, Kanada, 106 min

Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Introvertas ir iš pažiūros visiškai vengiantis kontakto su kitais žmonėmis 27-erių vyras vieną dieną pristato savo broliui merginą – internetu atsisiųstą lėlę.

Labai keistas filmas. Toks keistas, kad didžiąją dalį filmo jaučiau nepatogumo jausmą, vėlgi, kaip ir vakar, teko stabdyti filmą nesyk. Tiesa, dėl kitos priežasties – šįkart dėl to nepatogumo, kuris vietom atrodė pernelyg didelis, niekaip negalėjau nuvyti šalin to keisto jausmo. Tik kažkuriuo metu, kai jau ir ekrane visi tarsi susigyveno su šia mergina, ir aš pajėgiau pradėti žiūrėti filmą be minėto jausmo.

Ryan Gosling vaidmuo gan sudėtingas, o ir kiek emocijų jame buvo. Man patinka aktoriai, gebantys vaidinti ,,akimis“ – būtent tokia šiame filme buvo ir R. Goslingo vaidyba: akys sakydavo daugiau nei jo ištarti žodžiai.

Apie vienišumą, kitų žmonių spaudimą (na, tai ar turi merginą? Ar matei naują bendradarbę? Patinka tau ji? Ar ji ne gražuolė? Visi vienišiai tikrai supras, ką reiškia girdėti tokius klausimus), charakterių skirtumus (kad ir tas nemėgimas, kai kiti glaustosi, apkabinėja, čiupinėja, liečiasi be menkiausios priežasties), na, ir Larso sutrikimą, jo tikėjimą, kad lėlė, yra tikra. Jo ir lėlės santykiai perteikti išties neblogai, rodos, visos draugystės stadijos pereinamos.

Fantastiškumo suteikia kitų prisidėjimas prie viso šito reikalo, kai visi linksi galvomis, rūpinasi Bianka (lėle), kai viskas, ką Larsas gauna, tik kreivus žvilgsnius, bet jokių ten šaipymųsi ar kitokių dalykų, kurių realybėj neišvengtume. Apskritai, per daug instancijų ir žmonių man pasirodė prijungta prie viso šito dalyko, kad žiūrėdama antrąją filmo pusę vis dar būtų išlaikoma rimtis (filmas ir komedijai priskiriamas, bet man labiau tai rimta drama, juokingas yra nebent kitų santykis su lėle, parodymas, kaip visi vis labiau susigyvena su jos egzistavimu) ir nekiltų juokas ar netikrumo jausmas.

Bet šiaip jau gražiai pastatytas, tikrai jokio vulgarumo ar ko kito, ko galima tikėtis, kai viena iš pagrindinių veikėjų – vadinamoji sex doll. Liūdnokas, tragikomiškas, ne visai įtikinamas dėl aplinkinių įsitraukimo, bet vis vien gražus, gal kiek ir su vienybe, rūpinimusi, meile kitam susijęs.

7/10

Reklama

821> The East / Rytai (2013)


EXCLsun_TE_06293.JPGRež.: Zal Batmanglij
Vaidina: Brit Marling, Alexander Skarsgård, Ellen Page, Shiloh Fernandez, Patricia Clarkson
2013 m., JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Sara – slaptos žvalgybos įmonės agentė, kuriai paskirta užduotis įsifiltruoti į anarchistų grupuotę ,,Rytai“ ir išsiaiškinti tiek jų tapatybes, tiek jų planus. Ši grupuotė yra įtariama keletu išpuolių prieš stambias kompanijas.

Bet Sarai kuo toliau, tuo sunkiau vykdyti nurodymus. Apsigyvenusi su anarchistų grupuotės nariais ir ėmusi paklusti jų taisyklėms moteris ima po truputį suvokti jų tikslus. Sarai atsiveria tamsioji gyvenimo pusė, kur žmonės priklauso nuo didžiųjų korporacijų, kurios darydamos gera (pvz.: sukurdamos naujus vaistus) visai neatsižvelgia į žalą (pvz.: vaistų šalutinį poveikį). Paliečiamas ir vartotojiškumas (pabaigoje esanti scena su obuoliu išties puiki), kuri ne ką mažiau opi problema – kai išmetam dar tai, ką galime vartoti, o vietoj jų perkame tuos pačius dalykus. Žiūrėjau ir galvojau: kokie baisumai ir neteisybė visame pasaulyje. Ir dėl ko gi? Dėl pinigų, žinoma. Nesakau, kad tai, ką filme kalbėjo, man naujienos. Tos tiesos slypi kažkur pasąmonėj ir tik karts nuo karto išlenda, taigi, kino juosta buvo proga daugiau apie tas tiesas pamąstyti.

Pati nesuprantu, kodėl atidėliojau šį filmą ilgokai, nes man patiko kone viskas. Įtemptas, įdomus, įtraukiantis, gal kiek nuspėjamas, bet vis vien vienas malonumas buvo žiūrėti. Aktorių komanda surinkta neprasta, taigi, vaidyba nusivilti neteko. Išlaikytas geras santykis tarp rimtų temų ir atsipalaidavimo momentų, kur ir patys aktoriai atrodydavo visiškai atsipalaidavę ir, rodos, jaučiantys malonumą dalyvauti vienoje ar kitoje pramogoje. Charakteriai vystomi ne per daug giliai, bet tiek, kiek reikia, kad žinotume, koks kieno požiūris į veiklą, kuria užsiima, ko galima iš jų tikėtis. Pabaigai, mano nuomone, buvo parinktas bene geriausias variantas.

Rekomenduoju. 8/10

779> All the Real Girls (2003)


alltherealgirlsRež.: David Gordon Green
Vaidina: Zooey Deschanel, Paul Schneider, Patricia Clarkson
2003 m., JAV, 108 minŽanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Žiūrėta ji jau senokai ir prisipažinsiu, kad nedaug kas išlikę. Tai istorija apie du žmones: mergišių, kuris įsimyli savo geriausio draugo seserį. Čia ir atsiranda baimės, kad gal jis jai per prastas, o kas, jeigu jis ją išduos, kaip jau pasielgė su krūva kitų merginų, o kaip ji pati jaučiasi draugaudama su tokiu ir t.t. Tokia gan netipiška romantinė drama, ypač, jei žiūrit tik holivudines. Daug pokalbių, santykių nagrinėjimo, netikrumo ir sumišimų, kažkaip gan tikroviškai tie dialogai atrodė, neperspaustai ir pernelyg nenugludintai. Zooey Deschanel nuoširdumas, kurio iš aktorių toks siužeto pateikimas tiesiog reikalauja, sklido kiekvienoje scenoje, labai ji čia tiko. Ko nepasakyčiau apie Paul Schneider. Mergišius? Rimtai? Nė iš tolo nepanašus. Ir apskritai nelipo man jo vaidyba, nelipo ir personažas, niekaip neprisijaukinau jo, kažkoks net ir nemalonus jis man pasirodė.

Keistas filmas. Vietomis keistumas buvo gerai, vietom nelabai. O kadangi kaip matau, net ir laikui bėgant nieko iš jo neliko (jei ne imdb, būčiau ir pamiršus, kad jį paskutinį žiūrėjau), tai ir balas toks.  5/10

335> One Day / Viena diena

gruodžio 3, 2012 Komentarų: 2

One-Day-Still-one-day-2011-movie-24729281-690-460Na, rimtai nesuprantu. Knygą skaičiau berods pernai ir ji man tikrai patiko (tiesa, dabar jau galvoju, kad visgi pernelyg daug pagyrų jai tuomet skyriau), tačiau filmo žiūrėti kažkaip vis nenorėjau. Aišku, gal ir gerai, nes dabar bežiūrėdama galėjau atsipalaiduoti ir kas minutę negalvoti, kad ,,o knygoje buvo taip“, ,,o tas turėjo būti kitaip“ ir pan., nes turinį buvau gerokai primiršusi.. Bet kuriuo atveju, gailiuosi, kad šio filmo peržiūrą taip atidėliojau.

Neįpareigojantis vienos nakties nuotykis Edinburgo Universiteto studentus Emą ir Deksterį sujungė į nuoširdžią draugystę. Jie pirmą kartą susitiko 1988 m. liepos 15 d. per išleistuvių vakarą ir artimai padraugavo iki ryto. Prabudę su pirmais saulės spinduliais jie vėl grįžo į savo asmeninius gyvenimus, bet išsiskyrė tik laikinai. Bėgant metams jie susitiks dar ne kartą, o kaip klostysis jų abiejų gyvenimai, filmas ir atskleis, rodydamas kiekvienų ateinančių metų liepos 15 d.

Iš tikrųjų tai būtų tikrai netikėta, jei ši knyga nebūtų ekranizuota: idėja yra pernelyg gera ir nenuvalkiota. Gal kaip ekranizacija ir nėra filmas labai geras, kadangi sutalpinti viską į kiek mažiau nei porą valandų ir perteikti, kaip žmonės per dvidešimt metų keitėsi, yra ganėtinai sunkiai įgyendinama, tačiau kaip paprastas, romantinis filmas man ,,Viena diena“ pasirodė tikrai be galo mielas. Nėra čia saldybių, be perstojo kalbamų meilės žodžių, vien tik gyvenimas: su daugybe nusivylimų, nuopuolių, neigiamų emocijų ir tik maža dalelyte gražių ir džiaugsmingų akimirkų. Anne Hathaway labai man patiko, kaip, beje, ir Jim Sturgess, kurį pamėgau nuo Across the Universe (balsas jo puikus!), nors man jis toks skystokas atrodydavo, o čia žiūrėjosi tikrai šauniai. Tik tiek, kad Deksteris turėjo keletą metų problemą su alkoholio vartojimu, kas buvo rodoma ir filme, tačiau dažnai iš J. Sturgess išvaizdos, judesių tikrai nebūčiau galėjusi pasakyti, kad jis yra girtas. Tai būtent šitai man tikriausiai ir kliuvo. O daugiau kaip ir neturiu prie ko prisikabinti, nebent tik prie veikėjų poelgių, dėl kurių, būdavo, net pyktį jausdavau, kodėl niekada nematome to, kas yra šalia, kodėl neatsisėdame ir nenusprendžiame, kas mums iš tiesų yra vertinga, o tik bet kokiais būdais stengiamės išvengti minutei sustoti ir apgalvoti, ar tai, ką darome, yra tai, ko labiausiai trokštame..

Tikrai įdomu buvo žiūrėti, kaip išoriškai keitėsi veikėjai, ypač Emos išvaizda. Tačiau svarbiausia, kad pasikeitimai kasmet nėra labai ryškūs, o ir aplinka sukurta įtaigiai, taigi, nėra tokio jausmo, kad viskas perdėta ar kažko per daug. Gražu!

Na, o pabaiga.. Eh.. Lyg pati savęs nepažinočiau.. Sunkiai, bet tvardžiausi. Tačiau tikrai išgyvenau kiekvieną jų laimės sekundėlę kartu..

Rekomenduoju. 8/10

Rež.: Lone Scherfig, vaidina: Anne Hathaway, Jim Sturgess, Patricia Clarkson, Romola Garai, 2011 m., JAV, Didžioji Britanija, 107 min

270> The Green Mile / Žalioji mylia

rugpjūčio 21, 2012 Parašykite komentarą

Esu šį filmą mačiusi ne kartą ir ne du, bet tie visi kartai buvo jau taip seniai, kad užsinorėjau dar kartą pažiūrėti bei prisiminti šią puikią istoriją ir pamatyti, ar ji mane paveiks taip, kaip seniau.

Polas Edžkombas dirba kalėjime ypatingojo bloko prižiūrėtoju. Kaliniai šį bloką vadina “Žaliąja mylia“ – dėl kitokių – žaliai dažytų grindų. Šiame bloke paskutines dienas gyvena myriop nuteisti nusikaltėliai. Vieną dieną laukti mirties bausmės atvyksta naujas kalinys – Džonas. Jis nuteistas už siaubingą dalyką – dviejų mažų mergyčių išniekinimą ir nužudymą. Tačiau netrukus Polas Edžkombas pradeda nujausti, kad jo naujasis “auklėtinis“ – nepaprastas žmogus.

Tikriausiai kiek kartų bežiūrėčiau šį filmą, vis tiek verkčiau. Nepaprasta istorija ir tokia, kuri tikriausiai nutiko ne kartą (ir galbūt nutinka ten, kur dar neuždraustos mirties bausmės). Aišku, kalbu ne apie detales iš fantastikos kampelio, o apie tai, kad ne visada nuteisiami tie, kurie nusipelno bausmės. Taip pat, šis filmas parodo, kad tarp tų nusikaltėlių, kurie atlikę didžiulius nusikaltimus, pasitaiko tokių, kurie turi jausmus.. Ir kaipgi jaustis prižiūrėtojams, kurie nužudo žmogų, kurį jau spėjo pamėgti, nepaisant to, ko jis buvo prikrėtęs laisvėje.. Daug minčių ir emocijų sukeliantis filmas: rodos, čia tik juokeisi, o jau verki..

Rodos, norisi tiek daug pasakyti, bet galvoje- tiesiog makalynė, mintis veja mintį, tačiau čia jas surašius viskas gautųsi pernelyg nerišlu. Tiesiog puikus filmas su gerais aktoriais (beje, Michael Clarke Duncan, vaidinantis Džoną, buvo nominuotas Oskarui už vaidmenį šioje kino juostoje), nė kiek neprailgstantis, nors jo trukmė- 3 h. Tai toks filmas, kurį galima žiūrėti vėl ir vėl.

Daug spalvingų ir įdomių personažų- o tai tikrai pliusas kiekvienam filmui. Juk daug įdomiau žiūrėti, kai visi skirtingi, o ne tokie patys. Vieni personažai kėlė šypseną, kiti- liūdesį, o vieną tokį veikėją tai norėjosi labai gerai pamokyti… Tiesiog negalėjau į jį žiūrėti, ypač po to, kai jis padarė siaubingą dalyką. Ir net nesvarbu, kad aš prisiminiau, jog jis tai darė, matant tai vėl man darėsi tiesiog bloga. Iš kur tokių žmonių atsiranda?..

Beje, filmas pastatytas pagal Stephen King to paties pavadinimo knygą, kurią labai rekomenduoju. Kaip ir filmą.

Filmas nominuotas 4 Oskarams, o imdb Top 250 šiuo metu užima 68-ąją vietą.

10/10

Rež.: Frank Darabont, vaidina: Tom Hanks, Michael Clarke Duncan, James Cromwell, Patricia Clarkson, 1999 m., JAV, 189 min

266> Vicky Cristina Barcelona / Viki Kristina Barselona

rugpjūčio 18, 2012 Parašykite komentarą

Ispanų dailininkas Barselonoje susieja savo gyvenimą romantiškais ryšiais su amerikiečių turistėmis. Tačiau prieš tai maištauja jo vietinė draugė…

Taigi, vėl Woody Allen. Šį kartą likau patenkinta tuo, ką pamačiau ir išgirdau. Lengva romantinė komedija, kuri, nors ir yra ganėtinai paprasta, tačiau tikrai nenuobodi. Surinkti tikrai geri aktoriai, nors J. Bardem’ą mačiau pirmąsyk, bet esu daug gero apie jį girdėjusi, o ir neseniai dar skaičiau straipsnį apie jo ir P. Cruz santuoką. Šiame filme abu minėti aktoriai man tikrai smagiai žiūrėjosi, abu užsidegantys kaip degtukai, negalintys būti nei kartu, nei atskirai. Tuo tarpu Viki ir Kristina- visai kitokios nei P. Cruz vaidinama veikėja. Bet juk nuo to tikriausiai įdomiau, o kas žino, gal su kitokio charakterio žmogumi geriau seksis.. Patiko man tai, kad buvo pasakotojas- tai tikrai tiko šiam filmui (kaip, beje, ir kitiems W. Alleno filmams). Viskas pasakojama ganėtinai paprastai ir objektyviai, bet klausyti tampa tikrai įdomu.

Tikriausiai pasikartosiu, bet W. Alleno humoras man patinka, todėl stebėti jo kurtas komedijas- vienas malonumas. O čia dar ir kilo klausimas: tai kaipgi viskas pasisuks, su kuo žavusis Bardem’o veikėjas liks? Ir man pabaiga patiko (na gerai jau, šiaip norėjau, kad kiek kitaip viskas pasisuktų).

Atmosfera sukurta tikrai fainai, o ir muzika žavi.. Daug gražių vaizdų, dėl kurių taip ir norisi aplankyti Barseloną..

Rekomenduoju, jei užsinorėsite lengvos romantinės komedijos.

7/10

Penelope Cruz už vaidmenį šiame filme laimėjo Oskarą.

Rež.: Woody Allen, vaidina: Rebecca Hall, Scarlett Johansson, Javier Bardem, Patricia Clarkson,
Penélope Cruz, 2008 m., JAV, Ispanija, 96 min

196> Whatever Works / Kad ir kas benutiktų


Borisas Jelnikovas- pensininkas, didelis pesimistas ir bambeklis. Kai vieną dieną jauna mergina paprašo trumpam ją priglausti, jis sutinka ir nė nenumano, kas iš to išsirutulios. Taip trumpai skambėtų anotacija. Norėjau kokio linksmo filmo po kiek sudėtingesnio, tad pamaniau, kad Woody Allen šiam atvejui turėtų kuo geriausiai tikti.

Pirmą kartą mačiau Evan Rachel Wood vaidinančią kvailą merginą. Dažniausiai jos atliekami personažai turi ryškius, stiprius charakterius, tad šis vaidmuo- visiška prieštara. Tačiau jai visai tiko ir toks vaidmuo. Tuo tarpu Larry David čia pasirodė kaip talentingas aktorius, tikinamai suvaidinęs amžinai bambant senioką. Nors būčiau visai norėjusi, jei šį personažą būtų suvaidinęs pats W. Allen.

O filmas- paprastas, tačiau smagus ir mielas. Didelis kontrastas tarp abiejų pagr. veikėjų- tikras privalumas.Įdomu buvo stebėti juos, jų elgesį ir pokalbius. Kiti veikėjai- taip pat turintys savitų savybių, tad ko jau ko, bet spalvingų charakterių čia netrūksta. Humoras- tikrai mielas, na, toks grynai Woody Allen’iškas (kas yra matę ne vieną filmą, supras, apie ką kalbu). Nėra jokių piktų ar žeidžiančių juokelių, sužaista su dialogais tikrai tinkamai. O pabaiga- šviesi ir gerai nuteikianti.

Beje, pasakotojas yra pats pagr. veikėjas. Įdomu tai, kad jis pradeda ir baigia pasakojimą žiūrėdamas tiesiai į ekraną. Smagiausia, kad niekas netiki, jog jie yra stebimi. Dar buvo momentų, kai jis nutardavo atskleisti savo mintis tik žiūrovams, o tai pridavė šiokio tokio išskirtinumo. O pats vyriškis- tikrai šarmingas. Jo klausytis nenuobodu, o Melodi (E.R.Wood personažas), greitai įsimenanti nuotrupas iš vyro begalinių kalbų, jas pakartodama atrodo tikrai, nors ir nė kiek nesuprotingėjusi, bet smagiai.

Kai norėsis komedijos pažiūrėkit. 8/10

Rež.: Woody Allen, vaidina: Larry David, Evan Rachel Wood, Patricia Clarkson, 2009 m., JAV, Prancūzija, 92 min