648> Ernest et Célestine / Ernestas ir Selestina: meškučio ir pelytės nuotykiai

Ernest et Celestine – tai animacinis filmas, kuris sukurtas 2012-aisiais, bet daugelis žiūrovų apie jį tikriausiai sužinojo/sužinos tik šiemet, kadangi jis nominuotas Oskaruose kaip geriausias animacinis filmas. Kiek žiūrėjau, Lietuvoje šią kino juostą jau buvo galima pamatyti Skalvijoje, o taip pat ir televizijos ekranuose.

Tai gražus pasakojimas apie našlaitę pelytę Selestiną, kuriai nuo mažumė buvo kalama į galvą, kad meškos yra priešai, o ji svajojo susidraugauti su šiuo gyvūnu. Ir vieną dieną ji sutinka Ernestą – didelį, tingų ir visai nebaisų meškiną.

Pirmiausia, tai negaliu nepagirti puikių piešinukų. Jie nuostabūs. Antra, tai animacinis filmas, kurį galite žiūrėti ir su pačiais mažiausiais kino mėgėjais, nes siužete jokio smurto, jokių keiksmažodžių, baugiai atrodo gal tik pati pradžia, kai rodė piktąją našlaičių namų vadovę. Siužetas – labai paprastas ir mielas, šypsojausi visos kino juostos metu. Tai filmukas apie dviejų padarėlių, kurie iki tol pasaulyje neturėjo nė vieno artimo draugo, draugystę, kuriai, rodos, niekas nepritarė ir nė vienas negalėjo suprasti: kaip čia dabar didžiausi priešai – pelė ir meška – susidraugauti gali. Nemažai juokingų situacijų, kai nuoširdžiai prajuokindavo. Iš tikrųjų, nieko daugiau sakyti ir nereikia, tiesiog, jei patinka animaciniai filmai, rekomenduoju.

O asmeniškai mane jis paskatino prisiminti turimas bazines prancūzų kalbos žinias ir susimąstyti apie tai, kad vertėtų tas žinias tobulinti.

8/10

Rež.: Stéphane Aubier, Vincent Patar, Benjamin Renner, įgarsina: Paul Giamatti, Forest Whitaker, Mackenzie Foy, 2012 m., Prancūzija, Belgija, prancūzų k., 80 min

625> 12 Years a Slave / 12 vergovės metų

Maždaug prieš porą metų turėjome puikią romano ekranizaciją The Help, prieš metus – Tarantino Django Unchained, o dabar – Steve McQueen darbą 12 Years a Slave. Šiuos tris filmus sieja ne tik juodaodžių  tematika (vienur – ta pati vergovė, kitur – nevienodos juodaodžių ir baltaodžių teisės), bet ir tai, kad jie visi – itin gerai vertinami ir susišlavę nemažai apdovanojimų (na, pastarasis kol kas dar tik ketina tai padaryti, bet klausimo, ar taip tikrai bus, nekyla.)

12 Years a Slave pastatytas pagal autobiografinį to paties pavadinimo romaną, pasakojantį apie tai, kaip laisvąjį juodaodį Solomoną per apgaulę parduoda į vergiją.

Ir šių metų Auksinių gaublių nominacijos (greitu metu sužinosime ir laimėtojus) įrodo, kad filmo kokybė – puiki, tiek kalbant apie vaidybą, tiek apie patį pastatymą. Tai trečiasis Steve McQueen darbas bei trečiasis bendradarbiavimas su Michael Fassbender, čia atlikusiu antraeilio personažo – tirono Edvino Epso vaidmenį. Personažas stiprus ,,…nuo…iki..“ , patikėti, kad jis išties blogas, kad jam žeminimas yra puiki pramoga, kad jis yra tiek kritęs, kad nebeįmanoma atsikelt nė trupučio, taip lengva. Patinka man tokie aktoriai, sugebantys persikūnyti į įvairaus tipažo vaidmenis, o M. Fassbender – vienas iš jų. Be abejonės, didžiausio dėmesio sulaukė (ir tebesulaukia) pagrindinio vaidmens atlikėjas Chiwetel Ejiofor, kurio įsijautimas į vaidmenį, o ypač emocijų perteikimas paliko įspūdį. Taip pat čia išvystame ir Brad Pitt (mažas jo vaidmuo, o ir ne iš karto pažinau jį…), pastaruoju metu itin išpopuliarėjusį Benedict Cumberbatch ir geriausiai iš American Horror Story žinomą Sarah Paulson.

Siužetas, kai labiau pamąstau, pakankamai paprastas, jokių įdomesnių posūkių kaip ir nėra, nėra netgi ir herojaus. Nėra jokio žmogaus, kuris paima ir pasipriešina viskam, nėra tokio teisingumo, kuris anot mūsų turėtų būti – tai puikiai įrodo pabaigoje rodomi titrai, pasakojantys apie ateities įvykius. Ir todėl viskas atrodo tikra ir nuoširdu. Labiausiai man patiko, kad įtraukė nuo pat pirmos minutės, o maždaug dvyliktą minutę viduje jau šokinėjau ir galvojau ,,omg, omg, kas gi čia vyksta“. O dar kaip gražiai nufilmuotas! Rodos, čia vos ne susigraudindavau bežiūrėdama į žiaurumus (o jų ne tiek ir mažai), o čia jau negalėdavau atsigerėti gražiai nufilmuota scena. Muzikinis takelis – nuostabus, ypač, kur juodaodžiai dirbdami dainuodavo – sakiau, reiks būtinai susirasti ir pasiklausyti darsyk, o jei nepakaks, tai ir dar kartelį… Stiprūs charakteriai (ir visgi, nepaisant pagyrų pagr. aktoriui, man stipriausias pasirodė M. Fassbender – žinot, koks nors Džiofris iš Game of Thrones sukelia ir pyktį, ir susižavėjimą, tuo tarpu minėto aktoriaus vaidmuo čia buvo toks, kad neradau nė sekundės, kada galėjo jis man sukelti žavesį. O smagiausia, kad vietomis ir juokas suimdavo. Aišku, humoras ne Tarantino lygio, bet…

Vienintelis minusas man buvo tas, kad nesugebėjau pajusti, kad pagr. veikėjo vergovė truko 12 metų. Atrodė, kad daugių daugiausiai metus… Tiesa, ten vienoje vietoje (nenoriu spoilinti labai) bus mergytė, pagal kurią aišku, kad laiko nemažai praėjo, o ir pati pabaiga parodys, kad viskas ganėtinai užtruko, bet jei ne šie momentai, tikrai nebūtų įmanoma pasakyti, nes personažų keitimosi bėgant metams nesimatė.

Bet šiaip jau galvoju, kad jei būčiau iškentėjusi iki vasario 7-osios (būtent nuo tada jį pradės rodyti mūsiškiai kino teatrai) ir nuėjusi į šį filmą, kurio labai laukiau, tai nebūčiau nė trupučio pasigailėjusi. Puikus filmas, kurį su malonumu pažiūrėčiau ir darsyk bei rekomenduočiau visiems.

9/10

Rež.: Steve McQueen, vaidina: Chiwetel Ejiofor, Michael Fassbender, Benedict Cumberbatch, Sarah Paulson, Brad Pitt, Quvenzhané Wallis, Paul Giamatti, 2013 m., JAV, Didžioji Britanija, 134 min

166> The Nanny Diaries / Auklės dienoraštis

Šis filmas jau seniai buvo patraukęs mano dėmesio, tad telaukiau, kol užsinorėsiu mielo filmo. Ir toks metas atėjo.

Anė pabaigusi koledžą nebežino, ko iš tiesų nori iš gyvenimo, o dar mama kišasi ir neleidžia jai savarankiškai apsispręsti. Vieną dieną ji išgelbsti berniuką ir taip gauna pasiūlymą dirbti aukle. Anė nusprendžia, kad tai- puiki galimybė pakeisti aplinką ir išbandyti save naujoje srityje.

Iš tikrųjų, tai nėra linksmas filmas. Anaiptol, jame daugiau liūdesio. O svarbiausia tai, kad negalima sakyti, kad ,,tai tik filmas“. Tai vyksta ir šiomis dienomis ir galbūt net ieškoti nereikia toli, ir gal net nebūtinai reikia, kad šeima būtų tokia turtinga, kokia šiame filme… O kalbant apie šį filmą, tai šeimyna, kurios berniuką pagr. veikėja prižiūri, gyvena turtuolių kvartale, kur yra visiškai normalu turėti auklę. Ir toji auklė- yra viskas, ką turi vaikas, nes tėvai pernelyg paskendę savo reikaluose. Šiuo aspektu filmas kiek primena The Help, kur auklės- bene svarbiausia šeimos sudėtinė dalis. Ir tas berniukas, kuris nori, kad mama jį apkabintų ir pažaistų, kad tėtis jį rankose laikytų ne minutę, o valandą ar dvi, berniukas, kuris prie kelnių prisitvirtinęs tėčio vizitinę kortelę, nes patį tėtį mato labai retai. Į ką tuomet jam reikia remtis? Žinoma, į auklę. Ir taip norisi, kad nors ji, tas vienintelis žmogus, jo niekada neišduotų ir nepaliktų…

Bet jau nuo pat pradžių žinojau, kad pabaiga nebus linksma. Tas vaikas galėjo likti su Ane nebent tuo atveju, jei būtų turėjęs tik kokį simpatišką  vienišą tėvelį, su kuriuo auklė imtų artimiau pradėjusi bendrauti- o iš pradžių galvojau, kad toks siužetas ir bus. Bet tėvelis ne vienišas ir visiškai nesimpatiškas, netgi toks, kurį reikėtų smarkiai papurtyti, kad atsibustų. Netgi šlykštokas… Taigi, tas atsisveikinimas buvo kad ir numanytas, bet nelaukiamas. Ir toji scena vos neprivertė manęs susigraudinti…

Taip, tai vis dėlto nėra labai rimtas filmas, nors kiekvienas gali įžvelgti tai, kas jam patinka. Kažkas labiau dėmesį kreips į visą šeimos situaciją, kaip tai dariau aš, kiti- į kuriozines situacijas, kurių irgi pasitaikė, kiti galbūt į tai, kokia yra Anė… Galbūt kažką papiktins mama, kažką tėtis, o kažką- pati auklė? Bet man pastaroji man paliko tikrai malonų įspūdį. Scarlett Johansson ne tik graži, ji dar ir gerai vaidina- o tai tikrai svarbu.

Yra filme ir romantinė linija, tik ji ne tokia ir išplėsta, bet gal ir gerai?..

Ir žinoma, negaliu nepaminėti šuniuko! Toooks mielas ir belekaip fainas.

Rekomenduoju, kai norisi paprasto, šilto, tačiau visiškai ne per banalaus filmo.

Vertinu 7/10

Rež.: Shari Springer Berman, Robert Pulcini, vaidina: Scarlett Johansson, Nicholas Art, Paul Giamatti, Laura Linney, Chris Evans, 2007 m., JAV, anglų k., 106 min.

104> The Illusionist / Iliuzionistas

O buvo taip: užsinorėjau filmo su Edward Norton. Taigi, peržiūrėdama jo filmų sąrašėlį imdb puslapyje, nusprendžiau pažiūrėti būtent šį.

Pasakojama apie Eisenhaimą, talentingą iliuzionistą, kuris grįžta į Vieną, ir vieną dieną sutinka savo jaunystės metų meilę Sofi.

Filmas prikausto dėmesį nuo pat pradžių. Pradžioje rodoma jo vaikystė ir, kas patiko labiausiai, taip ir nebuvo atskleista, kaip iš tikrųjų jis išmoko įvairių triukų, kuriais žavėjo visus žmones. Patiko tai, kad jaunąjį Eisenhaimą vaidina Aaron Johnson. O jaunąją Sofi vaidinusi Eleanor Tomlinson pasirodė labai panaši į Jessicą Biel, kuri vaidina vyresniąją Sofi, todėl patiko, kad kūrėjai pasistengė surasti panašią aktorę.

Visi pasirodymai, kuriuos rodo Eisenhaimas, primena labiau net ne triukus, o stebuklus, bet galbūt kažką panašaus iš tiesų išdarinėja geriausi pasaulio iliuzionistai? Kadangi rodomas laikmetis- ankstyvieji 1900-ieji, tai yra labai išskiriami socialiniai sluoksniai, kova dėl valdžios, kuri itin ryškiai vaizduojama filme.

Buvo keista, kai kai kas įvyko praėjus vos pusei filmo- tai tikrai nėra įprasta, ypač, kai kalbama apie paprasčiausius holivudinius filmus. Bet įdomumas tame, kad tas įvykis, kad ir koks atrodytų svarbus, tik dar labiau paskatina žiūrėti, kadangi jau nebegali susikurti eilinės pabaigos galvoje. Prie įdomumo, be abejo, prisideda burtai, magija, valdžios kišimasis, o ji tik ir telaukė momento, kai pagr. veikėjas padarys ką nors, dėl ko jį būtų galima suimti. Na, o pabaiga- iš viso be komentarų. Gerai sugalvota, būtent tokios- kiek netikėtos, mistiškos- man ir patinka.

Rašau 9/10 ir rekomenduoju.

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Neil Burger, vaidina: Edward Norton, Jessica Biel, Paul Giamatti, Aaron Johnson, 2006 m., JAV, Čekija, anglų k., 110 min.