609> Disconnect

Trys istorijos, kurias sieja kompiuteris. Pirmoji – apie Beną, su kuriuo ima susirašinėti po merginos nuotrauką pasislėpę du toje pačioje mokykloje besimokantys paaugliai. Antroji – apie porą, kurių vidinės žaizdos neišgijo po vaiko praradimo, ir kuri vieną dieną sužino, kad kažkas sužinojo visus prisijungimo kodus ir pavogė visas santaupas, laikytas banke. Ir trečioji – apie reporterę, kuri susipažįsta su aštuoniolikamečiu, vienoje internetinėje svetainėje bendraujančiu ir savo kūną rodančiu visiems, kas tik sutinka sumokėti/ką nors padovanoti.

Aktorius Alexander Skarsgård paskutiniu metu yra nusifilmavęs ne vienoje vertoje dėmesio juostoje (kad ir neseniai mano girtoje What Maisie Knew, o ateity dar noriu pamatyti ir The East bei ankstesnius filmus, kuriuose jis vaidinęs), o kas labiausiai džiugina – kad vaidmenys jo rimti, tad išties džiugu, kad taip sėkmingai jam sekasi neapsistoti vien ties saldaus blogiuko įvaizdžiu, kokį matome seriale True Blood (o jis kitamet jau ir baigsis!). Tiesa, kitamet pasirodys The Giver, pastatytas pagal fantastinį utopinį romaną, ir turint omeny daugelio panašių filmų kokybę, kažin, ar sulauksime labai kokybiško produkto… Na, bet grįžkime prie Disconnect.

Iš vienos pusės, tai filmas apie tai, kokią įtaką daro kompiuteris, interneto erdvė, kaip ji gali pasukti gyvenimą visai netikėta linkme. Kalbama apie tai, kaip svarbu atitinkamai saugotis, kad nenutekėtų informacija, kaip internete žaibo greičiu išplinta bet kokia informacija, o galop, apie tai, kad jame galima rasti visko, įvairiausių paslaugų, kuriomis ne vienas naudojasi ir nieko blogo tame nemato. Tai filmas apie patyčias, sukčiavimą, savęs pardavinėjimą.

Bet visgi svarbiausia tema – apie tarpusavio žmogiškus ryšius, kuriuos taip sunku turėti šiame pasaulyje, priklausomame nuo įvairių šiuolaikinių technologijų. Apie tai, kad lengviau išsilieti nepažįstamiems žmonėms internete, be perstojo šnekėti telefonu, tačiau nerasti nė vienos temos, apie kurią būtų galima šnekėtis su šalia esančiu žmogumi. Apie susvetimėjimą, šaltumą, kai kuriais atvejais – baimę, kad taip ir liksi nesuprastas ar išjuoktas. Asmeniškai man, ypač liūdną vaizdą paliko Maikas, Džeisono tėtis, kurio griežtumas, o vietomis netgi sarkastiškumas atrodė atstumiantis ir keliantis pyktį.

Kiekviena istorija palietė daugiau mažiau, tai filmas, kuriame svarbiausi žvilgsniai ir pokalbiai. Veiksmo – nedaug, bet jo visai ir nereikia. Rodės, kad jutau kiekvieno veikėjo asmeninę dramą, išgyvenau kartu su kiekvienu. Tas lėtas ėjimas kulminacijos link man atrodė pakankamai įtemptas, ir tai atrodė taip keista, kadangi toji įtampa kuriama taip nematomai… Ir kulminacinė dalis buvo verta to laukimo. Sakysit, kas gi ten tokio?.. Nieko, tačiau ne visada ir reikia, kad būtų kažkas ypatingo. Užtenka jausmo, o jo čia per akis. Muzikos takelis – mielas, aktorių komanda surinkta išties puiki, o filmas po peržiūros iš karto neužsimiršta, dar vis jaučiu nuotaiką, atmosferą, kuri vyravo juostoje.

Išties geras filmas, po savęs kažką paliekantis. Netgi gavau daugiau nei tikėjausi. 8/10

Rež.: Henry Alex Rubin, vaidina: Jason Bateman, Hope Davis, Frank Grillo, Michael Nyqvist, Alexander Skarsgård, Paula Patton, 2012 m., JAV, 115 min

216> Mirrors / Veidrodžiai

Šį filmą labai norėjau pamatyti, bet kartu ir bijojau, kad gali būti labai baisus. Na, bet pasakiau sau šiandien: arba dabar, arba niekada. Nutariau, kad dabar 😀

Buvęs policininkas Benas Karsonas ir jo šeima tampa blogųjų jėgų taikiniu, kurios naudojasi veidrodžiais kaip vartais patekti į šį pasaulį. Benas turi apsaugoti savo artimuosius nuo nepaaiškinamo, klaikaus blogio…

Taigi, išankstinė nuomonė mane vėl suklaidino. Nebuvo jis toks baisus, apskritai, nelabai ten kur yra išsigąsti.. O gal tiesiog praėjo man tas etapas, kai gąsdina tokie filmai? Nes šiaip jau tikrai girdėjusi buvau iš nemažai žmonių, kad šis filmas labai baisus. Ne visi mes vienodi, taigi, gąsdina skirtingi dalykai. O šiame filme, turiu pasakyti, yra vaizdų, kurie įtikti gali daugeliui: yra ir šlykščių, kraujuotų vietų (hm, gal užteks pasakyti, kad perplėšiama gerklė?), o dar daugiau- neaiškių padarų, dvasių ar kitokio velnio, kuriems net neįmanoma tikriausiai rasti pavadinimo.

Pati idėja įdomi. Tuo labiau, kad daugelyje panašaus tipo siaubo filmų pagr. veikėjai pažiūri į veidrodį (o aš tuomet vis sakau: kvaile/kvaily, ko tu žiūri į jį) ir ten pamato kokį baisų veidą. Taigi, veidrodžius padaryti pagrindine visa ko priežastimi yra tikrai neblogai.

Kulminacija panaši kaip ir visur, siužetas irgi daugmaž nuspėjamas, bet nepasakyčiau, kad buvo žiūrėti neįdomu. O pabaiga tai tikrai neblogai sukurpta, o jau galvojau, kad nieko gero ji nebepasiūlys..

Parašysiu 6/10

Tiesa, tai yra Pietų Korėjos filmo Geoul sokeuro (2003) (Into the Mirror) perdirbinys. Ir taip pat yra antroji Mirrors dalis. Tik nemanau, kad ją žiūrėsiu..

Rež.: Alexandre Aja, vaidina: Kiefer Sutherland, Paula Patton, 2008 m., JAV, Rumunija, Vokietija, anglų k., 110 min