1119> Todo sobre mi madre / Viskas apie mano mamą (1999)

Na ir paskutinis kol kas peržiūrėtas filmas. Vienas garsesnių P. Almodovaro filmų, po kurio pagalvojau, kad gal tiesiog mano lūkesčiai šiam režisieriui per dideli. Nors kažkada visai patiko keletas, bet šiemet jau antras, matau panašumus, istorijos dažnai tokios gan keistos, spalvingi personažai, bet kažkas vis tiek neįtinka, neįtraukia ir neįtikina. Ar bandysiu dar kada nors ateity? Tikriausiai taip.

Šiame filme viskas prasideda nuo mamos ir sūnaus. Sūnus nori būti rašytoju ir rašo apie savo mamą. Prisipažinsiu, man jis šiek tiek nemalonus atrodė, toks nežinia ko (matyt mamos) apsėstas, nejauku buvo jį stebėti. Na, ir įvyksta avarija, sūnus miršta, o mama nusprendžia surasti savo sūnaus tėvą – dabar jau transeksualę. Ji grįžta ne tik į praeitį, bet ir susiduria su situacija, kuri, rodos, atkartoja jos pačios istoriją.

Kaip pradžioje minėjau, filmas, rodos, turi tai, kas įvardijama gero kino požymiais: spalvingas, dinamiškas siužetas ir veikėjai, stiprūs charakteriai. Tai pradžioje ir sudomino. Bet vėliau susidomėjimas nuslūgo, o melodramiškas prieskonis vis labiau vertė nuobodžiauti.

6/10

imdb

1107> Julieta / Chuljeta (2016)

Pažiūrėjau, kad nuo paskutinio filmo praėjo lygiai mėnuo (Prisoners peržiūrėtas gegužės 16, o šiandien – Julieta). Sustojo mano žiūrėjimai, nors vienu metu jaučiausi visiškai atsigavusi ir grįžusi į kino pasaulį. Bent tiek, kad visai nepamirštu. Prieš kurį laiką prisiminiau P. Almodovar ir pasvajojau, kad reiktų ką nors peržiūrėti iš jo kūrybos. Ir štai užtikau, kad LRT mediatekoje yra įkeltas jo 2016-ųjų filmas Julieta. Tad ir įsijungiau.

Net jei nežinočiau, kieno šis filmas, nė nesuabejočiau, kad priklauso P. Almodovar. Raudona, įsiterpianti pačiose įvairiausiose vietose, iš kitų filmų pažįstami aktoriai, net ir siužetas – toks gan tipiškas. Šiek tiek melodramos, šiek tiek mistikos ir įdomių veikėjų pasirinkimų. Siužetas – tekantis pasroviui, netgi kiek užliūliuojantis. Atrodo, nuo pat pradžių keliami klausimai ne tik apie tai, kas nutiko veikėjos praeityje, bet ir kur moters dukra, tačiau pastatytas taip, kad intrigos nejaučiau. Norėjosi tiesiog žiūrėti, stebėti ir ramiai priimti kiekvieną siužetinį vingį. Kad ir buvo įdomu, visgi negalėjau iš galvos išmesti minties, kad kažkaip čia viskas tiesiog nuplaukia tolyn, nieko po savęs nepalikdamas. Rimtos temos, vaidyba man irgi patiko, bet neatrodo, kad ilgėliau užsiliks atminty.

7/10

imdb

682> Hable Con Ella / Talk to Her / Pasikalbėk su ja

Rež.: Pedro Almodóvar
Vaidina: Javier Cámara, Darío Grandinetti, Elena Anaya, Lola Dueñas, Geraldine Chaplin
2002 m., Ispanija, 112 min
Žanras: romantinė drama / komedijaimdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie du vyrus, kurie prižiūri komos būsenoje esančias moteris.

Paskutiniu metu vis nerandu laiko aprašyti peržiūrėtus filmus, bet norisi nenutraukti rašymo čia, tad, kol nesugalvojau kitokios aprašymo formos (na, tiesiog trumpesnės ir man patinkančios), tikiuosi, kad visgi pavyks neapleisti tinklaraščio.

Talk to Her žiūrėjau prieš keletą dienų ir įspūdis jau priblėsęs, nors prisipažinsiu, kad po peržiūros tą dieną man jis vis sukosi galvoje, o kitą dieną net ir buvo proga jį paminėti pokalbyje, tad nemanau, kad ši kino juosta taip jau nieko po savęs nepaliko. Bet ir didelio įspūdžio nepadarė, iš kelių matytų P. Almodovar filmų šis bent man kol kas pasirodė silpniausias, o ir į pabaigą tam tikri siužetiniai vingiai nepatiko ir gan ,,neskaniai“ nuskambėjo, nors ir jau žinau, kad šio režisieriaus filmuose niekas ,,nespindi“ ir nerodomas rožėmis klotas gyvenimas.

Dar viso filmo metu svarsčiau ir niekaip nesugalvojau, iš kur man matytas vienas iš pagrindinių aktorių – Dario Grandinetti. O pasirodo jis vaidino vaikystėje/paauglystėje itin mėgtame argentiniečių seriale ,,Mažyliai“ (iš tikrųjų, būtų smagu, jei jį vėl rodytų vietoj tų visų lėkštų savaitgalinių rytinių/dieninių filmų). Abu pagrindiniai aktoriai paliko gerą įspūdį, tuo labiau, kad būtent apie juos pagrinde ir sukosi visas veiksmas. Vienas – visiškai atsidavęs savo slaugomai moteriai, kitas – nežinantis, kaip šioje situacijoje elgtis. Vyrai susibendrauja atsitiktinai, Markas po truputį mokosi ,,bendrauti“ su komoje gulinčia mylimąja, o be viso to sužino fantastinę ir itin įvairiapusiškus jausmus keliančią Benigno ir jo prižiūrimos merginos susipažinimo istoriją.

Teatriniai pasirodymai intarpuose paliko malonų įspūdį, jie puikiai prisidėjo prie kuriamos kino juostos atmosferos, buvo įdomu stebėti tiek juos, tiek tai, kokius jausmus tie pasirodymai sukelia veikėjams. Personažų gyvenimo istorijos – taip pat vertos dėmesio, jose netrūksta spalvų ir nenuspėjamų siužetinių vingių (kaip ir tikrame gyvenime). Vis dėlto, kaip ir minėjau, nesužavėjo jis manęs, vietomis nuobodžiavau, o galop laukiau, kad jis greičiau pasibaigtų. Nors tikėjausi daug, netgi labai daug, kadangi anksčiau buvau skaičiusi ne vieną komentarą, kuriame šis filmas įvardijamas kaip vienas geriausių Almodovaro filmų.

6/10

‘

466> Volver / Sugrįžimas

Penelope Cruz 2007-aisiais tapo pirmąja ispanų aktore, pretendavusia į Oskaro statulėlę geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Tokį pripažinimą jai atnešė vaidmuo Pedro Almodóvar filme Volver. Tai kino juosta, pasakojanti apie Raimundą, jos dukrą Paulą bei seserį Solę. Mirus tetai, Solė nuvyksta į laidotuves, o grįžusi automobilio bagažinėje randa… Savo motiną, kuri jau seniai mirusi. Tuo tarpu Raimundos namuose įvyksta kraupus įvykis.

Pamenu, kaip žavėjausi žiūrėdama kitą minėto režisieriaus filmą Los Abrazos Rotos spalvomis: ir Sugrįžime vyrauja tokios pat ryškus koloritas, ypač dažnai naudojama raudona- tikras gėris akims, kurios tokių spalvų itin pasiilgsta. Vizualinis pateikimas, kaip ir kituose matytuose P. Almodovaro filmuose, žavi, patinka man, kad, rodos, apgalvota viskas iki menkiausios detalės. Ispaniška dvasia kino juosta tiesiog persmelkta: muzikinis takelis, charakteriai ir jau minėtasis vizualinis vaizdas. O viską užbaigia puikioji Penelope Cruz: galvoju, kad šis vaidmuo bene pats stipriausias iš visų matytų, P. Almodovaras padeda jai atskleisti viską, ką geriausio ji turi. Čia ji ne tik graži lėlytė (kaip kokiam W. Allen To Rome With Love), čia ji stipri, daug išgyvenusi moteris, kuri ne tik yra šeimos ramstis, bet ir bandžiusi užmiršti liūdną praeitį, tačiau dabarties įvykiai privers nors trumpam grįžti į senus laikus.

Siužetas mielas, vietomis juokingas, nepaisant vieno įvykio, kuris įvyksta ganėtinai greitai. Raimunda netgi po jo visiškai nepalūžta ir kone tuoj pat ima mąstyti blaiviai, ji nepasiduoda ir griebiasi kiekvieno šiaudo, kiekvienos galimybės, kurią jai siūlo gyvenimas. Tuo tarpu jos sesers gyvenimas iš dalies atrodo niūrokas: ji namuose turi nelegalią kirpyklą, yra vieniša, todėl namie atsiradusi mama įneša spalvų į jos namus. Bet vis vien Solė sugeba būti įdomi ir netgi paslaptinga. Ji skiriasi nuo savo sesers, kuri kaip degtukas: užsiliepsnoja ir greitai užgęsta, nebijanti rėžti tiesos į akis ir patriukšmauti, kai Solė- rami ir nesivelianti į jokius neramumus. Filmo atmosfera- tiesiog puiki, apskritai, nuo pat pirmos iki paskutinės minutės išlaikomas dėmesys, o pasibaigus galvojau: o kaip joms sekėsi toliau? Taip ir norisi sužinoti tolimesnius įvykius, tačiau, be abejo, belieka juos kurti mintyse.

Geras ir vertas dėmesio filmas. 8/10

Rež.: Pedro Almodóvar, vaidina: Penélope Cruz, Carmen Maura, Lola Dueñas, Blanca Portillo, 2006 m., Ispanija, ispanų k., 121 min

130> Los Abrazos Rotos / Šalti apkabinimai

Po The Skin I Live In labai norėjau pamatyti dar kokį nors Pedro Almodovaro filmą, na, ir šiandien šiaip ne taip (mat atsirado visokių nesklandumų) aš pažiūrėjau šį, dar žinomą kaip Broken Embraces.

Pasakojama apie garsų scenaristą ir režisierių, kuris gyveno dviems vardais. Po baisios avarijos, kurios metu jis neteko regėjimo, Mateo nusprendžia vadintis savo slapyvardžiu: Henriu Keinu, nes mano, kad su regėjimu mirė ir jis- Mateo. Bet po keturiolikos metų jis nusprendžia prisiminti lemtingus įvykius, pasakojančius apie paskutinio filmo kūrimą bei nuostabią meilę moteriai- Lenai.

Ką pastebėjau, tai puikų vizualinį vaizdą, kurį gyriau ir pradžioje minėtame filme. Netgi spalvos atrodo suderintos taip, kaip gali būti suderintos tik šio režisieriaus filme. Vaizdai užburia ir žavi, atrodo, lyg kiekviena detalė būtų skrupulingai sugalvota ir įgyvendinta.

Kalbant apie aktorius, tai labai sužavėjo Penelope Cruz, kurią pirmą kartą mačiau miuzikle Nine. Ir jei po pastarojo filmo dar truputį abejojau dėl jos nepaprasto populiarumo, tai žiūrėdama ,,Los Abrazos Rotos“ įsitikinau, kad ji turi šarmo, kuris net ir visiškai prastą filmą padarytu geru. Bus įdomu pamatyti ir kitus P. Almodovaro ir P. Cruz bendrus projektus, kurių, kiek žinau, dar ne vienas yra.

Siužetas nėra idealus. Kai kurie siužeto vingiai primena paprasčiausią melodramą. Tačiau vis dėlto jis yra gan įdomus. Patiko stebėti aklo žmogaus judesius, tiesiog neįtikėtina, kiek gali išmokti žmogus, kaip jis sugeba tvarkytis pats. Ir nors tai buvo filmas, kuris nepasiekia didelės kulminacijos, man vis tiek patiko, nesinorėjo praleisti net menkiausio ištarto sakinio.

Viską apibendrinus, filmas man patiko. Toks lengvai tekantis, mielas, alsuojantis ispaniška dvasia, o dar toji raudona spalva, kuri vyravo viso filmo metu- tiesiog puiku.

Rašau 8/10

Rež.: Pedro Almodóvar, vaidina: Penélope Cruz, Lluís Homar, Blanca Portillo, 2009 m., Ispanija, ispanų ir anglų k., 127 min.

97> La piel que habito / The Skin I Live In / Oda, kurioje gyvenu

Filmas, kuris sudomino savo anotacija, taigi, beliko jo sulaukti bei prisiruošti pasižiūrėti. Dabar, kai vėl perskaičiau anotaciją, supratau, kad gerai, jog ji man neįsiminė- kitaip visas įdomumas būtų išgaravęs, nes ten labai daug pasakyta.

O pasakojama apie gydytoją, kuris laiko savo namuose įkalintą merginą, kuri laikoma paciente, o ją prižiūri tarnaitė, niekur negalinti išeiti iš namų. Bet tik sužinoję praeitį suprasime, ką slepia pagr. veikėjai ir kas toji mergina…

Man tai pirmasis Pedro Almodovaro filmas, kurį mačiau. Ir jis nė kiek nenuvylė. O tikėjausi iš jo tikrai nemažai. Sudomino mane nuo pat pradžių ir siužetas, ir atmosfera, ir veikėjai. Iš pradžių ne viską supratau, net maniau, kad kažką praleidau, nors, rodos, žiūrėjau įdėmiai. Bet pasirodo, tereikėjo truputį palaukti, kad viskas susidėliotų į savo vietas. Tai nėra tinkamas filmas žiūrėjimui su kompanija (apskritai, iš savo patirties galiu pasakyti, kad kompanijoms geriausi filmai yra- siaubo, kitu atveju didelė tikimybė, kad filmas bus nebaigtas žiūrėti..), nors kad labai sudėtingas- irgi nepasakyčiau. Tai filmas apie kerštą, kuris yra taip paplitęs tarp žmonių. Iki kiek nueitumėte, kad atkeršytumėte žmogui? Pagrindinis herojus- labai toli. Tai, mano nuomone, net peržengia žmogiškumo ribas.

Tikrai stiprus filmas, kuris daugiau ar mažiau sudomins daugumą kino mėgėjų.

Ateityje žadu žiūrėti dar ką nors iš P. Almodovaro filmų.

Rekomenduoju ir rašau 9/10

Filmas nominuotas Auksiniam gaubliui.

Rež.: Pedro Almodóvar, vaidina: Antonio Banderas, Elena Anaya, 2011 m., Ispanija, ispanų k., 117 min.