1119> Todo sobre mi madre / Viskas apie mano mamą (1999)

Na ir paskutinis kol kas peržiūrėtas filmas. Vienas garsesnių P. Almodovaro filmų, po kurio pagalvojau, kad gal tiesiog mano lūkesčiai šiam režisieriui per dideli. Nors kažkada visai patiko keletas, bet šiemet jau antras, matau panašumus, istorijos dažnai tokios gan keistos, spalvingi personažai, bet kažkas vis tiek neįtinka, neįtraukia ir neįtikina. Ar bandysiu dar kada nors ateity? Tikriausiai taip.

Šiame filme viskas prasideda nuo mamos ir sūnaus. Sūnus nori būti rašytoju ir rašo apie savo mamą. Prisipažinsiu, man jis šiek tiek nemalonus atrodė, toks nežinia ko (matyt mamos) apsėstas, nejauku buvo jį stebėti. Na, ir įvyksta avarija, sūnus miršta, o mama nusprendžia surasti savo sūnaus tėvą – dabar jau transeksualę. Ji grįžta ne tik į praeitį, bet ir susiduria su situacija, kuri, rodos, atkartoja jos pačios istoriją.

Kaip pradžioje minėjau, filmas, rodos, turi tai, kas įvardijama gero kino požymiais: spalvingas, dinamiškas siužetas ir veikėjai, stiprūs charakteriai. Tai pradžioje ir sudomino. Bet vėliau susidomėjimas nuslūgo, o melodramiškas prieskonis vis labiau vertė nuobodžiauti.

6/10

imdb

American Crime Story. The Assassination of Gianni Versace (2 sezonas) (2018)

Apie pirmąjį sezoną rašiau čia. Primenu, kad kiekviename sezone – vis kita istorija, tad nebūtina žiūrėti pirmojo, kad suprastumėte antrąjį. Kūrėjai, remdamiesi tikra istorija, pasakoja apie bylą, kuri sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Trečioji istorija turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kartelė iškelta labai aukštai, tad su nekantrumu laukiu naujojo sezono.

Kaip ir nurodoma pavadinime, antrojo sezono siužetas skiriamas garsaus dizainerio Gianni Versace nužudymui. Ir ne kiek jam, o kiek jį nužudžiusiam žudikui Andrew Cunanan, kuriam Gianni tapo finaline auka jo žudymų istorijoje. Kadangi iki tol šios istorijos nežinojau, nė nenumaniau, ko tikėtis. Todėl pasistengsiu neišsiplėsti apie siužetą, rašydama šį savo įrašą, nes galbūt kas nors užsinorės irgi patirti tokį atradimo malonumą kaip ir aš. Beje, jau peržiūrėjusi pusę serijų internete perskaičiau, kad kai kurie rekomenduoja šį sezoną pradėti žiūrėti nuo aštuntos serijos atbuline tvarka iki pirmosios, o tuomet įsijungti devintąją. Taip, man kiek užtruko susivokti, kad viskas vyksta nuo paskutiniojo įvykio iki anksčiausiojo gan tvarkingai, be jokių grįžinėjimų pirmyn atgal, tai logikos tame patarime yra. Kita vertus, sekti istoriją nuo galo turi savo privalumų – yra daugiau erdvės spėlionėms, kas vyko praeityje, kokios Andrew tokio elgesio priežastys, kaip kai kurie žmonės susiję ir t.t.

Iš pažiūros atrodo, kad pirmojo ir antrojo sezono bylos ypatingos tik tuo, kad jų centre atsiduria žymūs žmonės. Tik tiek, kad pirmoje istorijoje įtariamasis buvo visiems pažįstamas sportininkas, o čia žymus dizaineris atsidūrė aukos vietoje. Bet netrukus paaiškėja, kad šios bylos išryškina tam tikras visuomenės žaizdas, kurios bėgant metams, atsižvelgiant ir į pastarojo meto įvykius, niekur nedingsta. Nagrinėjant O. J. Simpson bylą, buvo daug dėmesio skiriama požiūriui į juodaodžius, rasizmui, stereotipų apie nusikaltimų ir odos spalvos koreliaciją. Tuo tarpu G. Versace byla atkreipia dėmesį į homoseksualius žmones, jų padėtį paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Serialo metu nuskamba daug taiklių frazių apie Andrew paiešką – jo intensyviau buvo pradėta ieškoti tik tuomet, kai jo aukomis tapo ne kažkokie niekam nežinomi asmenys, bet daug pinigų ir svarbią padėtį visuomenėje užimantis žmogus.

Kurį laiką negalėjau žiūrėti daugiau nei poros serijų vienu metu. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet dėl to, koks nemalonus tipas buvo Andrew. Darren Criss vertas visų apdovanojimų ir liaupsių, kurias gavo suvaidinęs šiame seriale. Andrew – patologinis melagis, manipuliacijų meistras. Vaidmuo įtikinamas, įsimenantis ir ilgai nepasimiršiantis. Įtariu, kad ateity sutikusi jį kokiame nors filme ar seriale turėsiu sutelkti visas pastangas, kad išmesčiau iš atminties jo psichopato vaidmenį.

Vos devynios serijos, bet nesinorėjo nei daugiau, nei mažiau, nes visa istorija sutalpinta tiesiog puikiai. Pasakojimas prikausto dėmesį, sukelia pačius nemaloniausius jausmus, atskleidžiama kiekvienos aukos istorija, emocijos vietomis veržėsi per kraštus. Žiūrint paskutinę seriją buvo gaila net paties Andrew, tad šlykščių žmonių buvo tikrai daugiau nei vienas šiame seriale.

10/10

850> Venuto al mondo / Twice Born / Gimę mylėti (2012)

Rež.: Sergio Castellitto
Vaidina: Penélope Cruz, Emile Hirsch, Adnan Haskovic,
2012 m., Ispanija, Italija, 127 min
Žanras: romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, pasakojantis meilės istoriją karo fone. Skamba gražiai ir įdomiai. Gyrė aplinkui visi, kurie tik netingėjo. Tad nejučia ir pati įsijungiau, tikėdamasi, kad gal pagaliau galėsiu parašyti geresnį balą nei paskutiniu metu įpratau rašyti. Kurgi ne.

Stiprioji šio filmo pusė – pagrindinė aktorė. Fantastiška Penelope Cruz puikiai perteikė pradžioje – įsimylėjusios, vėliau – kenčiančios moters įspūdį. Iš tikrųjų, siužetinė linija, susijusi su jos begaliniu noru pastoti, buvo vienintelė, kuri graudino. Ir graudino būtent P. Cruz rodomos emocijos. Kiti aktoriai nusileido jai nemažai, gal kiek ryškesnis Adnan Haskovic. Bet ryškumo iš pagr. vyrišką vaidmenį atlikusio Emile Hirsch norėjosi daugiau – man jo vaidinamas personažas buvo absoliučiai neperprantamas, trūko aiškesnio jo jausmų rodymo. Neretai jo vaidyba mane erzino, nemačiau tarp jo ir P. Cruz vaidinamų personažų abipusės stiprios meilės, kurią lyg ir stengėsi parodyti.

Kulminacinė dalis, pabaiga – išties neblogai, taip rimtai, kiek netikėtai, tačiau nepersūdant užbaigta ir išaiškinta. Tačiau filmo metu vietomis buvo nebeaišku, į ką autorius koncentruojasi. Pradžia – lyg ir romantinis filmas, viskas puiku, gal kiek per greita, pirmoji jų naktis apskritai kiek sutrikdė – tas jo įsiveržimas, jos priešinimasis (?), galiausiai – ,,dabar tu jau tikrai mano“ (netiksli citata) – per daug pasirodė savinimosi, grubumo. Vėliau daug dėmesio skiriama pagr. veikėjos negalėjimui susilaukti vaikų. Kaip minėjau, ši tema buvo graudi, įtikinančiai pateikta, gan neprastai išplėtota: skausmas, poros santykiai, lūkesčiai ir jų neišsipildymas. Galiausiai, rodos, buvo prisimintas karas – iki tol tai tebuvo kuo tikriausias fonas – nereikalingas ir nereikšmingas pagrindinei siužetinei linijai. Tik vienas kitas dialogas, susijęs su tuo buvo. O einant pabaigos link buvo tarsi prisiminta, kad o, čia juk karas, reikia ir jį parodyti. Čia nutrūksta ir meilės istorija, tampa nebeaišku, kokie pagr. poros tarpusavio santykiai apskritai, kiek jie abipusiai, o kiek – vienpusiai, net nebesiimama jų nagrinėti, parodyti, koks santykis tarp jų buvo prieš išsiskiriant. Jie abu tarsi pasimeta kituose įvykiuose, kurie rodomi greitai, nesigilinant – vienas, du ir štai, jie jau skirtingose šalyse (kad jie nebe kartu, aišku nuo pat pradžių, todėl negalvokite, kad atskleidžiau tą, ko nederėtų žinoti pradedant žiūrėti). Ką jau kalbėti apie naują vyrą, kuris atsiranda Džemos gyvenime, sakyčiau, net per greitai, ypač, jei jos meilė Diegui buvo tokia jau stipri, kaip filme rodoma. Jei pradžioje intriga buvo keliama po truputį einant praeities prisiminimais tam, kad išaiškėtų žiūrovams, kas nutiko Diegui (ir kaip skurdžiai galiausiai tai pateikta), galiausiai pasirodo, kad toji intriga – tokia bereikšmė (taip atrodo dėl sprendimo atsakymui į šį klausimą, kuris kyla tikrai ne vienam žiūrinčiajam, skirti tiek mažai dėmesio, o ir, kaip minėjau, pateikimas skurdokas), nes atskleidžiama kur kas didesnė paslaptis, kuri, tiesa, kiek nuspėjama, kiek nelabai.

Susumuojant, filmo kinematografija yra neprasta, puiki P. Cruz vaidyba bei įtaigiai išplėtota negalėjimo susilaukti vaikų tema yra tai, dėl ko šį filmą žiūrėti verta ir kodėl visiškai nesinori jo ,,nurašyti“. Visgi ši Diego ir Džemos istorija manęs iki galo neįtikino, nejaučiau chemijos tarp jų, be to, atrodė, kad kūrėjai blaškėsi nežinodami, ką nori parodyti

7/10

770> The Counselor / Patarėjas (2013)

Rež.: Ridley Scott
Vaidina: Michael Fassbender, Penélope Cruz, Cameron Diaz, Javier Bardem, Brad Pitt, Natalie Dormer
2013 m., JAV, Didžioji Britanija, 117 min
Žanras: kriminalinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Scenarijaus autorius – vienos geriausių kada nors skaitytų knygų ,,Kelias“ autorius. Režisierius – garsusis R. Scott. Aktorių sąrašas – tiesiog įspūdingas. Pamenu, kaip laukiau šio filmo, bet tuomet pasipylė krūva neigiamų atsiliepimų ir ėmiau bijoti šios peržiūros. Taip nesinorėjo, kad jis mane nuviltų, tad vis atidėliojau peržiūrą. Deja, bet baimė pasirodė pagrįsta- man jis visiškai nepatiko.

Talentingas teisininkas turi, rodos, viską. Trokšdamas turėti dar daugiau, jis sutinka įsitraukti į narkotikų verslą. Tačiau planas tik šiek tiek prisidėti, o tuomet nuo to atsiriboti, ima griūti, kai iškyla didžiulis pavojus, o kelio atgal nebėra.

Tikriausiai reik pradėti nuo teigiamų šio filmo pusių? Vizualinė dalis – labai graži, estetiška, prabanga, spindesys, dailūs žmonės – iš tikrųjų malonu žiūrėti. Mintis – ji yra, ir netgi nebloga. Na, ir aktoriai – viename filme pamatyti tiek daug mėgstamų veidų yra kuo tikriausias malonumas.

BET. Mintis atskleista pernelyg skurdžiai, labiau nebent filmo antroje pusėje ima pasigirsti rimtesni dialogai. Nors dialogai tikrai nėra prasta dalis: tai, kaip ir apie ką šnekama, pakankamai įdomu. Bet minties, ką buvo norima pasakyti šiuo filmu, išplėtojimo labai pritrūko. Toliau minėtieji aktoriai. Taip, jie šiaip jau talentingi, o Cameron Diaz apskritai nušvito naujomis spalvomis ir taip norėtųsi ją pamatyti ateity vaidinančią rimtose dramose. Bet charakterių plėtojimui vietos visa nebuvo. Kai kurie pasirodo tiesiog per trumpai, todėl telieka tik pvz. įsimintinesnė J. Bardem šukuosena atminty. C. Diaz, J. Bardem ir B. Pitt ryškesnius veikėjus suvaidino, bet ir ir tai jie nekėlė pasigėrėjimo. M. Fassbender, deja, bet buvo nykus šįkart, tik paskutiniame filmo pusvalandyje labiau atsiskleidė. Na, o didžiausia spraga – siužetas. Tokio chaoso jau senokai nemačiau. Toks jausmas, kad rodomos dvi visiškai skirtingos siužetinės linijos, viena – su žymiais aktoriais, kuri ganėtinai suvokiama, o kita – su nežinomais aktoriais ir visiškai neaiški. Tačiau svarbiausia, kad nė nesiruošiama kažko daug papasakoti ar paaiškinti, visi veikia atskirai ir taip, kaip jiems patinka, jokio nuoseklumo, sąryšio ar jausmo. Žiūrėjau ir nesupratau, kodėl vis dar nemoku išjungti nepatinkančio filmo. Nes dabar jaučiuosi tas dvi valandas tiesiog prašvaisčiusi.

Manau, kad buvo įmanoma daug geriau šį filmą sukurti, ypač turint tokią komandą žmonių, dirbančių prie šios kino juostos. Na, bet turim, ką turim. 4/10

711> Captain Corelli’s Mandolin / Kapitono Korelio mandolina

Rež.: John Madden
Vaidina: Nicolas Cage, Penélope Cruz, John Hurt, Christian Bale2001 m., Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV, 131 min
Žanras: muzikinė romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai garsaus romano, kuris niekuomet manęs netraukė, o šis filmas ir nepaskatino jos norėti, ,,Kapitono Korelio Mandolina“ ekranizacija, kurioje be gražių Graikijos vaizdų ir kelių garsesnių pavardžių neradau nieko dominančio.

Siužetas sukasi apie Pelagiją, kuri, prieš pat mylimajam išeinant kovoti su graikų armija, susižada su juo. Bet netrukus atvykęs italų kareivis kapitonas Korelis sužavi moterį.

Ir jokių kančių, jokių konfliktų dėl pasikeitusio meilės objekto. Tikriausiai didžiausia kova viduje vyko tik dėl to, kad jis – jos priešas, tad ji turėtų nekęsti, o ne mylėti. O Korelis seilę varvino dėl jos jau nuo pat pirmos minutės, o kuo sužavėjo, tai taip ir nesupratau. Nebuvo nieko apart žvilgsnių, kas galėjo kaip nors sudominti Pelagiją. Bet kaip yra, taip yra.

Kas Pelagiją nervino tik pradžioje (bet ir tai matyt tik dėl pavydo), mane erzino viso filmo metu. Kol kiti kovoja, Korelis su savo kareiviais visą laiką prašventė, prabuvo vietinių merginų ir prostitučių glėbiuose. Taip, džiugu, kad jie nieko blogo nedarė: neplėšė namų, neprievartavo ir nežudė, tačiau pasakyti, kad jie darė kažką gero, irgi negalėčiau. Tad ir pamilti šių personažų nebuvo kaip. Apie Pelagijos sužadėtinį pasakyti daug neturiu ko, tik tiek, kad išėjo į karą jis būdamas visai vaikas, kvailokas ir naivus, o grįžęs pasidarė rimtesnis ir su dideliu patriotizmu. Bet tai ir viskas, ką galiu pasakyti, nes iš nuobodulio į nieką nevedantį siužetą bežiūrėdama taip ir nepastebėjau, kur jis galop dingo, bet net ir nebuvo noro atsukti atgal filmą ir surasti, kur išaiškėja jo ,,dingimo“ aplinkybės. Ir ta pabaiga – tokia nuspėjama, saldi. Jokio charakterių išplėtojimo, jokio jausmo. Vienintelis labiau nuliūdinęs įvykis buvo, kai graikę moterį, kuri tik flirtavo su vokiečiu, taip baisiai nubaudė.

Aktorių gretose esanti Penelope Cruz, kaip visada žavi, moteriška ir stipri. Nicolas Cage – vienas antipatiškiausių aktorių, kurio vaidinamą personažą bandžiau pamėgti, bet vis vien nesugebėjau įteigti sau, kad jo vaidyba čia buvo gera, jau nekalbant apie paties personažo išpildymą. Christian Bale vaidmuo visiškai neišplėtotas ir lengvai pasimetantis fone, tarsi jo čia nė nebūtų. Taigi, net ir aktoriai visos šitos nuobodybės, kuri tiesiog ėjo ir praėjo, nieko po savęs nepaliko, negelbėjo.

Spėju, man jau laikas pažiūrėti ką nors, kur meilė būtų koks trečiaeilis ar ketvirtaeilis dalykas, nes kitaip pradings ir malonumas žiūrėti filmus, jei visus iš eilės taip vertinsiu. 4/10

664> Abre Los Ojos / Open Your Eyes / Atmerk akis

Ilgai kaupiausi šiam filmui. Tikriausiai todėl, kad jo perdirbinys, kurį teko pirmiau pamatyti (Vanilla Sky) nepaliko tokio didelio įspūdžio, kad paskatintų kuo greičiau peržiūrėti ir ,,originalą“.

Cezaris buvo tikras laimės kūdikis – turtingas gražuolis, kuriam pasirodyti du kartus su ta pačia mergina buvo ,,ne lygis“. Vieną vakarą jis susipažįsta su Sofija ir staiga jį apima keistas jausmas – ar tik ne meilė? Tačiau grįžtantį namo jį sustabdo paskutinė jo lovoje gulėjusi mergina ir pasiūlo pavėžėti. Sėsdamas į automobilį jis nė nenumano, kaip tuoj visas jo gyvenimas apvirs aukštyn kojom.

Nors istoriją jau kaip ir žinojau (bet kai kurios detalės buvo išsitrynusios iš atminties), vis vien įtraukė nuo pat pradžių. Iš tikrųjų, galvojau, kad gal pagrindinis aktorius nebus erzinantis kaip Tom Cruise, vaidinęs Vanilla Sky, tačiau ispanas Eduardo Noriega veikė mane išties panašiai kaip ir T. Cruise, tad galbūt čia reik nuopelnus skirti personažui, kuris nė iš tolo žavus man neatrodė, nesvarbu, kas jį bevaidintų. Kaip ir amerikietiškoje versijoje, taip ir šioje pagrindiniam personažui kompaniją palaiko Sofiją vaidinanti Penelope Cruz, kuri –  tiesiog miela mergina, savo paprastumu užkariavusi mergišiaus širdį. Na, bet tuoj užverda velniava, vietomis nusikeliama į dabartį, kur Cezaris yra tardomas ir iš to kyla klausimų: tai kas jam nutiko? Kas vyks toliau? Žinau, kad yra nemažai vadinamųjų mindfuck’ų gerbėjų, tai jiems rekomenduoju užmesti akį į šį.

Kiek mažiau nei pora valandų praeina visai greitai ir žiūrisi išties smagiai, juk niekam nepakenkė kiek pasukti smegenis ir galvoti, kas ten vyksta (o mano atveju: tai kas ten toliau paaiškėjo?..). Pabaigoje viskas ,,sukramtoma“, nors vis tiek ir pačiam norisi dar šį tą mintyse sudėlioti į savo vietas, kad ir toji versija skambėtų kiek įmanoma logiškiau. Siužetas ir jo pateikimas čia iš tiesų yra stipriausioji filmo dalis, kadangi vaidyba kartais silpnoka pasirodydavo (ypač pagrindinio aktoriaus). Vietomis itin gražus muzikinis takelis atkreipdavo mano dėmesį, tai už tai irgi pliusas.

Na, ir rekomenduočiau visgi pažiūrėti pirmiausia ispanišką versiją, o jei labai labai patiks ir norėsis ,,pakartoti“ ar jei esate T. Cruise ar C. Diaz gerbėjai, tai įsijunkite ir amerikietišką.

7/10

Rež.: Alejandro Amenábar, vaidina: Eduardo Noriega, Penélope Cruz, 1997 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, ispanų k., 117 min

618> Noel / Kalėdos

Jau keletą metų norėjau pažiūrėti šį filmą, bet dažniausiai jį prisimindavau vasarą, o tokiu metu kalėdišką filmą žiūrėti nei šis, nei tas. Tad šiemet jau iš anksto pasižymėjau, kad būtinai jį turiu pažiūrėti. Filmo koncepcija daug kartų matyta: rodomi keli veikėjai, kurie nebūtinai vienas kitą pažįsta, parodomi, kaip keičiasi jų gyvenimai per vienerias Kalėdas.

Paprastai man tokio tipo filmai visai patinka, bet šį visgi priskirčiau prie prastesnių. Buvo neblogų momentų, kai nesinorėjo pasitraukti į šalį, kad kažko nepraleisčiau, tačiau visumos vaizdas – nuobodus, kai kurie siužetiniai vingiai nepakankamai išvystyti. Asmeniškai man nelabai patiko mistikos/fantastikos elementai, nors aišku, Kalėdos ir taip toliau, taigi, stebuklų metas, bet… Ir šiaip jau Kalėdos vos ne kaip fonas čia, priežastis, taškas, nuo kada reik kažką pagaliau keisti gyvenime. Čia žmonės vieniši, kad švęstų, juos apnikę rūpesčiai ir tik kalėdinės dekoracijos primena, kad visgi šioji šventė yra ir artėja. Parinkti ganėtinai žinomi aktoriai: Susan Sarandon, Penelope Cruz, Robin Williams ir Paul Walker, bet nė vienas pernelyg nesužibėjo. Visi pavargę nuo gyvenimo, nuo savęs atrodo. Juk laimė ateina tik pabaigoje… Kaip ir dažniausiai.

Filmas, kurį lemta greitai pamiršti. 5/10

Rež.: Chazz Palminteri, vaidina: Susan Sarandon, Penelope Cruz, Robin Williams, Paul Walker, 2004 m., JAV, Kanada, 96 min

486> Blow / Kokainas

Tai biografinė kriminalinė drama apie Džordžą Jungą (wikipedia apie jį taip pat turi puslapį), kuris pirmasis į JAV iš Kolumbijos atvežė kokainą.

Pradedama pasakoti nuo ankstyvos Džordžo jaunystės, jo santykių su tėvais, troškimu, kad, kitaip nei jo tėvams, jam niekad netrūktų pinigų. Taip pamažu pereinama prie Džordžui ir jo draugui Tunui kilusios idėjos platinti žolę, kuri vėliau virto dar rimtesniu- kokaino- platinimu. Didžiuliai planai, kalėjimas, išdavystės – visko Džordžui teko patirti per tą laiką. Džordžas buvo (nors tiksliau yra, juk jis dar nemiręs) protingas žmogus, kitu atveju kažin ar būtų pavykę tiek daug kartų sėkmingai platinti narkotines medžiagas. Tad pinigai plaukte plaukė ir jų buvo tiek, kad per visą gyvenimą matyt neišleistų. Bet sektis juk negali, tad nuopuolių pamatysime ne vieną.

Johnny Depp čia rimtas, neturintis keistuolio etiketės ir pagalvojau, kaip būtų puiku, jei jis vėl gautų kokį nors sudėtingą, kitokį vaidmenį nei kad esame įpratę matyti jį pastaruoju metu. Trūksta įvairovės, tad tokiu atveju belieka įsijungti vieną iš ankstesnių jo filmų.

Kino juosta pernelyg ištempta, ne visada sugebėjusi išlaikyti dėmesį, privertusi vietomis nuobodžiauti. Laikas nebuvo išnaudotas tikslingai, nes kai kurie Džordžo gyvenimo momentai buvo rodomi prabėgomis, nors, pavyzdžiui, man jie atrodė kaip tik svarbesni nei kurie kiti. O ir pats Džordžas neatrodo įdomus. Pradžioje jis dar buvo užsidegęs, linksmas vyrukas mėgstantis pramogauti, bet kuo toliau, tuo mažiau šypsenos jo veide, aišku, be jos irgi galima apsieiti, bet daugiau nei pusę filmo jis toks pasyvus ir nesukeliantis jokių jausmų. Vienintelis momentas- tai įrašytas tėvui monologas, kuris kiek suvirpino širdį. Tiesa, dar patiko tas ,,iš kartos į kartą“ vaizdelis. T.y. pradžioje parodoma Džordžo vaikystės akimirka, kai tėvai konfliktuoja, o jis stebi, po kiek laiko rodoma scena, kai jau pats Džordžas su savo žmona konfliktuoja vaiko akivaizdoje.

Tad kino juosta pakankamai vidutinė ir rekomenduoju nebent tiems, kuriuos išties domina siužetas.

Beje, įdomi detalė ta, kad šio filmo režisierius mirė po metų nuo šios kino juostos pasirodymo. Ir ne dėl kokios kitos priežasties, o dėl kokaino perdozavimo.

6/10

Rež.: Ted Demme, vaidina: Johnny Depp, Penélope Cruz, Richard LaGravenese, Nick Cassavetes, 2001 m., JAV, 124 min.

466> Volver / Sugrįžimas

Penelope Cruz 2007-aisiais tapo pirmąja ispanų aktore, pretendavusia į Oskaro statulėlę geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Tokį pripažinimą jai atnešė vaidmuo Pedro Almodóvar filme Volver. Tai kino juosta, pasakojanti apie Raimundą, jos dukrą Paulą bei seserį Solę. Mirus tetai, Solė nuvyksta į laidotuves, o grįžusi automobilio bagažinėje randa… Savo motiną, kuri jau seniai mirusi. Tuo tarpu Raimundos namuose įvyksta kraupus įvykis.

Pamenu, kaip žavėjausi žiūrėdama kitą minėto režisieriaus filmą Los Abrazos Rotos spalvomis: ir Sugrįžime vyrauja tokios pat ryškus koloritas, ypač dažnai naudojama raudona- tikras gėris akims, kurios tokių spalvų itin pasiilgsta. Vizualinis pateikimas, kaip ir kituose matytuose P. Almodovaro filmuose, žavi, patinka man, kad, rodos, apgalvota viskas iki menkiausios detalės. Ispaniška dvasia kino juosta tiesiog persmelkta: muzikinis takelis, charakteriai ir jau minėtasis vizualinis vaizdas. O viską užbaigia puikioji Penelope Cruz: galvoju, kad šis vaidmuo bene pats stipriausias iš visų matytų, P. Almodovaras padeda jai atskleisti viską, ką geriausio ji turi. Čia ji ne tik graži lėlytė (kaip kokiam W. Allen To Rome With Love), čia ji stipri, daug išgyvenusi moteris, kuri ne tik yra šeimos ramstis, bet ir bandžiusi užmiršti liūdną praeitį, tačiau dabarties įvykiai privers nors trumpam grįžti į senus laikus.

Siužetas mielas, vietomis juokingas, nepaisant vieno įvykio, kuris įvyksta ganėtinai greitai. Raimunda netgi po jo visiškai nepalūžta ir kone tuoj pat ima mąstyti blaiviai, ji nepasiduoda ir griebiasi kiekvieno šiaudo, kiekvienos galimybės, kurią jai siūlo gyvenimas. Tuo tarpu jos sesers gyvenimas iš dalies atrodo niūrokas: ji namuose turi nelegalią kirpyklą, yra vieniša, todėl namie atsiradusi mama įneša spalvų į jos namus. Bet vis vien Solė sugeba būti įdomi ir netgi paslaptinga. Ji skiriasi nuo savo sesers, kuri kaip degtukas: užsiliepsnoja ir greitai užgęsta, nebijanti rėžti tiesos į akis ir patriukšmauti, kai Solė- rami ir nesivelianti į jokius neramumus. Filmo atmosfera- tiesiog puiki, apskritai, nuo pat pirmos iki paskutinės minutės išlaikomas dėmesys, o pasibaigus galvojau: o kaip joms sekėsi toliau? Taip ir norisi sužinoti tolimesnius įvykius, tačiau, be abejo, belieka juos kurti mintyse.

Geras ir vertas dėmesio filmas. 8/10

Rež.: Pedro Almodóvar, vaidina: Penélope Cruz, Carmen Maura, Lola Dueñas, Blanca Portillo, 2006 m., Ispanija, ispanų k., 121 min

432> Vanilla Sky / Vanilinis dangus

Vanilla Sky – tai 1997-ųjų ispanų filmo ,,Abre los ojos“ (,,Open Your Eyes“) perdirbinys. Iš tiesų, tai labai gaila, kad apie tai sužinojau pavėluotai, t.y. kai peržiūrėjau šią versiją. Kitu atveju būčiau pradėjusi nuo ispaniškojo. Perspjauti originalą pasiryžo Cameron Crowe, kuris žinomas kaip Almost Famous (šį labai rekomenduoju, jei kas dar nematėte!), Jerry Maguire bei We Bought a Zoo režisierius. Na, o įdomus faktas yra toks, kad tiek originale, tiek perdirbinyje Penelope Cruz atliko tą patį- Sofijos- vaidmenį. Man pačiai ,,Vanilla Sky“ įsiminęs dar nuo vaikystės: ne, iki šiol nebuvau jo mačiusi, bet atminty įstrigęs ,,TV antenos“ viršelis su trijule, vaidinančia šioje kino juostoje.

Filmas pasakoja apie Deividą- vyruką, kuris, rodos, turi viską: gerą darbą, daug pinigų, apie jį vis sukiojasi merginos, kurios pasiryžusios išpildyti kiekvieną jo norą. Vieną dieną jis susipažįsta su Sofija, su kuria praleidžia naktį šnekėdamas apie praeitį ir pomėgius. Tačiau kitą rytą įvyksta kraupi avarija ir Deivido gyvenimas apvirsta aukštyn kojom.

Šis kiek daugiau nei porą valandų trunkantis filmas, pripažinsiu, kiek pabodo. Ypač paskutinį pusvalandį stebėjau su viltimi, kad jau tuoj tuoj jis baigsis. Ir net nesvarbu tai, kad būtent tuo metu pradėjo kaip reikiant viskas aiškėti. O aiškinti čia tikrai yra apie ką. Jei pradžioje atrodė, kad tai tebus įprasta drama su meilės trikampiu, po truputį iš karts nuo karto parodomų epizodų iš ateities, galvoje imasi suktis mintis, kad tikrai bus ką narplioti. Deividui vis dažniau sapnai ima maišytis su realybe, tačiau to priežastį nusakyti sunku. Todėl raginama atidžiai viską stebėti, kad tik ko nors žiūrovas nepraleistų. Tai filmas apie sapnus, pasąmonės galią, plonytę ribą tarp realybės ir fantazijų pasaulio, kuris atsiskleidžia būtent per jau minėtuosius sapnus. Kam patinka mokslinės fantastikos filmai, kuriuos reikia gliaudyti, kur niekas neaišku būna labai ilgai- rekomenduoju, nors man, kaip ir galėjote jau susidaryti nuomonę, kino juosta pasirodė ištempta ir nesugebanti išlaikyti dėmesio. Negelbėjo net ir pakankamai gražus muzikinis takelis, žaviosios Cameron Diaz (o ji tinka ne tik komedijoms!) ir Penelopė Cruz bei originalus ir iki tol ne itin girdėtas siužetas. Net ir vizualinis vaizdas pasirodė vertas dėmesio, filmas ,,kvepia“ kokybe kalbant daugeliu aspektu, tačiau nesugebėjimas visiškai įtraukti, paliesti žiūrovo (šiuo atveju manęs), nesukėlimas jokių ryškesnių jausmų bendrą vaizdą sumenkina.

7/10

Filmas buvo nominuotas vienam Oskarui.

Rež.: Cameron Crowe, vaidina: Tom Cruise, Penélope Cruz, Cameron Diaz, Kurt Russell, Timothy Spall, Tilda Swinton, Alicia Witt, 2001 m., JAV, Ispanija, 136 min