Zoey’s Extraordinary Playlist (2 sezonai) (2020-2021) – bendra serialo apžvalga

Pirmąsyk apie šį serialą rašiau 2020-ųjų gruodį, kai peržiūrėjau pirmą sezoną:

Anuomet užteko pamatyti, kad Jane Levy vaidina, jog įsijungčiau naują serialą, nors turiu milijoną taip ir neužbaigtų (ok, ne milijoną, bet vis tiek).

Zoey pradeda girdėti žmonių emocijas, kurios perteikiamos dainomis. Įdomu tai, kad ji ne tik girdi dainą, kuri galėtų atspindėti to žmogaus jausmus, bet ir prieš akis mato visą pasirodymą. Kadangi niekas be jos to nemato, situacijos, kuriose ji atsiduria, būna ne visuomet tokios, iš kurių paprasta išsisukti neapsikvailinus. O ir girdėti kitų mintis, kad ir abstrakčiai perteikiamas muzikos kūriniu, pasirodo, ne visada taip stipriai norisi.

Tai ir komedija, ir drama, ir miuziklas. Žanrų kratinys, bet rezultatas – visai fainas, po darbo įsijungti keletą serijų būdavo pats tas. Yra hiperbolizavimo, yra klišių, kurios kiek pabodę, bet kažkaip viskas susideda į bendrą vientisą vaizdą, tai stipriai tie minusai ir netrukdo. Šiek tiek romantikos, meilės trikampių, ofiso darbo ir komandinio darbo pašiepimo, liūdesio – spalvingas, mielas serialas

Įdomu buvo stebėti, kokios dainos parenkamos, kai kurie pasirinkimai buvo labai taiklūs, o įvairovė gan nemaža – nuo pripažinimą ir klasikos statusą užsitarnavusių kūrinių iki šių dienų populiariosios muzikos. Na, lyg koks Glee, tik suaugusiųjų aplinkoje (beje, vieną iš veikėjų vaidinantis Alex Newell Glee irgi buvo, tik va liūdna, kad ir ten, ir čia jo vaidmuo kone identiškas). Tik tiek, kad minėtame Glee pasirodymai buvo lyg veiksmo dalis, kurią matydavo ir priimdavo kaip įprastą elgesį visi, o čia yra labai nenormali Zoey gyvenimo dalis. Stipriais balsais ne visi gali pasigirti, bet dabar galvoju, kad čia yra pliusas – juk dauguma visai nesvajoja apie dainininkų karjeras, o tik Zoey galvoje atlieka dainas.

Antrąjį sezoną peržiūrėjau 2021-ųjų spalį. Man patinka Jane Levy, tad vien dėl jos tikriausiai ir dar penkis sezonus būčiau peržiūrėjusi. Tačiau turiu pripažinti, kad antrasis sezonas buvo silpnesnis. Atliekami muzikiniai pasirodymai išlaikė panašią kokybę, bet pats siužetas… Tiesą pasakius, reikia labai stengtis, kad prisiminčiau, kas ten buvo ir kaip apskritai baigėsi. Bet sužiūrėjau greitai, nuovargio, kad dar sezonas nesibaigia, nebuvo, tad nebuvo taip blogai, kaip gali pasirodyti.

Po antrojo sezono serialas buvo atšauktas. Gal ir gerai? Nes dar vieną sezoną rodyti apie plius minus tą patį tikriausiai nelabai verta.

imdb

Po pirmo sezono rašiau 8/10, po antrojo – 7/10

793> While You Were Sleeping / Kol tu miegojai (1995)

Rež.: Jon Turteltaub
Vaidina: Sandra Bullock, Bill Pullman, Peter Gallagher, Peter Boyle
1995 m., JAV, 107 min
Žanras: romantinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Po to, kai vakar išpeikiau meilės istoriją, šįkart net nesmagu, nes nepaisant to, kad tai – irgi meilės istorija, man labai patiko. Ir pati nežinau, kaip sugebu vienus tokios tematikos filmus įsimylėt kone nuo pat pirmos minutės, o kitus žiūrėdama tik erzintis ir vartyt akis. Juk ir šis – klišė po klišės, viskas nuspėjama, laukiama, jokių netikėtumų (gal tik kol sudėjau vieną prie vieno, kas čia su kuo bus, teko kiek pasukti galvą ir galvoti, negi čia tikrai taip ir bus), BET. Apžavėjo taip, kad belieka sakyti, kad šį dėsiuos šalia tokio filmo kaip Love Actually ir žiūrėsiu dar ne sykį, gal net nebūtinai prieš šventinį laikotarpį. Nors Kalėdų metas ten visai ryškus.

Rodoma moteris, kuri gyvena viena su katinu namie, pardavinėja stoty bilietus, yra įsimylėjusi vyrą, kuris į ją gal tik kartą pažiūrėjo ir karts nuo karto nusiperka bilietą pas ją, neturi jokių artimųjų, todėl visuomet jos prašoma dirbti per Kalėdas, nes visi kiti nori pabūti su savo šeimomis. Bet vieną dieną jos įsimylėjimo objektą nepažįstamasis nustumia ant bėgių, ji jį išgelbsti. Ligoninėje per klaidą ją palaiko jo sužadėtine, netrukus tai sužino visa nukentėjusiojo, kuris pateko į komą, šeima.

Toks be galo šiltas filmas. Tikriausiai kaip ir žiūrint About Time, taip ir šį man labai patiko šeimos santykiai: būdami kiek pakvaišę ir su individualiais skirtumais bei keistumais, jie vis vien sugeba taip gražiai bendrauti, žiūrėjau ir gėrėjausi jų tarpusavio bendravimu. Meilės istorija – kaip ir minėjau, nieko išskirtinio, bet svarbu tai, kad personažai manęs neerzino, nebuvo daug perspaustų situacijų, nebuvo kvailų juokelių, nebuvo kai kurių kvailų poelgių, kurie dažni kituose filmuose, nebuvo kaltinimų (čia tikriausiai didžiausias pliusas). Sandra Bullock, kiek mačiau, už šį filmą ir neprastų nominacijų gavo, bet iš tiesų ji skiriasi čia nuo kitų kažkada anksčiau matytų komedijų (kurias susisukus galvai sugebėjau visai neprastai įvertint, o dabar keliautų tiesiai į 3-1 vertų filmų krūvą), paprastumas, gaivumas buvo stiprūs ,,kozeriai“ jos vaidmenyje. Bill Pullman spinduliuoja charizma. Atmosfera pakankamai šventiška. Atkreipiamas dėmesys į tai, kaip švenčių metu ypatingai emociškai sunku gali būti vienišiems žmonėms. Argi ne taip? Kai tuo tarpu kokia šiluma sklinda tuose namuose, kur į vieną kambarį susirenka nors keletas vienas kitą mylinčių žmonių.

Patiko ir pakėlė nuotaiką taip, kad pasinaudojusi šia silpnumo valandėle parašysiu vienu balu daugiau nei norėjau.. 8/10

322> Step Up Revolution / Šokis hip hopo ritmu 4

Kad nesisapnuotų baisybės, nutariau pažiūrėti visiškai priešingą prieš tai buvusiam filmą. Ankstesnes dalis jau esu mačiusi seniau (kažkur tinklaraštyje mėtosi dviejų dalių aprašymiai) ir galvojau, kad galbūt nebežiūrėsiu tolesnių dalių (nes kas ten žino, kiek dar jų bus), bet pamačiusi trailer’į persigalvojau. Aišku, nuo trailer’io pamatymo praėjo nemažai laiko ir užmiršau jame rodytas scenas, bet pažiūrėti filmą noras neatlėgo.

Siužetas gan įprastas: Emilė atvyksta į Majamį, trokšdama tapti garsia šokėja, na, ir čia ji sutinka Sean’ą, kuris, pasirodo, juda ne ką blogiau už ją. Vaikinas taip susižavi nauja pažįstama, kad nutaria atskleisti savo paslaptį: jis yra vienos šokių grupės narys. Kas čia tokio slapto? Ogi tai, kad jo grupė daro flashmob’us nebūtinai deramose vietose.

Na, gerai, truputį paprieštarausiu. Visgi filmas nėra absoliučiai įprastas, nes flashmob’ai kaip ir nelabai dažna idėja (dabar galvoju, ar apskritai filmas su tokia idėja jau yra, na, nebent aš jo nemačiusi). Būtent jie ir yra šio filmo vinis ir galvoju, kad kai kurias scenas su malonumu dar kartą pažiūrėčiau. Tikrai įspūdingai atrodo. Fantastika būtų atsidurti toje vietoje, kur vyktų koks nors panašus flashmob’as. Tik aišku, kadangi tai filmas, visą šį gėrį galima matyti iš geriausių kampų, ko tikrai negalėčiau matydama gyvai.

Aišku, jie šoka ne tik flashmob’ų metu, aktoriai nėra profesionalūs, tačiau jie pasižymėję kaip šokėjai, o daug kas mano, kad tokiems filmams to ir pakanka. Vaidyba vis tiek yra būtina, net ir tokiuose filmuose, kur daugiau šokama nei kalbama. Pamenu, trečioji dalis man ir nepatiko dėl aktorių, o ši, atvirkščiai, paliko tikrai malonų įspūdį. Problemos, konfliktai, veikėjų charakteriai pakankamai stereotipiški, bet manęs tai neerzino, sužiūrėjau jį tikrai nenuobodžiai. Na, gal tik paskutinis masinis šokis ganėtinai pabodo, tuo labiau, kad jis tikrai nepasirodė įspūdingiausias iš visų rodytų, nors, be abejo, daugiausiai darbo, matosi, kad įdėta būtent į šį šokį. Pabaigoje galima išvysti veikėjų iš ankstesnių dalių, kas tikrai sukėlė šypsnį.

Kam rekomenduoju? Šokių mėgėjams, nes paganyti akis tikrai yra į ką.

7/10

Rež.: Scott Speer, vaidina: Kathryn McCormick, Ryan Guzman, Peter Gallagher, Adam G. Sevani, 2012 m., JAV, 99 min

Nepatarčiau žiūrėti trailer’io. Nebeliks įdomumo.

190> American Beauty / Amerikos grožybės

Darbas, šeima, nedidelis gražus namelis užmiestyje su gėlynu, pievele ir akinančio baltumo tvora, automobilis garaže… Amerikietiškos svajonės išsipildymas? O gal… amerikietiškas pragaras?… “Jau kuris laikas esu miręs”, – šiais pagrindinio herojaus žodžiais prasideda tragikomedija “Amerikos grožybės”, juosta, kurią daugelis kritikų jau dabar vadina viena geriausių iš kada nors Holivude sukurtų filmų.

Tai dar vienas visų liaupsinamas filmas. Ir tai vienas iš tų filmų, kurių populiarumas mane ir atstumė ilgą laiką jį pažiūrėti. O ir maniau, kad bus jis labai sudėtingas.. Bet apsirikau. Jis yra emociškai sunkus, tačiau siužetas yra tikrai nesunkiai suprantamas…

Tai filmas apie gyvenimą, po kurio gražia išvaizda slepiasi vien skausmas ir neviltis. Tai filmas apie vienatvę ir susvetimėjimą. Toji nuotrauka gerai atspindi visą nuotaiką, kuri lydi viso filmo metu. Todėl ir nenorėjau dėti to visiems gerai žinomo ir netgi jau nubanalinto vaizdo, kur žavi blondinė paskendusi rožių žiedlapiuose… Tiesiog viršus, kurį, manau, rožės žiedlapiai simbolizavo, slepia per daug negerovių (kaip kokių spyglių), kurios šiame filme paima viršų… Ir viskas perteikta tikrai labai gerai. Svarbiausia tai, kad jau pradžioje išaiškėja vienas faktas, įvyksiantis pabaigoje. Tačiau nuo to anaiptol nesumažėja noras pamatyti filmą iki pat pabaigos. Nes įdomu, kas ir kaip tai padarys, nes įdomu, kaip kinta veikėjų elgesys, jų norai.. Ypač tas tragikomiškas noras keisti gyvenimą, kad šis nebebūtų toks paviršutiniškas ir neteikiantis jokio pasitenkinimo. Bet galop kyla klausimas: ar gyventi visiškai priešingą gyvenimą reiškia, kad tuomet tikrai pasijausi laimingas?..

Visi techniniai dalykėliai nuo pat pradžių man paliko įspūdį. Ir net jei nebūčiau buvusi sužavėta filmo idėja, jo siužetu, tai gerą balą būčiau skyrusi vien už operatoriaus darbą ir visą aplinką bei jos detales.

Kas dar? Muzika. Muzikos takelis puikus ir tiesiog puikiai tiko prie filmo atmosferos.

Tai filmas, sukeliantis nemažai minčių. Ir vienas iš ,,must see“.

10/10

Filmas laimėjo 5 Oskarus ir dar 3 nominuotas.

Rež.: Sam Mendes, vaidina: Kevin Spacey, Annette Bening, Thora Birch, Mena Suvari, Wes Bentley, Peter Gallagher, Allison Janney, Sam Robards, 1999 m., JAV, 122 min.

87> Adam / Adamas

Jau seniai mąsčiau pažiūrėti kokį nors filmą apie žmogų, turintį Aspergerio sindromą. Šiandien išsirinkau Adam.

Taigi, filmas ir yra apie Adamą- vyrą, turintį minėtą sindromą. Apie jo gyvenimą, pakilimus ir nuopuolius. Ir susipažinimą su kaimyne Bete.

Sunku, kartais net nežinai, ar juoktis, ar verkti- gal greičiau tai juokas pro ašaras. Bet dažnai jutau ir norą nuoširdžiai nusišypsoti, kai jam kas nors pasisekdavo ir taip gaila būdavo, kai jis padarydavo kažką ne itin malonaus. Juk Adamas yra kitoks, nors tą kitoniškumą pamatysi tik užkalbinęs jį. Iš pažiūros jis išvaizdus, rimtas vyriškis, bet greitai išryškėja skirtumas: lakstančios akys, kurios niekad nepažvelgs tiesiai kitam į akis, pokalbiuose nėra jokių tuščių frazių, pokalbių apie orą, jis nesugeba nuspėti, kaip jaučiasi kitas žmogus,  viską supranta pažodžiui ir gyvena pagal savo taisykles, nemėgsta jokių pasikeitimų. Jis pernelyg nuoširdus- toks, kad, jei nežinotum, kodėl taip yra, keltų juoką. Bet tuo pačiu jis traukia. Būtent tokie žodžiai atėjo galvon po filmo: liūdnas, bet mielas, turintis kažką, kas nepalieka abejingo. Ir net nesvarbu, kiek tikroviškai viskas buvo pavaizduota (lig šiol tik vieną knygą esu skaičiusi šia tema, o ir ta- grožinės literatūros).

Rašau 9/10

Rež.: Max Mayer, vaidina: Hugh Dancy, Rose Byrne, Peter Gallagher, Amy Irving, 2009 m., JAV, anglų k., 99 min.