834> Dead Man Walking / Mirtininkas eina (1995)

Rež.: Tim Robbins
Vaidina: Susan Sarandon, Sean Penn, Peter Sarsgaard, Jack Black
1995 m., JAV, Didžioji Britanija, 122 min
Žanras: kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Vienuolė Helena gauna laišką iš mirtininkų kameroje sėdinčio Metju. Jis prašo jos pagalbos, o jei jos negali suteikti – tai bent jau susitikti tam, kad galėtų pasišnekėti. Taip prasideda pažintis su myriop nuteistu Metju, kuris kaltinamas sunkiais nusikaltimais.

Pradedant trumpai nuo vaidybos, tai nė nežinau, prie ko ir prisikabinti. Sean Penn ir Susan Sarandon atliko savo vaidmenis puikiai, todėl smagu, kad tai neliko pastebėta – tiek vienas, tiek kitas gavo nemažai nominacijų ir apdovanojimų už pasirodymą šiame filme. Visi lūžiai, keitimaisi buvo ryškūs, o rodomos emocijos – gyvos ir nuoširdžios.

Kalbant apie siužetą – norėjau kažko emocingesnio nei prieš tai matytos kino juostos – ir gavau su kaupu. Vos spėdavo nudžiūti ašaros, žiūriu, kad ir vėl ašaroju. Ir, rodos, protas suvokia, kad taip, jis to nusipelnė tokius nusikaltimus atlikęs, bet tuo pačiu ir gaila. Gaila jo sugadinto gyvenimo, gaila jo artimųjų, kurie niekuo dėti, bet turi mokėti nemažą kainą (nervais, apkalbomis, patyčiomis), gaila, žinoma, ir aukų artimųjų. O dar gailiau dėl santvarkos, kai gero advokato turėjimas yra svarbiau už padarytus nusikaltimus. Kaip vienoj vietoj sakė: jei Metju būtų kilęs iš pasiturinčios šeimos, jis būtų pasisamdęs advokatų, psichologų, dar kitokių specialistų, kurie būtų taip pateikę situaciją, kad nebūtų nė kalbos apie mirties bausmę ar sėdėjimą iki gyvos galvos. Buvo pikta, kad kitas, kuris realiai atliko tokio paties dydžio nusikaltimus, išsisuko nuo tokios lemties. Pikta, kad taip ir liko neišsiaiškinti visi nusikaltimų niuansai (t.y. kas ką darė).

Žiūrėjau ir galvojau, kaip turėjo būti sunku Helenai. Juk lygiai ir man pradžioje norėjosi palaikyti tik kurią nors vieną pusę ir atrodė, kad kaip galima palaikyti tą, kuris tokių baisybių padarė, bet galop, lygiai kaip ir Helena, nesistengianti palaikyti tik vieną pusę, taip ir aš suvokiau, kad nepavyks ir man apsistoti tik ties kažkuriais. Tai tragedija, paliečianti visą krūvą žmonių. Ir dar tas amžinas klausimas: ar žudydami žudiką nedarome tokio paties nusikaltimo?

Dar visai patiko, kai ne vienoje vietoje buvo kalbama apie tai, kas rašoma Biblijoje. Ir kaip akcentuojama, kad kiekvienas ją interpretuoja taip, kaip atrodo patogu. Čia panašiai kaip žiūrėdami filmą / skaitydami knygą / tiesiog kalbėdami su kitu atkreipiame dėmesį nebūtinai į tuos pačius aspektus kaip kitas žmogus, lygiai tas pats ir su Biblija.

Ir ar tikrai žudiko mirtis palengvina netekties naštą?

8/10

646> Blue Jasmine / Džesmina

Po 2012-aisiais pasirodžiusio nykaus filmo To Rome With Love 2013-aisiais Woody Allen grįžo su trenksmu – Blue Jasmine. Filmas, kuris nominuotas trims Oskarams ir greičiausiai bent jau vieną turėtų laimėti, kadangi apie Cate Blanchett, atlikusios šioje kino juostoje pagrindinį vaidmenį, puikų pasirodymą kalbama jau nuo pat filmo pasirodymo.

Minėtoji aktorė vaidina Džesminą – moterį, kuri turi susitaikyti su tuo, kad prarado ne tik šeimą, bet ir stabilų bei gerai aprūpintą gyvenimą. Ji apsistoja pas nedideles pajamas turinčią seserį, gyvenančią mažame namuke su dviem vaikais.

Džesmina sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, jos galima gailėti: vyras nusižudė, vaikas atsisakė jos kaip mamos, visas turtas ir pinigai buvo atimti. Kam nebūtų sunku pradėti viską nuo visiško nulio? Tačiau kita vertus, matant jos elgesį tuomet, kai ji dar priklausė aukštuomenei, ir netgi tą elgesį, kuriuo pasižymėjo jau po visko atsikrausčiusi pas seserį, personažas sukelia tik neigiamus jausmus. Ne vienas žiūrovas tikriausiai pagalvojo: ,,taip jai ir reikia“. Kalbos apie C. Blanchett sukurtą vaidmenį pasirodė ne iš piršto laužtos: jos vaidyba čia išties puiki, o turint omeny, kad vaidmuo – ne toks ir lengvas, norisi palinkėti, kad beveik užtikrintas Oskaras jai ir atitektų. Kaip suprantu, vienintelė didesnė konkurentė jai šiemet – Amy Adams, bet palyginus jų vaidinamų personažų charakterius ir galutinį rezultatą, kad ir kaip norėčiau, kad pagaliau A. Adams nusišypsotų sėkmė, šį kartą visgi lieku prie C. Blanchett.

Filmas priskiriamas tiek dramos, tiek komedijos žanrams, bet nusijuokti nė karto taip ir nepavyko. Tai rimta juosta ir, tiesą pasakius, viena iš nedaugelio rimtų, kurias mačiau iš W. Allen filmografijos. Tačiau W. Alleno braižą ir čia galima išvysti: įdomūs dialogai, pagr. veikėja – silpnų nervų, daug gražių vaizdų, o kai išgirdau muzikinį takelį, tai iš viso apėmė tas malonus jausmas, kurį jaučiu žiūrėdama šio režisieriaus filmus. Jei lyginčiau su Match Point (kažkaip sudėjus ,,rimtas filmas“ ir W. Allen būtent šį prisiminiau) , tai pastarasis siužetine prasme daug stipresnis, tačiau Blue Jasmine irgi vertas dėmesio.

7/10

Rež.: Woody Allen, vaidina: Cate Blanchett, Alec Baldwin, Peter Sarsgaard, Sally Hawkins, 2013 m., JAV, 98 min

316> Boys Don’t Cry / Vaikinai neverkia

Planavau šį filmą pažiūrėti dar vakar vakare, bet galop nusprendžiau, kad užteks man naujausios Misfits serijos, o filmą galėsiu pažiūrėti ir šįryt. Nuomonė per naktį nepasikeitė ir pažiūrėjau šį ganėtinai nemažai teigiamų įvertinimų sulaukusį ir Hilary Swank Oskarą uždirbusį filmą.

Tina Brendon (Hilary Swank)

Tai filmas, paremtas tikra Tinos Brendon (1972-1993) istorija. Ji nuo pat mažumės kirposi ir rengėsi kaip vaikinas ir daugelis ją pažinojo kaip Brendoną. Ji vaikščiojo su vaikinais ir susitikinėjo su merginomis. Merginos Brendoną apibūdindavo kaip puikų, jautrų ir geriausią iš visų turėtų vaikiną, tačiau išaiškėjus paslapčiai Brendonas sulaukdavo priešiškos reakcijos. Filmo režisierė keletą metų domėjosi Brendon istorija, buvo susitikusi su jos buvusia mergina ir miestelio, kuriame Tina gyveno, gyventojais. Ir iš viso to sukūrė gerą filmą.

Lana (Chloë Sevigny)

Filmas sukėlė dviprasmiškų minčių. Iš vienos pusės, gaila, kad yra tokių žmonių, kurie neapkenčia tų, kurie kažkuo išsiskiria iš kitų: išvaizda, pažiūromis ar pan. Nė vieno iš jų nepateisinu ir apskritai man šlykštu, kad gyvename tarp tokių. Bet, kita vertus, Tina darė klaidą: ji melavo. Ir melavo gerokai per daug. Tačiau bet kokiu atveju ji visiškai nenusipelnė to, kas buvo padaryta. Tai yra tiesiog nežmogiška.

Filmas nėra linksmas, nes jame- amžina kova tarp to, kas esi ir to, kuo nori būti. Tai amžina baimė, kad draugai, mylimas žmogus bus prarasti, kai tik į viešumą iškils tiesa. Ir kuo toliau, niūri nuotaika vis didėja, įtampa auga, o pasipilusios visų neteisingų veiksmų pasekmės yra nebeatitaisomos.. Galbūt čia jautrumas, o gal paprasčiausias įtaigumas, kad tąja liūdna nuotaika apsikrėčiau ir aš.. H. Swank pasidarbavo ties šiuo vaidmeniu tikrai gerai. Žavėjausi ja ir Million Dollar Baby, kur ji atliko taip pat didžiulį darbą, o

Tina ir Lana realiame gyvenime

Pabaigoje buvo trumpai pasakyti kai kurių veikėjų likimai. Iš tikrųjų, buvo įdomu sužinoti, kaip viskas baigėsi, tad dar ir papildomai internete paieškojau, nes informacijos tikrai pakankamai galima rasti.

8/10

Rež.: Kimberly Peirce, vaidina: Hilary Swank, Chloë Sevigny, Peter Sarsgaard, 1999 m., JAV, 118 min

240> An Education / Auklėjimas

Pasakojama apie paauglę Dženę, kuri stropiai mokosi, nes nori įstoti į Oksfordą. Tačiau netikėta pažintis su vyresniu vyriškiu jai sumaišo visas kortas.

Buvau nusiteikus mielam filmui ir pataikiau. Carey Mulligan esu jau absoliučiai susižavėjusi, o juk, pamenu, kai pirmąsyk ją pamačiau, ji man ne itin patiko, o kuo daugiau filmų su ja pažiūriu, tuo didesnį ji daro man įspūdį. Peter Sarsgaard esu jau irgi sutikusi anksčiau,o jis irgi ganėtinai simpatiškas veidas kine.

Filmas laabai gražus. Pats laikotarpis labai fainas, retro stilius, toji visokiais aparatais ir naujausiomis technologijomis neapkrauta aplinka man visuomet gražiai atrodo.

Tai filmas apie meilę, kuri visuomet prasideda labai gražiai. Visos mintys sukasi tik apie jį, neatrodo sunku praleisti kokią pamoką ar neparašyti rašinio, kad tik ilgiau su mylimuoju būtum. O čia dar pasitaiko tikras nuotykių mėgėjas ir keliautojas, žadantis viską, ko iki tol neturėjai. Negi atsispirtumėte?.. Laisvas, netgi bohemiškas gyvenimas, kuriame nesvarbu, kad nebaigei jokio universiteto (kam jį baigti, jei besimokant tik grožis dingsta ir kam apskritai reikia skaityti knygas, kai galima skaityti žurnalus?). Ištrūkimas iš namų, kuriuose mergina buvo auklėjama griežtai, prilygsta stebuklui. Viskas įsisiūbuoja ir Dženei tiesiog sudėtinga grįžti prie buvusio gyvenimo, kai prieš akis jai plaukia ištaigingos vakarienės, kelionės ir įspūdžių gausa.

Viskas per daug gražu, kad tęstųsi ilgai. Taigi, nors pažinties aplinkybės man pasirodė tikrai mielos (taip, banalu, bet negi ne romantiška?) , bet gan greitai suvokiau, kad kažkas čia ne taip. Tačiau nuspėjau visai ne tai, kas įvyko. Mat galvojau, kad prie to nagus prikišęs Denis.. Visai ne.

Dženė mėgsta prancūzų kalbą ir šiaip ji buvo pamišusi dėl išvykos į patį Paryžių. Šis bruožas man patiko, kadangi pati simpatizuoju šiai kalbai ir norėčiau ją mokėti daug geriau nei kad moku dabar. Ir be abejo, jau užsisvajojau, kad galėčiau su kokia erasmus programa išvykti į Prancūziją pastudijuoti 😀 Na, bet čia jau einu į asmeniškumus ir šiokias tokias fantazijas, tai gal ir baigsiu šia gaida.

8/10

Nominuotas 3 Oskarams.

Rež.: Lone Scherfig, vaidina: Carey Mulligan, Peter Sarsgaard, Alfred Molina, Dominic Cooper, Rosamund Pike, 2009 m., JAV, Didžioji Britanija, 100 min

99> Shattered Glass / Glaso saulėlydis

Paskutiniu metu būnu iš anksto susiplanavusi, ką žiūrėsiu, bet paskutinę minutę persigalvoju ir įsijungiu tokį, apie kurio egzistavimą visiškai nė nežinojau. Taigi, nė nenumanau, ir ko galėčiau iš jo tikėtis. Taip buvo ir su šiuo filmu.

Pasakojama tikra istorija apie Styveną Glasą, skandalingą žurnalistą, kuris 1995-1998-siais buvo laikomas vienu garsiausių Amerikos laikraštininkų. Jo straipsniai tokiuose leidiniuose kaip „New Republic“ ar „Rolling Stone“ susilaukdavo milžiniško populiarumo. Skaitytojai nekantraudami laukdavo vis naujų skandalingojo reporterio istorijų. Tačiau po kelerių metų, kupinų šlovės ir pasisekimo, į viešumą iškilo pribloškianti žinia.

Niekur kitur neskaitykite anotacijų, nes jose ir atskleidžiama toji žinia, o juk žinant ją, net nebelieka malonumo laukti kulminacijos. Iš tiesų, man sunku suvokti, kaip galima tai padaryti. H. Christensen puikiai atlieka savo vaidmenį ir tikrai, bent jau mane, įtikino. Personažas man visiškai nepatiko (ypač sužinojus tą žinią), į pabaigą man netgi savotiškai gaila pasidarė (gaila jo kaip žmogaus, bet ne dėl poelgio). Žavėjausi redaktoriumi Čaku, jo stirpybe ir nepasidavimu. Tiesa, kalbant apie Čaką, tai man pasirodė šiek tiek neišvystyta jo šeimos situacija. Rodė, kad turi vaikutį, kuris serga, bet tuo viskas ir užsibaigė. Nebent tai turėjo sustiprinti įspūdį to, kaip viskas Čakui nebesiseka, kiek problemų jis turi.

Žodžiu, man visai patiko, tikrai gan stiprus iš aktorinės pusės.

Rašau 8/10

Filmas nominuotas Auksiniam Gaubliui.

Rež.: Billy Ray, vaidina: Hayden Christensen, Peter Sarsgaard, Chloë Sevigny, Rosario Dawson, Melanie Lynskey, 2003 m., JAV, Kanada, anglų k., 94 min.