Archyvas

Archive for the ‘Philip Seymour Hoffman’ Category

863> Mary and Max / Merė ir Maksas (2009)

rugsėjo 4, 2015 Komentarų: 5

mary and maxRež.: Adam Elliot
Įgarsina: Toni Collette, Philip Seymour Hoffman, Eric Bana
2009 m., Australija, 92 min
Žanras: animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie Australijoje gyvenančią mergaitę Merę, kuri sugalvoja parašyti atsitiktinai adresų knygoje rastam amerikiečiui Maksui. Nors Maksui daugiau kaip 40 metų, jų draugystė užsimezga.

Kiekvienam žmogui reikia draugo. Jis gali būti vienas, bet geras. Toks, kuriam gali išsipasakoti viską, ką nori, paklausti bet ko ir to visai nesigėdyti. Nei Merė, nei Maksas tokio draugo neturi. Merė gyvena su išgeriančia mama, Maksas – vienas. Tiesa, Maksas turi Aspergerio sindromą, dėl šito jam nelengva užmegzti santykius, suvokti tikslius aplinkinių jausmus, ne visada ir su savimi sekasi tvarkytis taip, kaip norėtųsi. Taigi, užtenka vienintelio laiško iš mergytės, gyvenančios visai kitame žemyne, rodos, ką jie galėtų turėti bendro. Ir visgi jų draugystė rutuliojasi gan greitai. Filmas apima gan nemažą laikotarpį, taigi Merė auga, susiduria su vis rimtesniais gyvenimo iššūkiais, tuo tarpu Maksas auga į plotį, toliau mėgaujasi dešrainiais su šokoladu (tiksliau – vietoj dešrelės įdėta šokolado eilutė / plytelė) ir kažkuriuo metu netgi jau gali pasakyti, kodėl jam sakoma, kad jis kitoks – t.y. atrandamas ligos apibrėžimas.

Ir tai yra liūdnas filmas. Suprantu, kad prie to prisidėjo ir šiaip liūdna nuotaika, bet ašaros byrėjo didžiąją filmo dalį. Nėra taip, kad filme – tik liūdesys. Ne, iš tiesų scenarijus puikiai laviruoja tarp šviesių akimirkų ir tų liūdnųjų. Neprastas humoras, priverčiantis juoktis ašaroms dar nenudžiuvus, gal momentais buvo tokių primityvokų pasirinkimų, bet bendro įspūdžio negadino. Kalbant apie liūdnus dalykus šiame filme, tai paliečiama išties nemažai: šalti tarpusavio santykiai, vienišumo jausmas, depresija ir iš to išplaukiantys dalykai (kaip noras žudytis), nepasitikėjimas savimi, noras pritapti. Nemanau, kad vaikams šį filmą verta žiūrėti, nes atrodo, kad gali būti nesuprasta viskas, kas norėta pasakyti (o pasakoma tikrai nemažai visko), tuo tarpu paaugliams šį filmą rekomenduoju, lygiai taip pat – ir vyresniems. Galbūt kažkas pasijaus nesantis vienas su savo vidine būsena, užklupusiais jausmais, o kažkas atkreips dėmesį į šalia esančius, galbūt kokia viena kita mintis iš filmo į galvą įsirėš ir nors kelioms dienoms paliks visokių svarstymų ir galvojimų, o galbūt tiesiog prasmingą filmą pažiūrėsite vietoj kokio visiškai banalaus.

Man braižas kiek priminė T. Burtoną, bet kita vertus, T. Burtono animacija turi tam tikro niūrumo, tamsos, o čia tas niūrumas – visai kitoks. Prie piešinukų pradžioje reikėjo priprasti, bet kuo toliau, tuo labiau grožėjausi aplinka, detalėmis, veikėjų charakterių parodymu pasitelkiant išvaizdą ir kasdienine jų veikla.

Labai patiko. 9/10

Reklama

724> The Hunger Games: Catching Fire / Bado žaidynės. Ugnies medžioklė


Catching-FireRež.: Francis Lawrence
Vaidina: Jennifer Lawrence, Josh Hutcherson, Liam Hemsworth, Woody Harrelson, Donald Sutherland, Elizabeth Banks, Stanley Tucci, Philip Seymour Hoffman, Jena Malone ir kt.
2013 m., JAV, 146min
Žanras: nuotykių, mokslinė fantastika.
imdb nuoroda čia.

Tai antroji ,,The Hunger Games“ dalis, kurioje tęsiama Ketnės istorija: su Pitu laimėjusi Bado žaidynes dabar jie turi leistis į Nugalėtojų turą ir toliau vaidinti, kad jiedu pora. Tuo tarpu netyla kalbos apie sukilimus apygardose, kas ypač nepatinka Sostinės prezidentui Snou – jis numano, kad viso to kaltininkai yra Pitas ir Ketnė. Taigi, netrukus jiems pateikiamas nemenkas išbandymas.

Šis filmas pastatytas pagal antrąją trilogijos dalį, kuri lietuviškai išversta kaip ,,Pavojinga meilė“, taigi, pirmiausia, džiugu, kad bent jau filmas išvengė tokio pavadinimo, kuris parašytas tiesiog ,,iš oro“. Filmo peržiūrą vis atidėliojau kad ir kaip būtų keista, dėl vos po jo pasirodymo pasipilusių itin teigiamų komentarų, į kuriuos žiūrėjau įtariai. Na, ir trukmė (daugiau nei pora valandų) iš pažiūros atrodė kiek ilgoka tokio žanro filmui.

Bet užteko pažiūrėti filmą, kad visos spėlionės būtų patikrintos. Visų pirma, trukmė. Nė minutės neteko nuobodžiauti ar žiūrėti, kiek čia to laiko dar liko. Rodės, kad jis truko žymiai trumpiau. O ir teigiami komentarai visgi nepasirodė visiškai iš piršto laužti. Ypač, jei lygintume pirmąją ir antrąją dalį.

Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje dalyje patiko kostiumai, kontrastas tarp Sostinės ir apygardų, o taip pat ir žaidynių aikštė (taigi, šioks toks spoileris, kad ir šioje dalyje žaidynės vyks), kuri šįsyk išsivertė ir be tų kvailų padarų, kurie man visiškai nepatiko pirmosiose žaidynėse. Visame filme netrūko veiksmo, įvairių siužeto posūkių, o tai ir darė kino juostą įdomią ir nenusibostančią. Didelį pliusą norisi dėti ir už šioje dalyje nebelikusio nesusipratimo: vykstant intensyvesniam veiksmui nemaloniai judančios kameros.

Atsiradę nauji personažai, kurie bus ir tęsinyje (o gal abiejuose), pateikiami kaip įvairialypės asmenybės. Nors ir didžioji dalis ryškesnių veikėjų atrodė įdomūs, tačiau turėčiau pasakyti, kad filme nėra nė vieno personažo, kurį galėčiau pavadinti mylimiausiu – kiekvienas turi savybių, kurios manęs nežavi. Kalbant apie Ketnę, buvo scenų, kuriose ji susiliedavo su Jennifer Lawrence. Stovėdama ant scenos ir atsakinėdama laidos vedėjui Ketnė man atrodė kaip visiška J. Lawrence iš matytų interviu ištraukų su ja. Nors nepasakyčiau, kad tai suteikė kažkokių neigiamų emocijų.

O štai kaip nemėgstamiausią galėčiau pavadinti vieną vienintelį (neskaitant tų visų prezidentų Snou, be kurių apskritai nebūtų šios istorijos) – Pitą. Jis kaip koks išlepęs berniukas prisimąsto visokių pievų, kurias būtinai reikia pasakyti, kai jį filmuoja (prisimenat pirmą dalį? šioje kūryba pasiekia kur kas aukštesnį lygį), bet labiausiai nervino be abejonės tai, kad per abejas žaidynes jis tampa tuo, kurį reikia tempti, nešti, kuriam kas nors atsitinka – na, toks iš dalies nevykėlis. Žiūrėjau ir galvojau: kada gi jį numes.

Geilas, kuris lyg ir galėtų būti ganėtinai svarbus, šioje dalyje tampa ir vėl neryškus, neesminis veikėjas, kurį iš filmo išėmus, niekas nepasikeistų. Kad ir kaip bebūtų gaila, nes knygose man jis patiko.

Meilės linija, kuri ir toliau plėtojama, nepatiko, vertė vartyti akis ir taip toliau. Per daug saldu ir neįtikinama, o dar tos dvejonės, išsisukinėjimai (tarsi myliu, tarsi nemyliu, tai vėliau pažiūrėsim, gal kas išeis iš to ir t.t.) erzino. Laimei, tai bent jau neužgožia veiksmo. Ir niekaip negalėjau nuvyti minties, kad Ketnę nužudyti būtų galėjęs prezidentas Snou bet kada, vieno mygtuko paspaudimu. Bet juk nebūtų Ketnės, nebūtų ir visos trilogijos…

Pabaiga daug kam pasirodė intriguojanti, tikiu, kad taip ir galėjo pasirodyti neskaičiusiems knygų, ir kad privertė susimąstyti apie tai, kokių įspūdingų scenų gali būti ateityje.

Sprendimas perskirti trečiąją dalį man pasirodė visai nereikalingas. Sakykim, dar visai suprantama, kad buvo nuspręsta padalinti jau užmiršto ,,Saulėlydžio“ ketvirtąją knygą pusiau, nes ten knyga gan solidi (nepaisant to, kad vis tiek šis sprendimas pasirodė visiškai prastas), tačiau ,,Bado žaidynių“ trečioji dalis – ,,Liepsnojantis įtūžis“ yra ploniausia iš visų trijų. Reikia tikėtis, kad nepasišiukšlins.

O ši dalis išties geresnė už pirmąją. 7/10

700> Red Dragon / Raudonasis drakonas

birželio 7, 2014 Komentarų: 1

tumblr_n0a6h9aKz21r7k4w8o1_1280Rež.: Brett Ratner
Vaidina: Anthony Hopkins, Edward Norton, Ralph Fiennes, ,Emily Watson, Philip Seymour Hoffman,
2002 m., JAV, Vokietija, 124 min
Žanras: kriminalinis trileris
imdb nuoroda čia.

Tai vienos iš T. Harris knygų serijos apie Hanibalą Lekterį ,,Raudonasis drakonas“ ekranizacija. Ją jau teko matyti anksčiau. Jei knyga man, kiek pamenu, patiko mažiausiai iš visų keturių, tai ekranizacija buvo pranokusi lūkesčius. Tačiau nuo tada praėjo ne vieneri metai, o užbaigtas antrasis puikiojo serialo ,,Hanibalas“ sezonas paskatino šią ekranizaciją peržiūrėti darsyk, kadangi joje veikia tie patys personažai: Vilas Grehamas ir Hanibalas Lekteris ir kiti.

Na, ir matyt dėl serialo visai kitaip pažiūrėjau į šį filmą. Pats principas yra panašus: Vilas puikiai aiškinasi nusikaltimų detales ir žudikų veiksmus, Hanibalas – jo psichiatras, užsislėpęs žudikas maniakas, inteligentiškas ir turintis ypatingai išlavintus pojūčius. Jau filmo pradžioje įvyksta tai, ko seriale mes jau dvejus metus laukiame: Vilui pavyksta įkalinti Hanibalą, nors tai kainavo ir nemažai. Iš tokių didesnių skirtumų (tikrai nežadu kabinėtis prie siužeto skirtumų, nes serialas – yra viena, o filmas – visai kas kita), tai visai buvau užmiršusi tą faktą, kad Vilas yra vedęs ir turintis vaikų. Tačiau svarbiausia tai, kad po serialo žiūrint šį filmą Vilo Grehemo personažas, vaidinamas Edward Norton, pasirodė visiškai nykus ir nevertas dėmesio. Taigi, Hugh Dancy išties išspaudė viską, kas įmanoma, iš savo personažo. Anthony Hopkins su Mads’u lyginti nesiryžtu, nes abu į Hanibalo Lekterio personažą įnešė savitų bruožų ir todėl abu vienodai žavūs.

O siužetas sukasi apie žudiką maniaką, kurį žiniasklaida praminė ,,Dantukų fėja“. Tirti šio nusikaltimo yra išsikviečiamas Vilas, kuris po Hanibalo pagavimo nusprendė baigti savo karjerą. Kad dar geriau perprastų maniaką, Vilas pasiryžta susitikti ir su Hanibalu. Nemažai dėmesio skiriama ir pačiam žudikui, kuris visai nenori būti vadinamas ,,Dantukų fėja“.

Galvoju, kad ir serialas, ir nemenki lūkesčiai (nes, kaip minėjau, pirmąsyk šis filmas išties patiko) buvo tai, kas sumenkino šią peržiūrą. Rodos, surinkti neblogi aktoriai, Ralph Fiennes vaidinamas blogiukas buvo puikus, dar toji degančio žmogaus invalido vežimėlyje scena, kurią, džiaugiuosi, ir seriale panaudojo, pakankamai įspūdinga, kova, vykstanti pradžioje, taip pat įtampos sukėlė, tačiau viso filmo metu negalėjau atsikratyti noro lyginti. Vizualinė pusė nebloga, bet ir vėlgi, atminty iškyla serialo vizualinis tobulumas ir netgi tas ,,nebloga“ virsta tiesiog vidutine…

Gal visgi nereikėjo neišblėsus įspūdžiams (nes žiūrėjau jį praėjus vos keletui dienų po serialo užbaigimo) apie serialą, jungtis filmo. Bet mėgstantiems detektyvus, skaičiusiems knygą ar tiesiog Hanibalo Lekterio fanams rekomenduoju. 7/10

687>The Big Lebowski / Didysis Lebovskis


lebowski_threeRež.: Joel Coen, Ethan Coen
Vaidina: Jeff Bridges, John Goodman, Julianne Moore, Philip Seymour Hoffman, Tara Reid, John Turturro
1998 m., JAV, Didžioji Britanija, 117 min
Žanras: kriminalinė komedija
imdb nuoroda čia

O viskas prasidėjo nuo apšlapinto kilimėlio. Kažkokie nepažįstami jaunuoliai, prisistatę nihilistais, įsibrovė į Lebovskio namus ir ėmė reikalauti pinigų. Kadangi jis jų neturėjo (kalbant apie tai, Lebovskis niekad pinigų neturi), nepažįstamieji perspėdami, kad dar sugrįš, apšlapina vyriškio kilimėlį. Lebovskis su bendraminčiu nusprendžia nueiti pas bendrapavardį turtuolį Lebovskį, kurio tie vyrukai ir ieškojo…

Nevyniodama žodžių į vatą, sakau, kad tikėjausi, jog paliks daug geresnį įspūdį, o dabar jis kol kas man yra mažiausiai patikęs brolių Coenų filmas (tiesa, tai tik berods trečiasis, kurį mačiau). Skaičiau, kad šiame filme daug parodijuojama – gali būti, nors to nedaug tepastebėjau, nes tuomet norėjosi filmo, kurį žiūrint nereiktų daug galvoti (dabar galvoju, kad tuomet reikėjo rinktis kokią romantinę komediją, o ne Coenus), todėl manau, kad kada nors duosiu jam šansą antrąsyk. O dabar galiu pasakyti, kas visgi man patiko. Paliko įspūdį įdomūs ir pakvaišę veikėjai: apie kiekvieną iš jų būtų galima pasakyti nemažai, jau nekalbant apie John Goodman vaidintą Valterį, kuris prajuokindavo kaskart, kai tik pasirodydavo ekrane. Vietomis, kai jau vos ne norėjosi užmigti iš nuobodulio, tuoj pat su griausmu būdavau pabudinama ir juokdavausi iš kurios nors scenos net ir tuomet, kai jos neberodydavo. Taigi, smagių scenų išties yra, o tikiu, kas jį nemiegodami nutars žiūrėti (ar jau matė), tai dar ne tiek prisijuoks.

O man tiesiog ar dėl netinkamo nusiteikimo, ar dėl kitų priežasčių tiesiog dažnai buvo nuobodu, įtraukdavo tik momentais, o tuomet tas susidomėjimas ir vėl kažkur dingdavo. 6/10 .

661> The Master / Mokytojas


master_ensemble_660Po karo namo grįžęs Laivyno veteranas Fredis nebemoka gyventi civilizuotoje visuomenėje. Gyvenimas slysta iš po kojų, o ateitį temdo migla. Tačiau buvęs kareivis stipriai įsitraukia į keisto kulto veiklą, kuris turėtų padėti išsklaidyti kylančias dvejones.

Paskutiniu metu vėl kažko mintys nesidėlioja aprašant filmus, tad pakalbėsiu trumpai ir atkreipsiu dėmesį į svarbiausius šios dramos aspektus.

Pernai šis filmas trissyk skambėjo tarp Oskarų nominantų: visos trys nominacijos buvo skirtos už vaidybą Philip Seymour Hoffman, Joaquin Phoenix ir Amy Adams. Visgi iš šių trijų talentingų aktorių didžiausios mano liaupsės skiriamos J. Phoenix. Žiūrėdama šį filmą jutau, kad pagaliau jis mane įtikino. Kad jis talentingas – įrodė ne vienoje kino juostoje, tačiau visus tuos kartus, kai jį matydavau atliekant vienokį ar kitokį vaidmenį, man vis pritrūkdavo kažkiek iki to, kad patikėčiau juo iki galo. 2013-ųjų Her jau buvo itin arti to, o The Master buvo galutinis taškas, kuris įrodė šio aktoriaus talentą su kaupu. Vietomis jo vaidyba tiesiog gniaužė kvapą, buvo momentų, kurie atrodė emociškai tokie stiprūs, kad vos pakeliami. Tai, ką pavyko padaryti J. Phoenix, pavyksta ne visiems, būtent dėl jo šio filmo vertė išauga išties nemažai. P. S. Hoffman suvaidintas personažas taip pat stiprus ir įsimenantis, kadangi buvo puikiai perteikta, kaip žmogus gali įtikinti ir paveikti žmones. A. Adams šis vaidmuo visgi nebuvo toks, kurį dar ilgai įsiminčiau ir tiesą pasakius, nustebau, kad jis apskritai buvo pastebėtas… Nebuvo ji bloga  -anaiptol, aš ją mėgstu visuose filmuose, nes visur ji atsiskleidžia kaip talento nestokojanti aktorė, tačiau šis vaidmuo nebuvo toks išsiskiriantis kaip pvz. J. Phoenix.

Kalbant apie filmą, galvojau galvojau ir priėjau prie išvados, kad man jis pasirodė pernelyg ištęstas. Siužetas kad ir be didelio veiksmo ar dinamikos, tačiau sudomino bene nuo pat pirmų minučių, buvo įdomu stebėti pagr. veikėjo keitimąsi ar užsispyrusį stovėjimą vietoje. Tačiau paskutinį pusvalandį jau nenumaldomai jaučiau, kaip noriu, kad viskas kuo greičiau užsibaigtų ir žvilgčiojau į laikrodį kas kelias minutes, sumanydavau, tai ko nors užkrimsti pasiimti, tai dar kur nors… Išlaikyti dėmesio iki galo neprivertė net ir puiki aktorių vaidyba, apie kurią anksčiau kalbėjau.

7/10

Rež.: Paul Thomas Anderson, vaidina: Philip Seymour Hoffman, Joaquin Phoenix, Amy Adams, 2012 m., JAV, 144 min

455> Doubt / Abejonė


DoubtVakar bele kiek laiko praleidau youtube. Nesu iš tų, kurie priklausomi nuo šio puslapio, bet ir man būna dienų, kai tiesiog užsikabliuoju ir žiū- kelios valandos išgaruoja. Vakar ir buvo tokia diena. O susidomėjau Oskarų apdovanojimais. Buvau sužavėta 2009-ųjų ceremonijos idėja (kiekvieną nominantą pristatydavo anksčiau statulėles laimėję aktoriai), tad bežiūrėdama jos ištraukas atkreipiau dėmesį į tai, kad ne kartą- t.y. net penkis- buvo paminėtas filmas ,,Doubt“, tiesa, nė vieno apdovanojimo jis taip ir neatsiėmė. Nusprendžiau, kad turiu būtinai jį pamatyti.

1964-ieji. Katalikiškos mokyklos direktorei vienuolei įtarimus kelia pernelyg artima visų gerbiamo charizmatiško kunigo Brendano Flyno draugystė su dvylikamečiu juodaodžiu berniuku. Įtarimai sustiprėja, kai savo abejonėmis pasidalija ir mokytojos pareigas einanti sesuo Džeims.

Visų pirma, ši kino juosta gali pasigirti ne tik puikia aktorių komanda, bet ir itin ryškiais charakteriais. Keturios iš penkių Oskarų nominacijų buvo skirtos būtent už geriausią vaidybą (tais metais šiose kategorijose triumfavo Heath Ledger, Penelope Cruz bei Kate Winslet). Vaidyba įtikino ne tik kritikus, bet ir mane. Labai stiprus Meryl Streep vaidinamas personažas, kurį pamėgti galima dėl drąsos ir ryžto, jos griežtumas- tik paviršutinis, viduje ji turinti širdį moteris, tai galima įsitikinti stebint jos visus veiksmus, ypač nenorą, kad vyresnybė sužinotų apie ligotą vienuolę (tokiu atveju ją išsiųstų kitur), ką jau kalbėti apie pagrindinį- sugebėjimą apkaltinti tiksliai nė neturint įrodymų, tačiau tuo pačiu parodant įsitikinimą, kad tai tiesa. Jaunoji vienuolė, kurią vaidina Amy Adams, sužavėjo savo naivumu ir nekaltumu, tiesiog net nesitiki, kad iš tikrųjų dar galėtų būti tokių žmonių. Bet į pabaigą man pasirodė, kad po truputį tas nekaltumas dingsta jai suvokiant, kad ne tokie žmonės geri kaip gali pasirodyti… Kunigą vaidinęs P. S. Hoffman paliko įspūdį, jo personažas nuo pat pradžių man visai nepatiko, nors ir vėlgi, kartais jo elgesys sukeldavo abejonę- o būtent juk apie tai ir yra šis filmas. Abejonę, kuri gali viską pasukti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Ir, o taip, verta paminėti ir Violą Davis, kuriai vienintelei Oskaro nominacija buvo pirmoji (bet, kaip po kelerių metų pamatėme, ne paskutinė). Ji vaidino vaiko motiną ir, nors vaidmuo buvo nedidelis, bet nepamirštamas. Ir iki dabar aš negaliu suvokti, kas dėjosi jos viduje. Ar ji rinkosi mažiausią blogybę iš visų galimų? Galbūt..

Siužetas panašiai ir sukasi būtent apie tai, kas rašoma anotacijoje. Siužetas pateikiamas nenuobodžiai, vis spėliojau, kaip viskas baigsis, nes vienu momentu atrodė, kad kunigas tikrai prasikaltęs, kitu- kad spalvos pernelyg sutirštintos, nes jis tiesiog bando apsaugoti berniuką nuo galimų patyčių, visaip jį palaiko. Ir tik paskutinis abiejų vienuolių dialogas man išsklaido abejones, nors visgi, anot šaltinių, režisierius palieka pačiam žiūrovui nuspręsti.

Patiko. 7/10

Rež.: John Patrick Shanley, vaidina: Meryl Streep, Philip Seymour Hoffman, Amy Adams, Viola Davis, Carrie Preston, 2008 m., JAV, 104 min