Misfits (1-5 sezonai) – viso serialo apžvalga

Šią apžvalgą galite skaityti ir tie, kurie serialo nematėte, nes, kaip ir aprašinėdama filmus, stengiuosi vengti rimtų spoilerių.

Gruodžio viduryje pasirodė paskutinė serialo Misfits, ėjusio penkerius metus, serija. Iš vienos pusės, galiu džiaugtis, kad serialas sustojo tuomet, kai dar nespėjo ,,nusivažiuoti į lankas“, tačiau iš kitos pusės -man gaila, kadangi tai išties puikus serialas, kurio įdomumas, kad ir su trumpais nuosmukiais, nenuslopo iki pat paskutinės serijos.

Serialas pasakoja apie grupę jaunuolių, kurie atlikdami viešuosius darbus buvo užklupti audros. Į veikėjus trenkę žaibai suteikė jiems po kokią nors individualią galią. Tačiau nuo šios audros ,,nukentėjo“ (galia nebūtinai tokia, kurios labai trokštumėte) ne tik jie – pagrindiniams personažams tenka susidurti ir su kitais paranormalių galių turinčiais asmenimis ir įsivelti į beprotiškas situacijas.

Iš tikrųjų, kai kam gali būti keista, kad mane sudomino toks serialas. Kalbu ne apie tai, kad jis yra fantastinis. Daug didesnė galimybė, kad jis man galėtų nepatikti, yra tai, kad šiame seriale yra labai daug juokelių apie antrą galą, apie ,,antrą galą“ sukasi ne tik veikėjų kalbos, bet ir galios, o ir sekso scenų (aišku, jos nebus pateiktos romantiškai, slepiantis po antklodėmis ir pan.) išties nemažai. Tikriausiai neįmanoma suskaičiuoti, kiek iš viso kartų jame yra keikiamasi. Tačiau mane vis tiek užkabino. Nes ir be viso to, ką išvardinau, yra į ką pažiūrėti, iš ko pasijuokti ir įsitraukti taip, kad neužtenka ne tik kad vienos, bet dažnai ir trijų ar daugiau serijų per vieną kartą (nors šiaip jau nesu ta, kuri serialus žiūri parom). Serialo sezonai – trumpi (6+7+8+8+8), tad nusibosti nespėja, o gal net ir paskatina belaukiant naujojo sezono vėl peržiūrėti visus ankstesnius.

Kiekviena serija kupina veiksmo, juokingų vietų ir fantastikos. Iš tiesų, žiūrint galima smagiai pasijuokti, tuo labiau, kad visi veikėjai saviti ir turintys tik jiems būdingų savybių. Be abejo, buvo keletas galbūt ir ne visai įdomių seriale, bet taip juk būna tikriausiai visuose serialuose? O šiaip, jei nuspręsite žiūrėti, siūlau iš karto pasiruošti bent jau du sezonus, nes jei užkibsite ir neturėsite tęsinio, tikrai liūdėsite. O aš jau dabar liūdžiu, nes išsiilgsiu šių mielų, beprotiškų personažų, jų kalbėjimo akcento, dėl kurio pradžioje būtinai angliškų titrų ieškojau, nes sunkiai suprasdavau, ką jie šneka… Na, ir trūks to laukimo, pamąstymo, kad štai, kiek nebe daug laiko liko iki naujojo sezono atsiradimo.
Kalbant apie personažus, per šiuos penkis sezonus jie keisis. Pirmasis – linksmiausias ir įdomiausias- personažas paliks serialą berods jau po dviejų sezonų, dar keletas ,,atsimes“ po trečiojo, o galiausiai, penktame sezone, nebus likę nė vieno personažo, kuris mus džiugino nuo pirmojo sezono. Tačiau vietoj jų atsiras nauji. Pradžioje tų naujųjų nemėgau, nes kaip gali nepykti, kad štai tokie nevykėliai pakeitė senuosius? Tačiau žiūrėdama paskutinįjį sezoną suvokiau, kad naujieji man gal net labiau patinka nei senieji. O pats mylimiausias personažas iki pat galo išliko Rudis – žmogus, kuris, pirmąsyk pasirodęs, man atrodė klaikiai, neįdomiai (žinoma, jis pakeitė tą pirmąjį, kuris buvo mano favoritas), bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad, kol jis bus ekrane, tol nuobodu tikrai nebus.

Iš savo pastebėjimų, rašytų čia anksčiau, supratau, kad ketvirtasis sezonas – kaip ir silpniausias iš visų, bet penktasis grįžo su nauja jėga ir tapo man bene geriausiu sezonu (kad objektyviau įvertinčiau, tikriausiai reiktų visus sezonus iš eilės peržiūrėti be tokių ilgų tarpų). Jei iki tol buvę sezonai, kaip ir būdinga serialams, užsibaigdavo su nemaža intriga, penktajame, smagu, kad viską sustatė į vietas (nors vienu momentu baisiai sunervino vienas siužeto vingis), nepaliko jokios intrigos, kuri taip niekuomet ir nebūtų paaiškinta.

Ir o taip, negaliu nepaminėti svarbaus (nors gal reiktų vartoti daugiskaitą, nes jie irgi dėl tam tikrų priežasčių keitėsi karts nuo karto) personažo – probation worker (probacijos darbuotojas/vadovas tikriausiai lietuviškai būtų). Juo dirbantys personažai būdavo ne ką mažiau įdomūs nei pagrindiniai veikėjai, tačiau paskutinis (ir spėju, ilgiausiai išbuvęs) – Gregas buvo viršūnė. Jo pasirodymas asocijuodavosi su tuo, kad tuoj juoksiuosi ir ilgai negalėsiu nustoti. Tiesiog puikus: sarkastiškas (o to netrūksta daugeliui veikėjų), beprotiškas, nenuspėjamas.

Visam serialui rašau 9/10 .

Rež.: Howard Overman, vaidina: Iwan Rheon, Lauren Socha, Nathan Stewart-Jarrett, Antonia Thomas, Robert Sheehan, Matthew McNulty, Joseph Gilgun, Shaun Dooley, Matt Stokoe, Natasha O’Keeffe, 2009- 2013 m, Didžioji Britanija, anglų k.

623> The Mortal Instruments: City of Bones / Mirties įrankiai: kaulų miestas

Pagal populiarios knygų serijos Mortal instruments pirmąją dalį sukurtas filmas mane domino ne per daugiausiai, bet kompanijoje norėjosi kokio lengvo filmo, tad pamanėm, kad turėtų ,,sueiti“ šis. Ir visai neblogai jis mums susižiūrėjo, žandai nuo juoko įsiskaudo, o kas taip mus juokino, tuoj ir papasakosiu.

Taigi, Klerės mama kažkur dingsta, o namas viduje atrodo kaip po karo. Tuo pat metu Klerė susipažįsta su keistu nepažįstamuoju, kuris jai greitai išaiškina, kad Klerė, kaip ir jos mama, nėra paprasta.

Tai štai, Klerė – paprasta paauglė, ne itin populiari, mokykloje bendraujanti tik su vienu vaikinu – Saimonu, kuris yra moksliukas ir atrodo tipiškai pagal savo vaidmenį: aukštas, plonas, su akiniais, susitaršiusiais plaukais, truputį žioplas. Iš pradžių merginos dėmesį patraukia ženklas, kurį ji vis nė nesusimąstydama nupiešia, tą patį ženklą ji mato ir kitur, netrukus ji jau bando išsiaiškinti, ką jis reiškia, o dar ir paslaptingas gobtuvu apsigaubęs vaikinas vis pasirodo netoliese. Na, ir visas aiškinimasis prasideda ganėtinai greitai, netempiant gumos. O tada ir prasideda. Klerė gauna naujus drabužius, tarp jų – ir didžiausius aukštakulnius, kurių ji gyvenime nenešiojo, bet dabar ji su jais ne tik paeina ir puikiai laiko pusiausvyrą, bet ir ne ką blogiau bėga ar net vieną kitą kovinį judesėlį parodo. Klerės ir minėtojo blondino Džeiso užsimezgusi draugystė dienos eigoje perauga į meilė, o netrukus jau įvyksta pirmoji pavydo scena – vien dėl beprotiško greičio visa tai atrodė taip absurdiškai, kad nieko daugiau ir neliko, tik juoktis. Yra ir veikėjų, kurie atrodo, ateity žada būti potencialūs Klerės gerbėjai, bet kol kas istorija tai nutyli (sužinosime, jei sukurs ir kitas dalis, arba jei sumanysime skaityti knygas – man šis noras prapuolė). Negalima nepaminėti, kad Džeisas groja pianinu – toks jausmas, kad po twilight’o visi vaikinai turi mokėti groti šiuo instrumentu… Labai juokingai atrodė ir jo vaikščiojimas su gobtuvu, nuo pat pradžių įvykęs susižavėjimas Klere, o ką jau kalbėti apie sceną, kai jis ją atsiveda į stebuklingą sodą (kuo tai kvepia? vėlgi, neapsieita be twilight’o, kuriame yra daugeliui įsimintina gėlėtos pievelės scena). Pagrindinė porelė labiau juokina nei nuoširdžiai žavi savo jausmais, žvilgsniai, kuriais žvelgia vienas į kitą, labiau buki nei kažką pasakantys. Ir apskritai, viskas banalu, tad belieka žiūrėti kaip į kažkokią parodiją (o vietomis taip ir atrodo) ar tiesiog neimti į galvą ir stebėti įvykius.

Vienintelis personažas, kuris priversdavo nuoširdžiai šypsotis ir labiausiai patiko – jau minėtasis Saimonas. Smagu, kai tokie nevykėliai išsisuka iš pačių pavojingiausių situacijų, o dar kai prisimenu, kaip tas aktorius kelis sezonus vaidino Misfits seriale ir buvo mylimiausias iš visų, tai sukėlė ir nostalgiją. Pliusą uždėčiau ne tik dėl Saimono, bet ir dėl veiksmo, kurio čia netrūksta, kalbant apie fantastiką, tai smagu, kad neapsiribota vienos rūšies padarais: yra čia įvairiausių fantastinių būtybių, daug magijos, mistikos, kurią stebint atrodo, kad kažko dar daugiau primąstyti vargu ar bebūtų galima. Ir ne visi padarai gražūs, yra tokių, kurie ir šleikštulį sukelė.

Žiūrėkit tuo atveju, jei jums patinka tokio tipo filmai, kitu atveju nelabai išdrįsčiau rekomenduoti. Man jis pasirodė tinkamas nebent žiūrėti su kompanija, kai norisi vienu metu ir žiūrėti filmą, ir spėti paplepėti, arba kaip fonas..

4/10

Rež.: Harald Zwart, vaidina: Lily Collins, Jamie Campbell Bower, Robert Sheehan, Kevin Zegers, Lena Headey, Jonathan Rhys Meyers, 2013 m., JAV, Vokietija, Kanada, 130 min

220> Song for a Raggy Boy / Mažojo skarmaliaus daina

Kai kur šis filmas verčiamas kitaip- ,,Giesmė tremtiniui“. 1939 metai. Airijos katalikų mokykloje įsidarbina naujas literatūros mokytojas Viljamas Franklinas. Praradęs artimą žmogų, jis randa sielos atgaivą Viešpaties namuose. Mokykloje viešpatauja fašistinė tvarka. Viljamo kolegos nėra  geranoriški jo atžvilgiu. Norėdamas padėti vaikams ir neprarasti darbo jis supranta, kad geriausias būdas parodyti jiems, kaip ginti tai, kuo jie tiki – tai visiškai pakeisti pačius vaikus. Viešpaties namuose jie surado… pragarą.

Pabaigusi žiūrėti šį filmą susimąsčiau (mąsčiau jau ir seniau ne kartą) apie tai, kad žmonėms reikia nelaimės, kad pagaliau susimąstytų, kas daroma blogai. Bet kodėl tik baisios pasekmės atveria akis? Tai ką, vos tik bus nelaimė pamiršta, vėl bus elgiamasi lygiai taip pat, kol vėl kažkas nutiks?..

Filmas šiek tiek primena Sleepers. Tik ten niekas nieko nemėgino keisti (o gal tiksliau tik užaugę patys nukentėjusieji kūrė planus, kaip atkeršyti), o šiame- mokytojas imasi keisti tvarką. Ir mokiniai juo patiki.

Šis filmas parodo, kad ir po sutana slepiasi velnias. O ir, gerai pagalvojus, argi ne lengviau daryti blogus darbus prisidengus sutana? Juk pasauliečiai kunigus laiko kone šventais, nejaugi jie patikėtų tais prasikaltusiais vaikiūkščiais, o ne juos į gerą kelią atvesti norinčiais kunigais? Na, kalbant apie mūsų laikus, tai gali būti, kad patikėtų vaikais, bet tais laikais, net jei vaikai būtų išdrįsę prašnekti, jais tikriausiai nebūtų patikėję. Ir kas tuomet belieka?.. Sukandus dantis laukti, kol galop bus galima palikti šią mokyklą.

Nors man trūko kai kur daugiau mokinių ir mokytojo bendravimo, net ir pasitikėjimas buvo įgytas pernelyg greitai.. Ir man dar kiek trukdė mokytojo prisiminimai.. Su ta vieta, manau, ne visiškai įdirbta, trūko geresnio išpildymo.. Arba apskritai jų nereikėjo.

Liūdnas filmas. Bet net ir banali pabaiga visiškai nesumenkino bendro vaizdo, kadangi man taip ir norėjosi, kad viskas baigtųsi taip, kaip baigėsi..

Tiesa, tai tikra istorija.

Ai, dar prisiminiau. Taigi, po filmo nuėjau į imdb ir pamačiau, kad filme, kad ir nedidelį vaidmenį, bet vaidino Robert Sheehan (toks fainuolis iš serialo Misfits). Tai su google pagalba pamačiau, kaip jis filme jis atrodė. Koks dar mažutis 😀

Rekomenduoju. 7/10

Rež.: Aisling Walsh, vaidina: Aidan Quinn, Iain Glen, Robert Sheehan, 2003 m., Airija, Danija, Didžioji Britanija, Ispanija, 100 min