845> The Girl with the Dragon Tattoo/ Mergina su drakono tatuiruote (2011)

Rež.: David Fincher
Vaidina: Daniel Craig, Rooney Mara, Christopher Plummer, Stellan Skarsgård, Robin Wright
2011 m., JAV, Švedija, Norvegija, 158 min
Žanras: kriminalinė mistinė drama, trileris.
imdb nuoroda čia.

Prieš ketverius metus žiūrėjau švediškąją versiją. Kitų dalių taip ir neprisiruošiau žiūrėti, o dabar kilo noras pažiūrėti amerikietiškąją versiją. Jokių lyginimų nebus, kadangi žiūrėjau pernelyg seniai ir jis nebuvo tiek įsimintinas, kad prisiminčiau iki šių dienų (išskyrus kelis momentus).

Žurnalistas Mikaelis susigadina savo reputaciją ir nusprendžia atsistatydinti iš pareigų. Maždaug tuomet jis gauna pasiūlymą ištirti prieš keturiasdešimt metų įvykusį moters dingimą. Jam padeda Lisbeta Salander, puiki įsilaužėlė į kompiuterius.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, yra ne tik ką pagirti. Žinoma, Rooney Mara, puiki, ne veltui jos vaidyba įvertinta ir įvairiais apdovanojimais ar bent jau nominacijomis. Iki tol ją mačiau kaip švelnią, mielą merginą, o šiame filme ji atsiskleidžia įvairiom spalvom. Aišku, neretai į apdovanojimus papuola aktoriai, kurie kurdami savo atliekamą vaidmenį pakeičia neatpažįstamai išorę, ne išimtis ir R. Mara, kuri ir auskarus vėrėsi, ir plaukus dažė, kiekvienoje scenoje – su ryškiu, tamsiu makiažu, juodais drabužiais, apsižergusi motociklą. Tačiau ir būdo savybės bei elgesys buvo perteikiamas puikiai: brutualumas, žiaurumas, skausmas, praeities nuoskaudos, artimo santykio vengimas. Visai kas kita – Daniel Craig. Nesužavėjo ir neįtikino manęs jis, amžinai ta pati veido mimika, gan medinė vaidyba, taip ir norėjosi vietoj jo matyti ką nors kita.

Režisūrai priekaištų nelabai turiu. Niūrus, įtaigus, šaltų tonų filmas. Atmosferą stengtasi padaryti panašią į skandinavų filmų, kiek pavyko išpildyti, tiksliai negaliu pasakyti, nes vietomis visgi norėjosi kiek daugiau to skandinaviško prieskonio. Nustebino, kad pradžioje palyginus ilgokai rodė titrus (prie filmo dirbusių žmonių pavardes), o jų fone – subtilius, Hannibal ir True Detective stilių primenančius vaizdus. Jeigu rimtai, tai net ir nustebino, kad kai kurie filmo momentai buvo panašūs į minėtų serialų. Laiku pakliuvo, ir ne kitaip.

Pamenu, žiūrint švediškąją versiją, vietomis nesugebėdavau išlaikyti dėmesio – taip buvo ir šįkart. Daug pokalbių, ne visi įtraukiantys, nors praleisti kažko irgi nesinorėdavo. Juolab, kad istorijos niuansų nelabai prisiminiau, tad tik, kai kas nors išaiškėdavo, pagalvodavau, kad taip, juk būtent taip ir turėjo būti. Kaip minėjau, filme daug pokalbių, veiksmo – ne tiek ir daug. Lisbetos ir Mikaelio keliai susikerta labai negreitai – iki tol reikia stebėti, kaip vienas ir kitas ,,grumiasi“ su savo gyvenimais, kol galiausiai Mikaelis pasirodo jos namuose ir jie susiduria akis į akį.

Nepaisant to, kad prisikabinti prie siužeto kažkiek norisi (ir kadangi mačiau dvi šio siužeto versijas, įžvelgiu, kad visgi tikrai manęs iki galo pati istorija ,,neužkabino“), o D. Craig vaidyba skurdoka, bet pastatymas bei nuostabioji R. Mara suteikia šiam filmui to šarmo, kurio užtenka, kad užsinorėčiau pažiūrėti kitas dvi dalis (aišku, skandinavų, nes amerikiečių dar nėra ir kurį laiką nieko rimto nesigirdi apie jų pasirodymą ateityje).

8/10

836> Ain’t Them Bodies Saints / Ne šventieji (2013)

Rež.: David Lowery
Vaidina: Rooney Mara, Casey Affleck, Ben Foster
2013 m., JAV, 96 min
Žanras: kriminalinė romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Rūta ir Bobas užsiima nusikalstama veikla. Per vieną susišaudymą Rūta pataiko į policininką. Bobas, begindamas savo besilaukiančią mylimąją, suverčia kaltę sau ir todėl turi sėsti į kalėjimą. Ji pažada laukti. Po ketverių metų Rūta sulaukia žinios apie Bobą…

Juokinga sakyti, bet vien perskaičiusi pavadinimą žinojau, kad pažiūrėsiu aš jį anksčiau ar vėliau, o galiausiai šiandien įsijungiau po vakar peržiūrėto anonso. Žadėjo liūdną, tačiau gražų filmą – šie du epitetai tik ir sukasi galvoje peržiūrėjus kino juostą. Ir šiuo atveju tai nėra gerai, nes daugiau ir neturiu ką pasakyti. Vizualiai tai yra be galo gražus filmas, daug lėtų, užburiančių scenų. Skaičiau, kad daug kas šį filmą lygino su T. Malick – ir tikrai, kažkaip į galvą man atėjo The Tree of Life kai kurių scenų vaizdai. Bet Malick’as sugeba jausmą ,,pagauti“ ir priversti kažkokią emociją pajausti, ko negaliu pasakyti apie šį filmą. Prie viso grožio išties ,,įsipaišo“ man viena gražiausių moterų kine (ir ne tik jame) – Rooney Mara, kuri ir kaip aktorė verta dėmesio. Žvilgsniais kalbėti, pasirodo, neprastai moka ir Ben Foster, kuris iš anksčiau labiau man asocijavosi su veiksmo filmais. Casey Affleck – lyg ir viskas tvarkoje, bet pasirodė pernelyg šaltas personažas. O koks gali daugiau būt šioje situacijoje? Nežinau, bet būtent to minėto jausmo man iš jo pusės trūko. Na, ir prie jo balso priprasti vis dar nesugebu. Tačiau visa bėda pačiame siužete. Jis nuspėjamas iki pat paskutinės minutės, kas vėlgi, kaip nesyk kartojau, ne visada būna blogai, nes retai kažką originalaus išvysti galima, todėl svarbiausia būna, kaip tai padaryta. Ir tame ,,kaip“ pritrūko to, kad kažką jausčiau – kad gailėčiau / žavėčiausi / nervinčiausi / bet koks kitas jausmas. Žiūrėjau ir toks jausmas, kad man nei šilta, nei šalta, netgi nenoras buvo, kad Bobas kada nors grįžtų pas ją, nes nejaučiau tarp personažų ryšio, nejaučiau ryšio tarp jų ir savęs. Tai ir buvo esminė priežastis, dėl kurios užmiršiu apie šį filmą galbūt jau padėjusi tašką šiame atsiliepime (gal visgi kiek ilgiau, nes kai kurios žaviai pastatytos scenos dar išnyra atminty), nepaisant to, kad atmosfera sukurta įtikinamai.

6/10

640> Her / Ji

Her – tai filmas, pasakojantis apie vienišą vyriškį Teodorą, kuris sunkiai susitaiko su tuo, kad jo santuoka sugriuvo. Vieną dieną jis nusprendžia įsigyti naują operacinę sistemą (ar tiesiog OS1), kuri vadinama pirmąja sistema, kuri laikui bėgant tobulės, formuosis pagal savo šeimininko asmenybę ir taps gal net geriausiu draugu. Teodoro operacinė sistema prakalbu gražiu moters balsu ir pasivadina Samanta. Netrukus vyras be jos negali gyventi nė dienos.

Tai be abejo, vienas tų ,,keistųjų“ ir nestandartiškų filmų savo tematika, o bet tačiau – koks taiklus ir taikantis tiesiai į šiuolaikinę visuomenę, kurioje tiesioginio bendravimo vis labiau mažėja, o žmonės negali atsitraukti nuo savo mobiliųjų, kompiuterių ir pan. Tad galiausiai, kam bereikalingi tikri draugai, jei galima įsigyti štai tokį- kompiuterinę sistemą, kurią įsijungi kada nori, kuri prisitaiko prie tavęs bet kokiomis aplinkybėmis, gali diskutuoti bet kuria tema. Net ir Teodoro darbas – rašyti laiškus artimiesiems tų žmonių, kurie patys nesugeba nieko gražaus sukurti. Jokio nuoširdumo, rodos, nebelikę, o pagrindinis veikėjas – sugebėjęs išlaikyti jautrią sielą. Tačiau ir tai jo neišgelbsti nuo vienatvės, tad taip ir užkimba už naujovės: kompiuterinės sistemos, kuri viską mato, girdi, diskutuoja, domisi jausmais ir .t.t – net ir pati žiūrėdama negalėjau suvokti, kaip tokia sistema apskritai galėtų egzistuoti, nes žiūrint atrodė, kad Samanta – tiesiog žmogus, kuris kalba su Teodoru telefonu ar kita susisiekimo priemone. Na, bet čia ,,neįmanomumo“ klausimas nė nekeliamas, nes ne esminis. Melancholiškas, iki sielos gelmių nuoširdus ir paprastas filmas, atmosfera sukurta tobulai, o dar ir muzikinis takelis kaip ir sudeda paskutinius taškus. Jau prieš kiek laiko skaičiau, kad jei būtų koks nors apdovanojimas tik už balsą, tai jį šiemet tikrai būtų gavusi Scarlett Johansson , jos balso skambesys ir atitinkamos intonacijos čia itin tiko. Joaquin Phoenix buvo šiokia tokia priežastis, dėl kurios filmą vis atidėliojau, bet, kaip neretai būna, be reikalo, nes jis čia buvo puikus. Jo vaidyba buvo įtikinanti, tuo labiau, kad čia nemažai jausmų ir išgyvenimų teko rodyti vien tik veido mimika, o ne žodžiais ar veiksmais.

Pažiūrėjau, kuriose kategorijose šis filmas nominuotas Oskarams (iš viso penkiems), tai, nors dar ir nemačiau daug nominuotų filmų, laikau kumščius, kad šis laimėtų bent jau apdovanojimą už geriausią scenarijų.

8/10

Ir, beje, šis filmas jau yra įkopęs į imdb Top250 ir šiuo metu yra 120-oje  vietoje.

Rež.: Spike Jonze, vaidina: Joaquin Phoenix, Amy Adams, Scarlett Johansson, Rooney Mara, Kristen Wiig, 2013 m., JAV, 126 min

530> Side Effects / Šalutinis poveikis

 

Emilė Teilor jau ilgą laiką kankinasi nuo depresijos. Po ketverių metų į laisvę grįžta jos vyras, bet tai situacijos visai nepagerina. Moteris bando nusižudyti ir taip patenka į ligoninę, kur susipažįsta su psichiatru Džonatanu Banksu, kuris jai pasiūlo vartoti eksperimentinius vaistus ,,Ablixa“. Netrukus išaiškėja, kad moteriai pasireiškia šalutinis poveikis, dėl kurio įvyksta baisus įvykis.

Ilgai ruošiausi šį filmą žiūrėti ir gal šiek tiek gaila, kad tiek tempiau laiką, nes filmas išties vertas dėmesio. Įtraukia nuo pat pradžių ir kiekvienas siužeto vingis vis įdomesnis. Kai pamačiau (kadangi apie siužetą prieš tai nieko nežinojau), kad didelę reikšmę čia turi psichiatras, tai labai apsidžiaugiau, nes man įdomu viskas, kas susiję su psichologijos specialistais. Na, ir apskritai, psichinės ligos, ligoninės ir pan. – tema, su kuria noriu pamatyti kuo daugiau filmų (nors retai specialiai ieškau būtent tokios tematikos kino juostų).

Rooney Mara man atrodė antipatiška iki šiol, bet, kaip sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio, tai čia lygiai taip pat, nes nieko su ja kaip ir nebuvau iki dabar mačiusi. O depresyvios moters vaidmuo netgi labai gerai žiūrėjosi. Catherine Zeta-Jones ir Jude Law – kino senbuviai, kurie man visuomet patiko, Cathrine apskritai toks įdomesnis vaidmuo, kad ir antraeilis. Na, o Tatum’as tai tikriausiai ir buvo priežastis, dėl kurios vis neįsijungdavau šios juostos, nes nepatinka man jis nors tu ką. Gerai, kad bent jau vaidmuo buvo pagal jį, tad atrodė visai savo ,,vietoj“.

Filmas gal kiek iš mind-fuck’ų serijos, nors viskas pakankamai neblogai išaiškinama, bet netikėta – vis tiek yra netikėta, tad galiu pasakyti, kad netikėtumų bent man netrūko ir pagrindinio fakto neišsiaiškinau, kol apie jį nebuvo pasakyta tiesiogiai. Tik gaila, kad po kulminacinės dalies viskas gan keistai pakrypo ir, pripažinsiu, man nepatiko. Sugadino bendrą vaizdą, nes kažkaip labai jau į lankas viskas nuvažiavo ir kliuvo nelogiški sprendimai.

Bet, kaip ir minėjau, didžioji filmo dalis netgi labai gera, todėl, jei kartais dar dvejojate, siūlau užmesti akį.

7/10

Rež.: Steven Soderbergh, vaidina: Rooney Mara, Channing Tatum, Jude Law, Catherine Zeta-Jones, 2013 m., JAV, 106 min