907> Hick / Provincialė (2011)

Rež.: Derick Martini
Vaidina: Chloë Grace Moretz, Blake Lively, Rory Culkin, Juliette Lewis
2011 m., JAV, 99 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Trylikametė, norėdama pabėgti iš namų, kuriuose girtaujama ir vyrauja nesantaika, sumąsto vykti iki Los Andželo. Kadangi neturi pinigų, tą ji sumano daryti paprasčiausiu būdu – autostopu. Tokiu būdu ji susipažįsta su raišu kaubojumi Edžiu, o vėliau – su gražuole Glenda, kuri nusprendžia ja pasirūpinti.

Jau pradėjusi žiūrėti, galvojau, kad tai bus pakankamai smagus su nuotykiais ,,kelio“ filmas, kur pagr. veikėja keliaudama Los Andželo link sutiks įvairių žmonių, patirs šiokių tokių nuotykių ir tiek. Pradžioje taip ir atrodė. Galvojau, štai, bus ganėtinai įdomus filmas. Bet kai prasidėjo visokios dramos ir trileriai, kai paaiškėjo, kad vienas iš veikėjų – ne toks ir nekaltas kaip atrodo, prasidėjo vos ne siaubo filmo vertas scenarijus, susidomėjimas krito vis labiau, vėlgi, kaip ir žiūrint ankstesnį filmą, atrodė, kad einama į niekur. Filmas pasirodė be minties/tikslo, toks jausmas, lyg kūrėjai mesdavo kauliuką tam, kad nuspręstų, kas toliau vyks. trūko vientisumo.

Kalbant apie aktorius, Eddie Redmayne įtikino labai greitai – antipatiškas, išprotėjęs herojus, kurio veiksmai nenuspėjami lygiai taip pat kaip ir galvoje besisukančios mintys. Blake Lively, kaip ir visada, palaikė filmo estetika savo puikia išvaizda, na, o Chloë Grace Moretz pernelyg nesužavėjo. Man ji tiesiog visuomet atrodo vienoda.

4/10, nors potencialo pradžioje turėjo daug.

869> Signs / Ženklai (2002)

Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: Mel Gibson, Joaquin Phoenix, Rory Culkin, Abigail Breslin
2002 m., JAV, 106 min
Žanras: drama, mokslinės fantastikos trileris
imdb nuoroda čia.

1. Night Shyamalan gali sukelti dviprasmiškus jausmus – priklausomai nuo to, kokie jo režisuoti filmai iki šiol yra matyti. Šio režisieriaus filmografija itin spalvinga, tačiau kol kas į akiratį patekdavo tik tie ,,geresni“ jo filmai, o ,,Signs“ – ne išimtis.

2002-aisiais pasirodęs filmas pasakoja apie fermoje gyvenančią šeimą. Grehamas Hesas, prieš keletą mėnesių praradęs žmoną, augina dukrą ir sūnų kartu su neseniai atsikrausčiusiu broliu Meriliu. Vieną rytą jie užtinka savo kukurūzų laukuose keistus ženklus. Iš pradžių Hesas tai priskiria vietinių papokštavimui, tačiau greitai ši versija atidedama į šalį, kai televizijoje rodomi lygiai tokie patys ženklai laukuose, nufilmuoti įvairiuose pasaulio kampeliuose, o visai šalia ima girdėtis keisti garsai. Po truputį pradedama suvokti, kad ,,neįmanoma“ gali tapti ,,įmanoma“ – Žemėje pasirodė ateiviai.

,,Ženklai“ turi tai, ko galima norėti iš puikaus trilerio. Dar ekrane matant pradžios titrus nuteikiama grėsmingai – prie kuriamos nuotaikos prisideda puikiai tam tinkamas muzikinis takelis, o vietomis – ir tiesiog paprasta tyla, kuri neretai sukelia daugiau nejaukumo nei standartinė kas antrame šiuolaikiniame siaubo trileryje skambanti muzika. Verta pagirti režisieriaus ir operatoriaus darbą: scenos sukurtos preciziškai, be nereikalingų detalių ir keliančios įtampą. Kukurūzų laukas jau yra įgijęs šiurpios vietos, kur gali įvykti patys didžiausi košmarai. Ar tik ne žymusis siaubo karalius Stephen King prie to prisidėjo, parašydamas įstabųjį ,,Kukurūzų vaikai“ kūrinį, kuris nesyk buvo ekranizuotas? Scena, kai Grehamas, pasitelkdamas peilio skaidrų paviršių, bando pamatyti, kas yra kitame kambaryje, priverčia sulaikyti kvapą ir neramiai laukti scenos kulminacijos. Tokių scenų šiame filme rasti galima ir daugiau, todėl žiūrovui nepaliekama galimybės visiškai atsipalaiduoti – jam karts nuo karto primenama, kad tai kino juosta ne tik apie šeiminius santykius.

O šeimos santykiai, netekties išgyvenimas, vienybė – tai temos, kurioms skiriama nemažai dėmesio. Išlaikoma intriga, kadangi tiksliai sužinoma, kas nutiko Grehamo žmonai, tik po pusės filmo, o iki tol – tik keletas detalių gali būti girdima ar matoma, kai ekrane pasirodydavo trumpos praeitį vaizduojančios scenos. Per daug neužsiciklinama ties sentimentais – to įrodymu gali būti kulminacinė dalis, kur sukeliamas liūdesys, tačiau su šia emocija ilgiau pabūti neleidžiama dėl prasidedančio veiksmo. Šeima ganėtinai keista ir šia savo savybe primena kitą režisieriaus filmą – ,,Kaimas“ (2004). Ir lygiai kaip ir žiūrint pastarąjį, taip ir stebint ,,Ženklus“ kurį laiką nepavyksta nuspręsti, kiek keistumas yra tinkama savybė, kiek parodanti trikdžius ne visai įtikinamoje aktorių vaidyboje. Mel Gibson, atlikęs Grehamo vaidmenį, sugeba įtikinti savo vaidinamu personažu, kuris nusivylęs Dievu, negali susitaikyti su žmonos mirtimi bei bijo, kad praras ir likusius jam brangius žmones – vaikus. Apie Joaquin Phoenix vaidybą plėstis matyt neverta – nesvarbu, ką vaidintų, savo darbą atlieka taip, kad tiesiog nepavyksta abejoti jo aktoriniais sugebėjimais įsikūnyti į bet kokį vaidmenį, o šiuo atveju – į nuosmukį patyrusio vyriškio. Rory Culkin vaidyba dar pusėtina, Abigail Breslin pasirodymas trikdė negebėjimu parodyti elementariausių emocijų. Bendradarbiavimas, vienybė ir rūpinimasis vienas kitu atskleistos tiek, kad norėtųsi palaikyti juos dramatiškose situacijose, tačiau vietomis neadekvačios veiksmui ar dialogams mimikos bei kūno kalba veikia priešingai – norisi galvoti apie tai, kas galėtų blogiausia įvykti veikėjams ir kaip tokiu atveju būtų galima paploti (nepaisant to, kad ploti po filmo, jei šalia nesėdi prie jo prisidėję žmonės, nelogiška).

Kino juostoje džiugina specialieji efektai, kadangi jų nemažai naudota, tačiau išlaikomas balansas: neperkrauta ir nerėžia akies. Kino juosta netampa tiesiog specialiųjų efektų pasirodymu. Jie čia reikalingi tam, kad įtikinamiau ir vaizdingiau padėtų perteikti siužetą.

Žinoma, filmas neapsieina be klišių, pavyzdžiui, stereotipinių personažų, svarbiausiu momentu dingusios šviesos, bandymo gąsdinti primityvoku būdu – kai kas nors staigiai išnyra iš už kampo ar iš tamsos. Visgi tenka pripažinti, kad neretai šioje kino juostoje naudotos klišės visai neerzina, o kaip tik sugeba prisidėti prie kuriamos įtampos ar slogios ir baugios nuotaikos kūrimo.

,,Ženklai“ – tai vienas iš vertų dėmesio ir neprasta kokybe pasižyminčių M. Night Shyamalan projektų. Paslaptingumas, įtampa, intriga, drama, persipynusi su fantastikos ir trilerio žanrais – rodos, šiame filme kažką, kas patrauktų dėmesį, galėtų rasti daugelis žiūrovų. 7/10

40> Scream 4 / Klyksmas 4

Šiandien užsinorėjau kokio nors lengvo siaubuko, tad įsijungiau ketvirtąją Scream dalį. Kiek anksčiau buvau žiūrėjusi antrą ir trečią, tad visgi buvo įdomu pamatyti ir ketvirtą, nors specialiai jo neieškojau. Kažkas įrašė, tai taip ir prabuvo kurį laiką kompiuteryje.

Siužeto kažkokio nėra, tiesiog vėl prasideda žudymai.

Jei anos dvi dalys man patiko, tai ši- visiškai ne. Nesužavėjo ir nesudomino, užsiėmiau pašaliniais dalykais ir žiūrėjau tik tam, kad pabaigčiau. Maniau, kad bus įdomesnis- girdėjau daug gerų komentarų apie jį. Deja. Daug kraujo, daug žudymo, bet jų motyvacija tikrai neįdomi ir netgi keistoka. Bent jau aš vieną žudiką atspėjau itin greitai. Na, gal nesugadinsiu malonumo sakydama, kad jų yra keli? Tai va, likusių ne itin atspėjau. Pabaiga? Na, irgi vidutinė. Tikiuosi, kad nesugalvos pakeisti nuomonės ir sukurti penktą dalį. Nes tikrai neverta.

Šį kartą pamačiau nepaprastai daug kylančių žvaigždučių, dauguma jų garsesnės iš serialų nei iš filmų. Lucy Hale (Little Pretty Liars), Anna Paquin (True Blood), Kristen Bell (Gossip Girl), Britt Robertson (The Secret Circle). Tiesa, visos jos vaidino tik epizodinius vaidmenis. Čia sutiksite ir Hayden Panettiere (I love you, Beth Cooper), Emma Roberts ir Rory Culkin (abu vaidino ir Twelve), Marley Shelton (Women ir Trouble), Adam Brody (Mr. & Ms. Smith, In The Land of Women). Pagrindinius vaidmenis atlieka ir kitose dalyse vaidinę bei visuomet išsigelbėję David Arquette, Neve Campbell, Courteney Cox.

Rašau 1/10

Rež.: Wes Craven, vaidina: David Arquette, Neve Campbell, Courteney Cox, Adam Brody, Marley Shelton, Hayden Penettiere, Emma Roberts, Rory Culkin, Britt Robertson, Kristen Bell, Lucy Hale, Anna Paquin, Alison Brie,  2011 m., JAV, anglų k., 111 min.

33> Twelve / Dvylika

Jau labai seniai norėjau pažiūrėti šį filmą, kadangi prieš keletą metų skaičiau Nick McDonell knygą ,,Dvylika“, pagal kurią ir buvo šis filmas sukurtas.

Filmas pasakoja apie narkotikų prekeivį Maiką Vaitą (Mike White), kuris apžvelgia savo gyvenimo laikotarpį, per kurį įvyko skaudus įvykis..

Filmas paliko geresnį įspūdį nei tikėjausi. Tiesa, čia nepamatysite nieko panašaus į Candy ar Requiem for a Dream, nors pavadinimas ,,Dvylika“ priklauso narkotikams. Mat pats Maikas nei alkoholio, nei narkotikų nevartoja- taigi, idealus prekeivis. Bet visgi filmas gan keistai pastatytas: viso pasakojimo metu yra pasakotojas, kuris kalba tikrai dažnai, kartais net veikėjų dialogai primena dokumentinį filmą. Bet tas kitoniškumas man šiame filme ir patiko. Knyga skaityta jau seniai, tad labiausiai įsiminė tik finalas, nors visgi man rodos, kad buvo dar viena siužetinė linija, kurios ekranizacijoje neparodė. Laikas neprailgo, visai įtraukiantis filmas apie turtuolius, jų tuštybę, kurią matome net iki paskutinės jų gyvenimo sekundės… Vietomis jaučiama ironija, kuri tikrai tinkama šiam filmui.

Pagrindinį vaidmenį atlieka Chase Crawford, gerai žinomas iš serialo Gossip Girl. Taip pat, čia galima sutikti ir Emmą Roberts, Rory Culkin (įžymiojo Macaulay Culkin jaunesnysis brolis), 50 Cent, Jeremy Allen White.

Rašau 7/10 , rekomenduoju daugiau jaunimui šį filmą 😉

Rež.: Joel Schumacher, vaidina: Chase Crawford, Emma Roberts, Rory Culkin, 50 Cent, Jeremy Allen White, 2010 m., JAV, Prancūzija, anglų k., 93 min.