852> Nobody Walks (2012)

Rež.: Ry Russo-Young
Vaidina: John Krasinski, Olivia Thirlby, Rosemarie DeWitt, Dylan McDermott, Rhys Wakefield, Jane Levy
2012 m., JAV, 83 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, kuris vakar mane supykdė. Tikėjausi kažko gražaus, romantinio, kažko panašaus, ką neretai galima rasti įsijungus nepriklausomą kiną. Nežinau kodėl būtent to tikėjausi. Gal kad viršelyje pagrindiniai personažai taip gražiai šypsojosi, gal taip fantazuoti paskatino veikėja, užsidėjusi dideles ausines. Bet lūkesčiai griūti ėmė gan greitai.

Pasakojama apie Martiną, kuri apsistoja vienos šeimos namuose, kad galėtų baigti kurti savo filmą. Ji paprašo pagalbos šeimos vyro Piterio, kuris dirba filmų srityje. Kol jiedu sėdi prie filmo, ima virti aistros: mergina susidomi du vyrai, šalia to – Piterio žmonai dėmesį rodo jos klientas, o dukra kenčia dėl meilės.

Šiame filme matau du geresnius dalykus. Pirma – vaidyba. Surinkti natūraliai vaidinantys aktoriai, todėl į juos žiūrėti malonu. Antra – kinematografija. Paprastumas žavi, o dar toji idėja – įrašinėti įvairius garsus – žiūrisi neblogai. Atrodė, kad potencialo šis filmas turi. Juk galėjo būti vienas tų filmų, kur paprastumas yra viskas, ko galima norėti, tačiau tie filmai (kalbu apie My Sister’s Sister, Safety is Not Guaranteed, People Like Us ir kt.) turėdavo bent jau dėmesio vertus dialogus ir šiokią tokią mintį.

Deja, šiame filme visiškai nemačiau prasmės. Ji atvyko, nusidavė su vienu, su kitu, po to gražiai akytėmis mirksi ir sako, kad neverta nieko čia sureikšminti ir tarsi nė nesuvokia, kad ir ji prisidėjo prie to, kas vyko. Koks tikslas rodyti tokį siužetą, kuris eina į niekur ir nesukelia absoliučiai jokių jausmų išskyrus minėtą pyktį dėl filmo beprasmiškumo. Tai, kad kino juosta yra lėta, man nekėlė diskomforto tol, kol nebuvau supratusi, kad nepaisant to, kokiu greičiu vyks siužetas, jame vis vien neįvyks nieko, kas mane nors kiek sudomintų ar patrauktų dėmesį. Todėl žiūrėjau ir galvojau, kad reikia jį jungti lauk, bet nebenorėdama nieko pradėti, nes nebebūčiau ištempusi papildomų pusantros ar dviejų valandų, nusprendžiau užbaigti. Kad jokio tikslo tokį filmą kurti taip ir neradau, tikriausiai sakyti nebereikia.

2/10

851> Men, Women & Children (2014)

Rež.: Jason Reitman
Vaidina: Kaitlyn Dever, Rosemarie DeWitt, Ansel Elgort, Adam Sandler, Jennifer Garner, Judy Greer, Emma Thompson, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 119 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filme persipina kelios istorijos, kurių centre – kompiuteriai, telefonai, internetas. O tuo pačiu – priklausomybė nuo žaidimų, pornografijos, anoreksija, paauglės noras išgarsėti į internetą dedant nuotraukas, kuriose ji pozuoja minimaliai apsirengusi, tam tikromis pozomis. Hmm. Kas ten dar – pagunda būti neištikimam sutuoktiniui, stengimasis apsaugoti dukrą nuo interneto pavojų sekant ir stebint visus jos turimus įrenginius. Taip, visko daug, todėl nenuostabu, kad viską sugaudyti kūrėjams tapo nelengvu iššūkiu. Filmas lyg ir neblogas ir jį užbaigus net ne iš karto pradeda lįsti minusai, kurie, kuo daugiau galvoji, tuo labiau nusveria vertinant bendrą filmo vaizdą.

Žinoma, kaip prevencinė priemonė šis filmas visai nieko, nors asmeniškai mane labiau įtikino ir sužavėjo kone analogiškas Disconnect. Atskleidžiamos nemalonios tiesos. Juk kiekvienas žmogus gali rasti internete jam prijaučiančiųjų grupę (kaip kad viena anoreksija serganti veikėja, kurią interneto ,,draugai“ skatina ir toliau laikytis dietos bei palaiko tais momentais, kai jai norisi maisto), surasti anonimiškų vienadienių pažinčių, sukurti tinklaraštį apie save ir taip suburti fanų būrį (argi nepanašu į mums gerai žinomas žvaigždes, kurios labiau garsėja savo nuotraukomis ir turimu sekėjų būriu, o ne atliktais darbais), pernelyg ilgai užsibūti kompiuterinių žaidimų pasaulyje, surasti kitą jam malonumą teikiančią veiklą. Net ir ta mamytė, pernelyg sekanti dukrą, pati to nejausdama praleidžia savo laiką būtent prie kompiuterio ir tampa kone apsėsta.

Siužete man pritrūko, kad būtų rodoma geroji interneto pusė. Juk visi žinome, kad internetas ar telefonas – tai ne tik blogybės. Patogus susisiekimas, greitas informacijos radimas ir dalijimasis ja – tai tik keli pliusai. Tuo tarpu filme nė užuomina neduota apie jokį pliusą. Todėl rezultate pagrindine mintimi tampa ,,atsisakykime kompiuterių, nes jie – blogis“. Kai tuo tarpu norėtųsi kažko panašaus į ,,saugokime asmeninę tapatybę internete, elkimės atsargiai, prisiimkime atsakomybę, daugiau bendraukime gyvai“ ar kažkas tokio. Tuomet daug įtikinamesnė mintis pavyktų. Pabaigoje man apskritai viskas susijungė ne į interneto pavojus, bet į vienišumą, kuris net nebūtinai susijęs su internetu (būtent šio filmo kontekste). Todėl iki galo taip ir neaišku, į ką koncentruotasi.

Veikėjai labai stereotipiški, toks jausmas, kad visus standartinių filmų veikėjus stengtasi sudėti į vieną filmą: populiarūs mokyklos vaikinai (sportininkai), populiarios mokyklos merginos (žinoma, ir mokyklos sportininkų palaikymo komandos narės), atstumtieji (metęs sportą netekęs ir draugų vaikinas bei su niekuo nebendraujanti mergina), išsiskyrimą kenčiantis tėvas, savo neišpildytus lūkesčius dedanti į dukrą motina, supermamytė, darnūs, tačiau aistros vienas kitam nebejaučiantys sutuoktiniai ir t.t. Nieko nenuspėjamo, įdomiau išvystytų charakterių taip pat neišvysite.

Dialogai sausi, neretai – tušti. Nebent čia irgi vienas iš norėtų parodyti interneto pavojų, kuris pasireiškia nebemokėjimu kurti ilgesnių, įdomesnių sakinių? Įdomesnis (nors ir nieko naujo) sprendimas rodyti žinučių turinį ekrane (pvz. šone veikėjo ar virš jo galvos).

Girdėtų pavardžių aktorių sąraše – ne viena. Prisipažinsiu, pamačiusi jame A. Sandler net pagalvojau, kad gal nenoriu šio filmo žiūrėti. Bet pasirodo, jis gali būti ir neprastas aktorius – tik prašau, tegu jis vaidina dramose (prie šio filmo rašomą komedijos žanrą galite išbraukti, nieko juokingo ten nemačiau), o ne komedijose. Gaila, kad J. K. Simmons buvo tiek mažai ir atsiskleisti jam tiesiog nebuvo kada per tą laiką, kurį turėjo. Jennifer Garner pasirodymas neprastas, įtikinamai pateiktas, o personažas – vis labiau nervinęs, tačiau kitokių jausmų kelti ir nelabai galėjo. Ansel Elgort, pasirodantis maždaug kas trečiame (perdedu, bet nesvarbu) naujesniame filme, nieko nesiskiria nuo kitų matytų vaidmenų. Reik tikėtis, kad mielo berniuko frazė praeis, nes neįdomu jau darosi žiūrėt į jį, kai nieko neįsitiki.

Iki ,,geras“ trūksta, bet kartą pažiūrėti galima.

6/10

524> Your Sister’s Sister

Kažkaip buvau iš anksto nusistačiusi, kad tai bus jaukus filmas, kurį labai tinka žiūrėti, kai nieko itin įmantraus nesinorės. Todėl, kai įsijungiau, nudžiugau, nes mano lūkesčiai buvo išpildyti.

Airisė pasiūlo savo geram draugui Džekui po jo brolio mirties kurį laiką pagyventi jos tėvų name, esančiame atokiai nuo kitų. Vos atvykęs Džekas pamato, kad name jau yra apsistojusi Airisės sesuo Hana, ,,besislepianti“ čia po neseniai nutrūkusios ilgametės draugystės su mylimąja. Nepaisant to, kad Hana – lesbietė, vakaro eigoje jie nusprendžia kartu praleisti naktį, o ryte į namą atvyksta ir pati Airisė…

Anotacija gal ir nelabai žavinčiai skamba, tačiau pamėginsiu pagirti filmą taip, kad suvoktumėte, kad/ar tikrai verta pamatyti šią kino juostą. Veiksmo čia labai mažai, veiksmo vietos – vos kelios, tačiau ir jose dažniausiai apsiribojama sėdėjimu/gulėjimu bei pokalbiais. Todėl didžiausia reikšmė skiriama būtent dialogams bei veikėjų emocijoms, veido mimikoms. Klausytis pokalbių buvo malonu: jie vietomis šmaikštūs, vietomis rimti, tačiau visumoje – šilti ir įdomūs, visiškai nenuobodūs. Atmosfera sukurta labai tinkamai. Rodos, nieko ten ypatingo, bet žiūrėti gera.

Tiesa, gal tik antroje filmo pusėje, kai išaiškėjo vienas faktas, man truputį pasirodė netikėta, kad viskas pasisuko būtent taip, ir tas netikėtumas nebuvo toks jau malonus. Tiesiog tas faktas man čia buvo visai nereikalingas, na, bet kad jau taip nutiko, tai ką jau čia bepadarysi.

Vertas žiūrėjimo. Skirtas žiūrėti tada, kai norisi jaukumo. 7/10

Rež.: Lynn Shelton, vaidina: Mark Duplass, Emily Blunt, Rosemarie DeWitt, 2011 m., JAV, 90 min