American Crime Story. The Assassination of Gianni Versace (2 sezonas) (2018)

Apie pirmąjį sezoną rašiau čia. Primenu, kad kiekviename sezone – vis kita istorija, tad nebūtina žiūrėti pirmojo, kad suprastumėte antrąjį. Kūrėjai, remdamiesi tikra istorija, pasakoja apie bylą, kuri sulaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Trečioji istorija turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kartelė iškelta labai aukštai, tad su nekantrumu laukiu naujojo sezono.

Kaip ir nurodoma pavadinime, antrojo sezono siužetas skiriamas garsaus dizainerio Gianni Versace nužudymui. Ir ne kiek jam, o kiek jį nužudžiusiam žudikui Andrew Cunanan, kuriam Gianni tapo finaline auka jo žudymų istorijoje. Kadangi iki tol šios istorijos nežinojau, nė nenumaniau, ko tikėtis. Todėl pasistengsiu neišsiplėsti apie siužetą, rašydama šį savo įrašą, nes galbūt kas nors užsinorės irgi patirti tokį atradimo malonumą kaip ir aš. Beje, jau peržiūrėjusi pusę serijų internete perskaičiau, kad kai kurie rekomenduoja šį sezoną pradėti žiūrėti nuo aštuntos serijos atbuline tvarka iki pirmosios, o tuomet įsijungti devintąją. Taip, man kiek užtruko susivokti, kad viskas vyksta nuo paskutiniojo įvykio iki anksčiausiojo gan tvarkingai, be jokių grįžinėjimų pirmyn atgal, tai logikos tame patarime yra. Kita vertus, sekti istoriją nuo galo turi savo privalumų – yra daugiau erdvės spėlionėms, kas vyko praeityje, kokios Andrew tokio elgesio priežastys, kaip kai kurie žmonės susiję ir t.t.

Iš pažiūros atrodo, kad pirmojo ir antrojo sezono bylos ypatingos tik tuo, kad jų centre atsiduria žymūs žmonės. Tik tiek, kad pirmoje istorijoje įtariamasis buvo visiems pažįstamas sportininkas, o čia žymus dizaineris atsidūrė aukos vietoje. Bet netrukus paaiškėja, kad šios bylos išryškina tam tikras visuomenės žaizdas, kurios bėgant metams, atsižvelgiant ir į pastarojo meto įvykius, niekur nedingsta. Nagrinėjant O. J. Simpson bylą, buvo daug dėmesio skiriama požiūriui į juodaodžius, rasizmui, stereotipų apie nusikaltimų ir odos spalvos koreliaciją. Tuo tarpu G. Versace byla atkreipia dėmesį į homoseksualius žmones, jų padėtį paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje. Serialo metu nuskamba daug taiklių frazių apie Andrew paiešką – jo intensyviau buvo pradėta ieškoti tik tuomet, kai jo aukomis tapo ne kažkokie niekam nežinomi asmenys, bet daug pinigų ir svarbią padėtį visuomenėje užimantis žmogus.

Kurį laiką negalėjau žiūrėti daugiau nei poros serijų vienu metu. Ne todėl, kad būtų neįdomu, bet dėl to, koks nemalonus tipas buvo Andrew. Darren Criss vertas visų apdovanojimų ir liaupsių, kurias gavo suvaidinęs šiame seriale. Andrew – patologinis melagis, manipuliacijų meistras. Vaidmuo įtikinamas, įsimenantis ir ilgai nepasimiršiantis. Įtariu, kad ateity sutikusi jį kokiame nors filme ar seriale turėsiu sutelkti visas pastangas, kad išmesčiau iš atminties jo psichopato vaidmenį.

Vos devynios serijos, bet nesinorėjo nei daugiau, nei mažiau, nes visa istorija sutalpinta tiesiog puikiai. Pasakojimas prikausto dėmesį, sukelia pačius nemaloniausius jausmus, atskleidžiama kiekvienos aukos istorija, emocijos vietomis veržėsi per kraštus. Žiūrint paskutinę seriją buvo gaila net paties Andrew, tad šlykščių žmonių buvo tikrai daugiau nei vienas šiame seriale.

10/10

American Crime Story. The People v. O.J. Simpson (2016) (1 sezonas)

Dar vienas puikus serialas. Kol kas du sezonai, trečiasis bus rudenį. Kiekviename sezone – vis kita istorija, tad jei ateity žiūrėsiu kitus sezonus, aptarsiu atskirai. Kol kas spėjau peržiūrėti tik pirmąjį – The People v. O.J. Simpson.

Prie True crime esu prisilietusi labai mažai. Tikriausiai labiausiai esu išnagrinėjusi The Monster, nes po to ir dokumentinį filmą žiūrėjau, po to vis dar neperžiūrėta dokumentika kompiuteryje guli apie All Good Things ,,herojų“, na, ir pastebiu, kad vis dažniau pasižymiu dar ką nors iš tos serijos… Kodėl apie tai prakalbau? Ogi todėl, kad šis serialas atkuria realiai buvusias ir visuomenės nemenko dėmesio sulaukusias bylas. Pirmasis sezonas skirtas O. J. Simpson – garsus amerikietiško futbolo žaidėjas apkaltinamas savo buvusios žmonos ir su ja buvusio vyriškio nužudymu. Kol aukas atstovaujanti pusė bando įrodyti tiesą, remdamasi DNR ir kitais žmogžudystės vietoje rastais įrodymais, iškapstydami tam tikrus faktus iš kaltinamojo praeities, O. J. Simpson gynėjai ieško, kaip įrodyti jo nekaltumą.

Daug plėstis nesinori, nes neverta atskleisti detalių nežiūrėjusiems, bet šio serialo stiprybė yra ta, kad žiūrint sulig kiekviena serija ir pati nežinodavau, kuria puse tikėti. Faktai sumaišomi su galimomis teorijomis, kaip iš tiesų viskas galėjo būti, daug dėmesio skiriama pašalinėms temoms, kurios paaštrėja būtent bylos metu. Labai įdomu stebėti kovą, kuri net neaišku, kiek buvo O. J. Simpson kova,o kiek kitų, norinčiųjų pergalės dėl visai kitų priežasčių. Įtempta, o nežinant realios istorijos – dar ir intriga išlieka iki pat pabaigos. Atskleidžiama tuometinė situacija Amerikoje, požiūris į juodaodžius, policijos pareigūnų elgesys su jais, naudojimasis odos spalva tam, kad būtų pritrauktas reikiamas dėmesys. Spalvingi veikėjai, charakteriai išplėtoti taip, kad įdomu stebėti kiekvieną.

Pabaigoje papasakojami kiekvieno veikėjo likimai, taip padedant tašką šiame puikiame sezone.

9/10

 

Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga

Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų“. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ “ tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii“ perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti“ Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

American Horror Story. Coven (3 sezonas)

Pagaliau užbaigiau ir trečiąjį American Horror Story sezoną, pasakojantį apie raganas. Raganų valdytoja po truputį suvokia prarandanti galias, o jos kūnas vis labiau silpsta. To priežastis yra tik viena – kažkuri iš su ja name gyvenančių raganų yra būsimoji valdytoja. Ir tai tik viena bene svarbiausia siužetinė linija, nes, kaip ir visuomet, siužetas nusikels ir į praeitį, o dabarty atsiras ne vienas įdomus personažas, keliantis grėsmę kitiems.

Kaip ir pirmus du sezonus, taip ir šį pradėjau žiūrėti tuomet, kai jis buvo pradėtas rodyti, tačiau pirmoji serija visai neužkabino ir galiausiai jį palikau ateičiai, kol galop per šį mėnesį kone visą ir peržiūrėjau.

Šiame sezone pasirodo nemažai senbuvių: Evan Peters, Jessica Lange, Lily Rabe, Sarah Paulson, Frances Conroy, Taissa Farmiga, Denis O’Hare. Prie jų prisijungia šįkart tokie garsūs vardai kaip Emma Roberts bei Kathy Bates.

Burtai, intrigos, paslaptys – viso to netrūksta visose 13 serijų. Tačiau labiausiai žavi per visus tris sezonus išlaikyta tokia pati atmosfera, kinematografiniai aspektai, kurių apibūdinti nelabai moku, tik pamėginsiu: kameros darbas, nufilmavimo kampai, o taip pat ir muzikinis takelio priderinimas prie siužeto – visa tai išlikę nuo pat pirmojo sezono pirmosios serijos. Vien dėl to tikriausiai žiūrėsiu ir visus ateinančius sezonus (na, ketvirtasis bent jau tikrai bus ir rodys mums, jei gerai supratau, cirką). Pakako čia ir žiaurių scenų, žarnų, pjaustymų ir žudymų. Gan ryškiai parodyta ir praeity vyravusi juodaodžių vergovė, atskleista ,,visu gražumu“, kur kas baisiau nei rodyta pastarojo meto filmuose šia tematika (tik AHS gali tokių baisybių prigalvoti ir šėtoniškų personažų primąstyti).Tačiau šis sezonas man pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nėra jis blogas, tačiau sudomino mane tik antroji sezono pusė, nors ir tai pagalvojus, įdomiausios buvo dvi paskutinės serijos. Kitose serijose sudomindavo tik kai kurios scenos ir siužetiniai vingiai, bet visumoj siužetine prasme man viskas atrodė silpnai. Manyčiau nemažai gadino personažų charakteriai. Kathy Bates, Lily Rabe savo rolėmis išsiskyrė iš visų ir jas stebėti buvo įdomu. Tuo tarpu kitos veikėjos (na, visgi didžiąją dalį veikėjų sudarė moterys) erzino savo verksmais, dejonėmis. Ir nors vadyba visų įtikinama, bet patys personažai skystoki, na, išskyrus dar Emmos Roberts, bet ji atliko vaidmenį tos, kurią pačią pirmą mirusią matyti norėjau. Apskritai, raganos nedažnai mane domina filmuose, kadangi viskas labai jau paprasta: burtažodis viską pakeičia. Šiame seriale nepatiko taip dažnai naudotas prikėlimo iš numirusiųjų burtas: rodos, nužudė, gal ir gaila pradžioje, bet na, jei jau taip nutiko, tai ir palikite. O čia jei ne toje pačioje, tai kitoje serijoje – ir vėl gyvas. Tai šiuo aspektu priminė The Vampire Diaries, kur erzinantys veikėjai vėl ir vėl prikeliami.

Tikiuosi, kad kitas sezonas bus geresnis. O šiam rašau 7/10

Rež.: Brad Falchuk, Ryan Murphy, vaidina: Evan Peters, Jessica Lange, Lily Rabe, Sarah Paulson, Frances Conroy, Taissa Farmiga, Denis O’Hare, Emma Roberts, Kathy Bates, 2013-2014 m., JAV, 13 epizodų, ~45 min

American Horror Story. Asylum / Amerikietiška siaubo istorija. Beprotnamis (2 sezonas)

Kadangi antrojo sezono siužetas visai kitas bei su kitais veikėjais, nutariau daryti atskirą įrašą. Apie pirmąjį sezoną, kuris man paliko tikrai gerą įspūdį, rašiau čia.

Šį kartą yra nusikeliama į 1964-uosius, į sesers Džudės vadovaujamą beprotnamį. Už beprotnamio sienų nepraslysta nė viena paslaptis, kurių ši įstaiga bei joje gyvenantys ar dirbantys žmonės turi nemažai. Tačiau viską sudrumsčia jauna žurnalistė Lana Vinters, atvykusi į šią vietą daryti reportažo.

Kaip jau buvau minėjusi kažkuriame savo įraše, pirmos dvi ar trys šio sezono serijos mane nuvylė ir jau maniau, kad taip ir nesudomins manęs jis. Tačiau vos prisėdusi jau šiais metais, tiesiog nebegalėjau atsitraukti ir nesugebėjau nieko kito veikti, kol neperžiūrėjau visų likusių serijų (berods iki vienuoliktos). Na, o kitų teko laukti, net ir šiandien ryte kėliausi su mintimi, kad pirmas dalykas, ką padarysiu, tai pažiūrėsiu finalinę šio sezono seriją. Ir galiu pasakyti tvirtai: šis sezonas ne ką prastesnis už pirmą.

Tačiau verta pridėti, kad abu sezonai tikrai skiriasi. Išlaikoma ta pati nuotaika, tas pats vizualinis pateikimas (ar kaip tai vadinti), kuris man labai patinka, tiesiog galiu pasakyti, kad žiūriu, ir jaučiu, kaip viskas nufilmuota, pateikta kokybiškai, savitai. Mistikos išliko tiek pat daug, nemažai likę tų pačių aktorių, tačiau jų personažų istorijos- visai kitos. Tad kas čia tokio skirtingo? Kraujo ir šlykštybių kaip ir buvo pirmajame sezone, bet šiame jų gerokai daugiau (o gal taip tik pasirodė, nes nuo pirmojo sezono praėjo metai?), tačiau nebėra vaiduoklių, vietoj jų atsirado kitų mistinių būtybių, mutantų ir dar visokiausių padarų. Taip pat, žaidžiama ir žmogiškuoju faktoriumi, nes bus čia ir serijinis žudikas. Mistinių įvykių tikrai netrūks, tačiau, kas svarbiausia, jų nebus per daug- tiek, kiek reikia, todėl visas siužetas nepraras realistiškumo.

Įdomūs charakteriai, siužeto vingiai, veikėjų istorijos. Beje, kaip ir pirmajame sezone, taip ir šiame yra įvelti keli realiai egzistavę personažai. Kad ir Ana Frank bei žymusis žudikas Odaveidis (Leather Face) (taigi, žymusis ,, Kruvinų žudynių Teksase“ veikėjas iš tiesų egzistavo) – aišku, to, kas pasakojama apie juos seriale, už gryna pinigą imti nereikėtų.

Įtraukiantis, nenuspėjamas, niūrus, beprotiškas, brutualus, vietomis netgi šlykštus- tokiais epitetais galiu pavadinti šį serialą, tačiau taip pat galiu teigti, kad neįmanoma jo nežiūrėti.

Su nekantrumu laukiu naujojo sezono, kuris bus, telieka sulaukti rudens.

P.S. Jei neklystu, tai serijų trukmė kiek sumažėjusi.

9/10

Rež.: Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Jessica Lange, Evan Peters, Zachary Quinto, Sarah Paulson, Dylan McDermott, Joseph Fiennes, 13 epizodų, 2012-2013, JAV.

American Horror Story / Amerikietiška siaubo istorija (1 sezonas)

Pati nesuprantu, kodėl šį serialą užbaigiau žiūrėti tik šiandien. Pradėjau jį žiūrėti ,,su visais“, t.y. rudenį, kai tik pasklido pirmoji serija po interneto platybes. Patiko taip, kad nusprendžiau žiūrėti jį toliau, tačiau taip jau nutiko, kad sugrįžau prie jo tik vasarą..

Šeima (Vivjen, Benas ir jų paauglė dukra Violeta) atsikrausto į namą manydami, kad šis persikraustymas sutvirtins irstančią šeimą. Tačiau jie net nenumanė, kad šiame name vaidenasi, o jo praeitis- tamsi ir kupina mirčių.

Tai visai kitoks serialas nei kiti, kuriuos žiūriu ar kada nors žiūrėjau. Iš tiesų, idėja įdomi ir, mano nuomone, išpildyta labai gerai. Nuo pat pradžių žiūrovams paliekama vis daugiau klausimų, tačiau svarbiausia tai, kad po truputį į juos yra atsakoma. Tiesa, visgi lieka klaustukų pabaigus sezoną, bet taip ir turi būti.

Rodoma ne tik dabartis, bet ir praeitis: buvusieji namo gyventojai ir jų likimai. O jų istorijos ne  mažiau įdomios nei dabartinių namo šeimininkų.

Patiko man tai, kaip pateikti vaiduokliai. Jie- visai tokie pat kaip žmonės, turintys jausmus, vieni geresni, kiti blogesni, o svarbiausia- jei patys to nori, gali pasirodyti gyviesiems. Jie atrodo lygiai taip pat kaip gyvieji, jei nežinotum, net neatskirtum, kur gyvas, o kur miręs. Ir man tai patiko. Taip daug geriau nei kad būna siaubo filmuose, kai vaiduokliai pasirodo staiga, netikėtai ir dar su kokia nenatūralia baisia išvaizda.  Tai nėra siaubo filmas, nors kraujo ir žudynių, neslėpsiu, jame tikrai netrūks. Beje, ne viskas šiame filme išgalvota. Manau, kad žiūrėjusiems įstrigs Elizabeth Short, kurios kūnas po mirties buvo ypač išdarkytas. Tai- tikrai egzistavusi moteris, kuri taip buvo nužudyta ir po mirties ji buvo praminta ,,The Black Dahlia“ (Juodasis jurginas, nors lietuviai filmą ir knygą, kurių ašis- ši žmogžudystė, išvertė kaip Juodoji orchidėja). Nenustebčiau, jei ir kitos istorijos pasirodytų ne visai iš piršto laužtos.

Šeima pasirinkta tikrai gerai. Vyras- psichoterapeutas, žmona- tik vos ne vos sutikusi čia atsikraustyti ir pabandyti susitaikyti su vyru, kuris jai buvo neištikimas, dukra- užsidariusi savyje paauglė, kuriai vienintelei, rodos, patinka šis namas. Visi trys- daugiau mažiau palūžę ir turintys savų psichologinių problemų, nors tikriausiai ir pati laimingiausia šeima nebūtų, taip pat kaip ir jie, iš karto pastebėję, kad kažkas ne taip šiam namui. Kaimynė Konstansa, namo tarnaitė Moira (tiesa, taip ir nesupratau vieno su ja susijusio dalyko.. Arba kažką praleidau, arba iš tikrųjų to taip ir nepaaiškino), Konstansos sūnus Teitas- tai tik keli personažai, kurie nuo pat pirmos serijos pasirodo įtartini, nors visgi Konstansa turi daugiausiai paslapčių ir jos gyvenimo istorija- įdomiausia.

Kuo labiau artėjo pabaiga, tuo viskas darėsi kad ir aiškiau, bet beviltiškiau. Kaip viskas baigsis?- šis klausimas pats svarbiausias. Kiekviena serija įdomi ir nenuobodi, atmosfera sukurta tikrai puikiai, tai serialas, kuris įtraukia, o pasibaigus paskutinei serijai ateina vienintelis noras: kuo greičiau sulaukti antrojo sezono, kuris pasirodys jau rudenį.

Beje, nuo rudens pirmąjį šio serialo sezoną bus galima išvysti per tv3, tik numanau, kad laikas tikrai nebus iš patogiųjų. Beje, tas pats kanalas nuo rudens ruošiasi rodyti ir man taip patinkantį New Girl (,,Naujokė“). Manyčiau, visai neblogai.

Rekomenduoju. 9/10

Kurėjai: Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Jessica Lange, Connie Britton, Dylan McDermott, Taissa Farmiga, Alexandra Breckenridge, Kate Mara, Denis O’Hare, 2011- …, JAV, 12 serijų

daina iš muzikinio takelio..