242> The Vow / Meilės priesaika

Neseniai susituokusi pora susižeidžia autoavarijoje netikėčiausiu momentu. Leo atsiperka tik keliais nubrozdinimais ir mikliai gyjančiomis mėlynėmis, o jo žmona Peidž atsiduria komoje. Gydytojai pakankamai greitai atgaivina moterį, tačiau ji absoliučiai nieko neprisimena iš pastarųjų 5-erių metų gyvenimo.

Kiek žiūrėjau, visokias meilės istorijas vertinu tikrai  labai skirtingai, nuo vieneto iki dešimtuko, tad matyt arba priklauso nuo nuotaikos, arba nuo tos istorijos pateikimo, nes iš dalies, juk visos meilės istorijos panašios.

Filmas paremtas tikra istorija, pabaigoje sužinosime, kad pora, kuri įkvėpė šį filmą, susituokė ir susilaukė dviejų vaikų, nors moteriai atmintis taip ir negrįžo. Ar grįžo atmintis filmo veikėjai- pažiūrėkite ir pamatykite.

Filmas skirtas absoliučiai moteriškajai auditorijai. Ganėtinai saldus ir romantiškas filmas, o porelė iki avarijos buvo iki skausmo laiminga ir ideali, be jokių pykčių, balso kėlimų ir nesutarimų. Ir ką gi, po avarijos Peidž neprisimena būtent to laikotarpio, kurį ji praleido su mylimu Leo. Ji galvoja, kad tebėra susižadėjusi su kitu vyru, baigė teisę (o iš tiesų ją metė) ir puikiai sutaria su tėvais. Tačiau net ir pastarasis dalykas- ne tiesa. Bet tėvai pasinaudoja tokia jos padėtimi ir visaip lenkia į savo pusę. Todėl mane jie pykdė. Nebendravo jie šitiek metų, o dabar bando ją įtikinti, kad tikrasis gyvenimas yra tas, kurį ji leido su jais, o ne vyru. Na, o vyrelis bando visaip jai padėti atsiminti jų kartu praleistą gyvenimą..

Tai va, didesnes emocijas man kėlė būtent Peidž tėvai, kurie vaidino, kad jokių nesutarimų nė nebuvo. O pati meilės istorija.. Kai kurios vietos buvo tikrai mielos, bet šiaip viskas pernelyg gražu. Eilinį kartą paburbėsiu, kad nemėgstu Ch. Tatum, nors kažkodėl filmus su juo vis tiek žiūriu. Užtat man patinka Rachel McAdams. Miela aktorė, tik norėtųsi ją pamatyti kitokiuose vaidmenyse nei kad esu įpratusi matyti. Na, juk vieną dieną jai nebetiks romantiniai filmai..

Pabaiga banaloka, bet ai, man ji patiko.

5/10

Rež.: Michael Sucsy, vaidina: Rachel McAdams, Channing Tatum, Sam Neill, Jessica Lange, 2012 m., JAV, Brazilija, Prancūzija, Australija, Didžioji Britanija, Vokietija, anglų k., 104 min

234> The Piano / Pianinas

19 amžiaus vidurys. Nebylė Ada kartu su maža dukra ir mėgstamu pianinu palieka gimtąją Škotiją ir kraustosi į kitą pasaulio kraštą, į Naująją Zelandiją, kur jos laukia būsimas vyras Stiuartas. Jis atsisako pianino. Pianinas paliekamas krante. Stiuarto kaimynas Beinsas, panašus į laukinį, atveža pianiną, pakeičiantį Adai balsą, pas save į namus. Ji gali pianiną susigražinti, jeigu ateis Beinso mokyti groti juo.

Visuomet yra priežastis, kodėl norime pamatyti vieną ar kitą filmą. Priežastis, kodėl norėjau pažiūrėti aš šį filmą, net ir man kartais atrodo juokinga, na, bet yra kaip yra. 1994-aisiais Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį gavo Anna Paquin (geriausiai žinoma kaip Sukė iš True Blood). Paskaičiuokime: kaip tik šiandien jai sukako 30 metų, vadinasi, kai gavo Oskarą, jai tebuvo 12 metų. Taigi, mane ir suintrigavo, kuo ji pakerėjo komisijos narius, kad gavo šį Oskarą. Apie ką šis filmas prieš žiūrėdama net nesidomėjau.

Bet ir džiaugiuosi, kad nors tokiu būdu sužinojau apie šį filmą. Jei skirčiau nominacijas filmams, tai šiam be abejonės skirčiau Metų atradimo. Yra tokių filmų, apie kuriuos kalba ir giria visi, taigi net ir nebūna keista, kad ir jie man daugiau mažiau patinka. Bet kai atsiranda filmas, va toks iš niekur, apie kurį niekur jokių atsiliepimų nebuvau atsitiktinai radusi, ir sudomina bei palieka įspūdį, tiesiog būtina jį kaip nors išskirti iš kitų.

Taigi, kas patiko.. Visų pirma, vizualinis vaizdas. Tie vaizdai prie vandenyno apskritai pasakiški, bet ir visa kita gamta, nesvarbu, kokios stichijos besiaustų, atrodo labai gražiai. Be abejo, patiko kostiumai. Kiek vargo moterys turėdavo, kol užsivilkdavo suknelę, bet rezultatas tikrai atperka visą vargą. Prie vizualinio vaizdo prisideda ir patys aktoriai, jų elgesys, judesiai.. Pagr. veikėja Ada paliko įspūdį: jos judesiai lėti, tačiau itin plastiški ir apgalvoti. Kadangi ji nebylė, savo jausmus turi rodyti veido mimikomis ir mostais. Šitai jai pavyko.

Muzikinis takelis labai derėjo prie viso siužeto, rodomų vaizdų. Tikriausiai nesuklysiu, kad visa muzika atliekama būtent pianinu, o man visuomet gera jo klausytis. Ši muzika prisideda prie filmo meniškumo, dera prie veikėjų elgesio, jų jausmų.

Kalbant apie Anną Paquin, dėl kurios ir pažiūrėjau šį filmą, tai iš pradžių pasirodė, kad visai nepanaši ji į dabartinę save. Bet vėliau ėmiau pastebėti tas pačias veido išraiškas ir rasti panašius veido bruožus. Labai miela mergytė pasirodė. O jos vaidmuo- tikrai atsakingas..

Na, ir galop turiu šį tą pasakyti apie siužetą. Reikia nusiteikti rimtam, niūriam filmui. Tai filmas apie meilę: meilę žmogui, meilę muzikai, meilę gyvenimui. Veiksmas ganėtinai lėtas, nėra daug įvykių. Keičiantis vaizdams, keitėsi ir mano nuomonė apie pagr. veikėjus, jų lūkesčius ir veiksmus. Jei iš pradžių dar supratau, kodėl ji tai daro, tai vėliau nesuvokiau, kaip situacija gali taip drastiškai pasikeisti. Na, bet visko būna. Kulminacija- tikrai netikėta, gan žiauri, bet, kita vertus, puikiai sugalvota.. Paskui besirutuliojantys įvykiai nebeatrodė tokie svarbūs, žiūrėjau ir jaučiau, kad taip ir turėjo nutikti, kad tai- savaime suprantama..

Švelnus, muzikalus filmas. Siūlau pabandyti pažiūrėti.

8/10

Filmas laimėjo 3 ir dar nominuotas 5 Oskarams

Rež.: Jane Campion, vaidina: Holly Hunter, Harvey Keitel, Sam Neill, Anna Paquin, 1993 m., Australija, Naujoji Zelandija, Prancūzija, anglų k., 121 min