Archyvas

Archive for the ‘Sam Trammell’ Category

True Blood / Tikras kraujas (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


TRUE-BLOOD-Season-7-Poster-1True Blood su žiūrovais atsisveikino pernai, tačiau paskutinį sezoną peržiūrėjau tik per porą pastarųjų dienų. Tai vienas paskutinių serialų, kuriuos pradėjau dar mokyklos laikais žiūrėti, taigi, jis išliks kaip to laikotarpio laisvalaikio dalis.

True Blood – serialas, pastatytas pagal itin populiarią Ch. Harris knygų apie Sukę Stekhaus seriją. Tuomet, kai pas mus, jei neklystu, vampyrų mada gal tik po truputį skynėsi kelią, pasaulis alpo dėl ,,Saulėlydžio“ veikėjų, Sukės ir Bilo meilės peripetijų. Tuomet ir pasirodė šis serialas, kurį rodė kanalas, pasižymintis serialų, kurie verti žiūrėjimo, gausa. Taip, tai HBO. Po metų pasirodęs ,,The Vampire Diaries“, kurį visiems laikams apleidau, kone padalijo žiūrovus į dvi dalis: vieni žiūrėjo True Blood, tuo tarpu kiti jį kritikavo ir negalėjo atsiplėšti nuo The Vampire Diaries.

Taip, True Blood turi specifinių bruožų, dėl kurių daug kas nusprendžia jau po keleto serijų jį apleisti. Jų kalba – buitiška, įdomus ir neįprastas akcentas, daug keiksmažodžių, kurie skamba itin natūraliai. Aktoriai – tikrai ne iš gražiausiųjų rinkimų paimti. Jei, pamenu, įsijungusi TVD galėjau pasakyti, kad tiesiog nėra nė vieno, kuris būtų nors truputį nesimpatiškas, šiame seriale simpatiškesnio veido turėjau ilgokai ieškoti. Tačiau taip kaip būna ir susipažįstant su žmonėmis, kai gerai jį pažįsti (o jei dar ir patinka jis), tai ir išvaizda tampa patraukli (ar atvirkščiai – jei nepatinka, tai ir simpatiškumas išnyksta). Dar, kas sutrikdo kai kuriuos žiūrovus (bet ne tuos, kurie yra matę ne vieną HBO serialą), yra sekso scenos. Bent jau pirmuosius tris sezonus, jų buvo išties daug, po to jų apmažėjo, padaugėjo kitokio veiksmo. Ir reta sekso scena – su degančiomis žvakėmis, meilinimaisiais, ilgais mirksėjimais ir pan. Greitai, atvirai, be jokių pagražinimų ar slėpimųsi po antklodėmis. Galbūt todėl True Blood paprastai pamėgsta, kiek teko pastebėti, kiek vyresnio amžiaus žmonės, o štai TVD išlieka paauglių favoritu. Galop, dar vienas patikęs bruožas, kuris išskiria šį serialą iš kitų romantinių vampyrinių dalykų (a.k.a. knygų, filmų), yra pakankamai šlykštus vampyrų nužudymas. Pirmus kartus tai, kuo tampa nužudyti vampyrai, kėlė nemalonius jausmus, tik kiek vėliau jau pripratau. Ir, o taip, čia visi žino, kad vampyrai egzistuoja. Iš karto lengviau gyventi ir mažiau malimosi dėl ,,sakyk-negaliu pasakyti“.True-BloodDotNet_Season2_115

Kadangi užsiminiau apie knygas, reiktų paminėti tai, kad serialas siejasi daugiau mažiau su trimis ar keturiomis dalimis, vėliau serialas pradeda eiti savo vaga, o knygos – kita. Kiek tai gerai, nežinau. Dėl pabaigos gal ir neblogai, nes, kiek žinau, jos skiriasi (paskutinė knyga kol kas neskaityta liko). Dėl siužetinių linijų – kaip kada. Bet iš esmės serialas išlaikė dėmesį visus septynis sezonus, tad kibti visai nesinori dėl atitikimo su literatūra. Bet taip, tai ne Game of Thrones (kur, beje, irgi neatitikimų, nors ir smulkių, bet daugėja), todėl galite ir neskaityti knygų. Nors skaitymas dar niekam nepakenkė.

Siužetą trumpai papasakoti sunku. Ypač, kai tai septynerius metus ėjęs serialas. Tačiau trumpai tariant tai serialas apie Sukę Stekhaus, padavėją, dirbančią ,,Pas Merlotę“ bare Bon Tono miestelyje. Ji gyvena pasaulyje, kur vampyrai yra visuotinai pripažinti, jie geria sintetinį kraują ,,Tikras kraujas“, nors prie progos neatsisako ir žmonių. Viskas prasideda, kai vieną dieną į barą užsuka Bilas Komptonas – į miestelį neseniai atsikraustęs vampyras. Sukei jis patinka iš pirmo žvilgsnio, nes, kitaip nei žmonių, jo minčių ji negali girdėti. Netrukus Suke žavėtis ims ir Šrivporto šerifas vampyras Erikas. Laikui bėgant Suke žavėsis (o ir ji rodys dėmesį) dar ne vienas vyriškis. Tačiau romantika gal tik pradžioje užima daugiau dėmesio, kuo toliau, tuo mažiau rodoma meilės. Penktajame sezone apskritai vyrauja vampyriška politika, o šeštajame visas dėmesys – tikėjimui (taip, skamba keistai, o sezonas dar keistesnis). Apskritai, kalbant apie siužetą, man jis labai patiko dėl veiksmo: visuomet kas nors vyko, daug visokių paranormalių dalykų, kiekviename sezone – vis kas nors naujo. Taip pat, harmoningai suderintas veiksmas su humoru. Kiek teko skaityti internete, kai kurie žiūrovai ir parodijų nemažai pastebi, o aš tik galiu pritarti: kartais iš tiesų žiūrint toks jausmas, kad jie juokiasi iš savęs, tam tikrų stereotipų ar klišių, be kurių ir šis serialas neapsieina.Trueblood3

Serialas nėra ilgas. Penki sezonai turi po dvylika serijų, o likę dar du – po dešimt. Be to, šio serialo rodymo laikas buvo puikus – vasara. Tuomet, kai visi žiūrimi serialai ,,atostogauja“, į eterį ateina ,,True Blood“, kuris būdavo viena iš priežasčių, kodėl verta laukti vasaros.

Apie personažus kalbėti galima nemažai. Čia veikia ne tik jau minėtieji Sukė, Bilas, Erikas, bet ir nemažai miestelio gyventojų, taip pat, Eriko amžina palydovė Pem, keletas keliems epizodams ar sezonams pasirodžiusių personažų.

Kaip jau įprasta, centre – visų numylėtinė, kuriai bėda seka viena paskui kitą, o kiti bėga jos gelbėti ir taip rizikuoja savo kailiu. Sukė amžinai patenka į įvykių sūkurį, kurio pasekmė – įvairūs sumušimai, patekimas į ligoninę ar į situaciją, kai, rodos, kad niekas nebeišgelbės ir jai teks mirti. Paskui ją visuomet lekia amžinai ją įsimylėjęs gerasis vampyras rimtu veidu Bilas, žavingasis blogiukas Erikas – ir čia tik pradžioje. Esu tikriausiai jau minėjusi kur nors, kad Erikas – mano mylimiausias personažas dėl savo sarkazmo, ne visuomet teisingų ir gerų pasirinkimų bei didžiulio pasiaukojimo, kuris priverčia net savo išdidumą paminti. Apskritai, Erikas – tas Sukės vaikinas (ok, truputį spoilinu, bet gal ir taip aišku, kad anksčiau ar vėliau, jie nors trumpam bus kartu?), kuris iš visų jos turėtų man labiausiai patiko. Tuo tarpu Bilas man nepatiko ir džiaugiausi, kai vienu metu jo iš viso beveik nerodė – toks jis buvo nereikšmingas. Ir tik paskutiniame sezone pagaliau jis mane palaužė, buvo įdomu jį stebėti, jo prisiminimus, reakcijas, mintis. Nemažai eterio laiko užėmė ir Sukės brolis Džeisonas – mergišius, lakstantis paskui kiekvieną sezoną. Jo personažas, kitaip nei daugelis kitų, per šiuos septynis sezonus augo ir keitėsi, todėl, kaip dabar galvoju, tapo bene labiausiai išvystytu. Nes kiti daugiau mažiau stovėjo vietoje ar galiausiai buvo ,,pritempta“, kad štai, kaip pasikeitė jų mąstysena, nors jau kažkada pradžioje jie apie tai mąstė.True-Blood-1-00011

Kaip įprasta pastaruoju metu, turi būti nors vienas homoseksualas seriale – toks yra įmantrusis Lafajetas, vėliau išaiškės ir dar keleto netradicinė orientacija. Tara – geriausia Sukės draugė, kuri man žavesio niekad nekėlė, kažkaip tos geriausios draugės serialuose man niekad nelimpa. Vertėtų paminėti ir iš tokių ilgiau pasiliekančių, tačiau daug vėliau pasirodančių personažų, ir Alsidą (dar vienas antipatiškas personažas, kuris paskutiniame sezone vis vien sugebėjo išspausti emocijų iš manęs), ir Džesiką – bene simpatiškiausią merginą seriale, kuri lyg iš senų laikų nužengusi su savo blyškia oda ir ryžais plaukais. Ir taip, Semas Merlotė – nuolatinis veikėjas, buvęs tikriausiai nuobodumo viršūne.

O kaip gi Sukė? Ji nuo pat pradžių parodo, kad seriale neužteks vien tik vampyrų. Juk ji – ta, kuri skaito žmonių mintis. Ir vėliau paaiškės, kad bus ir vilkolakių, ir pavidalo keitėjų, ir ko dar tik nori. Grįžtant prie pagrindinės veikėjos, tai ji, kas irgi nestebinti turėtų, visada pasimetusi tarp vyrų. Šeštame sezone tai jau pradėjo labai erzinti (per dešimt serijų pakeisti trys vyrai!), septintame irgi erzino, kad ji visus taip myli, ir ją visi vyrai taip myli, ji dėl kiekvieno verkia, dėl kiekvieno bėga, rizikuoja savimi ar kitais. Tačiau ši veikėja visgi turėjo kažkokį cinkelį, dėl kurio vis tiek buvo man įdomu ją stebėti ir noro, kad galop ją pribaigtų kas nors, nebuvo.

Vertinant sezonus, galiu pasakyti, kad mažiausiai sužavėta likau antruoju. Penktajame istorija atrodė kiek nusiritusi, todėl šeštasis sezonas man tapo didžiausia staigmena – jis man labai patiko, kad ir ne nuo pirmos serijos užkabino. Nors kaip tik šeštasis sezonas daug kam pasirodė visiškai nesąmoningas ir nelogiškas. Na, o paskutinis – septintasis – man buvo ilgas, liūdnas atsisveikinimas su personažais, su šiuo serialu. Daug netekčių, susitaikymų, apgalvojimų ir galiausiai – pati pabaiga, kuri tokia žavinga pasirodė. Ne visi iki galo liks, tačiau tie, kurių nebebus, išeis prasmingai (išskyrus vieną, išeinantį sezono pradžioje).

Ir vis dėlto, tai yra stiprus serialas. Jis išlaikė savo formatą, iki pat paskutinės scenos išliko ištikimas kurtų personažų charakteriams ir nesukūrė nelogiškų baigčių (vien ko su Eriku susijusi pabaiga verta!). Jis išlaikydavo dėmesį kiekvieno sezono metu. Ir nors jau užpernai buvo aišku, kad atėjo metas atsisveikinti šiam serialui bei užleisti vietą naujam, galiausiai jis išėjo iškelta galva.

Tai serialas, žymintis mano susidomėjimo serialais pradžią. Jis, kartu su Glee ir TVD įvedė mane į serialų pasaulį. Ir už tai turiu būti jam dėkinga.

O dabar, kai norėsiu prisiminti True Blood, matyt, įsijungsiu kokį nors filmą, kuriame vaidina šio serialo aktoriai. Ne visi jie daug kur vaidina, o dauguma – pagrinde antrarūšiuose ar trečiarūšiuose, tačiau bent jau Alexander Skarsgård turi išties puikių, kuo jau ne kartą įsitikinau.

Taigi, padėtas dar vienas taškas.

 8/10

Kūr.: Alan Ball, vaidina: Anna Paquin, Stephen Moyer, Sam Trammell, Ryan Kwanten, Alexander Skarsgård, Denis O’Hare, Anna Camp, Evan Rachel Wood, Christopher Meloni, Lynn Collins, Alfre Woodard, Alexandra Breckenridge, Ed Quinn, Grey Damon, Kevin McHale, Randy Wayne, Deborah Ann Woll, 2008-2014 m., JAV

753> The Fault in Our Stars / Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos (2014)

29 rugpjūčio, 2014 Parašykite komentarą

o-THE-FAULT-IN-OUR-STARS-570Rež.: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Sam Trammell, Willem Dafoe
2014 m., JAV, 126 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

O šiandien pažiūrėjau to paties pavadinimo garsiojo romano (kurį, beje, ir pačiai teko skaityti. Neatrodė šedevras, bet pakankamai graži istorija) ekranizaciją. Siužetas sukasi apie Heizelę ir Gasą (ar Augustą). Juos abu vienija ta pati diagnozė – vėžys, tik skirtingos rūšies. Nauja pažintis merginai vėl įkvepia noro gyventi.

Kaip ir vakar matytame Divergent, taip ir šiame vaidina Shailene Woodley bei Ansel Elgort, kuris minėtoje kino juostoje buvo S. Woodley vaidinamo personažo brolis. O šįkart jis – naujas draugas, o vėliau ir… Na, taip, nuspėti nesunku. Čia vaidina ir Willem Dafoe – kažkaip nejučia norisi lyginti vėl su Divergente, kur šalia jaunųjų aktorių buvo talentingoji K. Winslet. Tik tiek, kad W. Dafoe per gan trumpą turėtą laiką sukūrė visai įsimintiną personažą, kuris iš tikrųjų, įterptas man atrodo visai be reikalo, na, bet jei yra, tai yra. S. Woodley, kad ir vaidina ganėtinai natūraliai, manęs visgi iki galo neįtikino, kai tuo tarpu Ansel Elgort norisi pagirti. Žiūrėjau skeptiškai į parinktus aktorius dar tuomet, kai nebuvo pasirodęs nė vienas anonsas, todėl likau nustebinta, koks savas, nuoširdus ir išties turintis šarmo pasirodė Gasas. Malonu buvo į jį žiūrėti, mano nuomone, personažas buvo atskleistas būtent taip, kaip man jis atrodė knygoje.

Siužetą daugiau mažiau prisiminiau, ko neprisiminiau, tas buvo priminta, bet iš esmės, žinojau, ko galiu iš filmo sulaukti, tad tam ir nusiteikiau. Kad susigraudinsiu – buvo aišku kaip dieną, ir čia kalta ne tai, ,,kokia tai nuostabi meilės istorija“, bet pats ligos faktas ir tai, kad ši liga nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal charakterį, nei pagal ką kitą. Džiugu, kad filmo kūrėjai nemanipuliavo šio filmo tematika taip, kaip galėjo: esmė buvo veikėjų santykiai, jų dialogai, išgyvenimai, o ne sunkios scenos su chemoterapijos išvargintais, iš skausmo besiraitančiais, vemiančiais, išsekintais veikėjais (kaip pvz. My Sister’s Keeper, kuris, beje, man vis tiek tuomet patiko, kai žiūrėjau).

O pokalbiai smagūs, neretai ironiški ar net sarkastiški. Todėl klausytis neretai buvo įdomu, ypač, kai paliečiama nemažai temų. Žinoma, po ironijos ir juodo humoro kauke slepiasi bijantys mirties ir kaip niekas kitas gerai suprantantys, kad ji gali užklupti bet kurią dieną jautrūs jaunuoliai. Ir net nebūtinai mirties… Kiek laiko reikia, kad susitaikytum su kojos protezu, nuolat tampomu deguonies balionėliu ar stikline akimi? O kaip susitaikyti, kai žinai, kad visai greitai ir antroji akis bus pakeista į stiklinę? Ar kad būsi prikaustytas lovoje, negalėsi vaikščioti, jausi nepakeliamą skausmą, tačiau gydytojai paklausus, keliais balais vertini jaučiamą skausmą, parodysi devynis pirštus, nes dešimtą pasilieki dėl visa ko. Jei ateity skausmas bus dar stipresnis. Liūdna ir graudu.

Pati jaunuolių draugystė ir jos rutuliojimasis – banalus, dažnai saldus, bet buvo ne viena vieta, kai žiūrėjau ir galvojau: kaip tai gražiai atrodo. Banalumas juk irgi gali būti žiūrėtinas ir gražus, juk gali žiūrėti į banalybę ir jausti norą šypsotis, o ne raukytis dėl to, kokios čia nesąmonės vyksta, tikram gyvenime taip nebūna. Šiame filme buvo ir vienokių, ir kitokių scenų, tik gaila, kad neretai jausmas, kad tų mažiau patikusių banalių scenų buvo daugiau nei patikusių.

Atrodys, kad kartojuosi (nes ką tik aprašytoje Divergentėje trukmė irgi buvo minusas), bet negaliu nepaminėti, kad ,,The Fault in Our Stars“ pasirodė gerokai per ilgas. Man norėjosi daugių daugiausiai pusantros valandos (ar 1 h 40 min), bet ne dviejų valandų. Jau po pusės valandos galvojau, kad štai, jau galėtų suktis siužetas kažkokia įsimintinesne linkme, bet tuomet pažiūrėdavau į likusį laiką – pusantros valandos, ir suprasdavau, kad dar toli gražu, kol išsivystys į kažką rimčiau. Tempiama guma jautėsi ne vienu metu. Vietomis nebeįstengdavau išlaikyti dėmesį, jausdavau nuobodulį, kuris po kiek laiko apmažėdavo ir vėl ,,gyvendavau“ kartu su Heizele ir Gasu.

Kol kas imdb vartotojų reitingas 8,2 man atrodo didokas kaip tokiam filmui, bet galbūt žmonės yra išsiilgę paprastesnių, kad ir banalokų, meilės istorijų. Tuo labiau, kad už kokį nors A Walk To Remember šis dešimteriopai geresnis.

6/10