1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)

2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

556> My Life Without Me / Mano gyvenimas be manęs

Kai lietus nesitraukia jau kelinta diena, tai ir nuotaika kažkokia depresyvi… Pamaniau, kad tuomet ir filmo tokio reikia. My Life Without Me – tai filmas apie Aną, kuri sužino, kad serga vėžiu ir mirs maždaug po dviejų mėnesių.

Ne, tai ne tas filmas, kai vos ne visas veiksmas vyksta ligoninėje, pagrindinis veikėjas rodomas nusilpęs po chemoterapijų, spjaudosi kraujais, skutasi galvą. Ir ne tas filmas, kuriame pagrindinis veikėjas sumąsto išbandyti tai, ko galbūt taip ir nebūtų pamėginęs per visą gyvenimą. Viskas čia daug paprasčiau, bet todėl ir jautriau bei nuoširdžiau…

Ana nusprendžia niekam nepasakoti apie diagnozę. Ji ir toliau prižiūri savo dvi dukrytes, gyvena vagonėlyje savo mamos kieme su mylimu vyru. Ji naktimis dirba valytoja, o dieną atlieka įvairius ruošos darbus. Jos gyvenimas sukosi tik apie šeimą, tad diagnozė jai sumaišė viską. Taip, ji, kaip tikriausiai ir daugelis, rašėsi planą dalykų, kuriuos turi padaryti iki mirties, kai ką ir įvykdė, bet vis dėlto, šis tas įvyko ir, man bent jau taip pasirodė, visai neplanuotai, nors tame sąrašiuke tai ir atsirado. Jei jau norisi prisikabinėti, tai ir pabaiga – jau tokia saldi, jau viską taip sutvarkanti ir sudedanti į savo vietas, galbūt taip nebūna tikrovėje, bet vis dėlto, ir tokia gražiai ir paprastai pamokanti, kad mes turime džiaugtis tuo, ką turime, daryti tai, ko norime, negyventi kitų gyvenimo, neleisti, kad kažkas mus laikytų vietoje.. Kaip ir minėjau, žvelgiama tik į žmogų, ne tai, kaip liga iškamuoja žmogų. Tik į žmogų, jo mąstymą, veiksmus, elgesį.

Filmas lėtas, ramus, paprastas ir šiltas, viskas taip nuoširdu atrodo. Visai nereikia kažkokių stimulų, kurie garantuotai paskandintų visą peržiūrą ašarose. Ir tas užburia. Pabaiga vis vien sugraudina.

7/10

Rež.: Isabel Coixet, vaidina: Sarah Polley, Scott Speedman, Mark Ruffalo, 2003 m., Ispanija, Kanada, 106 min