Archyvas

Archive for the ‘Šarūnas Bartas’ Category

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I


Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

  • Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
    Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas“ variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
  • Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
    Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko“, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
  • Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
    Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
  • 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
    Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
  • Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
    Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
  • Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
    Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.