850> Venuto al mondo / Twice Born / Gimę mylėti (2012)

Rež.: Sergio Castellitto
Vaidina: Penélope Cruz, Emile Hirsch, Adnan Haskovic,
2012 m., Ispanija, Italija, 127 min
Žanras: romantinė karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, pasakojantis meilės istoriją karo fone. Skamba gražiai ir įdomiai. Gyrė aplinkui visi, kurie tik netingėjo. Tad nejučia ir pati įsijungiau, tikėdamasi, kad gal pagaliau galėsiu parašyti geresnį balą nei paskutiniu metu įpratau rašyti. Kurgi ne.

Stiprioji šio filmo pusė – pagrindinė aktorė. Fantastiška Penelope Cruz puikiai perteikė pradžioje – įsimylėjusios, vėliau – kenčiančios moters įspūdį. Iš tikrųjų, siužetinė linija, susijusi su jos begaliniu noru pastoti, buvo vienintelė, kuri graudino. Ir graudino būtent P. Cruz rodomos emocijos. Kiti aktoriai nusileido jai nemažai, gal kiek ryškesnis Adnan Haskovic. Bet ryškumo iš pagr. vyrišką vaidmenį atlikusio Emile Hirsch norėjosi daugiau – man jo vaidinamas personažas buvo absoliučiai neperprantamas, trūko aiškesnio jo jausmų rodymo. Neretai jo vaidyba mane erzino, nemačiau tarp jo ir P. Cruz vaidinamų personažų abipusės stiprios meilės, kurią lyg ir stengėsi parodyti.

Kulminacinė dalis, pabaiga – išties neblogai, taip rimtai, kiek netikėtai, tačiau nepersūdant užbaigta ir išaiškinta. Tačiau filmo metu vietomis buvo nebeaišku, į ką autorius koncentruojasi. Pradžia – lyg ir romantinis filmas, viskas puiku, gal kiek per greita, pirmoji jų naktis apskritai kiek sutrikdė – tas jo įsiveržimas, jos priešinimasis (?), galiausiai – ,,dabar tu jau tikrai mano“ (netiksli citata) – per daug pasirodė savinimosi, grubumo. Vėliau daug dėmesio skiriama pagr. veikėjos negalėjimui susilaukti vaikų. Kaip minėjau, ši tema buvo graudi, įtikinančiai pateikta, gan neprastai išplėtota: skausmas, poros santykiai, lūkesčiai ir jų neišsipildymas. Galiausiai, rodos, buvo prisimintas karas – iki tol tai tebuvo kuo tikriausias fonas – nereikalingas ir nereikšmingas pagrindinei siužetinei linijai. Tik vienas kitas dialogas, susijęs su tuo buvo. O einant pabaigos link buvo tarsi prisiminta, kad o, čia juk karas, reikia ir jį parodyti. Čia nutrūksta ir meilės istorija, tampa nebeaišku, kokie pagr. poros tarpusavio santykiai apskritai, kiek jie abipusiai, o kiek – vienpusiai, net nebesiimama jų nagrinėti, parodyti, koks santykis tarp jų buvo prieš išsiskiriant. Jie abu tarsi pasimeta kituose įvykiuose, kurie rodomi greitai, nesigilinant – vienas, du ir štai, jie jau skirtingose šalyse (kad jie nebe kartu, aišku nuo pat pradžių, todėl negalvokite, kad atskleidžiau tą, ko nederėtų žinoti pradedant žiūrėti). Ką jau kalbėti apie naują vyrą, kuris atsiranda Džemos gyvenime, sakyčiau, net per greitai, ypač, jei jos meilė Diegui buvo tokia jau stipri, kaip filme rodoma. Jei pradžioje intriga buvo keliama po truputį einant praeities prisiminimais tam, kad išaiškėtų žiūrovams, kas nutiko Diegui (ir kaip skurdžiai galiausiai tai pateikta), galiausiai pasirodo, kad toji intriga – tokia bereikšmė (taip atrodo dėl sprendimo atsakymui į šį klausimą, kuris kyla tikrai ne vienam žiūrinčiajam, skirti tiek mažai dėmesio, o ir, kaip minėjau, pateikimas skurdokas), nes atskleidžiama kur kas didesnė paslaptis, kuri, tiesa, kiek nuspėjama, kiek nelabai.

Susumuojant, filmo kinematografija yra neprasta, puiki P. Cruz vaidyba bei įtaigiai išplėtota negalėjimo susilaukti vaikų tema yra tai, dėl ko šį filmą žiūrėti verta ir kodėl visiškai nesinori jo ,,nurašyti“. Visgi ši Diego ir Džemos istorija manęs iki galo neįtikino, nejaučiau chemijos tarp jų, be to, atrodė, kad kūrėjai blaškėsi nežinodami, ką nori parodyti

7/10