Archyvas

Archive for the ‘Shailene Woodley’ Category

Big Little Lies (2017) (mini serialas)


Rež.: David E. Kelley
Vaidina: Reese Witherspoon, Nicole Kidman, Shailene Woodley, Alexander Skarsgård
2017 m., JAV
Žanras: kriminalinė mistinė drama
imdb nuoroda čia.

Dar vasarą peržiūrėtas serialas, kuris buvo labai liaupsinamas ne tik interneto platybėse, bet ir mano aplinkoje. Jei dar kas jo nežiūrėjo, įtariu, po Emmy apdovanojimų užsinorėjo, nes šlavė vieną statulėlę po kitos ten.

Mano pačios santykis su šiuo serialu buvo netolygus. Pradžia absoliučiai nekabino, tik žinomi aktoriai skatino bandyti žiūrėti toliau ir galbūt pagaliau sugebėti įžvelgti, kodėl jis toks giriamas. Nors problemų žiūrint kaip ir nekilo, įsijungdavau ir antrą seriją iš eilės, jei tik turėdavau jėgų, bet kažko man jame nebuvo, kas leistų sakyti, wow, puikus serialas. Be abejo, daugiausiai neigiamų emocijų kėlė N. Kidman vaidinamo personažo šeima, nes į visą smurtą, priklausomybę nuo žmogaus ir kt. žiūrėti buvo gan nelengva. Sh. Woodley vaidinama veikėja, kurios praeities tamsumos bus atskleistos eigoje, buvo gan dirbtina, vienpusiška, tiesiog sunku man ją buvo priimti kaip įtikinamą veikėją. R. Witherspoon personažo siužetinė linija irgi slysčiojo, nors bendrai pagalvojus būtent čia daugiausiai įvairovės, skirtingų problemų buvo nagrinėjama ir todėl gal net kiek gaila, kad R. W. liko be nieko apdovanojimuose. Iš antraeilių veikėjų, be abejonės, įsimintiniausia buvo Renata (vaid. Laura Dern), kuri prisidėjo prie to, kad būtų galima drąsiai sakyti, jog šiame seriale absoliučiai valdo moterys. Iš vyrų vienintelis paminėjimo vertas A. Skarsgard. Pagaliau jis buvo įvertintas ir dėl to išties džiugu, nes žiūrėdama su juo ne vieną kino juostą galvodavau, kad štai ir vėl, deja, bet liko nepastebėtas.

Siužetas – lyg ir nieko įmantraus. Rodomi kelių šeimų gyvenimai, o pagrindas – tų šeimų moterų draugystė, intrigos, paslaptys. Dar nuo pat pradžių aišku, kad kažkas įvyko, neįvardinta mirtis, tad žiūrint visas dramas kažkiek galima pasukti galvą, kas ir kaip galėjo čia įvykti. Kulminacija gan nuspėjama, bet pabaigai priekaištų neturiu, sužaista gražiai.

Gražiai pastatytas, nors nebūtinai gražūs dalykai jame vyksta, žiūrėti galima, nors vietomis kiek nuobodoka, neįtikinama ar erzina. Puiki vaidyba aktorių, muzikinis takelis – be priekaištų (pabaigusi serialą nesyk klausiausi). 7/10

Reklama

858> The Descendants / Paveldėtojai (2011)


DescendantsRež.: Alexander Payne
Vaidina: George Clooney, Shailene Woodley, Amara Miller, Judy Greer
2011 m., JAV, 115 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia

Meto žmona – komoje. Todėl jis turi išmokti gyventi su dviem paauglėmis dukromis. Vyresnėlė pasikviečia pasisvečiuoti draugą. Dar Metas yra vienas iš žemės paveldėtojų ir turi nuspręsti, kam parduos žemę. Netrukus paaiškėja, kad žmona jam buvo neištikima ir kad pakilti iš lovos jai nebėra jokios vilties.

Tiesą pasakius, ta paveldėtojų siužetinė linija man šiame filme kaip šuniui penkta koja. Galbūt buvo tikslas įnešti daugiau sumaišties ir linksmesnių situacijų (na, nes tie visi pusbroliai, su kuriais Metas dalijasi paveldėjimo teisėmis, stengiasi palenkti jį į savo pusę), tačiau kuo daugiau galvoju apie tai, tuo labiau esu įsitikinusi, kad nesugebėjo jie mane prajuokinti. Daug linksmesnės ir nuoširdesnės, neperspaustos situacijos susijusios su Metu ir jo dukromis, dukros draugu, susidūrimais su žmonos tėčiu ir ta beprotiška idėja, kurios imamasi ir apie kurią sukasi antroji filmo pusė.

Ir humoras tampa atsvara liūdnai temai, kuri išlieka pagrindinė – susitaikymas su būsima netektimi, kova tarp prieštaringų jausmų (pykčio ir liūdesio), kurią išgyveno ne tik Metas, bet ir kiti personažai, turėję priežasčių pykti ant komoje esančios ir paskutines dienas skaičiuojančios moters, bet tuo pačiu ir liūdintys dėl netekties, nes ji buvo mylima. Todėl nepavyksta filmo vadinti niūriu – ne, kaip tik jis šviesus, sukeliantis teigiamų emocijų. Nors buvo ir liūdesio – skaudu matyti tą sceną, kai jaunesnei dukrai buvo sakoma tikroji tiesa apie jos mamos būklę.

Aktorių komanda pasirodė neprastai. Tai, beje, tas filmas, po kurio sušvito dabar dažnos viešnios kine Shailene Woodley žvaigždė. Jos veikėja – maištinga, daug skaudulių turinti, drąsi mergina, kuri gan greitai užmiršta maištauti. Žavi mažesniąją dukrą vaidinanti Amara Miller nori nenori tampa kone mėgstamiausiu personažu. Na ir George Clooney, kuris čia pagrindinį vaidmenį vaidina. Ir neblogai su juo susitvarko.

Filmas ramus, kartais daugiau stimuliavimo norėjosi, nes darydavosi nuobodu, bet visumoj pats kelias susitaikymo su žmonos / mamos mirtimi parodytas įtaigiai. Nereikėjo jokių draskymųsi – jų čia ir nebuvo. Veiksmo vieta – Havajai – graži, ten, kur, kaip pradžioje buvo sakyta, atrodo, jog visi gyventojai laimingi, jų nekausto jokie rūpesčiai. Deja, tokį rojaus kampelį, kur žmogus galėtų gyventi be rūpesčių, vargu ar rasti būtų įmanoma.

7/10

753> The Fault in Our Stars / Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos (2014)

rugpjūčio 29, 2014 Parašykite komentarą

o-THE-FAULT-IN-OUR-STARS-570Rež.: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Sam Trammell, Willem Dafoe
2014 m., JAV, 126 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

O šiandien pažiūrėjau to paties pavadinimo garsiojo romano (kurį, beje, ir pačiai teko skaityti. Neatrodė šedevras, bet pakankamai graži istorija) ekranizaciją. Siužetas sukasi apie Heizelę ir Gasą (ar Augustą). Juos abu vienija ta pati diagnozė – vėžys, tik skirtingos rūšies. Nauja pažintis merginai vėl įkvepia noro gyventi.

Kaip ir vakar matytame Divergent, taip ir šiame vaidina Shailene Woodley bei Ansel Elgort, kuris minėtoje kino juostoje buvo S. Woodley vaidinamo personažo brolis. O šįkart jis – naujas draugas, o vėliau ir… Na, taip, nuspėti nesunku. Čia vaidina ir Willem Dafoe – kažkaip nejučia norisi lyginti vėl su Divergente, kur šalia jaunųjų aktorių buvo talentingoji K. Winslet. Tik tiek, kad W. Dafoe per gan trumpą turėtą laiką sukūrė visai įsimintiną personažą, kuris iš tikrųjų, įterptas man atrodo visai be reikalo, na, bet jei yra, tai yra. S. Woodley, kad ir vaidina ganėtinai natūraliai, manęs visgi iki galo neįtikino, kai tuo tarpu Ansel Elgort norisi pagirti. Žiūrėjau skeptiškai į parinktus aktorius dar tuomet, kai nebuvo pasirodęs nė vienas anonsas, todėl likau nustebinta, koks savas, nuoširdus ir išties turintis šarmo pasirodė Gasas. Malonu buvo į jį žiūrėti, mano nuomone, personažas buvo atskleistas būtent taip, kaip man jis atrodė knygoje.

Siužetą daugiau mažiau prisiminiau, ko neprisiminiau, tas buvo priminta, bet iš esmės, žinojau, ko galiu iš filmo sulaukti, tad tam ir nusiteikiau. Kad susigraudinsiu – buvo aišku kaip dieną, ir čia kalta ne tai, ,,kokia tai nuostabi meilės istorija“, bet pats ligos faktas ir tai, kad ši liga nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal charakterį, nei pagal ką kitą. Džiugu, kad filmo kūrėjai nemanipuliavo šio filmo tematika taip, kaip galėjo: esmė buvo veikėjų santykiai, jų dialogai, išgyvenimai, o ne sunkios scenos su chemoterapijos išvargintais, iš skausmo besiraitančiais, vemiančiais, išsekintais veikėjais (kaip pvz. My Sister’s Keeper, kuris, beje, man vis tiek tuomet patiko, kai žiūrėjau).

O pokalbiai smagūs, neretai ironiški ar net sarkastiški. Todėl klausytis neretai buvo įdomu, ypač, kai paliečiama nemažai temų. Žinoma, po ironijos ir juodo humoro kauke slepiasi bijantys mirties ir kaip niekas kitas gerai suprantantys, kad ji gali užklupti bet kurią dieną jautrūs jaunuoliai. Ir net nebūtinai mirties… Kiek laiko reikia, kad susitaikytum su kojos protezu, nuolat tampomu deguonies balionėliu ar stikline akimi? O kaip susitaikyti, kai žinai, kad visai greitai ir antroji akis bus pakeista į stiklinę? Ar kad būsi prikaustytas lovoje, negalėsi vaikščioti, jausi nepakeliamą skausmą, tačiau gydytojai paklausus, keliais balais vertini jaučiamą skausmą, parodysi devynis pirštus, nes dešimtą pasilieki dėl visa ko. Jei ateity skausmas bus dar stipresnis. Liūdna ir graudu.

Pati jaunuolių draugystė ir jos rutuliojimasis – banalus, dažnai saldus, bet buvo ne viena vieta, kai žiūrėjau ir galvojau: kaip tai gražiai atrodo. Banalumas juk irgi gali būti žiūrėtinas ir gražus, juk gali žiūrėti į banalybę ir jausti norą šypsotis, o ne raukytis dėl to, kokios čia nesąmonės vyksta, tikram gyvenime taip nebūna. Šiame filme buvo ir vienokių, ir kitokių scenų, tik gaila, kad neretai jausmas, kad tų mažiau patikusių banalių scenų buvo daugiau nei patikusių.

Atrodys, kad kartojuosi (nes ką tik aprašytoje Divergentėje trukmė irgi buvo minusas), bet negaliu nepaminėti, kad ,,The Fault in Our Stars“ pasirodė gerokai per ilgas. Man norėjosi daugių daugiausiai pusantros valandos (ar 1 h 40 min), bet ne dviejų valandų. Jau po pusės valandos galvojau, kad štai, jau galėtų suktis siužetas kažkokia įsimintinesne linkme, bet tuomet pažiūrėdavau į likusį laiką – pusantros valandos, ir suprasdavau, kad dar toli gražu, kol išsivystys į kažką rimčiau. Tempiama guma jautėsi ne vienu metu. Vietomis nebeįstengdavau išlaikyti dėmesį, jausdavau nuobodulį, kuris po kiek laiko apmažėdavo ir vėl ,,gyvendavau“ kartu su Heizele ir Gasu.

Kol kas imdb vartotojų reitingas 8,2 man atrodo didokas kaip tokiam filmui, bet galbūt žmonės yra išsiilgę paprastesnių, kad ir banalokų, meilės istorijų. Tuo labiau, kad už kokį nors A Walk To Remember šis dešimteriopai geresnis.

6/10

752> Divergent / Divergentė (2014)

rugpjūčio 29, 2014 Komentarų: 2

DIVERGENTRež.: Neil Burger
Vaidina: Shailene Woodley, Theo James, Kate Winslet, Ashley Judd, Zoë Kravitz, Miles Teller, Ansel Elgort
2014 m., JAV, 139 min
Žanras: veiksmo, nuotykių mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia

Vakar vakare užsinorėjau ko nors lengvo, tad pamaniau, kad ,,Divergentė“ bus pats tas. Knygos neskaičiau, tad tiksliai nežinojau kaip ten kas bus, bet daugmaž nuspėjau.

Sutrumpinus ,,Obuolio“ anotaciją, ją pateikiu čia: ateityje žmonės gyvena penkiose pagal asmenines savybes suformuotose bendruomenėse: Pasiaukojantieji, Taikingieji, Sąžiningieji, Ryžtingieji ir Išmintingieji. Į atitinkamą bendruomenę paaugliai paskiriami specialios ceremonijos metu. Jie gali pasirinkti savo tėvų bendruomenę arba išeiti į kitą. O didžiausias prakeiksmas tobuloje visuomenėje – apskritai likti be bendruomenės. Tapti atstumtuoju. Šešiolikmetė Beatrisė „Trisė“ Prior gyvena Pasiaukojančių tėvų šeimoje. Artėjant jos apsisprendimo metui, mergina sužino esanti divergentė: t.y. turinti savybių, tinkamų kelioms bendruomenėms. Tačiau ji yra perspėjama apie tai neprisipažinti net artimiausiems žmonėms, nes būti tokia – pavojinga. Apsispręsdama, kur eiti, ji turės nuspręsti ko iš tiesų nori, o po pasirinkimo – patirti daug išbandymų.

Kas stebite įrašus, žinote, kad ,,Bado žaidynių“ trilogija man ganėtinai patiko. Iš esmės, panašumų šios istorijos turi, tačiau ne tiek daug, kad badytų akis (nebent į pabaigą jau ėmiau jausti, kad ar tik ne panašų į Ketnės tikslą vėliau pagr. veikėja turės). Kaip suprantu, visą Divergentės istoriją turėtume pamatyti iki 2018-ųjų, nes kas metus yra numatyta antroji dalis ,,Insurgent“ bei dar dvi ,,Allegiant“ dalys, kurios, kaip jau pasidarė įprasta, bus pastatytos pagal vieną finalinę dalį. Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai kaip ir ,,Bado žaidynės“, taip ir ,,Divergentė“ turi potencialo surinkti nemažą kiekį žiūrovų, neskaitant knygų trilogijos gerbėjų. Atrodo, veiksmo yra, pakankamai įdomi idėja – taip pat, dar pridėkime išvaizdžius aktorius, meilės istoriją, pasiaukojimą, keletą blogiukų bei Kate Winslet – rodos, priežastį žiūrėti šį filmą rasti ne taip ir sunku.

Tik štai įsijungus nė nepajuntu, kaip imu galvoti: kokį velnią aš čia žiūriu? Na taip, šlamšto nemažai aš žiūriu  ir ne vieną įsijungusi esu net ir žinodama, ko tikėtis. Ir ,,Divergentė“ nėra nei pats prasčiausias nei vienas prasčiausių. Bet tikėjausi žymiai įdomesnės ir labiau įtraukiančios kino juostos.

Visų pirma, kas labiausiai kliuvo – trukmė. Iš esmės tokio žanro filmui tos pora valandų atrodo pakankamai normaliai, bet jos nebuvo išnaudotos tikslingai. Toks jausmas, kad, kaip treniruotėse veikėjai itin pavargdavo, taip pat priversti pasijausti norėta ir žiūrovus. Jau taip nuobodžiai ir ilgai ėjo kiekviena minutė pirmąją filmo valandą… Aišku, pati pradžia visai, atrodo, turėtų būti įdomi: stengiamasi paaiškinti pagrindus (kas tai per vieta, kodėl taip ir anaip yra ir pan.), dar į vieną kitą klausimą atsakoma vystantis siužetui, bet iš esmės viskas man gan blankokai atrodė, nepaisant to, kad idėja skamba įdomiai. Dialogai tiesiog vedė iš proto savo paviršutiniškumu. Rodos, juk daugelyje filmų šnekama primityviai, bet kai kelis kartus žodis į žodį atspėdavau, kas tuoj bus pasakyta, kažkaip jau ir skepticizmas atsirado.

Personažų charakteriai pasirodė neišplėtoti, net ir pagr. veikėją pažinti yra sudėtinga, jau nekalbant apie jos kolegas, kurie tiesiog ištirpo minioje su kitais. Tiesa, jos draugė išskirtinesnė atrodė, vietomis pagalvodavau, kad man ji labiau patinka nei pagrindinė. Anoje pastraipoje minėjau išvaizdžius aktorius – čia labiau rėmiausi skaitytais komentarais, o ne asmenine nuomone. Visgi gražus/negražus išnyksta, kai prakalbame apie talentą, tačiau kad ir vaidyba iki galo patenkinta nebuvau. Theo James atrodė gan medinis, Miles Teller vaidinami personažai, kiek teko pastebėti, turi labai jau daug panašumų, Ansel Elgort atsiskleisti kol kas nelabai galėjo (apie jį kiek daugiau pakalbėsiu kitame įraše, kuriame aptarsiu The Fault in Our Stars), Kate Winslet irgi neįsimintina, bet iš esmės, kaži, ar įmanoma įspūdingai suvaidinti, kai, kaip minėjau, personažų plėtojimui vietos nėra. Na, ir didžioji žvaigždutė Shailene Woodley, kurios fenomeno vis dar nesuprantu, bet gal su laiku kas ,,apšvies“.

Taigi, o kas man patiko? Idėja su baimėmis tiesiog puiki! Tas scenas žiūrėjau su nemažu susidomėjimu. Ir net pati susimąsčiau, kokios baimės manyje glūdi be tų, kurias žinau. Kad būtų išplėtota meilės linija, dviejų valandų nepakako, tad iš esmės džiaugiuosi, kad bent jau dūsavimų nereikėjo stebėti.

Galvoju, kad gal jei būčiau perskaičiusi knygą, kiek geriau vertinčiau. Juk knygoje turėtų būti daugiau paaiškinimų, daugiau vietos geresniam veikėjų pažinimui, jų mintims, tad filmas, tikiu, kad gali būti tiesiog kaip romano papildymas vaizdais. Tačiau šiuo atveju, išskyrus prie pliusų minėtas scenas, buvo nyku. Pusė filmo jei ne daugiau – treniravimasis, kuris iš pradžių priimamas kaip savaime suprantama dalis, tačiau galop išties pabosta, nes veiksmo kaip nėra, taip nėra.

5/10

628> The Spectacular Now

sausio 18, 2014 Komentarų: 1

spectacular-now-carUžtikusi, kad prie The Spectacular Now scenarijaus rankas prikišę tie patys vyrukai, kurie scenarijų kūrė ir 500 days of Summer, su nekantrumu laukiau pasirodysiančio šio filmo, nes nuspėjau, kad pažiūrėti bus į ką. Tiesa, daug kam gali nepatikti tai, kad pasakojama apie paauglių meilę: populiarus mokyklos vaikinas Suteris, neseniai paliktas savo gražuolės merginos, susipažįsta su Eime, kuri mokosi toje pačioje mokykloje, bet, be abejo, jis jos net nepamena, nes ji yra ne iš tokių, su kuriomis jis bendrauja. Sakysit, ar gali būt kas nors stereotipiškiau?..

Nuo pat pradžių į akis krenta aktoriai – ypač paaugliškuose romantiniuose filmuose esame pripratę prie gražuoliukų (net jei kalbam apie ,,pilkas peles“), tuo tarpu čia gauname tai, dėl ko kažkas galbūt ir nusivils. Bet juk realybėje nėra vien tik nusaldinti veikėjai, todėl net ir vietomis lyg ištinęs atrodantis S. Woodley veidas kelia teigiamas emocijas – nes šie personažai tikri, tokie, kokius sutinki gal net kasdien.

fhIstorija iš pažiūros paprasta, tačiau tuo pačiu ir nuoširdi. Parodoma, kad posakis ,,gyventi šia diena“ – ne toks ir vykęs, nes nori nenori turi galvoti ir apie ateitį, nes tai susiję ne tik su tavim pačiu, bet ir kitais artimais žmonėmis. Dėmesys skiriamas ne tik populiarumui – nepopuliarumui (nors išvengta nemažai su tuo susijusių stereotipiškų ir kone kiekviename šio žanro filme esančių situacijų), draugystėms, bet ir santykiams su tėvais, iliuzija, kurios gali labai lengvai sudužti, apie buvimą savimi, supratimą ,,kas aš“ ir ,,ko noriu iš gyvenimo“. Visa tai pateikiama lengva ir visiems suprantama forma, tačiau nenusaldinant ir nesulėkštinant visko, kiek tik įmanoma. Jei juoksitės – tai dėl to, kad rodoma miela scena, nes šio filmo idėja: žavesys paprastume. Nėra jokių bajerių apie antrą galą, jokių kvailų kuriozinių situacijų. Tik du paaugliai ir jų gyvenimai. Labai patiko ir pabaiga: ,,nukirsta“ taip laiku ir vietoje, kad geriau tikriausiai ir nebūtų buvę įmanoma. Labai panašu į Last Night pabaigą, kur neišbaigtumas tiko tiesiog idealiai.

Gražu, paprasta, kažką net ir privers susimąstyti.

7/10

Rež.: James Ponsoldt, vaidina: Miles Teller, Shailene Woodley, Kyle Chandler, Brie Larson, 2013 m., JAV, 95 min