Archyvas

Archive for the ‘Shia LaBeouf’ Category

840> Nymphomaniac Vol. I / Nimfomanė. Pirma dalis (2013)


PHkVUzcWOlCfop_1_lRež.: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Uma Thurman
2013 m., Danija, Vokietija, Belgija, Didžioji Britanija, Prancūzija, 117 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Kiek daugiau nei metai praėjo, kai visame pasaulyje praūžė dilema: uždrausti ,,Nimfomanę“ ar ne. Kol vieni įžiūrėjo kuo tikriausią legalią pornografiją, Lars von Trier gerbėjai dviejų dalių filmą vadino menu, kurį tiesiog privaloma pažiūrėti. Būdama šiokia tokia režisieriaus gerbėja, pagaliau prisiruošiau peržiūrėti pirmąją dalį. Ir galiu teigti, kad apie antrąją atsiliepimo taip pat sulauksite. Kai tik ją pažiūrėsiu.

Centre – Džo – moteris, kenčianti dėl nimfomanijos (ar tiesiog – priklausomybės nuo sekso). Ją Seligmanas, pagyvenęs vyriškis, suranda sužeistą ant asfalto lauke, ir nusprendžia parsivesti namo, kad ši bent kiek sušiltų. Moteris nusprendžia jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės (taip, toji mergaičiukė nuotraukoje – Džo vaikystėje).

Ar bereikia sakyti, kad tai filmas – suaugusiesiems ir nei paaugliams, nei tuo labiau vaikams neverta jo žiūrėti. Sakysit, šiuolaikiniai paaugliai visko matę? Galbūt. Bet įdomu, ar be sekso scenų, nuogų kūnų bei iš arti rodomų lytinių organų jie daugiau ką supras. Kad tai nėra vien for fun.

Lars von Trier man patinka dėl vizualinių ir garsinių sprendimų. Pradžia – tiesiog užburianti. Iš pradžių – juodas fonas ir krentančio vandens bei tolumoje važiuojančio traukinio (?) garsas. Nuteikia ramiai, tačiau tuo pačiu ir ėmiau laukti: kaipgi filmas prasidės? Netrukus pasirodė vaizdas – tekantis vanduo, netrukus – barškantis į metalą. Švarūs, sodrūs garsai. Ir laukimas. Netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jei vaizdas išlieka vis dar ramus (moteris, gulinti ant žemės), muzika (ne veltui Rammstein) išblaško visą ramybę ir sukuria įtampos, kur jos, iš tiesų net nėra. Įdomiai pateikiami ir momentiniai epizodai iš Seligmano prisiminimų (,,senovinės“ spalvos, kadrai – sulėtinti, trunkantys vieną akimirką), vieno ar kito veikėjo monologai ,,papildomi“ vaizduotės ar priminimų scenų. Kardinaliai keičiasi ir muzikinis takelis – Rammstein keičiami klasikine muzika. Kaskart režisierius mane stebina sugebėjimu parinkti tokius tinkamus ir neįprastus muzikinius takelius. Pabaigoje taip pat pasitelkiamas įdomus sprendimas: vaizdas rodomas tik trečdalyje ekrano, po to šoniniuose ekrano trečdaliuose pasirodo dvi skirtingos scenos.

Yra scenų, kurios siejasi su ankstesniais režisieriaus filmais. Pati pastebėjau tik tą Džo monologą apie vienatvę, kurio metu buvo rodomi visatos vaizdai, paimti iš ,,Melancholia“. Dabar pasidomėjau, kad yra sąsaja ir su ,,Breaking the Waves“ – vienoje vietoje Džo apsirengusi lygiai taip pat kaip minėto filmo veikėja.

Taigi, rodoma šiek tiek dabarties, kurioje kalbasi Charlotte Gainsbourg ir Stellan Skarsgård vaidinami personažai. Viena jų – smerkianti ir nuvertinanti save bei savo gyvenimą, kitas – klausytojas, pateikiantis savo įžvalgų, nevengiantis ir paprieštarauti. Visgi praeitis užima didžiąją laiko dalį, o joje kol kas Ch. Gainsbourg nevaidina, kadangi pasakojimas pasirenkamas remiantis chronologija, taigi, dėmesys šioje dalyje skiriamas Džo vaikystei, santykiams su tėvais bei paauglystei. Džo vaidmenį atlieka jaunesnės aktorės. Džo pasakojimas suskirstytas į skyrius, pradedama nuo vaikystės, baigiama, kai jaunoji Džo pasako, rodos, lemiamą teiginį: I can’t feel anything. Ar tik čia nėra tas taškas, kai suvokiama, kad pereinama į priklausomybę: kai reikia vis daugiau, kad kažką pajaustum, o galiausiai net tas ,,vis daugiau“ nebegali padėti jai pajausti nors kiek malonumo?

Siužetas – lėtas, veiksmas gan siauras. Nieko linksmo ir gražaus, nors pradžioje viskas atrodo gan nekalta, tik pažaidimai, bet kuo toliau, tuo labiau galima pajausti, kad Džo vis toliau lenda į pražūtį. Niūru, slogu, žiūrint atrodė, kad ir pati apsikrėčiau tąja nuotaika.

Be minėtų aktorių pasirodo ir tokie gan žymūs veidai kaip Uma Thurman (asmeniškai neįtikino), Shia LaBeouf (kol kas neperpratau jo vaidinamo personažo – gal dar pasirodys antroje dalyje), Christian Slater (ar tik ne vienintelis jo vaidinamas personažas galėtų būti vadinamas ,,mielu“?).

Nemažai tikiuosi iš antrosios dalies – nujaučiu, kad turėtų būti sunkesnė, niūresnė, o ir daug kas teigia, kad stipresnė. Kaip iš tiesų – pamatysiu.

Šiai daliai rašau 7/10.

Reklama

820> Disturbia / Paranoja (2007)


disturbia_0Rež.: D.J. Caruso
Vaidina: Shia LaBeouf, David Morse,
2007 m., JAV, 107 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Pagr. veikėjas priverstas likti namie. Tad jis susiranda užsiėmimą – stebėti kaimynus pro langus. Netrukus kartu su vis užsukančiu draugu jie ima įtarinėti, kad jų kaimynas – žudikas maniakas.

Pradžioje rodomas tragiškas įvykis, kuris vėliau neturės jokios įtakos siužetui. Kažkaip net pagalvojau, kad galėjo to ir nerodyti. Nebent čia užuomina, kad pagr. veikėjas blogai ir iššaukiančiai elgiasi dėl to, kas nutiko prieš metus? Bet juk paaugliai apskritai yra mėgėjai maištauti, tai kam dar ieškoti tokios realios priežasties?

Disturbia iš esmės yra prastesnė Rear Window versija, bet žiūrėti buvo vis tiek smagu. Rodoma klišė po klišės, bet jos trukdė tik vietomis, kai net erzinti imdavo vienoks ar kitoks pasirinkimas. Įpinta meilės istorija, kur viskas vyko neįtikėtinai greitai (arba tiesiog nesijautė laiko pokyčio, nes dabar net smalsu, kiek apskritai vyko visas siužetas dienų), o mergina nežavėjo nė pusės tiek, kiek pagr. veikėjo kambario dydis ir prikauptų daiktų ir dekoracijų kiekis.

Įdomesnė pirmoji filmo dalis, kur dar tik spėliojama nedrąsiai (o gal kaip tik pernelyg drąsiai, kol pasąmonė šnabžda, kad taip negali būti), o po to tampa nuobodžiau, nors veiksmo kaip tik daugėja, bet tuo pačiu ir aiškėja, kuo viskas užsibaigs. Atomazgos norėjosi priešingos, įsivaizduoju, kad taip turėtų būti įdomiau nei ta atomazga, kuri buvo.

Dar erzino pagr. veikėjo draugas.

Pramogai visai nieko. Nors antrąsyk nežiūrėčiau. 6/10

803> Lawless / Virš įstatymo (2012)


broliukaiRež.: John Hillcoat
Vaidina: Tom Hardy, Shia LaBeouf, Guy Pearce, Jason Clarke, Jessica Chastain, Mia Wasikowska, Gary Oldman
2012 m., JAV, 116 min
Žanras: kriminalinė drama.
imdb nuoroda čia.

Sausojo įstatymo laikai. Rodoma šeima, užsiimanti alkoholio kontrabanda. Trys broliai po truputį įsitvirtino naminio alkoholio nelegalioje prekyboje, tačiau iš Čikagos atvykęs pareigūnas ir dar keletas kitų bando padaryti galą jų savarankiškam verslui, tačiau broliai nenusileidžia. O tai reiškia kraujo praliejimą.

Po pamatyto Sios vaizdo klipo Elastic Heart, kuriame pasirodo ir Shia LaBeouf, supratau, kad pats laikas pamatyti šį aktorių, apie kurį tiek daug šnekama internetinėje erdvėje, kokiame nors filme. Patraukliausiai pasirodė šis, kuriame be jo vaidina išties nemažai žymių aktorių. Iš jų visų didžiausią įspūdį paliko blogiukas, kurį vaidino Guy Pearce, o mažiausiai – ar tik ne Tom Hardy, kuris, žinau, daugelio yra mylimas, bet man šiame filme iš jo pritrūko kažkokių emocijų rodymo, nes atrodė, kad dvi valandas jis buvo tik su viena mimika. Kiti pasirodė daugiau mažiau gerai. Žinoma, spalvingiausias buvo S. LaBeouf vaidinamas personažas: jis padarė atsvarą draminei pusei ir suteikė šiek tiek ryškesnių spalvų.

O siužetas daugiau liūdnas nei linksmas. Niūruma, smurtas, šaudymai, žudymai – ko tik čia nėra. Viena veikėjo mirtis buvo apskritai liūdna, nes, kaip ir po to buvo kalbama: to tikrai jis nenusipelnė. Šiek tiek romantikos taip pat pagyvino atmosferą. Muzikinis takelis visai šaunus, brutualumas rodomas pakankamai atvirai, nenusukus kameros į dangų ar šoną, kas irgi yra pliusas. Kovos scenų, šaudymų nėra tiek daug, kad atsibostų, taigi, daugiau mažiau dėmesį išlaikė visos kino juostos metu.

Rašau 7/10, kadangi tai visai neblogas pramoginis filmas, nors ir neįsimintinas.