Archyvas

Archive for the ‘Stellan Skarsgård’ Category

1019> Good Will Hunting / Gerasis Vilas Hantingas (1997)


Jei kartais dar nematėte šio filmo, tai gal bent teko girdėti. Aš ruošiausi jį n metų peržiūrėti, bet kažkaip vis atidėdavau. Visgi lūkesčiai buvo nemenki ir todėl greičiausiai kiek nusvilau, kai galop įsijungiau.

Vilas priverstas pasirinkti tarp kalėjimo ir psichologo. Taip jis atsiduria psichologo kabinete. Būdamas genijus matematikos srityje, Vilas visiškai nesusivokia gyvenime ir savyje, todėl neretai atsiduria pavojingose situacijose, elgiasi destruktyviai. Iš pradžių visiškai savo šarve kietai užsidaręs, susitikdamas su psichologu vaikinas po truputį ima skleistis.

Robin Williams, Matt Damon, Ben Affleck, Stellan Skarsgård, Casey Affleck – ne visos pavardės iš paminėtų mane traukia, kai pasidomiu filmais, nemeluosiu, kad sąrašas – stiprus. Be gero aktorių kolektyvo yra ir istorija, kurioje daug įkvėpimo, šviesos, nuopuolių ir pakilimų, na, tokia gerietiška istorija tarp daug visokių tamsių reikalų. Žiūrėjau, buvo įdomu, bet tuo pačiu – ir nieko ypatingo. Dažnai sakau, kad paprastume slypi visas žavumas, bet čia kažkaip nesuveikia toks pasakymas, nes tarsi fainas, bet kaip ir nemačiau jame to, ką kiti, giriantys filmą, įžvelgė. 7/10

imdb

 

Chernobyl / Černobylis (2019) (mini TV serialas)

rugpjūčio 11, 2019 Parašykite komentarą

Nesiplėsiu, nes daug kas žiūrėjo, o užsižymėti sau norisi. Aš irgi žiūrėjau kartu su visais birželį, su nekantrumu kiekvienos serijos laukdavau ir zyziau pažįstamiems, kad pažiūrėtų. Įtraukiantis, prikaustantis prie ekrano, itin kokybiškai (nebūtinai apie istorijos autentiką kalbu, bet apskritai apie patį pastatymą, įtampos kūrimą, tie visi radiaciją matuojančio aparato garsai šiurpuliukus kėlė ir kt.) pastatytas. Labai nudžiugau pamačiusi Stellan Skarsgard ir Emily Watson, kuriuos mėgstu, taip ir atsirado galvoje prieš keletą metų matytas ir nemenką įspūdį palikęs Breaking Waves, kuriame jie abu vaidina (filmas Lars von Trier’o, taigi patiks toli gražu ne kiekvienam). Buvo labai stiprių scenų (ir nebūtinai apie tas baisias, o tiesiog psichologiškai stiprias, pvz. kai įvykus avarijai žmonės ir vaikai netoliese stovėjo ir stebėjo viską), kurių tiesiog negalėjau ramiai žiūrėti.

O dėl tęsinio, tai kaip ir būtų galima čia dar kurti ką nors, bet jau geriau vienas toks sezonas nei keli, bet ir vis silpnėjantys.

9/10. Imdb nuoroda čia.

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)


Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

966> The Avengers / Keršytojai (2012)


Rež.: Joss Whedon
Vaidina:
Robert Downey Jr., Chris Evans, Scarlett Johansson, Stellan Skarsgård
2012 m., JAV, 143 min
Žanras: veiksmo, nuotykių mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Pradėtas anų metų pabaigoje, pabaigtas pirmąją šių metų dieną, The Avengers tapo dar vienu peržiūrėtu filmu apie superherojus. Buvo galimybė susipažinti su naujais, matytais tik nuotraukose personažais bei vėl pažiūrėti į jau gerai žinomus. Šiaip, kol neperskaičiau anotacijos, sunkiai būčiau prisiminusi, prieš ką jie kovojo ir ko siekė, bet ir nesitikėčiau kažko itin ilgai išliekančio galvoje iš tokios tematikos filmų. Visiškai pramoginis, vietomis smagus, tačiau, kiek pamenu, vietomis ir prailgęs (o ir trukmė per ilga), kad nebuvo baisiai įtraukiantis, matosi ir iš to, kad per kelis kartus jį visą peržiūrėjau.

6/10.

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)


king of devil's islandRež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes“. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10

845> The Girl with the Dragon Tattoo/ Mergina su drakono tatuiruote (2011)


girl3Rež.: David Fincher
Vaidina: Daniel Craig, Rooney Mara, Christopher Plummer, Stellan Skarsgård, Robin Wright
2011 m., JAV, Švedija, Norvegija, 158 min
Žanras: kriminalinė mistinė drama, trileris.
imdb nuoroda čia.

Prieš ketverius metus žiūrėjau švediškąją versiją. Kitų dalių taip ir neprisiruošiau žiūrėti, o dabar kilo noras pažiūrėti amerikietiškąją versiją. Jokių lyginimų nebus, kadangi žiūrėjau pernelyg seniai ir jis nebuvo tiek įsimintinas, kad prisiminčiau iki šių dienų (išskyrus kelis momentus).

Žurnalistas Mikaelis susigadina savo reputaciją ir nusprendžia atsistatydinti iš pareigų. Maždaug tuomet jis gauna pasiūlymą ištirti prieš keturiasdešimt metų įvykusį moters dingimą. Jam padeda Lisbeta Salander, puiki įsilaužėlė į kompiuterius.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, yra ne tik ką pagirti. Žinoma, Rooney Mara, puiki, ne veltui jos vaidyba įvertinta ir įvairiais apdovanojimais ar bent jau nominacijomis. Iki tol ją mačiau kaip švelnią, mielą merginą, o šiame filme ji atsiskleidžia įvairiom spalvom. Aišku, neretai į apdovanojimus papuola aktoriai, kurie kurdami savo atliekamą vaidmenį pakeičia neatpažįstamai išorę, ne išimtis ir R. Mara, kuri ir auskarus vėrėsi, ir plaukus dažė, kiekvienoje scenoje – su ryškiu, tamsiu makiažu, juodais drabužiais, apsižergusi motociklą. Tačiau ir būdo savybės bei elgesys buvo perteikiamas puikiai: brutualumas, žiaurumas, skausmas, praeities nuoskaudos, artimo santykio vengimas. Visai kas kita – Daniel Craig. Nesužavėjo ir neįtikino manęs jis, amžinai ta pati veido mimika, gan medinė vaidyba, taip ir norėjosi vietoj jo matyti ką nors kita.

Režisūrai priekaištų nelabai turiu. Niūrus, įtaigus, šaltų tonų filmas. Atmosferą stengtasi padaryti panašią į skandinavų filmų, kiek pavyko išpildyti, tiksliai negaliu pasakyti, nes vietomis visgi norėjosi kiek daugiau to skandinaviško prieskonio. Nustebino, kad pradžioje palyginus ilgokai rodė titrus (prie filmo dirbusių žmonių pavardes), o jų fone – subtilius, Hannibal ir True Detective stilių primenančius vaizdus. Jeigu rimtai, tai net ir nustebino, kad kai kurie filmo momentai buvo panašūs į minėtų serialų. Laiku pakliuvo, ir ne kitaip.

Pamenu, žiūrint švediškąją versiją, vietomis nesugebėdavau išlaikyti dėmesio – taip buvo ir šįkart. Daug pokalbių, ne visi įtraukiantys, nors praleisti kažko irgi nesinorėdavo. Juolab, kad istorijos niuansų nelabai prisiminiau, tad tik, kai kas nors išaiškėdavo, pagalvodavau, kad taip, juk būtent taip ir turėjo būti. Kaip minėjau, filme daug pokalbių, veiksmo – ne tiek ir daug. Lisbetos ir Mikaelio keliai susikerta labai negreitai – iki tol reikia stebėti, kaip vienas ir kitas ,,grumiasi“ su savo gyvenimais, kol galiausiai Mikaelis pasirodo jos namuose ir jie susiduria akis į akį.

Nepaisant to, kad prisikabinti prie siužeto kažkiek norisi (ir kadangi mačiau dvi šio siužeto versijas, įžvelgiu, kad visgi tikrai manęs iki galo pati istorija ,,neužkabino“), o D. Craig vaidyba skurdoka, bet pastatymas bei nuostabioji R. Mara suteikia šiam filmui to šarmo, kurio užtenka, kad užsinorėčiau pažiūrėti kitas dvi dalis (aišku, skandinavų, nes amerikiečių dar nėra ir kurį laiką nieko rimto nesigirdi apie jų pasirodymą ateityje).

8/10

840> Nymphomaniac Vol. I / Nimfomanė. Pirma dalis (2013)


PHkVUzcWOlCfop_1_lRež.: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Uma Thurman
2013 m., Danija, Vokietija, Belgija, Didžioji Britanija, Prancūzija, 117 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Kiek daugiau nei metai praėjo, kai visame pasaulyje praūžė dilema: uždrausti ,,Nimfomanę“ ar ne. Kol vieni įžiūrėjo kuo tikriausią legalią pornografiją, Lars von Trier gerbėjai dviejų dalių filmą vadino menu, kurį tiesiog privaloma pažiūrėti. Būdama šiokia tokia režisieriaus gerbėja, pagaliau prisiruošiau peržiūrėti pirmąją dalį. Ir galiu teigti, kad apie antrąją atsiliepimo taip pat sulauksite. Kai tik ją pažiūrėsiu.

Centre – Džo – moteris, kenčianti dėl nimfomanijos (ar tiesiog – priklausomybės nuo sekso). Ją Seligmanas, pagyvenęs vyriškis, suranda sužeistą ant asfalto lauke, ir nusprendžia parsivesti namo, kad ši bent kiek sušiltų. Moteris nusprendžia jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės (taip, toji mergaičiukė nuotraukoje – Džo vaikystėje).

Ar bereikia sakyti, kad tai filmas – suaugusiesiems ir nei paaugliams, nei tuo labiau vaikams neverta jo žiūrėti. Sakysit, šiuolaikiniai paaugliai visko matę? Galbūt. Bet įdomu, ar be sekso scenų, nuogų kūnų bei iš arti rodomų lytinių organų jie daugiau ką supras. Kad tai nėra vien for fun.

Lars von Trier man patinka dėl vizualinių ir garsinių sprendimų. Pradžia – tiesiog užburianti. Iš pradžių – juodas fonas ir krentančio vandens bei tolumoje važiuojančio traukinio (?) garsas. Nuteikia ramiai, tačiau tuo pačiu ir ėmiau laukti: kaipgi filmas prasidės? Netrukus pasirodė vaizdas – tekantis vanduo, netrukus – barškantis į metalą. Švarūs, sodrūs garsai. Ir laukimas. Netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jei vaizdas išlieka vis dar ramus (moteris, gulinti ant žemės), muzika (ne veltui Rammstein) išblaško visą ramybę ir sukuria įtampos, kur jos, iš tiesų net nėra. Įdomiai pateikiami ir momentiniai epizodai iš Seligmano prisiminimų (,,senovinės“ spalvos, kadrai – sulėtinti, trunkantys vieną akimirką), vieno ar kito veikėjo monologai ,,papildomi“ vaizduotės ar priminimų scenų. Kardinaliai keičiasi ir muzikinis takelis – Rammstein keičiami klasikine muzika. Kaskart režisierius mane stebina sugebėjimu parinkti tokius tinkamus ir neįprastus muzikinius takelius. Pabaigoje taip pat pasitelkiamas įdomus sprendimas: vaizdas rodomas tik trečdalyje ekrano, po to šoniniuose ekrano trečdaliuose pasirodo dvi skirtingos scenos.

Yra scenų, kurios siejasi su ankstesniais režisieriaus filmais. Pati pastebėjau tik tą Džo monologą apie vienatvę, kurio metu buvo rodomi visatos vaizdai, paimti iš ,,Melancholia“. Dabar pasidomėjau, kad yra sąsaja ir su ,,Breaking the Waves“ – vienoje vietoje Džo apsirengusi lygiai taip pat kaip minėto filmo veikėja.

Taigi, rodoma šiek tiek dabarties, kurioje kalbasi Charlotte Gainsbourg ir Stellan Skarsgård vaidinami personažai. Viena jų – smerkianti ir nuvertinanti save bei savo gyvenimą, kitas – klausytojas, pateikiantis savo įžvalgų, nevengiantis ir paprieštarauti. Visgi praeitis užima didžiąją laiko dalį, o joje kol kas Ch. Gainsbourg nevaidina, kadangi pasakojimas pasirenkamas remiantis chronologija, taigi, dėmesys šioje dalyje skiriamas Džo vaikystei, santykiams su tėvais bei paauglystei. Džo vaidmenį atlieka jaunesnės aktorės. Džo pasakojimas suskirstytas į skyrius, pradedama nuo vaikystės, baigiama, kai jaunoji Džo pasako, rodos, lemiamą teiginį: I can’t feel anything. Ar tik čia nėra tas taškas, kai suvokiama, kad pereinama į priklausomybę: kai reikia vis daugiau, kad kažką pajaustum, o galiausiai net tas ,,vis daugiau“ nebegali padėti jai pajausti nors kiek malonumo?

Siužetas – lėtas, veiksmas gan siauras. Nieko linksmo ir gražaus, nors pradžioje viskas atrodo gan nekalta, tik pažaidimai, bet kuo toliau, tuo labiau galima pajausti, kad Džo vis toliau lenda į pražūtį. Niūru, slogu, žiūrint atrodė, kad ir pati apsikrėčiau tąja nuotaika.

Be minėtų aktorių pasirodo ir tokie gan žymūs veidai kaip Uma Thurman (asmeniškai neįtikino), Shia LaBeouf (kol kas neperpratau jo vaidinamo personažo – gal dar pasirodys antroje dalyje), Christian Slater (ar tik ne vienintelis jo vaidinamas personažas galėtų būti vadinamas ,,mielu“?).

Nemažai tikiuosi iš antrosios dalies – nujaučiu, kad turėtų būti sunkesnė, niūresnė, o ir daug kas teigia, kad stipresnė. Kaip iš tiesų – pamatysiu.

Šiai daliai rašau 7/10.