975> The Promise / Pažadas (2016)

Dramų gerbėjams. Atrodo, reikia jau tą pabrėžti, kai retai ką rimtesnio įsijungiu (bus dar ir T. Malick, taip kad visai dar neapleidau ir tokio kino).

Istorinė drama apie vykdytą armėnų tautos genocidą. Pasirodo, iki dabar turkai nepripažįsta to, todėl daug visokio šaršalo galima rasti, susijusio su šiuo filmu. Tai paveikė ir imdb vertinimą – pamenu, filmas buvo parodytas dar tik festivaliuose, o imdb puikavosi jau kelios dešimtys vertinimų ir dauguma jų – vienetai. Po to, be abejo, daugelis vien dėl atsvaros įvertino dešimtukais (apžiūrėti galima čia) ir taip įvertinimas tapo maždaug toks, kokį ir norėtųsi duoti man pačiai. 6/10.

Solidi aktorių komanda (Christian Bale, Oscar Isaac), graži vizualinė pusė (vaizdai, kostiumai) – tai neabejotinas pliusas. Visgi pati istorija – pernelyg ištempta ir neretai užgožiama skysto meilės trikampio. Ir tik antroji filmo pusė, kai jausmai, kiek įmanoma (taigi, ne visai), nustumiami į šoną, o pirmą planą pastatoma istorinė filmo dalis, kuri skaudi, emociškai sunki, galop galima lengviau atsipūsti ir stebėti kur kas įdomesnę siužetinę liniją. O ir pabaiga patiko kur kas labiau, nes jau bijojau Pearl Harboro lemties.

Kiek blankokas, kad ilgiau atminty pasiliktų. Ir kas įdomiausia – ne pagrindiniai veikėjai labiausiai įstrigo, o O. Isaac vaidinto personažo draugas turkas.

Tai ir rekomenduočiau – istorinių dramų, kur visai dėmesio skirta romantiniams jausmams, mėgėjams.

885> Hotel Rwanda / Ruandos viešbutis (2004)

Rež.: Terry George
Vaidina: Don Cheadle, Sophie Okonedo, Joaquin Phoenix, Jean Reno, Nick Nolte
2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Italija, Kanada, Pietų Afrika, 121 min
Žanras: karinė istorinė drama
imdb nuoroda čia.

Anotacija tai kaip ir viską pasakanti, tad galit praleisti šią pastraipą, jei nenorit žinoti, apie ką. Kai Ruandoje kyla revoliucija, penkių žvaigždučių viešbučio vadybininkas Polas mėgina apginti savo šeimą. Bet pamatęs, kad visas pasaulis abejingas Ruandoje vykstančioms skerdynėms, Polas savo viešbutyje priglaudžia virš 1200 tutsių ir hutų pabėgėlių.

Tikrais įvykiais paremtas, kokybiškai pastatytas, jautri tema, centre – paprastas žmogus, kuris pasiryžta padaryti viską, kad apsaugotų visai nekaltus žmones nuo mirties. Žinoma, karts nuo karto rodomi žiaurūs, nemalonūs vaizdai (kraujas, lavonai ir kt.), o taip pat nepamirštama ir kiek saldesnių momentų, kai pagrindinis veikėjas šnabžda meilės žodžius savo žmonai. Rodos, yra visko, kad filmas nepaliktų abejingų, kad dalis žiūrovų į šalį nepadėtų nosinės, o ašaros nespėtų nudžiūti peržiūros metu. Kad buvo pasiektas tikslas, t.y., kad žiūrovai neliko abejingi šiai istorijai, rodo ir geri įvertinimai, ir tai, kad neretas kino mėgėjas šį filmą įtraukia į vertų dėmesio kino juostų sąrašus.

Pati turėjau išsikėlusi nemažus lūkesčius, tai vienas tų filmų, kai net neįsijungusi jau pasiruošiu, kad artimiausias dvi valandas mano emocijos kaitaliosis pagal veikėjų išgyvenimus, o galop suprasiu, kad šiais metais tai galbūt geriausias matytas filmas. Tačiau kuo toliau, tuo skeptiškumas vis didėjo. Tai toli gražu nėra nei prastas, nei visiškai neįdomus filmas. Jis yra tvarkingas, turintis, rodos, viską, kas reikalinga gerai dramai (jau aukščiau minėjau visus punktus), žiaurių ir gražių scenų proporcija panaši, toks netgi sakyčiau tobulas ,,Oskarinis“ filmas. Na, žinot, kur tarsi yra viskas, ko gali norėtis, bet tuo pačiu yra jausmas, kad visgi ne viskas, kad kažko trūksta. Emocijas perimu lengvai, todėl ir kino juostas žiūrint mane pravirkdyt ar prajuokinti nėra sudėtinga (na, gal visgi prajuokinti sudėtingiau), tačiau šiam filmui taip ir nepavyko. Nesyk žvelgdavau, kiek dar liko filmo, kiek jau peržiūrėjau, dėmesys nukrypdavo į šalį, nes istorijai, kad ir kokia ji būtų puiki, nepasisekė išlaikyti dėmesio tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano.

Bet pažiūrėti rekomenduoju vien todėl, kad sužinotumėte apie tokio žmogaus egzistavimą.

7/10

506> Reservation Road / Lemtingasis kelias

Vieną vėlų vakarą Dvaitas su sūnumi važiavo namo iš rungtynių. Vyriškio dėmesį patraukęs telefono skambutis išblaško jo dėmesį ir vaiką, stovintį ant kelio jis pamato per vėlai. Tačiau, lyg ir taip situacija nebūtų bloga, jis impulsyviai partrenkęs berniuką nuvažiuoja tolyn. Mintis pačiam išsiaiškinti, kas nužudė sūnų, tiesiog užvaldo aukos tėvą, kuris nesulaukia jokių naujienų iš policijos.

Tai liūdnas filmas, toji nuotaika taip ir lieka iki pat paskutinės minutės. Aš kaip visuomet nesusilaikau ir jau žiūriu, kad akys ašarotos ir priežasties joms išdžiūti kurį laiką nė nelieka, nes situacija tokia skaudi ir ilgai besitęsianti, kad veikėjų neviltis tiesiog persiduoda žiūrovui.

Sunkiausia tai, kad suvokiu Dvaito kaltumą, bet tuo pačiu ir pateisinu jį (tik ne tuo atveju, kad pabėgo iš nusikaltimo vietos). Juk jei ne tas telefonas, nebūtų ir visos šios istorijos. O tėvams, išgyvenantiems savo sūnaus žūtį, nė nesvarbios aplinkybės, nes nužudymo faktas lieka lygiai toks pats. Suvokiau tėvo sunkumą, kai šis išgirdo, kad nusikaltėlis už tokį nusikaltimą gaus daugiausiai dešimt metų kalėjimo. Kas tie dešimt metų, kai jie neteko vaiko? Dėmesys skirtas ir sutuoktinių santykiams: žmona trokšta gyventi toliau, juk yra dar vienas vaikas, kuriam reikia dėmesio, o vyras tarsi to nepastebi, nes visa, apie ką jis mąsto- žudiko sugavimas.

Spėliojau, kaip visa ši istorija baigsis. Ir nors kiek skaičiau komentarų, daug kam pabaiga pasirodė blankoka, man kaip tik ji pasirodė žmogiškiausia ir tokia, kokios norėjau. O pats siužetas- niūrus, su banalokais sutapimais, visumoje nieko ypatingo, bet sugebėjęs įtikinti ir sukelti emocijas. Aktoriai surinkti neprasti (Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly) ir jų vaidyba paliko gerą įspūdį.

Patiko. 7/10

Rež.: Terry George, vaidina: Joaquin Phoenix, Mark Ruffalo, Jennifer Connelly, Elle Fanning, 2007 m., JAV, Vokietija, 107 min