360> Der Untergang / Downfall / Trečiojo Reicho žlugimas

Traudl Junge- paskutinė Adolfo Hitlerio sekretorė- pasakoja apie paskutines nacių diktatoriaus valdymo dienas Berlyno bunkeryje.

Dažniausiai kariniai filmai atsigręžia į aukas arba tuos, kurie kariauja mūšio lauke. Tačiau šis filmas parodo mums, kaip jautėsi artimiausi (ir ištikimiausi) Hitlerio žmonės bei pats diktatorius, nenorintis susitaikyti su mintimi, kad reikia pasiduoti.

Filmas kelia dviprasmiškus jausmus. Rodos, turėčiau nekęsti visų pagr. veikėjų, juk jie tiek daug blogo padarė pasauliui, tiek žmonių pražudė, tiek žiaurių nusikaltimų įvykdė. Ir vis dėlto, šis filmas parodo, kad jie- patys paprasčiausi žmonės, jie turi širdis, o ne akmenis, na, jei ir ne visi, tai nemažai jų.. Taip, vieni bėgs, glausis prie rusų, išduos diktatorių, prieš kurį ilgą laiką keliaklupsčiavo, tačiau vos pajutę pavojų nubėgę ten, kur jiems saugiau. Čia gerai tinka posakis: draugą nelaimėje pažinsi. Nes bėgo ne dėl to, kad nebegalėjo pakęsti Hitlerio įsakymų, žudymų ar pan.- jie bėgo tam, kad išsaugotų savo sveiką kailį. Tuo tarpu nemažai liko tų, kurie išbuvo su Hitleriu iki galo, o jam pasišalinus- nusižudė. Aišku, ir tarp jų, manau, tikrai buvo nemažai tokių, kurie tiesiog žinojo, kas jų laukia, ir todėl visą procesą tiesiog pagreitino, tačiau buvo tokių, kurie nusižudė todėl, kad nebenorėjo gyventi nesant nacių Vokietijai. Ypač įsiminė moteris, pasakiusi: aš negalėčiau gyventi šalyje be Nacionalinio Socializmo. Taigi, šitai parodoma, koks vis dėlto didelis autoritetas kai kuriems buvo Hitleris, kurie tikėjo juo ir būtų ėję į pasaulio kraštą kartu. Kalbant apie sekretorę, kuri ir pasakojo visą šią istoriją, tai ji sudarė ramios ir niekuo neišsiskiriančios moters įvaizdį. Aišku, niekada nežinosim, kaip ten buvo iš tiesų ir kiek ji iš tikrųjų žinojo apie Hitlerio darbus, o kiek ne, bet jei filme buvo sakoma tiesa, kad ji nė kiek nesuvokė, ką jis darė, kadangi visą laiką praleisdavo Hitlerio kabinete ir niekur iš jo štabo nesitraukdavo, o paskutinėmis dienomis su juo leido laiką bunkeryje, tai būtent taip kaip ir ją vaidinanti aktorė atrodė tuomet, kai ji pamatė karo padarinius, moteris ir realybėje turėjo atrodyti, ką jau kalbėti apie vėliau sužinotus milijonus žmonių, kurie mirė dėl Hitlerio įsakymų…

Įtikinantis, įdomus ir turintis išliekamąją vertę filmas, puikiai atskleidžiantis atmosferą, kuri tuomet vyravo bunkeryje. Yra nemažai gerų aktorių, kai kuriuos mačiau nebe pirmą kartą, ypač norisi paminėti Christian Berkel, kurį kažkaip visuomet gera matyti vokiečių filmuose ir  net nesvarbu, kad dažniausiai jo vaidmenys labai panašūs. Filmas sukėlė daug emocijų ir, kaip dažniausiai panašiuose filmuose man būna, lengvai ir susigraudinusi buvau. O kaipgi kitaip. Juk kare- nieko gražaus ir linksmo..

Tačiau norisi prisikabinti dėl trukmės- pasirodė ištemptas ir vietomis nuobodokas. 7/10

Nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio filmas. Šiuo metu imdb Top 250 užima 107 vietą.

Rež.: Oliver Hirschbiegel, vaidina: Bruno Ganz, Alexandra Maria Lara, Christian Berkel, Thomas Kretschmann, Vokietija, Austrija, Italija, 2005 m., vokiečių k., 156 min

204> The Pianist / Pianistas

Filmas pasakoja apie žydą profesionalų pianistą Vladislavą ir jo išlikimo istoriją II pasaulinio karo metais Lenkijoje.

Tai vienas tų filmų, kuriuos žiūrint reikia tam tikro nusiteikimo. Juk tema- tikrai ne iš pačių lengvųjų. O šįryt kėliausi su mintimi, kad reikia pažiūrėti kokį nors liūdną, bet gerą filmą. Taigi, iš keleto prisimintų galop išsirinkau šį. Filmo tematika man patinka, mėgstu žiūrėti filmus apie koncentracijos stovyklas ar tiesiog istorijas, kuriose žydai priversti slapstytis. Taigi, apie šį filmą menkai težinojau: tik istorinę situaciją, kad pagr. veikėjas- žydas pianistas ir tiek. Todėl maniau, kad jį išveš į koncetracijos stovyklą ir veiksmas vystysis ten. Tačiau čia veiksmas pasisuko kiek kitaip.

Adrien Brody jau ne kartą man yra padaręs gerą įspūdį, taigi, ir šiame filme jo vaidyba man pasirodė puiki. Jo personažas- mylintis muziką žmogus ir buvo momentų, kai galvojau, kad būtent tai ir palaiko jį gyvą- muzika. Nesvarbu, kad ji skamba tik galvoje. Bet vis tiek jis ją girdi. Ir tai yra nuostabu.

O kalbant apie jo situaciją..  Filmas yra biografinis ir toks pianistas tikrai egzistavo. Taigi, žinodama tai, ne kartą pagalvojau: ar jam nebuvo kilę minčių tuo metu, kai kentėjo visa tai, ką rodė filme, kad jau geriau būtų patekęs į koncentracijos stovyklą? Žinoma, ten- dar blogiau, bet juk jis to tiksliai nežinojo, o ir kaip sakoma, ,,visur gerai, kur manęs nėra“. Tai, ką jam teko išgyventi, buvo žiauru. Nuolatinis slapstymasis, bėgimas, badas… Tikiu, kad ne kartą jis netgi norėjo, kad tik kuo greičiau viskas baigtųsi, kad tik mirtų, nes iškęsti visus sunkumus- beprotiška, tuo labiau, kad net neaišku, kada jie baigsis ir ar iš viso baigsis. Bet tikėjimas gera ateitimi, išlikimo instinktas ir, žinoma, geri kelyje pasitaikęs žmonės padėjo jam ištverti diena po dienos…

Įdomus filmas apie laikus, kai buvo iš tiesų blogai. Kai žmonės neverkė, kad negali nusipirkti mėsos, kaip kad pasitaiko tokių pastaruoju metu. Jie negalėjo nusipirkti net duonos, bulvių. Apie mėsą jie net ir nesvajojo.. Manau, visiems burbantiems apie blogą gyvenimą reikia parodyti šį ir kitus panašius filmus, priminti praeitį.

Ir tikėtis, kad ateityje to nebenutiks.

Rašau 9/10

Filmas laimėjo tris Oskarus. Šiuo metu imdb top 250 yra 53-oje vietoje.

Rež.: Roman Polanski, vaidina: Adrien Brody, Thomas Kretschmann, Emilia Fox, 2002 m., Prancūzija, Lenkija, Vokietija, Didžioji Britanija, anglų, rusų ir vokiečių k., 150 min