981> Avengers: Infinity War / Keršytojai. Begalybės karas (2018)

Minčių kratinys apie šiandien matytą filmą. Sudėlioti į normalų tekstą poreikio šiuo metu nejaučiu.

Pustrečios valandos pralėkė labai greitai ir kur kas geriau nei buvo galima pagalvoti. Veiksmo buvo per akis, šokinėjimo per planetas, keliavimo kosmosu – tiek kad draugė net sakė, kad vienu metu jautėsi lyg Star wars žiūrėdama. Nors kovų daug, o bendravimo tarp superherojų, kuris man patikdavo kai kada net labiau nei pačios kovos, itin minimaliai, bet šįsyk visai nejaučiau nuobodulio, kuris nesvetimas man, kai ekrane visi tik mušasi ir daugiau nieko neveikia.

Taigi, superherojai, kurių surinkta daugybė ir net ne visi vieni kitus sutinka, kovoja prieš didįjį priešą – Thanos. Jam pasipriešinti – kur kas sunkiau nei prieš kitus, o kad kažkam negerai baigsis, sklandė kalbos jau ilgą laiką. Neslėpsiu, ėjau su baime, kad žus minimum vienas mano mėgstamas veikėjas. Pirmosios rimtesnės mirties sulaukiama gan greitai, todėl ji kiek nustebina (nes atrodo, kad standartiškai turėtų palaukti kokios nors finalinės kovos tokios mirtys. Bet finalinę kovą išvysti turėtume tik kitame filme.). O ir be abejo, gaila paties personažo, kuris buvo vienas iš labiausiai mėgstamų. Po to praradimų buvo keli, bet jie man nekėlė kažkokių didelių jausmų.

Didžiausia filmo žvaigždė, neskaitant priešo, buvo, be abejo, Toras. Jis užėmė bene daugiausiai eterio, bet skųstis tuo visai nesinori, nes jis per daug stiprus kaip personažas ne tik dėl savo asmenybės, bet ir dėl to, kad kaip kovotojas jis turi ką parodyti ir nuveikė filme ne tiek ir mažai.

Thanos, kaip jau teko skaityti ir kitų atsiliepimus, yra išties gerai išplėtotas blogiukas, kadangi jį matyti galima ne tik kaip žudymo mašiną, kuri tą daro visiškai nemąstydamas ir kai kada, rodos, net be kažkokios didelės priežasties. Anaiptol, jis parodomas ir kaip šiokią tokią širdį turintis (bet tai nereiškia, kad sulauks kas nors pasigailėjimo) personažas, todėl jis nespraslysta pro akis kaip dar vienas ,,iš tų“ ir tampa gan įsimintinas blogasis veikėjas.

Jei žiūrint Thor: Ragnarok humoro kai kada buvo ir ne visai vietoje, ir ne visai juokingo, šioje Avengers dalyje jis būdavo laiku, vietoje ir išties prajuokinantis kai kada net iki ašarų.

Kiek baisu buvo dėl gąsdinimų, kad baisiai daug personažų žada dalyvauti šiame Infinity war. Baisu, nes ne tiek daug ir mačiusi aš kino juostų apie superherojus, tik tuos, kurie labiausiai domino, dar dalį Guardians of Galaxy ir tiek. Bet atrodo, kad visų bazinių žinių, kurias turėjau, pakako ir įdomumas nuo to nenukentėjo.

Atskiras žodis apie Hulk – jis šįsyk, kaip ir Ragnarok žiūrint, gan smagiai vėl pasirodė. Pasirodo, veikėjas turi gan neblogą potencialą.

Captain America – dar labiau suvyriškėjęs, surimtėjęs, bet išlaikęs savo kovos dvasią.

Na, ir pabaiga. Kas per velniava įvyko. Tiek kovų, veiksmo, specialiųjų efektų, greičio ir, rodės, tikslaus ėjimo link kažko finalinio, o pabaigą padarė tokią gan nykią. Aišku, intrigos sukėlė, o ir tai – puiki įžanga kitai Avengers daliai, tačiau realiai tikėtasi buvo kažko įspūdingesnio.

Visgi man tai labiausiai patikusi dalis. 8/10.

978-980> Thor / Thor: The Dark World / Thor: Ragnarok (2011-2017)

Kaip kažkada užsiminiau, dar planavau šį bei tą pažiūrėti iki naujausios Avengers filmo dalies peržiūros. Suspėjau tik visus tris filmus apie Torą pažiūrėti, bet tiesą pasakius be jo gal tik Doctor Strange nebent dar būčiau norėjusi suspėti pamatyti. Aptarsiu visas dalis be didelių spoilerių.

Pirmoji dalis – Thor / Toras (2011) – yra gan standartinė pirmoms dalims būdinga istorija, kurios metu sužinomi pagrindiniai faktai apie herojų. Jei nebūtų patikusi ši dalis, tikrai nebūčiau žiūrėjusi kitų, tad jau vien tai rodo, kad man pasirodė visai verta žiūrėjimo kino juosta. Iki šiol pernelyg nekreipdavau dėmesio į Torą, bet šiandien žiūrint trečiąją Avengers dalį teko Captain America dalintis dėmesiu su juo, kadangi personažas pasirodė ir mielas, ir gan smagus (arogancija kai kada būna ir neatstumianti, pasirodo), o ir, neslėpsiu, Chris Hemsworth balsas yra toks, kurio galėčiau klausytis visą laiką. Žinoma, yra ir meilės istorijos kažkiek, čia ir Natalie Portman sutinkama, bet jos istorijoje nieko ypatingo nemačiau, o pats personažas, kad ir bandantis kažką savito parodyt, bet galiausiai liekantis skystokas ir neišplėtotas. Ir o taip, Loki – blogiukas, kuriuo negalima nesižavėti. 7/10

Iš karto po pirmosios dalies įsijungiau antrąją – Thor: The Dark World / Toras 2: Tamsos pasaulis (2013). Ir teko nemenkai nusivilti, nes ši dalis pasirodė nuobodi. Vietomis net suprasdavau, kad kažkur ne ten žiūriu ir ne tą galvoju, nes nebesuprasdavau, kas vyksta. Bet Loki ir Toras vis vien sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ir toliau kurti simpatiškus ir smagius personažus. 5/10

Na, ir trečioji dalis – Thor: Ragnarok / Toras. Pasaulių pabaiga (2017), kuri kėlė nemenkai lūkesčių, nes daug kas ją labai gyrė. Čia nebelieka vietos meilei (šios trilogijos atveju – ir puiku), tačiau netrūksta veiksmo ir humoro. Atrodo, kad nuomonės dėl pastarojo dalyko – humoro – išsiskiria. Vieniems kaip tik atrodė jis – didelis filmo pliusas, kitiems – kad jo buvo per daug ir dėl to kino juosta atrodė labiau kaip komedija. Man pačiai kai kada irgi atrodė pernelyg perspausta, net ir nejuokinga, nors kaip ir turėtų būti juokinga, bet kita vertus, vietomis humoras buvo kaip tik smarkiai prajuokinantis. Nemažai dėmesio skiriama ir vienam nuobodžiausių (man) superherojų Hulk’ui, kuris šįsyk visai praskaidrino bendrą atmosferą. C. Blanchett vaidinta blogiukė priminė A. Jolie vaidintą personažą vienoje pasakoje, bet šiaip jau gan neblogai pasirodžiusi. Žymiai geresnė dalis už antrąją, čia net klausimų nekyla. Bet kad būtų absoliučiai sužavėję, irgi nepasakyčiau. Smagi pramoga ir tiek, ko daugiau iš tokių filmų tikėtis. 7/10

768> Only Lovers Left Alive / Išgyvens tik mylintys (2013)

Rež.: Jim Jarmusch
Vaidina: Tilda Swinton, Tom Hiddleston, Mia Wasikowska, Anton Yelchin, John Hurt
2013 m., Vokietija, Didžioji Britanija, Graikija, 123 min
Žanras: siaubo romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Vampyrai gali būti įdomūs. Šis filmas – tikra atsvara paskutiniu metu ekranus užplūdusiems saldiems vampyrams. Iš tikrųjų, jei jie negertų kraujo, tas faktas, kad jie ne žmonės, o vampyrai, būtų visiškai nematomas.

Galvojau, kaip visuomet, parašyti anotaciją, bet šįkart susilaikysiu, nes ji atrodys pernelyg nuobodžiai ir neaiškiai. Juk viso labo tai dviejų mylinčių vampyrų, kurie yra susituokę keletą šimtmečių, bet gyvena atskirai, susitikimas. Anotacijoje nepateiksi to, ką tik įsijungus filmą galima pamatyti: nuostabią, užburiančią atmosferą ir tvirtą, žodžiais nenusakomą ryšį, kuriuo susieti abu pagrindiniai veikėjai. Tai ir išlaiko dėmesį viso filmo metu. Gėrėjausi kino juostos stilingumu, jaukumu, paslaptingumu. Tokio harmoningo kino dar reiktų gerai paieškoti. Aktoriai parinkti idealiai: tiek antraeiliai (ta pati Mia Wasikowska labai tinka visokiems keistiems filmams, ką jau buvo galima suvokti žiūrint Stoker), tiek pagrindiniai: Tilda Swinton jau senokai prie tų įdomiųjų ir talentingųjų esu mintyse ,,pasižymėjusi“, o dabar suradau ir dar vieną domėjimosi objektą – Tom Hiddleston. Filme jie galėjo abu tiesiog gulėti ant sofutės visas dvi valandas, o aš vis tiek nebūčiau į juos atsižiūrėjusi. Muzikinis takelis – dar vienas pasigėrėjimo vertas dalykas šioje kino juostoje.

Keliose vietose dėmesio gal ir nepajėgė išlaikyti, nes pagaudavau save mąstančią apie visai ką kitą, bet apskritai neturiu prie ko prisikabinti. Gėris ir ne kitaip. Jei ir toliau taip seksis su filmais kaip pastaruoju metu, tikrai išlepsiu.

Tiesa, o tas siaubo žanras tai visai ne į temą. Nėra nieko gąsdinančio. Juk ir kraujas taip elegantiškai iš taurelių geriamas, jau nekalbant apie tuos nuostabiai atrodančius ledus (taip taip, sušaldytas kraujas).

8/10

25> Midnight in Paris / Vidurnaktis Paryžiuje

Vos pamačiusi reklamą per televizorių supratau, kad šį filmą noriu būtinai pamatyti.

Paryžius dažniausiai vaizduojamas kaip magiškas meilės miestas. Tad nenuostabu, kad visų įvykių centre- sužadėtinių pora Gil’as ir Inez’ė, atvykę į Paryžių dėl darbo reikalų. Netrukus susilieja du pasauliai – dabartis ir praeitis…

Filmas labai patiko. Pasirodo, niekad lyg šiol nebuvau mačiusi jokio Woody Allen filmo, bet pažadu pasitaisyti, nes pirmoji pažintis su jo režisuotu filmu tiesiog puiki. Dieną Paryžius – pernelyg niekuo neišsiskiriantis, bet po vidurnakčio tampantis tiesiog magišku miestu, kuris nukelia Gil’ą į 1920-uosius, kur viskas tiesiog alsuote alsuoja tikru prancūziškumu (nė nežinau, ar gerai išsireiškiau). Tuomet jis patiria ne tik daug nuostabių akimirkų, bet ir po truputį ima aiškintis, ko jis tikisi iš ateities.

Gil’o vaidmenį atlieka Owen Wilson, o Inez’ės- Rachel McAdams. Taip pat čia pasirodo ir Carla Bruni, Tom Hiddleston, Kathy Bates, Marion Cotillard, Adrien Brody, Léa Seydoux. Ekrane pasirodo tokie personažai kaip Ernestas Hemingvėjus, Zelda ir F. Scott Fitzgerald, Pablo Picasso – argi nėra nuostabu sutikti visus vienoje vienoje vietoje?

Atmosfera, muzikinis takelis, aktoriai, siužetas- viskas labai prancūziška, magiška ir gražu. Rekomenduoju ir rašau 10/10.

Rež.: Woody Allen, vaidina: Owen Wilson, Rachel McAdams, Marion Cotillard, Carla Bruni, 2011 m., Ispanija, JAV, anglų, prancūzų, ispanų k., 94 min.