Archyvas

Archive for the ‘Tom Hooper’ Category

351> Les Misérables / Vargdieniai


les miserables 1Šio filmo laukiau… Kiek? Pusę metų? Gali būti.. Užteko vien sužinoti, kad toks yra planuojamas ir kad prie žanrų užrašytas ,,miuziklas“, kad jo užsinorėčiau.. Pirmasis poster’is (taip, ši dieviško grožio mergaitė) tik dar labiau sužavėjo, traileris- ne ką mažiau, na, o galop ir perskaičiau knygą, tad laukimo laikas tik dar labiau pailgėjo. Jau žinojau, kad vos jam pasirodžius tiesiog bėgte bėgsiu į kino teatrą. Na, nubėgau ne pačią pirmą dieną, bet… Na, bet kadangi žinau, kaip daug kam neįdomu skaityti tokias blevyzgas, pereisiu prie filmo. Įrašas netrumpas, nes labai daug visko norisi paminėti..

,,Vargdieniai“ pasakoja apie XIX a. Prancūzijoje vykusią istoriją apie Žaną Valžaną. Jis už pavogtą duonos kepalėlį dvidešimt metų yra įkalinamas (iš jų- penkiolika metų už bandymą pabėgti). Grįžęs į laisvę ir neturėdamas kito pasirinkimo jis vėl bando vogti, tačiau dvasininkas, iš kurio jis ir bandė vogti, jį pastūmėja keisti gyvenimą. Tačiau jam vis ant kulnų lipa inspektorius Žaveras… Na, o daugiau, manyčiau pasakoti nereikia, nes viską pamatysite, jei pažiūrėsite.

Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad filmo siužetas nėra toks, koks knygoje: buvo paimta romano adaptacija miuziklams. Todėl kai kurie siužeto vingiai skiriasi, o kai kurių (tiksliau, gan nemažai) iš viso nėra. Bet reikia atminti, kad istorija tikrai ilga ir ją parodyti, ypač miuziklo variante, būtų ganėtinai sunku. Galima lengvai būtų serialą kurti.. Todėl per visą istoriją, aprašomą knygoje, einama tik tiek, kiek būtina, parodant svarbiausias (ar daugelį svarbiausių) knygos vietas. Todėl tikiu, kad neskaičiusiems knygos, gali po seanso kilti kokių klausimų, bet šiaip jau viskas ten pakankamai aišku.

Ir šiandien turėjau vienas geriausių 2,5 h savo gyvenime. Taip, būtent tokį įspūdį man ir padarė šis filmas. Jau maniau, kad nepateisins visų lūkesčių (žinot, kaip būna, kai tikiesi kažko įspūdingo ir galop to ,,kažko“ taip ir nerandi), bet juos pateisino visu šimtu procentų.

Tik įsidėmėkite, kad tai miuziklas: didžiąją dalį veikėjai dainuoja, kalba- labai mažai, todėl kad ir koks jis būtų giriamas, jei nesate šio žanro mylėtojai, vargu, ar jums patiks (nesakau, kad nebūna išimčių).

Negalėčiau pasakyti, kad kuris nors aktorius ne iki galo ,,atidirbo“ savo rolę. Visi jie buvo puikūs. Ir manau, kad šis filmas ne vienam aktoriui bus tramplynas į ,,aukštesnio“ lygio kiną. Hugh Jackman pagrinde žinomas tik kaip Volverinas iš X-Men ar kaip aktoriukas iš romantinių filmų, o čia jis atsiskleidžia ir kaip iš tiesų puikus aktorius, gebantis suvaidinti dvejonių kamuojamą ir gyvenimo nuskriaustą vyrą, kurio patys gražiausi metai prabėgo kalėjime. Jam atsirado proga ir parodyti, kokius vokalinius sugebėjimus jis turi. O jo balsas- tikrai puikus. Anne Hathaway taip pat daugiausiai žinoma iš įvairių romantinių filmų, bet tai, ką ji padarė šiame filme, kaip suvaidino Fantiną- tiesiog fantastiška. Ir nekalbu apie tai, ką ji padarė dėl šio filmo: kaip nusikirpo plaukus, numetė svorio ar pan. (juk šitai darė ne vienas aktorius, vien prisiminus Christian Bale ,,The Machinist“ šiurpas nupurto, lygiai tas pats ir Michael Fassbender filme ,,Hunger“, o juk dar tikrai yra daugiau), aš kalbu apie tai, kaip visos emocijos, išgyvenimai ir jausmai, kuriuos jautė personažas, atsispindėjo ir aktorės veide. Verkiau kartu su ja, kai ji dainavo I Dreamed A Dream, manau, ta scena įstrigs daugeliui.. Ir tikrai ne veltui kalbama, kad ji- reali pretendentė gauti Oskarą už šį vaidmenį. Balsas? Be priekaištų. Draugė sakė, kad nesitikėjo, jog ji taip gerai dainuoja. Beje, H. Jackman ir A. Hathaway jau yra dainavę kartu.

Maloniai nustebino Russell Crowe su kuriuo, net gėda sakyti, bet nemačiau nė vieno filmo. O nustebino jis mane ne kiek savo vaidyba, o kiek vokaliniais sugebėjimais. Netikėjau, kad jis taip dainuoja! Jo vaidinamas Žaveras- šio filmo blogiukas, na, ir išskyrus jo pomėgį dainuoti atsistojus kur nors ant tilto turėklo ar ant kokio stogo, vaikštant palei krašto (trup. juokinga pasidarė, kai jis ne vieną kartą taip darė), viskas kaip ir neblogai (tiksliau, gerai). Filme sutinkama ir šaunioji porelė- Helena Bonham Carter bei Sacha Baron Cohen, kurie iš tiesų man labai priminė Svynį Todą ir Misis Lovet (ją, beje, vaidino irgi H. Bonham Carter). Abu išprotėję, juokingi, tik, gaila, blogesni už patį velnią. Labai smagu buvo į juos žiūrėti, aktoriai, kurie yra išpopuliarėję kaip vaidinantys keistuolius (H. B. C. daugelyje Burtono filmų, na, o S. B. C. (cha, jų net inicialai panašūs) gerai žinomas kaip Boratas ir Bruno), tinka vienas kitam į porą, būtų įdomu pamatyti dar vieną jų bendrą projektą. Saldžioji filmo porelė Amanda Seyfried ir Eddie Redmayne irgi tiko vienas kitam, net ir balsai jų puikiai derėjo, kadangi Eddie balsas- aukštas.. Ir šiaip, toks mielas ir naivus jo herojus, nors kai nori, gali ir rimtai pakovoti. Tačiau vokaliniais sugebėjimais (na, bent man labiau patiko) man jį gerokai pralenkė Aaron Tveit. Na, išsižiojusi nebuvau, bet jo balsas- puikus. Tikiuosi, dar kada jį išgirsiu (o taip, išgirsiu, nes soundtrack’o klausysiu dar ne kartą). Vertėtų paminėti ir Eponiną, kurią suvaidino taip pat fantastiško balso savininkė Samantha Barks. Nors veikėja ir yra antraeilė, tačiau ji sujaudino iki pat gelmių.

Šiurpuliukai bėgiojo klausant kiekvieno kūrinio, niekaip negalėčiau išsirinkti vieno ar dviejų, kurie labiausiai patiko. Visas muzikos takelis tiesiog nuostabus. Tiek solo partijos, tiek choro. Ir dar kai prisimeni, kad visi aktoriai dainavo gyvai- įspūdis tik dar labiau padidėja. Noriu pagirti ir vaizdinę filmo dalį: kostiumai, aplinka sukūrė tikrovišką permainų trokštančios Prancūzijos vaizdą.

Pasakojimo vingiai ne kartą vertė nubraukti ašarą. Taip, aš jautri ir man lengvai persiduoda kitų emocijos, net jeigu tai yra filmas, o ką jau kalbėti apie įtikinamą vaidybą. Daugiausiai ašarų išlieta matyt per vieną nutikimą, susijusį su Eponina, tačiau ne ką mažiau sujaudino ir Fantina bei kai kurie kiti filmo momentai.. O pabaiga- kad ir liūdna, bet kartu ir šviesi.

Rekomenduoju visiems miuziklų mėgėjams ir mylėtojams. Ir galbūt pažiūrėkite ir tie, kurie jų nemėgsta- gal nuomonė pasikeis?

Oskarai- dar prie akis, nominacijos irgi, tačiau linkiu filmui ne vieno Oskaro, kurių jis tikrai vertas. Sužavėjo nuo pat pirmos iki paskutinės minutės ir nė trupučio neprailgo.

10/10 ir žiūrėsiu tikrai dar ne kartą.

Rež.: Tom Hooper, vaidina: Hugh Jackman, Russell Crowe, Anne Hathaway, Amanda Seyfried, Sacha Baron Cohen, Helena Bonham Carter, Eddie Redmayne, Aaron Tveit, Samantha Barks, 2012 m., Didžioji Britanija, 157 min

44> The King’s Speech / Karaliaus kalba

22 spalio, 2011 Komentarų: 1

Apie šį filmą girdėjau tiek gerų nuomonių, kad nepažiūrėti jo tiesiog negalėjau.

Filmas mus nukelia į XX a. 4 dešimtmetį, pasakojama apie vyriškį, kuris tampa Didžiosios Britanijos karaliumi Džordžu VI  (jis yra karalienės Elizabetos II tėvas). Tačiau jo problema- mikčiojimas- kelia didelį diskomfortą ir neleidžia pakankamai pasitikėti savimi. Po daugybės paieškų jis pagaliau suranda Lionelį- tik ar jis pakankamai geras specialistas, kad padėtų karaliui įveikti šį sutrikimą?

Matyt nieko naujo nepasakysiu, nes filmas man labai patiko. Apskritai, net nesitiki, kad kam nors jis galėtų nepatikti. Net į imdb.com nuėjau pažiūrėti, ar yra žmonių, kurie įvertino filmą vienetu. Taip, yra (o kaipgi kitaip?), bet palyginus su bendru vertintojų skaičiumi, procentas visiškai mažytis. Na, o, jei jau pradėjau apie vertinimus, tai galiu pridurti, kad šiuo metu šis filmas puikuojasi 124 vietoje imdb Top 250 , na, o bendras šio tinklalapio lankytojų balas – 8,3. Filmas laimėjo net 4 Oskarus, o dar 8-iems nominuotas.

Grįžtant prie mano nuomonės, tai neturiu priekaištų nei siužetui, nei aktoriams, nei pastatymui, nei laiko trukmei- viskas mane tenkino. Ir tas paradoksalumas- rodos, turi viską: pinigus, šlovę, pripažinimą, mylinčią šeimą, bet štai, vienas trūkumas, ir rodos, tomis minutėmis, kai neįmanoma neparodyti savo negalios (nors tikriausiai per stiprus žodis šiam negebėjimui apibūdinti), griūva viskas aplinkui. Karalių Džordžą VI vaidinęs Colin Firth tikrai vertas laimėto Oskaro už šį vaidmenį- jis įtikino  mane, gerai įsikūnijo į savo personažą. Aš tiesiog žiūrėjau ir tikėjau juo, tuo, ką jis daro, ką jaučia. Ateity tikrai žiūrėsiu dar kokį filmą su juo, nes vaidmuo A Christmas Carol filme kažkaip neįsiminė man. Helena Bonham Carter – viena mylimiausių aktorių, o vaidmuo ,,Karaliaus kalboje“ tik dar labiau įrodė jos profesionalumą ir tai, kad ji puikiai gali atlikti visiškai skirtingus vaidmenis. Tai ir buvo įvertinta nominuojant Oskarui. Jos personažas filme stiprus, žavėjausi juo, kantrybe ir pasišventimu bei tikėjimu mylimu žmogumi, nenuleidimu rankų. Jos palaikymas visur ir visuomet karaliui, manau, tikrai labai padėjo. Geoffrey Rush, kuris atliko karaliaus gelbėtojo vaidmenį irgi neliko nepastebėtas- taip pat buvo nominuotas Oskarui. Tiesa, jis jau turi Oskarą už vaidmenį kitame filme. Daugeliui žiūrovų jis turėtų būti žinomas iš ,,Karibų piratų“- ten suvaidino kapitoną Hektorą Barbosą. Jo personažas- žavus, linksmas ir nė trupučio neleido suabejoti jo galimybėmis.

Rekomenduoju. Praleisite laiką prasmingai ir įdomiai.

Rašau 10/10.

Rež.: Tom Hooper, vaidina: Colin Firth, Helena Bonham Carter, Geoffrey Rush, Timothy Spall, 2010 m., Didžioji Britanija, anglų k., 118 min.