1128> Little Miss Sunshine / Mažoji Mis (2006)

Neturėjau didelių lūkesčių, o buvo išties labai daug gražių emocijų dovanojęs filmas. Apie mergaitę, kuri su šeima iškeliauja dalyvauti grožio konkurse. Mergaitė – visai nepanaši į tokių konkursų dalyvę, o jos šeimoje – daug nesutarimų, nutylėjimų, nesusikalbėjimų. Tad kelionė – dinamiška, kai kada net ir per daug nenuspėjama (nesu tikra, kiek buvo reikalingas vienas iš svarbiausių įvykių kelionės eigoje), o istorija – įtraukia ir sukelia daug emocijų. Itin gerietiškas, mielas filmas. Žiūrėčiau dar ne sykį, užsinorėjus ko nors panašaus. Net pačiai keista, kad iki šiol taip ir nebuvau prisiruošusi jo peržiūrėti.

8/10

imdb

1067> About a Boy / Gyvenimas pagal jį (2002)

Prireikė laiko atgaminti, kas čia per filmas, nes pamenu tik tiek, kad su H. Grant ir kad buvo jį persekiojantis berniukas. O kas, kaip, kodėl, galvoje atsikūrė tik pažiūrėjus keletą foto. Toks gan mielas filmas, gal kažkas sakytų, kad kalėdiniam laikotarpiui tinkamas, o aš nė nedrįsčiau prieštarauti. Visgi kažkodėl lūkesčiai buvo sukurti didesni, o pasirodė, kad čia vienas tų tokių, kur viskas kaip ir normaliai, bet trūksta šiek tiek, kad bent ilgėliau galvoje išliktų.

6/10

imdb

Unbelievable (mini serialas) (2019)

Tikrais įvykiais paremtas vieno sezono serialas (imdb) pasakoja apie Mari – paauglę, kuri palaikoma socialinės darbuotojos, panašaus likimo draugų bei kelių globėjų, stengiasi kurti savarankišką, tvarkingą gyvenimą. Tačiau po to, kai įsibrovėlis ją išprievartauja, ji susiduria su valstybės institucijų neteisybe: policijos darbuotojai mano, kad ji meluoja, aplinkiniai irgi ima abejoti jos pasakojimu. Tuo tarpu kituose skyriuose dirbančios detektyvės imasi tirti bylą, kuri leis dar kartą suabejoti Mari situacija.

Greitai susižiūrėjęs serialas, lyg ir nieko ypatingo, bet yra itin tikroviškai pateiktų momentų. Kad ir Mari apklausa – po šitiek klausimų, prašymo kartoti vėl ir vėl apie sukrėtusį įvykį, natūralu, kad po kiek laiko jau ir kažko nebepavyksta paminėti ar atsiranda abejonių. Apskritai, šis serialas parodo, kiek drąsos žmogui reikia vien tam, kad praneštų apie patirtą išprievartavimą ir sutiktų dalintis pasakojimu tiek kartų, kiek prireiks, darytis įvairiausius tyrimus. Patiko abi siužetinės linijos. Viena išlaiko intrigą, leidžia sekti dviejų detektyvių tyrimą, taip pat šiek tiek prisiliesti prie jų asmeninio gyvenimo bei santykio su byla, tuo tarpu kita siužetinė linija rodo, kaip lengvai galima sugadinti žmogaus gyvenimą. Mačiau, internete jau sklando spėjimai, kad tiek už vaidybą, tiek už patį pastatymą gali būti paskelbtos Emmy nominacijos, tad atrodo, jog ne man vienai šis mini serialas pasirodė išties įdomus.

8/10

1016> Tammy / Tami (2014)

Su šiuo tinklaraščiu jau ilgą laiką pas mane love/hate santykiai. Noriu aš jį išlaikyti (jei ne dėl kitų, tai dėl savęs), turėti visus peržiūrėtus filmus surašytus su bent iš kelių sakinių sudarytu įspūdžio aprašymu, bet prisėsti ir aprašyti vis neprisiverčiu.

Ir tuomet nutinka taip kaip su Tammy. Neturiu ką pasakyti, nes ne kažin ką teatsimenu. Eilinė holivudinė komedija, netyčia užtikta būnant kompanijoje per TV, palikom jį. Nieko ypatingo, humoras dažnai nejuokingas, bet 4/10 norėjosi parašyti, tai vadinasi nebuvo visai tragiškas. Filmas apie moterį, kuri netenka darbo, sužino apie vyro neištikimybę ir ta proga išvyksta su savo truputį nuo proto nušokusia ir išgerti mėgstančia močiute pakeliauti. Dabar peržiūrėjau, tai kolektyvas visai neblogas surinktas. Bet neįsimintinas visiškai.

 

863> Mary and Max / Merė ir Maksas (2009)

Rež.: Adam Elliot
Įgarsina: Toni Collette, Philip Seymour Hoffman, Eric Bana
2009 m., Australija, 92 min
Žanras: animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie Australijoje gyvenančią mergaitę Merę, kuri sugalvoja parašyti atsitiktinai adresų knygoje rastam amerikiečiui Maksui. Nors Maksui daugiau kaip 40 metų, jų draugystė užsimezga.

Kiekvienam žmogui reikia draugo. Jis gali būti vienas, bet geras. Toks, kuriam gali išsipasakoti viską, ką nori, paklausti bet ko ir to visai nesigėdyti. Nei Merė, nei Maksas tokio draugo neturi. Merė gyvena su išgeriančia mama, Maksas – vienas. Tiesa, Maksas turi Aspergerio sindromą, dėl šito jam nelengva užmegzti santykius, suvokti tikslius aplinkinių jausmus, ne visada ir su savimi sekasi tvarkytis taip, kaip norėtųsi. Taigi, užtenka vienintelio laiško iš mergytės, gyvenančios visai kitame žemyne, rodos, ką jie galėtų turėti bendro. Ir visgi jų draugystė rutuliojasi gan greitai. Filmas apima gan nemažą laikotarpį, taigi Merė auga, susiduria su vis rimtesniais gyvenimo iššūkiais, tuo tarpu Maksas auga į plotį, toliau mėgaujasi dešrainiais su šokoladu (tiksliau – vietoj dešrelės įdėta šokolado eilutė / plytelė) ir kažkuriuo metu netgi jau gali pasakyti, kodėl jam sakoma, kad jis kitoks – t.y. atrandamas ligos apibrėžimas.

Ir tai yra liūdnas filmas. Suprantu, kad prie to prisidėjo ir šiaip liūdna nuotaika, bet ašaros byrėjo didžiąją filmo dalį. Nėra taip, kad filme – tik liūdesys. Ne, iš tiesų scenarijus puikiai laviruoja tarp šviesių akimirkų ir tų liūdnųjų. Neprastas humoras, priverčiantis juoktis ašaroms dar nenudžiuvus, gal momentais buvo tokių primityvokų pasirinkimų, bet bendro įspūdžio negadino. Kalbant apie liūdnus dalykus šiame filme, tai paliečiama išties nemažai: šalti tarpusavio santykiai, vienišumo jausmas, depresija ir iš to išplaukiantys dalykai (kaip noras žudytis), nepasitikėjimas savimi, noras pritapti. Nemanau, kad vaikams šį filmą verta žiūrėti, nes atrodo, kad gali būti nesuprasta viskas, kas norėta pasakyti (o pasakoma tikrai nemažai visko), tuo tarpu paaugliams šį filmą rekomenduoju, lygiai taip pat – ir vyresniems. Galbūt kažkas pasijaus nesantis vienas su savo vidine būsena, užklupusiais jausmais, o kažkas atkreips dėmesį į šalia esančius, galbūt kokia viena kita mintis iš filmo į galvą įsirėš ir nors kelioms dienoms paliks visokių svarstymų ir galvojimų, o galbūt tiesiog prasmingą filmą pažiūrėsite vietoj kokio visiškai banalaus.

Man braižas kiek priminė T. Burtoną, bet kita vertus, T. Burtono animacija turi tam tikro niūrumo, tamsos, o čia tas niūrumas – visai kitoks. Prie piešinukų pradžioje reikėjo priprasti, bet kuo toliau, tuo labiau grožėjausi aplinka, detalėmis, veikėjų charakterių parodymu pasitelkiant išvaizdą ir kasdienine jų veikla.

Labai patiko. 9/10

665> Shaft / Šaftas

Trilerius žiūriu ne taip jau dažnai. Šiandien prieš miegą įsijungiau Shaft, kurį planavau kada nors pažiūrėti, neslėpsiu, vien dėl to, kad pasidėčiau dar vieną pliusą prie Christian Bale filmografijos. Tiesa, čia jo vaidmuo nėra pagrindinis, bet vis dėlto visi įvykiai sukasi apie jį.

Niujorko policijos detektyvas Džonas Šaftas neapsikentęs neteisybės, kad pasitelkdamas pažintis ir pinigus Valteris Veidas vis išsisuka nuo bausmės už rasistinę žmogžudystę, nusprendžia pats įvykdyti teisybę ir padaryti viską, kad Veidas būtų nubaustas.

Į viską įsisuka ir vietinės gaujos, tad susišaudymų bus nemažai, gaudynių – gal ne tiek, bet kraujo bus pralieta pakankamai. Tokiuose ,,teisybės“ filmuose man dažnai iškyla tokia dilema, kuri kilo ir žiūrint šį filmą. Taip, suprantu, kad Valteris – vienas tų, kuriems pasiseka išlipti sausiems iš balos, nepaisant to, kad atliktas nusikaltimas nė neturi rimtos priežasties (tiesiog įžeidimas) ir aukos artimieji be galo sielvartauja. Taip, tokius reikia pamokyti, kad visam gyvenimui prisimintų, ką padaręs, ypač, kai nebuvo rodoma, kad Valteris nors kiek gailėtųsi. Tačiau. Kiek būtent dėl jo gaudymo žuvo dar žmonių. Kažkaip galvoju, kad jei būčiau lenkus rankos pirštus sulig kiekvienu, kurį tas Šaftas nudaigojo, pirštų nebebūtų ir pakakę. Ar tikrai yra verta dėl vieno žmogaus nužudyti krūvą kitų? Argi neįmanoma dar kitaip jį pagauti? Nors iš viso, vietomis atrodydavo, kad Veidas užmirštas, o atsiradę dar milijonas priežasčių, dėl kurių verta šaudyti vieniems į kitus, naikinti asmenis, kurie nenaudingi ir pan. Tad kiek čia ta teisybė priimtina?.. Ir tas Šaftas – man toks arogantiškas pasipūtėlis pasirodė, jokio geranoriško herojiškumo nepastebėjau. Charakteriu lygus su Veidu.

Iš viso filmo labiausiai įsimintinos dvi vietos. Pirma – kova, kurią vos ne kulminacine galėčiau pavadinti. Iššaudoma nemažai, tačiau esmė tame, kad ta scena vietomis labai komiška buvo, o kartu ir šiokia tokia įtampa buvo sukurta, tad stebėti buvo įdomu. Na, o antroji vieta – pabaiga. Tokia iš pažiūros rami, tačiau ir teisinga. Galėjo iš karto tai padaryti. Bet aišku, ką jau čia. Juk reik pašvarinti rajoną ir nuo kitų blogiukų.

5/10

Rež.: John Singleton, vaidina: Samuel L. Jackson, Vanessa Williams, Christian Bale, Toni Collette, Jeffrey Wright, 2000 m., Vokietija, JAV, 99 min

610> The Hours / Valandos

Filmas, kurio dalį tikrai esu mačiusi, bet dar būdama pakankamai mažai (na, gal kokioje ketvirtoje klasėje spėčiau…) ir dėl to manęs jis nesudomino, tačiau jau tada žinojau, kad tai – daugelio giriama kino juosta. Darsyk prie jos sugrįžau šiandien.

Pagal M. Cunningham romaną ,,Tos valandos“ sukurta kino juosta pasakoja apie tris moteris, jų gyvenimo istorijas ir tai, kaip jas paveikia Virginios Woolf romanas ,,Ponia Dolovėj“.

Tai filmas, gavęs net devynias ,,Oskarų“ nominacijas ir vienoje iš jų šventė laimėjimą – Nicole Kidman už Virginios Woolf vaidmenį laimėjo geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Ne tik puikus grimas, bet ir išties verta dėmesio vaidyba nuo pat pirmos minutės patraukia dėmesį taip, kad viso filmo metu taip ir neįmanoma atitraukti nuo N. Kidman akių. Tačiau vis dėlto, man pasirodė, kad kitos dvi aktorės – Meryl Streep ir Julianne Moore – pasirodė ne ką blogiau, ypač pastaroji, kuri taip pat buvo nominuota Oskarui už antraeilį vaidmenį, tačiau, deja, bet to apdovanojimo taip ir negavo. Visos juostos metu J. Moore tiesiog užbūrė savo vaidyba, taip tiksliai rodomais išgyvenimais, kad nė sekundei neleidžia suabejoti, o amžinai liūdnos akys palieka niūrų jausmą viduje.

Siužetas – lėtas, veiksmo čia itin mažai, todėl viskas remiamasi į veikėjų išgyvenimus, jausmus. Ypač įstrigo tai, kaip vienas veikėjas kitam sako: ,,tu esi laimingas, nes turi tą ar aną, nes gyveni taip, nes, nes, nes… Ir tuo pačiu metu matau, kad nė iš tolo tas žmogus nėra laimingas, kas vienam atneštų laimę, kitam palieka skausmą, mažai kas rodo viešumoje tikruosius jausmus. Skausmas, neviltis, savižudiškos mintys ((ne-)pereinančios į veiksmus), išjausta kiekviena minutė, kiekviena scena įneša tik dar daugiau liūdesio.. Ir pateikta viskas taip, kad tiesiog nesinori nustoti žiūrėti, nė minutei neapima nuobodulys, įdomu, kaip susiklostys kiekvienos likimas (tiesa, vienos iš jų likimas jau pačioje pradžioje parodomas), kur viskas pasisuks.

Rekomenduoju, jei dar nematėte. 8/10

Rež.: Stephen Daldry, vaidina: Meryl Streep, Nicole Kidman, Julianne Moore, Ed Harris, Toni Collette, Claire Danes, Jeff Daniels, Allison Janney, John C. Reilly, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, 114 min

481> Emma / Ema

Tai Jane Austen romano ,,Ema“ ekranizacija su Gwyneth Paltrow. Pati šios knygos nesu skaičiusi, bet užtat bežiūrėdama labai užsinorėjau.

Ema- graži, jauna mergina, kuriai labiausiai patinka piršti visas pažįstamas netekėjusias damas su vyriškiais, kurie joms galėtų tikti ir patikti. Tuo tarpu sau jaunikio ji nė nesidairo.

Tiesą pasakius, prieš žiūrėdama kiek įtariai žiūrėjau į tai, kad pagr. vaidmenį atlikti skirta buvo G. Paltrow, tačiau netrukus nebegalėjau įsivaizduoti kitos aktorės jos vietoje (beje, turiu dar mini serialą, kuriame Emą vaidina Romola Garai- įdomu, kaip jai pasisekė perteikti charakterį).

Jei norite romantinės komedijos, drąsiai imkite šią- linksmų personažų ir dialogų čia netrūksta. Labai pozityvus filmas, kuris su kiekviena minute man vis labiau patiko, nepaisant to, kad pabaiga nuspėjama greitai. Tikras malonumas žiūrėti kostiumines dramas, kuriose dialogai įdomūs ir subtilūs, lygiai tokie patys ir veiksmai: rodos, net paguosti apkabindamas merginos vyras negali, ką jau kalbėti, jei toji mergina- ne jo žmona. Tiesa, daugumoje tokių filmų grožiuosi kostiumais, bet laikmečio, kuris čia rodomas, mados man visai ne prie širdies. Vyrai kaip vyrai, na, bet moterų suknelės tai tiesiog išdarko figūrą nepriklausomai nuo to, ar liekna, ar stambi.

Patiko man ir misteris Knightley, todėl nenuostabu, kad kartais ir gaila pasidarydavo, kai Ema būdavo pernelyg nematanti to, kas buvo aišku kaip dieną. Labai įsiminė scena, kai jis pasakė, kad jei būtų vedęs, negalėtų daugiau leisti laiko su Ema ir jos drauge Harieta. Apskritai, personažai labai spalvingi (už tai dėkoti reiktų ne kiek kūrėjams, o kiek pačiai Jane Austen), žiūrėti į juos įdomu. Šypsena nedingo visos juostos metu.

Tiesa, šiame filme rolę turi ir Ewan McGregor! Svarbiausia, kad pradžioje filmo pamačiusi jo pavardę nudžiugau, kad bus dar vienas gerai žinomas veidas, bet vėliau taip ir nepažinau jo ir prisiminiau tik filmui pasibaigus. Tada, be abejo, pagooglinau ir nustebau: jo vaidinamas personažas pasirodė ne kartą, tačiau atpažinti jį buvo sudėtinga dėl ilgų plaukų. O juk jis ten ir dainavo, rodė savo balso subtilybes, o aš jo balsą mėgstu dar ir kaip (Moulin Rouge jis dainavo tiesiog idealiai),

Gražus, mielas, jausmingas filmas, kuris greitai nepasimirš. O ir, tiesą pasakius, su džiaugsmu jį pasižiūrėčiau ir dar kartą.

Rekomenduoju, kas mėgsta kostiumines romantines dramas.

Beje, muzikinė filmo pusė buvo įvertinta Oskaru, o dar vienam filmas buvo nominuotas už kostiumus.

8/10

Rež.: Douglas McGrath, vaidina: Gwyneth Paltrow, Jeremy Northam, Toni Collette, Ewan McGregor, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 121 min

273> The Sixth Sense / Šeštasis pojūtis

Aštuonmetis Koulas Syras atrodė kaip ir visi jo bendraamžiai – paprastas, mielas berniukas. Tačiau jis turėjo paslaptį, apie kurią kartą papasakojo tik psichologui Malkolmui Krovui, kuris berniuko viduje įžvelgė žymiai vyresnio paciento, kurio pagydyti nepavyko, problemas. Daktaras buvo ne vienintelis, kuris tą paslaptį sužinojo.

Mėgstu mistinius filmus, o šis- būtent toks. Pradžia prasideda kiek vangiai, tačiau po truputį viskas įsivažiuoja ir tampa sunku atsitraukti. Kyla nemažai klausimų, į kuriuos bandoma po truputį atsakyti. Kulminacija artėja labai lėtai, žvilgtelėjusi į likusių minučių skaičių net pagalvojau, kaip per tokį trumpą laiką jie viską susuks.. Ir ką gi, baigėsi tikrai netikėtai, nors panašių filmų jau esu mačiusi. Ir svarbiausia, kad išsiaiškinti pabaigą galima ganėtinai greitai, jei tik esate atidūs.

Labai man patiko pagr. aktorius Haley Joel Osment. Labai žavus ir suvaidino tikrai įtikinamai (matyt ne veltui jis buvo nominuotas Oskarui už šį vaidmenį). Nesu Bruce Willis gerbėja, bet jo vaidmuo man patiko. Jis čia nevaidino ,,kieto vyruko“, greičiau jau žmogumi, kuris desperatiškai nori padėti naujam pacientui, nes jaučia kaltę dėl anksčiau nepagydyto jaunuolio.

Liūdna stebėti, kaip berniukas niekam negali pasipasakoti savo problemos, nes paprasčiausiai žino, kad niekas juo nepatikės. O toji paslaptis jį patį baugina ir jis išreiškė tik vieną norą: kad vieną dieną jis galėtų nebebijoti.

Puikus, įtraukiantis filmas. Rekomenduoju.

8/10

Filmas nominuotas 6 Oskarams, o imdb Top 250 šiuo metu užima 142-ąją vietą.

Rež.: M. Night Shyamalan, vaidina: Bruce Willis, Haley Joel Osment, Toni Collette, Olivia Williams, 1999 m., JAV, 107 min

167> Velvet Goldmine / Auksinė prajaja

Kaip seniai norėjau pamatyti šį filmą! Ir štai, jis pagaliau peržiūrėtas.

Britų žurnalistas Arturas Stuardas, dirbantis Niujorko dienraštyje, gauna užduotį parašyti straipsnį apie glemroko žvaigždės Briano Slade‘o gyvenimą. Dėl nevaržomo atvirumo scenoje 1971-aisiais Slade‘as savo gerbėjus varė iš proto. Jo muzika kaip ir dainų tekstai buvo drąsūs, aistringi, o laikysena – seksualiai provokuojanti. Naujasis muzikos dievaitis tapo neribotos laisvės šaukliu. Tačiau tai Slade‘ą ir sunaikina. Todėl jis imituoja pasikėsinimą.

Kas būtent mane sudomino? Gal skamba banaliai, bet šį filmą užsinorėjau pamatyti būtent dėl pagrindinių aktorių: Ewan McGregor, Christian Bale ir Jonathan Rhys Meyers (na, jis man ne itin patinka, labiau jo balsas, kurio šiame filme tikrai nemažai). Po to jau atkreipiau dėmesio į žanrą (muzikinis) ir tuomet jau supratau, kad jį turiu būtinai pamatyti.

Filmas nėra biografinis, bet kai kurie veikėjai primena to laikmečio dievukus (kurių pati nepažįstu, tai sužinojau iš kitų šaltinių). Veiksmas sukasi apie Brianą Sleidą (J.R. Meyers) ir Kurtą Vaildą (E. McGregor) – dvi to laikmečio žvaigždes, jų pakilimus ir nuopuolius. Daug muzikos (muzikos takelis tikrai geras!), kurie maišosi su prisiminimais, be abejo, kas dominuoja tokio laikmečio filmuose, daug sekso. Jau pats Brianas Sleidas greitai prisipažįsta, kad jam patinka ir vyrai, ir moterys ir kad koks skirtumas, ką mylėti. Scenos drabužiai ir makiažas ne vieną šokiravo tuo laiku, o pats atlikėjas priminė transvestitą (prisipažinsiu, man pačiai ne itin patinka, kai vyrukai būna padažyti, net nesvarbu, kad ,,tokia mada“ ar ,,toks stilius“… ). Tuo tarpu Kurtas Vaildas- kiek kitoks, jo muzika irgi kiek skiriasi nuo Sleido, bet turi šarmo nemažiau (ir netgi daugiau). Tik jei nebūčiau žinojusi, kad čia vaidina E. McGregor, kažin ar būčiau jį atpažinusi šiame filme, o jei ir būčiau, tai tikrai ne nuo pat pradžiū. Jis tikrai nepanašus į dabartinį Ewaną. Arba tiesiog per mažai filmų su juo mačiau. Bet kuriuo atveju, jis čia pasirodė tiesiog puikiai! Kalbant apie Ch. Bale ir personažą, kurį jis vaidino, tai kažkokio ,,vau“ nebuvo, o tai matyt buvo todėl, kad esu mačiusi filmų, kur jo vaidyba buvo ypatingai gera. Nors išvaizdos pokyčiai įdomūs 😀

Siužetas visai neblogas, mėgstu aš tokius filmus, bet pastebėjau, kad kelissyk užsigalvojau visai apie ką kitą, vietomis buvo nuobodoka… Bet žiūrėti visai verta. Vien dėl muzikos!

Rašau 7/10

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Todd Haynes, vaidina: Ewan McGregor, Jonathan Rhys Meyers, Christian Bale, Toni Collette, 1998 m., JAV, Didžioji Britanija, anglų k., 124 min