840> Nymphomaniac Vol. I / Nimfomanė. Pirma dalis (2013)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Uma Thurman
2013 m., Danija, Vokietija, Belgija, Didžioji Britanija, Prancūzija, 117 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Kiek daugiau nei metai praėjo, kai visame pasaulyje praūžė dilema: uždrausti ,,Nimfomanę“ ar ne. Kol vieni įžiūrėjo kuo tikriausią legalią pornografiją, Lars von Trier gerbėjai dviejų dalių filmą vadino menu, kurį tiesiog privaloma pažiūrėti. Būdama šiokia tokia režisieriaus gerbėja, pagaliau prisiruošiau peržiūrėti pirmąją dalį. Ir galiu teigti, kad apie antrąją atsiliepimo taip pat sulauksite. Kai tik ją pažiūrėsiu.

Centre – Džo – moteris, kenčianti dėl nimfomanijos (ar tiesiog – priklausomybės nuo sekso). Ją Seligmanas, pagyvenęs vyriškis, suranda sužeistą ant asfalto lauke, ir nusprendžia parsivesti namo, kad ši bent kiek sušiltų. Moteris nusprendžia jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės (taip, toji mergaičiukė nuotraukoje – Džo vaikystėje).

Ar bereikia sakyti, kad tai filmas – suaugusiesiems ir nei paaugliams, nei tuo labiau vaikams neverta jo žiūrėti. Sakysit, šiuolaikiniai paaugliai visko matę? Galbūt. Bet įdomu, ar be sekso scenų, nuogų kūnų bei iš arti rodomų lytinių organų jie daugiau ką supras. Kad tai nėra vien for fun.

Lars von Trier man patinka dėl vizualinių ir garsinių sprendimų. Pradžia – tiesiog užburianti. Iš pradžių – juodas fonas ir krentančio vandens bei tolumoje važiuojančio traukinio (?) garsas. Nuteikia ramiai, tačiau tuo pačiu ir ėmiau laukti: kaipgi filmas prasidės? Netrukus pasirodė vaizdas – tekantis vanduo, netrukus – barškantis į metalą. Švarūs, sodrūs garsai. Ir laukimas. Netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jei vaizdas išlieka vis dar ramus (moteris, gulinti ant žemės), muzika (ne veltui Rammstein) išblaško visą ramybę ir sukuria įtampos, kur jos, iš tiesų net nėra. Įdomiai pateikiami ir momentiniai epizodai iš Seligmano prisiminimų (,,senovinės“ spalvos, kadrai – sulėtinti, trunkantys vieną akimirką), vieno ar kito veikėjo monologai ,,papildomi“ vaizduotės ar priminimų scenų. Kardinaliai keičiasi ir muzikinis takelis – Rammstein keičiami klasikine muzika. Kaskart režisierius mane stebina sugebėjimu parinkti tokius tinkamus ir neįprastus muzikinius takelius. Pabaigoje taip pat pasitelkiamas įdomus sprendimas: vaizdas rodomas tik trečdalyje ekrano, po to šoniniuose ekrano trečdaliuose pasirodo dvi skirtingos scenos.

Yra scenų, kurios siejasi su ankstesniais režisieriaus filmais. Pati pastebėjau tik tą Džo monologą apie vienatvę, kurio metu buvo rodomi visatos vaizdai, paimti iš ,,Melancholia“. Dabar pasidomėjau, kad yra sąsaja ir su ,,Breaking the Waves“ – vienoje vietoje Džo apsirengusi lygiai taip pat kaip minėto filmo veikėja.

Taigi, rodoma šiek tiek dabarties, kurioje kalbasi Charlotte Gainsbourg ir Stellan Skarsgård vaidinami personažai. Viena jų – smerkianti ir nuvertinanti save bei savo gyvenimą, kitas – klausytojas, pateikiantis savo įžvalgų, nevengiantis ir paprieštarauti. Visgi praeitis užima didžiąją laiko dalį, o joje kol kas Ch. Gainsbourg nevaidina, kadangi pasakojimas pasirenkamas remiantis chronologija, taigi, dėmesys šioje dalyje skiriamas Džo vaikystei, santykiams su tėvais bei paauglystei. Džo vaidmenį atlieka jaunesnės aktorės. Džo pasakojimas suskirstytas į skyrius, pradedama nuo vaikystės, baigiama, kai jaunoji Džo pasako, rodos, lemiamą teiginį: I can’t feel anything. Ar tik čia nėra tas taškas, kai suvokiama, kad pereinama į priklausomybę: kai reikia vis daugiau, kad kažką pajaustum, o galiausiai net tas ,,vis daugiau“ nebegali padėti jai pajausti nors kiek malonumo?

Siužetas – lėtas, veiksmas gan siauras. Nieko linksmo ir gražaus, nors pradžioje viskas atrodo gan nekalta, tik pažaidimai, bet kuo toliau, tuo labiau galima pajausti, kad Džo vis toliau lenda į pražūtį. Niūru, slogu, žiūrint atrodė, kad ir pati apsikrėčiau tąja nuotaika.

Be minėtų aktorių pasirodo ir tokie gan žymūs veidai kaip Uma Thurman (asmeniškai neįtikino), Shia LaBeouf (kol kas neperpratau jo vaidinamo personažo – gal dar pasirodys antroje dalyje), Christian Slater (ar tik ne vienintelis jo vaidinamas personažas galėtų būti vadinamas ,,mielu“?).

Nemažai tikiuosi iš antrosios dalies – nujaučiu, kad turėtų būti sunkesnė, niūresnė, o ir daug kas teigia, kad stipresnė. Kaip iš tiesų – pamatysiu.

Šiai daliai rašau 7/10.

710> Ceremony / Vedybų ceremonija

Rež.: Max Winkler
Vaidina: Michael Angarano, Uma Thurman, Jake Johnson, Lee Pace
2010 m., JAV, 89 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Jei ne Lee Pace ir Jake Johnson aktorių sąraše, tikriausiai niekad ir nebūčiau žiūrėjusi ar bent pastebėjusi šio filmo. Ir būčiau absoliučiai nieko nepraradusi.

Filmas daugiau mažiau aiškus: du pusbroliai patenka į vieno iš jų mylimosios būsimų vestuvių ir bando padaryti viską, kad tik jaunoji apsigalvotų. Nuspėjamumas – tai be abejo nedaro įspūdžio, nes nemažai panašių filmų mačiusi ir žinau prieš įsijungdama, kad nelabai ko mandresnio galiu tikėtis. Bet to ir nereik?

Tačiau čia buvo per daug niuansų, kurie kišo koją, kad galėčiau šį filmą pavadinti bent jau žiūrimu. Visų pirma, nykus siužetas, kuriame veikėjai linksminasi liūdnais veidais, pilna visai nesimpatingų keistuolių, dažnas jų linksminasi alkoholiu užsigerdami narkotikus. Jaunieji lyg ir nutolę nuo to viso šurmulio, į kurį visa galva pasinėrę net ir pagrindiniai veikėjai. Aišku, būsimo jaunikio pamėgti nelabai galima dėl jo pernelyg didelės garbėtroškos, tačiau visai nesinori, kad Umos Thurman veikėja pasiliktų ir su atklydėliu jos mylimuoju, kuris negali pasigirti nei ūgiu, nei protu, nei normaliu elgesiu. Todėl iš tikrųjų, galėjo ji juos abu mest, bet to tikėtis būtų pernelyg naivu. Filmo metu nieko nevyksta: tiesiog pirmiausia supažindinama su kvailais veikėjais, po to persikeliama į busimų vestuvių šventimą, kur tiesiog liūdnai švenčiama, dar ten a la supurtantį įvykį įdeda, kurio pajusti nė neįmanoma, nes jis per greitai įvyksta ir užsimiršta, na, ir galop pabaiga, už kurią tikriausiai tuos balus ir parašiau: nes jau galvojau, kad užsibaigs vestuvėmis, tik su kitu jaunikiu. Aišku, nieko nenuspėjamo toje pabaigoje, bet bent jau paliekama galimybė pafantazuoti, kad kuris nors nusisuks sprandą ir meilė baigsis. Tiesa, užsimerkite prieš skaitydami žanrą, nes komedijos nesitikėkite. Nejuokinga visai.

3/10

488> Sweet and Lowdown / Švelnus ir šiurkštus

Woody Allen kurtas filmas pasakoja apie realybėje neegzistuojantį gitaristą Emetą Rėjų bei jo gyvenimą.

Emetą įkūnijo garsusis Sean Penn- šis vaidmuo jam atnešė antrąją Oskaro nominaciją už geriausią vaidybą pagrindinėje rolėje. Emetas- sudėtingas veikėjas, kadangi jis ne tik kone genijus ir sugebantis valdyti gitarą taip, kaip niekas kitas išskyrus jo ikoną Džango Reinhardtą, kurį pamatęs jis vis nualpsta, bet ir nepataisomas alkoholikas ir dėl šio savo pomėgio dažnai pavėluojantis ar net apskritai nepasirodantis scenoje.

Skelbiama, kad tai šmaikštus ir labai juokingas filmas, o manydama, kad toks jis ir man pasirodys, kadangi W. Allenas tai moka, galvojau, kad pagaliau jis pabudins mane iš apatiškos viskam nuotaikos. Deja, nė sykio taip ir nešyptelėjau. Filme mačiau tik snūduriuojančią melancholiją, kuri taip ir nepaliko iki paskutinės minutės. Siužetas- niekuo neypatingas, tačiau, kaip ir visada, bendrą vaizdą labai pagerina keistuoliai personažai: kalbu ne tik apie Emetą, bet ir nebylę merginą. Dešimt balų rašau už muzikinį takelį: gitaros galėčiau klausyti ir klausyti, o čia ji skambėjo ne kartą. Taip pat, kaip visuomet, patiko laikmetis, kostiumai ir dar tai, kad filme buvo intarpai, kuriuose keli asmenys (tarp jų- ir Woody Allen) šnekėjo apie Emetą taip, lyg kas juos kalbintų už kameros. Tad atrodė, lyg būtų koks dokumentinis filmas ir pripažinsiu, pabaigusi žiūrėti iš tiesų skubėjau patikrinti, ar tai nėra biografinė drama.

Neblogas, bet W. Allen yra sukūręs ir geresnių.

6/10

Rež.: Woody Allen, vaidina: Woody Allen, Sean Penn, Denis O’Hare, Samantha Morton, Uma Thurman, 1999 m., JAV, 95 min

406> Playing for Keeps / Širdžių ėdikas

Kadangi užsimaniau romantikos, į akis krito ganėtinai naujas filmas, galintis pasipuikuoti gera aktorių komanda: Gerard Butler, Catherine Zeta- Jones, Jessica Biel, Uma Thurman. Bet kaip ten dažnai būna? O taip, surinkti populiarūs aktoriai visiškai negarantuoja įdomaus filmo..

Kadaise garsus futbolininkas norėdamas suartėti su sūnumi ir prisigerinti savo buvusiai žmonai ima treniruoti sūnaus futbolo komandą. Netrukus išvaizdžiam vyrui ant kaklo pradeda kartis kitų vaikų mamytės..

Visų pirma, pradėsiu nuo man neskaniai atrodžiusio dalyko- akivaizdžios ,,adidas“ reklamos. Na suprantu, kad kiekviename filme daugiau mažiau yra kas nors reklamuojama, bet čia  tai, jog pagr. veikėjas amžinai būdavo su būtent šios firmos treningais, man tiesiog badė akis. Turiu omeny, kad ne tik kelnės, bet ir visi marškinėliai buvo papuošti logotipu ir užrašu.

Tuo tarpu apie siužetą nieko gero negalėčiau pasakyti. Viskas standartiška, nėra jokių didesnių konfliktų, visi, rodos, patenkinti tuo, kaip viskas pasisuka, tik vienas vaikas kiek daugiau reiškia savo jausmus.. Gerard Butler šiame filme atrodė visą laiką pavargęs, susenęs ir nusikamavęs, nė kiek neprimena širdžių ėdiko, na, bent manęs taip atrodydamas jis niekada nesužavėtų, tuo labiau, kad nepasakyčiau, jog kuri nors moteris gavo kokį atsaką iš jo pusės, tik kažkokį: ,,na, jei taip jau nori…“. O moterys- priešingai, pasitempusios, tačiau taip atvirai besikabinančios ant kaklo, kad net graudu, o ne juokinga ar romantiška, ar dar kaip nors. Nuobodžiavau viso filmo metu, vis tikėjausi, kad įvyks kas nors įdomesnio, bet prajuokino tik viena vieta (,,spaudžiam sūrį“), na, ir dar pabaiga atrodė miela, bet visumoj jokio išradingumo neradau, o to tikrai reikia tokio žanro filmui, kad pavyktų pavergti žiūrovus.

Ar rekomenduoju? Ne, nebent visiškai neturite ką veikti, ar mėgstate žiūrėti tokius filmus kaip foną, t.y. užsiimant kitais darbais. Nes man mano laiko, per kurį tik žiūrėjau filmą ir daugiau nieko nedariau, šįsyk buvo tikrai gaila.

3/10

Rež.: Gabriele Muccino, vaidina: Gerard Butler, Jessica Biel, Dennis Quaid, Uma Thurman, Catherine Zeta-Jones, Judy Greer, Iqbal Theba, 2012 m., JAV, 105 min

325> Kill Bill: Vol. 1 / Nužudyti Bilą 1

Po ketverių metų nuotaka prabunda iš komos. Ji pasiryžusi atkeršyti visiems, o pats svarbiausias tikslas- nužudyti Bilą, tą kuris ir kaltas dėl visko, kas įvyko.

Visuomet būna sunku šnekėti apie filmą, kurį, rodos, giria visi, o aš taip ir lieku nesupratusi, ką ten ,,tokio“ kiti mato. Vienas iš pastarųjų būtų ir Kill Bill. Šiaip jau tai nėra pirmoji pažintis su garsiojo režisieriaus Q. Tarantino darbais. Pirmą sykį ,,susipažinau“ žiūrėdama puikųjį Inglourious Basterds, kuris dar ilgai nedingo iš galvos.  Taigi, kartelė šiam režisieriui iš karto buvo užkelta labai aukštai. Gal todėl tapo daug lengviau nusivilti? Nors filmas (Kill Bill) yra ne ką blogiau vertinamas nei anksčiau minėtas, jį matę yra didžioji dauguma kino mėgėjų, pas ne vieną jis puikuojasi ,,geriausių“ sąrašuose..

Todėl, kad neatrodytų, kad labai jau jis man nepatiko (nes taip ir nėra), pradėsiu nuo pliusų, kurių iš tiesų yra ne taip ir mažai. Pirmiausia, didžiulis pliusas už muzikinį takelį. Ne vieną kūrinį esate tikrai girdėję, bet galbūt nežinojote, kad būtent šiame filme jis skamba. Visi kūriniai parinkti ir pateikti laiku ir vietoje, nieko nėra geriau už per kovas skambančią pakankamai linksmą ir nuotaikingą melodiją. Manau, kad kai kuriuos kūrinius klausysiu ne kartą. Dar, apie ką jau truputį minėjau, tai man patiko sugebėjimas laviruoti tarp veiksmo ir trupinėlio komedijos, na, nežinau, gal kitiems ir nebuvo jis absoliučiai juokingas, bet man vietomis atrodė, lyg būtų ironizuojama. Be galo giriu už vizualinį pateikimą. Kovos nufilmuotos ir pateiktos tikrai įdomiai, na, tiesiog matosi, kad Q. Tarantino stilius, nes kiek ir kaip bežiūrėčiau, kiek kraujų ir skraidančių galvų būtų, viskas atrodo suplanuota iki kiekvienos smulkmenos, nenubanalinta iki įprastų veiksmo trilerių, nematyti čia ir jokio gailestingumo ar pagražintų, pasaldintų momentų, jokių čia meilių, tik begalinis kerštas, kuris vykdomas skrupulingai.

Tai visgi, kas man nepatiko? Ogi pati filmo tematika.. Beveik dvi valandas stebėti kovas, muštynes, kovotojų rodomus akrobatinius triukus- ne man. Todėl ir dar pagalvosiu, ar verta bus žiūrėti antrąją dalį (ką jau kalbėti apie trečiąją, kuri yra planuojama ateityje)..

6/10

Rež.: Quentin Tarantino, vaidina: Uma Thurman, Lucy Liu, 2003 m., JAV, 111 min