839> Birthday Girl / Nuotaka iš Rusijos (2001)

Rež.: Jez Butterworth
Vaidina: Nicole Kidman, Vincent Cassel, Ben Chaplin, Mathieu Kassovitz
2001 m., Didžioji Britanija, JAV, 93 min
Žanras: kriminalinė komedija, trileris
imdb nuoroda čia.

Kiek vyresnis nei trisdešimties banko darbuotojas Džonas nusprendžia iš Rusijos nusipirkti nuotaką. Netrukus pasirodo ji – Nadia. Visa velniava užverda, kai moters gimtadienio proga į namus atvyksta jos giminaitis su draugu.

Mano nuomone, aktoriai tiko savo vaidmenims. Ben Chaplin galbūt atrodo kiek per daug išvaizdus, kad galėtų vaidinti tą, kuriam taip beviltiškai nesiseka meilės santykiai, kad net nutaria iš Rusijos atsisiųsti sau nuotaką. Tačiau netrukus jo vaidinamas personažas Džonas atsiskleidžia kaip itin vienišas, drovus, gyvenantis rutina persmelktą gyvenimą, didžiąją laiko dalį dirbantis nemėgstamą darbą, o laisvu laiku bandantis išnaikinti namuose esančias skruzdėles. Nicole Kidman vaidina Nadią – nuotaką iš Rusijos. Keistas apsirengimo stilius, rūkomos cigaretės viena po kitos – vėlgi, pradžioje nesužavi ir neatrodo, kad taip turėtų atrodyti tobuloji nuotaka. Bet toks jausmas, kad viskas ,,nurašoma“ tautybei, po truputį pripratau prie jos keistumų. N. Kidman teko ir ilgą laiką tik šypsotis, ir elegantiškai rūkyti, ir draskytis, ir muštis, ir ašaroti, ir t.t. – įvairiapusė jos vaidinama veikėja reikalavo, manau, ir pastangų atskleisti ją visokią. Amžinasis marozas (galbūt yra suvaidinęs ir kitokių vaidmenų, bet jį visad įsivaizduoju būtent tokių vaidmenų atlikėju) Vincent Cassel buvo savo vietoje – t.y. karštakošiški, brutalūs vaidmenys jam tinka ir smagu jį stebėti vaidinantį būtent tokį personažą. Mathieu Kassovitz vaidmuo tikriausiai nykiausias iš visų, jokios įtakos nepadaręs siužetui ir apskritai toks ,,foninis“, netgi sakyčiau nereikalingas.

Stereotipai suvešėję taip, kaip jau senokai neteko matyti (nors paskutiniu metu tik gan neprastus serialus žiūriu). Degtinės gėrimas, treningai, asocialus elgesys, machinacijos, nešvarus biznis, nusikaltimai, muštynės. Net ir standartinės rusiškos muzikos išgirsite. Tiesa, į ją atkreipiau dėmesį tik vienoje vietoje, kur kaip ir laiku ji skambėjo, būtent tuomet, kai buvo atskleidžiami rusų ,,gyvenimo ypatumai“. Stereotipų visiškai išvengti galbūt yra sudėtinga, bet kai perspaudžiama ir parodoma visi, kurie, rodos, tik įmanomi, pradeda darytis ,,neskanu“.

Siužetas – chaosas. Pradžia – lyg ir komedija, lyg ir romantinis filmas. Vėliau atsiranda trileris, bet žiūrėti kaip trilerį sudėtinga, nes vis dar gan stipriai išlieka komedijinis žanras. Aišku, tik smagiau, kai tokie skirtingi žanrai derinami. Tačiau, kaip minėjau, galiausiai lieka chaoso įspūdis. Iš pradžių viskas lyg ir lėtai eina, netrukus siužetas apsiverčia aukštyn kojom ir veiksmas vyksta netgi pernelyg greitai, o į pabaigą – vėl sulėtėja. Daug rišimų, burnų klijavimo, muštynių, daužymų, tačiau tai dažniausiai pateikiama irgi humoristine forma (pavyzdžiui, kai klausiama, ar ne per stipriai surišo). Aišku, pasitaikė ir ganėtinai rimtų scenų. Labiausiai įsiminė Džono ir Nadios muštynių scena – kažkokia keista, juolab, kai peržengiama tokia trapi riba (t.y. vyras muša moterį), bet tuo pačiu ir smagi (net sunku tą pripažinti, nes realybėje tai nė kiek nelinksma, bet kai pateikta nerimtai, tai ir sukelia tokius neadekvačius vaizdui jausmus).

Pramogai – neblogas, į gilumas nesitaiko, bet juk to ir nežada nuo pat pradžių. Ar antrąsyk žiūrėčiau? Galbūt, jei nebūtų ką veikti ir jokio kito filmo neturėčiau po ranka. 6/10

666> La Haine / Neapykanta

Pagrindiniai filmo herojai – trys draugai, žydas Vincas, afrikiečių kilmės Hubertas ir arabas Saidas – yra įsipainioję į sudėtingus santykius su policijos pareigūnais, skustagalviais ir banlieues komerciniu pogrindžiu. Dar vienas jų draugas Abdelis, kovodamas su policija, patenka į komą. Vincas dėl to niršta ant policijos ir prisiekia Abdelio mirties atveju atkeršyti pareigūnams – vieną jų nušauti. Jis sako: „Akis už akį”, o Hubertas bando jį raminti: „Neapykanta gimdo neapykantą”.

Šis filmas yra giriamas visur, o dar kai socialiniame tinkle pamačiau, kad vienai pažįstamai jį rekomendavo pažiūrėti, nutariau nebeatidėlioti. Nuo pat pirmos minutės mane sužavi techninė šio filmo pusė. Nespalvotas vaizdas, filmavimo rakursai, muzikinis takelis paliko malonų įspūdį. Vincent Cassel kaip visuomet pasidarbavo šauniai ir ką jau čia besakyti, tinka jam tokie marozų vaidmenys.

Tačiau be abejo, labiausiai visiems užkliūva pats siužetas, o tiksliau viso filmo mintis. Daug rodoma apie smurtą dėl smurto, apie policiją, kuri nesibodi naudoti ir fizinių veiksmų, taip rodydami savo galią ar netgi smagindamiesi. Be abejo, pabaiga labai gerai apibendrina viską, kas norėta pasakyti: visuomenė ritasi žemyn. Kalbant apie pačią pabaigą, tai tikėjausi, kad kažkokiu būdu Taip nutiks, bet kad būtent tokiu būdu, ne. Apskritai, paliesta daug socialinių temų, nepaisant to, kad pastatytas 1995-aisiais, jo aktualumas išlieka iki pat šių dienų.

O prieinant prie mano asmeninės nuomonės, tai niekaip negalėjau įsijausti. Visą laiką žiūrėjau ir galvojau, kada gi jis baigsis, laikas ėjo lėtai… Nors lygiai tas pats vyksta visur, kad ir toje pačioje mūsų Lietuvoje, manęs tai nepalietė. Aišku, galėjau išjungti, palikti kitam kartui (peržiūrėti visą visgi norėjau), bet eilinį sykį galvojau, kad kai palieku nebaigtą filmą, kuris man iki išjungimo nepaliko jokio susidomėjimo, tai vargu, ar artimiausius metus dar grįžčiau prie jo.. Nors pabaigą efektinga. Ir visa kita, ką antroje pastraipoje minėjau.

5/10

Rež.: Mathieu Kassovitz, vaidina: Vincent Cassel, Hubert Koundé, Saïd Taghmaoui, 1995 m., Prancūzija, 98 min

513> A Dangerous Method / Pavojingas metodas (2)

Kai daugiau nei prieš metus žiūrėjau šį filmą pirmąsyk, didelio įspūdžio man jis nepaliko. Tačiau jau kurį laiką narsčiau mintį apie tai, kad reikia jį peržiūrėti darsyk, visai kitomis akimis, kai jau neblogai esu susipažinusi su C. Jung ir S. Freud. Na, ir nutiko taip, kad tiesiog privalėjau jį žiūrėti per vieną paskaitą.

Filme pasakojama apie C. Jung ir S. Freud tarpusavio santykius, Jungo pažintį su paciente Sabina Spielrein.

Kino juosta rekomenduoju žiūrėti tiems, kam įdomūs istoriniai filmai, taip pat, besidomintiems minėtomis asmenybėmis bei psichologija (ir viena iš jos krypčių – psichoanalize). Kadangi pati su tuo buvau jau susipažinusi, filmas žiūrėjosi visai kitaip nei kad pirmąjį kartą. Kažkas buvo žinoma, kai kas – nauja.

Tačiau vis vien bendra nuomonė apie šią kino juostą nepagerėjo. Anąsyk, žiūriu, gyriau Keiros Knightley pasirodymą, tačiau šįsyk mane kaip tik ji erzino. Aišku, nenumanau, kaip būtų galima suvaidinti tam tikrų priepuolių kamuojamą žmogų patraukliai, bet K. Knightley čia buvo tiesiog atstumianti. Nors tematika įdomi, bet vis vien vietomis buvo nuobodu, nebuvo ,,kabliuko‘‘, kuris stipriai užkabintų. Tas visas Jungo ir Sabinos reikalas nesužavėjo, apskritai, irgi pasirodė atstumiantis.

Na, bet gavau progą geriau panagrinėti dialogų turinį, kuris išties vertingas ir pamatyti seniai matytą M. Fassbenderį.

6/10

Rež.: David Cronenberg, vaidina: Michael Fassbender, Keira Knightley, Viggo Mortensen, Vincent Cassel, Sarah Gadon, 2011 m., Didžioji Britanija, Šveicarija, Vokietija, Kanada, anglų k., 99 min.

505> Irréversible / Nesugrąžinamas laikas

Visame pasaulyje paplito žinia apie aktorių poros Monicos Bellucci ir Vincent Cassel skyrybas. Jie kartu nuo 1996-ųjų, kai sutiko vienas kitą filmavimo aikštelėje, nusifilmavo ne viename filme. Įvairiai vertinamas Irreversible (jį lietuviai verčia ne tik kaip ,,Nesugrąžinamas laikas“, bet ir ,,Apnuoginta prigimtis“, nors šiuo atveju pirmasis būtų labiau į temą) buvo nufilmuotas tuomet, kai jie jau buvo kelerius metus susituokę.

O grįžtant prie filmo, tai pasakojimas nukelia į naktį Paryžiuje, kai įvyksta siaubingas įvykis merginai, o jos vaikinas pasiryžęs jos skriaudikui atkeršyti.

Veiksmas vyksta atbula tvarka: pradedama nuo paskutiniojo įvykio, o tuomet einama prie ankstesnio įvykio, tada dar ankstesnio ir taip toliau. Dabar pagalvojau, kaip būtų, jei siužetas eitų įprasta tvarka. Tikriausiai būtų nebe tas efektas. Tiek pradžioje, tiek pabaigoje atskleidžiami svarbūs faktai, kurie bet kuriuo atveju paliečia žiūrovą. Nepaisant to, jei pradžioje matome tamsą ir niūrumą, vien tik smurtą ir blogas emocijas, vėliau viskas eina šviesyn, bet tuo pačiu, kaip ir pavadinimas sako, suvokiame, kad praėjusio laiko nesugrąžinsime. Žinodami pabaigą tik dar sunkiau priimame tas šviesias veikėjų akimirkas.

Paminėsiu tai, kas pakraupina didžiąją dalį žiūrovų. Pati prieš žiūrėdama žinojau apie įžymiąją prievartavimo sceną, tad buvau nusiteikusi ne itin maloniam vaizdui. Ir išties, tai pasirodė brutualu, viskas vyko lėtai, per dešimt minučių (būtent tiek filmo trukmės užima toji scena) tiesiog neįmanoma nepajusti pagrindinės veikėjos išgyvenamo siaubo. Natūraliai kyla klausimas, kaip aktoriai, kuriems tenka tokie vaidmenys kaip M. Bellucci, susitvarko su tuo? Juk neįmanoma nieko nejusti vaidinant prievartavimo scenoje, po to kai kuriems aktoriams gali ir psichologinių problemų atsirasti. Toji scena atrodė tikroviškai ir galiu palyginti ją su dar vienu matytu, tik kito žanro filmu – I Spit on Your Grave (1978), kurio antrąsyk nesiryžčiau žiūrėti dėl itin nemalonaus jausmo, kuris neapleido visos peržiūros metu.

Juosta nufilmuota įdomiai. Jei būčiau žiūrėjusi didesniame ekrane ir nenukreipusi karts nuo karto dėmesio į pvz. valgomą sumuštinį, tik visą laiką būčiau įbedusi akis į vaizdą, tikiu, kad būtų galėjęs filmas ir supykinti ar bent jau galvos skausmą sukelti. Kamera juda 360 laipsnių kampu, ypač pradžioje vos mėgindavau įsižiūrėti į rodomą siluetą, kamera nusisukdavo į visai kitą pusę. Ji judėjo greitai ir nenuspėjamai, spalvos- mirguliuojančios. Vėliau kameros darbas ,,sunormalėja“, tik pačioje pabaigoje akims duodamas ,,malonumas“ kurį laiką žiūrėti į blyksintį ekraną.

Ar antrą kartą žiūrėčiau, nežinau, bet vieną kartą pamatyti verta.

7/10

Rež.: Gaspar Noé, vaidina: Monica Bellucci, Vincent Cassel, Albert Dupontel, 2002 m., Prancūzija, prancūzų k., 97 min

456> Trance / Transo būsena

Tai buvo vienas laukiamiausių šių metų filmų, pastatytas garsiojo Danny Boyle, apie kurį plačiau šnekėjau visai neseniai, aptardama The Beach. Mėgstu mindfuck‘us, o būtent vienas iš tokių ir yra šis filmas.

Simonas dirba meno dirbinių aukcione. Būdamas visiškai prasilošęs jis susideda su Franko gauja. Suplanuojama pavogti garsų F. Gojos paveikslą. Tačiau viskas nepavyksta taip, kaip turi būti, galop Simonas prabunda su sutrenkta galva ir suvokia, kad nepamena, kur padėjo pavogtą paveikslą. Todėl kreipiasi į psichoterapeutę, kuri užsiima hipnozės seansais. Siekdama išlaisvinti užblokuotą informaciją, mergina braunasi vis giliau ir giliau į atsijungusią Simono sąmonę. Kiekvieno seanso metu riba tarp realybės, fantazijų, apgaulės, tiesos ir melo vis labiau nyksta..

Kino juosta įtraukia nuo pat pradžių, o ir žinodama, kad tokio tipo filmuose kiekvienas sakinys gali būti pakankamai svarbus, žiūrėjau atidžiai ir sekiau kiekvieną žingsnį. Aišku, kas yra visai normalu, ne kartą jaučiausi nelabai suvokianti, kas čia po perkūnais dedasi ir ne kartą apgauta, kai realus įvykis pasirodydavo tik vaizduotės vaisius, kuris pasirodė tik dėl galingosios hipnozės. Iš tikrųjų anotacijoje teisingai sakoma, kad riba tarp realybės ir fantazijų nyksta, o dėl to tik dar įdomiau. Tai, kad filmas turi kriminalinio žanro elementų bei pakankamai įdomi kulminacija dar labiau padidina filmo vertę. Viskas išaiškėja tik paskutinę minutę, po kurios, tiesą pasakius, norėjosi pažiūrėti viską dar kartą. Šis filmas tiesiog reikalauja būti peržiūrėtas antrąsyk.. Tik bent jau artimiausiu laiku to daryti neketinu, bet, kas žino, gal kada ir grįšiu.

Aktoriai daugiau mažiau puikūs. Ypač James McAvoy, kuris labai natūraliai atrodė, bei Vincent Cassel. Gal tik Rosario Dawson iki galo taip ir nesužavėjo.

Akmenuką į filmo kiemą metu dėl per daug rutuliotos meilės istorijos, šiam filmui ji buvo visiškai nereikalinga ir tik nenaudingai švaistomas laikas, dėl kurio vietomis ir nuobodoka pasidarydavo, nepaisant to, kad siužetas gan įtemptas.

Ir vis dėlto, nebuvau tokia sužavėta, kaip tikėjausi. Tačiau, jei trumpai: patiko.  7/10

Rež.: Danny Boyle, vaidina: James McAvoy, Vincent Cassel, Rosario Dawson, 2013 m., Didžioji Britanija, 101 min

410> Shrek / Šrekas

Tai vienas tų filmų, kuriuos matė matyt visi išskyrus mane. Šreko pristatyti tikriausiai nė nereikia: tai iš pažiūros piktas (gal tiksliau norintis tokiu pasirodyti) ir vienišas žmogėdra, gyvenantis atsiskyrėlišką gyvenimą. Vieną dieną jis apgina asiliuką, o tuomet vienas įvykis po kito, kol viskas susiklosto taip, kad Šrekas su erzinančiu asiliuku eina gelbėti bokšte gyvenančios princesės.

Nežinojau ko tikėtis iš šio filmo, nes nieko apie siužetą išskyrus tai, kad filme yra Šrekas, asiliukas ir princesė, nebuvau girdėjusi. Todėl maloniai nustebino kūrėjų idėja į vieną filmą sudėti begalę pasakų personažų ir pateikti juos nebūtinai tradiciškai. Žavūs paveiksliukai, įdomūs, saviti personažai. Be abejo, daugiausia liaupsių skiriu asiliukui, kuris tiesiog fantastiškas (kaip gera mylėti personažus, kurių tikrovėje visiškai nemėgčiau!), nors Šrekas taip pat turi žavesio ir toks mielas tas jo rimtumas bei pyktis, po kuriuo jis dažnai slepiasi. Princesei irgi pliusą dedu už visai netradiciškus būdo bruožus, o jau kovoja ji tikrai įspūdingai, toje vietoje man net pasirodė kaip kokia parodija visų kovinių filmų. Muzikinis takelis labai gražus. Na, o siužetas ganėtinai paprastas ir nuspėjamas, bet nieko kito ir nesitikėjau iš animacinio filmo.

Ar dar yra nemačiusių? Jei taip, tai nors kartą tikrai pažiūrėkite!

7/10

Filmas laimėjo Oskarą geriausio animacinio filmo kategorijoje ir dar vienam buvo nominuotas.

Rež.: Andrew Adamson, Vicky Jenson, įgarsina: Mike Myers, Eddie Murphy, Cameron Diaz, Vincent Cassel, 2001 m., JAV, 90 min

121> A Dangerous Method / Pavojingas metodas

Šį filmą norėjau pamatyti vien dėl to, kad jame vaidina K. Knightley. Ir tai tikriausiai pirmas filmas su ja, kuriuo gan nusivyliau.

Dramos siužetas nagrinėja psichoanalizės genijų Zigmundo Froido ir Karlo Jungo tarpusavio santykių peripetijas.

Skamba nuobodžiai? Taip, ypač jei tema nėra ta, kuria domitės. Šiuos asmenis žinojau, bet tik iš nuogirdų, niekada jais nesidomėjau, nors, kas žino, gal kada ir susidursiu su jų darbais. Ir tema geriau pamąsčius turėtų būti visai įdomi. Bet. Šis filmas, mano nuomone, yra tikrai nuobodus. Ne kartą pagavau save galvojančią visai apie ką kitą, pamesdavau mintį, kelissyk atsukau, nes paprasčiausiai nenugirdusi kelių žodžių nebesuprasdavau, apie ką eina kalba. Siužetas gan nykus , personažai- irgi. Keira Knightley tikrai gerino situaciją (bent jau pirmoje pusėje filmo), bet vėliau tas jos personažas niekuo nebesiskyrė nuo kitų… Apskritai, tai pradžia iš tikrųjų žada gerą filmą, bet kuo toliau, tuo labiau viskas ėjo neįdomyn.

Žiūrėti galima, bet nebūtina.

Rašau 6/10

Rež.: David Cronenberg, vaidina: Michael Fassbender, Keira Knightley, Viggo Mortensen, Vincent Cassel, Sarah Gadon, 2011 m., Didžioji Britanija, Šveicarija, Vokietija, Kanada, anglų k., 99 min.

46> Black Swan / Juodoji gulbė

Pamenu, vos tik pirmą kartą pamačiau trailer’į, panorau pamatyti šį filmą. Deja, kino teatruose jį rodė tokiu metu, kad grįžti namo nebūčiau galėjusi. Po to prisidėjo dar visokios priežastys, o galop kažkodėl pati vis atidėliodavau jo peržiūrą. Bet šįryt, kai dauguma mano bendraamžių buvo mokykloje, pasižiūrėjau ir tikrai nenusivyliau.

Pasakojama apie Niną- dvidešimt aštuonerių baleriną, kurios didžiausia svajonė- atlikti pagrindinę rolę balete ,,Gulbių ežeras“, nes tai lemtų jos išgarsėjimą ir pripažinimą. Galop ji gauna šį vaidmenį, bet dilema lieka: kaip įsijausti ne tik į Baltosios gulbės (kuris jai puikiai sekasi), bet ir į Juodosios vaidmenį?..

Visų pirma, Ninos (akt. Natalie Portman) personažas man nelabai patiko. Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi vien tik baletu, neturint jokio asmeninio gyvenimo, jokių kitų pomėgių: šokis, repeticijos, miegas, vėl repeticijos ir taip be galo ir be krašto. Nejaugi nesinori įvairovės? Manau, tas darbas jai tapo pernelyg didelė rutina, ji per didelė perfekcionistė, per daug norinti iš savęs. Kita vertus, galbūt kaip tik sveikintina, kad ji taip stengiasi viską kuo geriau padaryti?.. Nors nueiti iki tiek, iki kiek Nina- jau net nebesveika. Ir apskritai, neįsivaizduoju, kaip Nina nemetė darbo jau seniai seniai, nes pernelyg silpna jam. Kalbant apie aktorinį darbą, tai Natalie Portman tikrai gerai suvaidino. Nesigilinsiu į tai, kiek dublerė padėjo, bet ji visur ir visada atrodė puikiai, įtikinamai.

Mila Kunis matyt šiuo filmu ir išgarsėjo. Nors visgi nepasakyčiau, kad jos vaidmuo buvo kažkoks ,,wow“. Iš kalbų tikėjausi, kad ji užims daug didesnę vietą filme. Aišku, ten Ninos fantazijos kai kur buvo ohoho kokios, bet šiaip jau ji tikrai nieko įspūdingo neparodė. Nors personažas, žinoma, žavesnis, spalvingesnis, nors kartais buvo sunku suprasti, ar Ninai vaidenasi, ar iš tikrųjų tai vyksta. Ir prie vaidybos visgi irgi nieko neprikišiu, nes viską suvaidino tikrai gerai.

Na, nepatiks jis tiems, kurie nemėgsta šizofreniškų, klajojančių tarp vaizduotės ir tikrovės filmų. Kai kam gali pasirodyti, kad tai- visiška nesąmonė, bet mane filmas sužavėjo. Tas atsidavimas ir išyvenimas būtent to personažo, su kuriuo per tam tikrą laiką turi susigyventi čia itin gerai parodomas. Juk ne tik šokėjams, bet ir aktoriams nutinka taip, kad dažnai artimieji iki premjeros su jais negali susišnekėti, nes per daug susitapatina su savo personažu ir, kartą teko skaityti, tikrai būna taip, kad kartais pats aktorius nebesuvokia, kai elgtis pradeda būtent taip, kaip jo personažas.

Ir žodelis apie režisierių. Darren Aronofsky man žinomas ir kaip filmo Requiem for a Dream režisierius. Kadangi tas filmas nepaprastai patiko režisūrine prasme (ir ne tik), tad ir iš Black Swan tikėjausi to paties. Girdėjau, kad ir kiti jo filmai yra labai geri. Gal kada prisiruošiu pažiūrėti.

Taigi, jei kartais šio filmo dar nematėte, tai tikrai rekomenduoju nebelaukti ir pasižiūrėti.

Filmas apdovanotas Oskaru, 46 kitais laimėjimais ir 107 nominacijomis.

Rašau 10/10

Rež.: Darren Aronofsky, Natalie Portman, Mila Kunis, Vincent Cassel, 2010 m., JAV, anglų, prancūzų, italų k., 108 min.