Archyvas

Archive for the ‘Viola Davis’ Category

830> The Disappearance of Eleanor Rigby: Him (2013)


eleanor_aRež.: Ned Benson
Vaidina: Jessica Chastain, Nina Arianda, Viola Davis, James McAvoy
2013 m., JAV, 89 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Apie tai, kas per dalykas The Disappearance of Eleanor Rigby yra, jau rašiau čia. Gan greitai po ,,Her“ žiūrėjau ,,Him“, bet kažkokiu būdu sugebėjau jo taip ir neaptarti. Tad noriu ištaisyti klaidą. Tiesa, prisiminimai gan menki, todėl labai trumpai paminėsiu apie įspūdį.

Ši dalis man patiko daug labiau už ,,Her“. Ir nė nežinau kodėl. Galbūt įvairiapusiškesnis pasirodė, daugiau dinamikos, jei taip galima įvardinti. Galbūt ,,Her“ netinkamu laiku žiūrėjau, nes pastebėjau, kad pabaigoje esantį pokalbį, kurį rodė ir minėtoje dalyje, kažkokiu būdu tada sugebėjau praleisti. O jis visiškai kulminacinis ir emociškai stipriausias. Dar ir pabaiga man žavi. Abu filmai prasideda skirtinguose momentuose, baigiasi – irgi skirtinguose. Nebuvo to jausmo, kad du kartus žiūrėjau tą patį. Žiūrėjimas į viską per kito žmogaus prizmę atskleidžia vis naujų niuansų, kurių kitas žmogus neparodė ar nepastebėjo. Juk yra žinoma, kad kiekvienas žmogus atkreipia dėmesį į skirtingus dalykus. Na, kad ir jūs, skaitydami, tai ką parašiau: vienam svarbi nuomonė su žodžiu patiko/nepatiko, kitas to nepastebi, bet užtat susidaro nuomonę apie patį rašymo stilių (kuris chaotiškas, žinau). Lygiai taip pat ir visa kita. Jau nekalbant apie išgyvenimus: netektis tokia pati, bet ją išgyvena kiekvienas skirtingai.

Patiko pamatyti, kaip idėja, kuri skambėjo intriguojančiai, buvo įgyvendinta. Neretai būna įdomu, ką kitas veikėjas veikia, kol vienas rodomas, o čia puiki galimybė tai pamatyti. Struktūra abiejuose filmuose išlaikyta panaši, net ir tam tikri elementai kartojasi, kas atrodė įdomiai. Kada nors ir Them žiūrėsiu, kad visą istoriją apibendrintų.7/10

Bendras anonsas

Reklama

824> The Disappearance of Eleanor Rigby: Her (2013)


James-McAvoy-Jessica-Chastain-in-The-Disappearance-of-Eleanor-RigbyRež.: Ned Benson
Vaidina: Jessica Chastain, Nina Arianda, Viola Davis, James McAvoy
2013 m., JAV, 100 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Kai visi kalbėjo apie Boyhood, stebėjausi, kad tiek mažai kalbama apie kitą įdomų projektą – The Disappearance of Eleanor Rigby. Autorius sumanė pateikti tą pačią istoriją iš dviejų žmonių perspektyvos. Taip gimė filmai Her (iš moters perspektyvos) ir Him (iš vyro). Na, ir bendra istorija, kuri galbūt skirta tiems, kurie nenori aukoti keturių valandų – Them. Buvo smalsu pamatyti, kas iš to išėjo, ar tai apskritai naudingas sumanymas (nes kritikai nesužavėti, kaip supratau), todėl planuoju peržiūrėti visus tris filmus, o šiandien dalinuosi neseniai baigtu pirmu filmu, kuriame istorija pasakojama iš moters perspektyvos.

Po vaiko netekties Eleanora bando gyventi toliau. Žengusi baisiausią žingsnį ir grįžusi iš ligoninės ji apsistoja tėvų namuose, ten po truputį stengiasi atsigauti, tačiau atsitiktinai sutiktas vyras vėl sugrąžina prisiminimus.

Filmas lėtas, vietomis – net ir pernelyg. Skausmas, apatija pajaučiama taip, kad nė nesupratau, ar man sunku žiūrėt dėl krūvos neigiamų jausmų, kuriuos jaučia pagr. veikėja, ar dėl to, kad jis nuobodus. Lyg ir nieko ypatingo nevyksta, rodomas moters gyvenimas, jos santykis su namiškiais, bandymas atsigauti po netekties, apie kurią prakalbama negreitai, o ar tik ne praėjus pusei filmo pagaliau parodomas ir vyras, tuomet ir prisiminimai jos galvoje ima atgimti apie turėtus santykius, jų pradžią. Tik kažkaip gal kiek keista, nes skausmas susijęs su vaiku, bet apie jį – beveik jokių pokalbių, nulis prisiminimų. O argi žaizda gyja tik bandant negalvoti apie netekusį vaiką? Juk kaip tik tai, kad ji bandytų galvoti apie jį, prisimintų, kiek gražaus patyrė jau esant vaikui, galėtų rodyti, jog ji susitaiko pamažu ir gali būti tiek stipri, kad jį prisimintų. Nes dabar tik pabaigoje pakabinama nuotrauka rodo, jog tas susitaikymas šioks toks jau yra.

Slogus, niūrus, vietomis nuobodus, į pabaigą visai neišlaikęs dėmesio. Bent tiek, kad aktoriai parinkti talentingi – tai ir Jessica Chastain, ir James McAvoy, todėl pažiūrėti tikrai yra į ką, o ir vaidyba neerzina bei atrodo įtikinama. Muzikinis takelis neblogas – tai ypač pajaučiau filmui einant į pabaigą.

6/10, įdomu, kokį įspūdį paliks kiti filmai.

Neradau atskiro anonso būtent ,,Her“ daliai, todėl atkreipkite dėmesį, kad dedu bendrą abiem

455> Doubt / Abejonė


DoubtVakar bele kiek laiko praleidau youtube. Nesu iš tų, kurie priklausomi nuo šio puslapio, bet ir man būna dienų, kai tiesiog užsikabliuoju ir žiū- kelios valandos išgaruoja. Vakar ir buvo tokia diena. O susidomėjau Oskarų apdovanojimais. Buvau sužavėta 2009-ųjų ceremonijos idėja (kiekvieną nominantą pristatydavo anksčiau statulėles laimėję aktoriai), tad bežiūrėdama jos ištraukas atkreipiau dėmesį į tai, kad ne kartą- t.y. net penkis- buvo paminėtas filmas ,,Doubt“, tiesa, nė vieno apdovanojimo jis taip ir neatsiėmė. Nusprendžiau, kad turiu būtinai jį pamatyti.

1964-ieji. Katalikiškos mokyklos direktorei vienuolei įtarimus kelia pernelyg artima visų gerbiamo charizmatiško kunigo Brendano Flyno draugystė su dvylikamečiu juodaodžiu berniuku. Įtarimai sustiprėja, kai savo abejonėmis pasidalija ir mokytojos pareigas einanti sesuo Džeims.

Visų pirma, ši kino juosta gali pasigirti ne tik puikia aktorių komanda, bet ir itin ryškiais charakteriais. Keturios iš penkių Oskarų nominacijų buvo skirtos būtent už geriausią vaidybą (tais metais šiose kategorijose triumfavo Heath Ledger, Penelope Cruz bei Kate Winslet). Vaidyba įtikino ne tik kritikus, bet ir mane. Labai stiprus Meryl Streep vaidinamas personažas, kurį pamėgti galima dėl drąsos ir ryžto, jos griežtumas- tik paviršutinis, viduje ji turinti širdį moteris, tai galima įsitikinti stebint jos visus veiksmus, ypač nenorą, kad vyresnybė sužinotų apie ligotą vienuolę (tokiu atveju ją išsiųstų kitur), ką jau kalbėti apie pagrindinį- sugebėjimą apkaltinti tiksliai nė neturint įrodymų, tačiau tuo pačiu parodant įsitikinimą, kad tai tiesa. Jaunoji vienuolė, kurią vaidina Amy Adams, sužavėjo savo naivumu ir nekaltumu, tiesiog net nesitiki, kad iš tikrųjų dar galėtų būti tokių žmonių. Bet į pabaigą man pasirodė, kad po truputį tas nekaltumas dingsta jai suvokiant, kad ne tokie žmonės geri kaip gali pasirodyti… Kunigą vaidinęs P. S. Hoffman paliko įspūdį, jo personažas nuo pat pradžių man visai nepatiko, nors ir vėlgi, kartais jo elgesys sukeldavo abejonę- o būtent juk apie tai ir yra šis filmas. Abejonę, kuri gali viską pasukti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Ir, o taip, verta paminėti ir Violą Davis, kuriai vienintelei Oskaro nominacija buvo pirmoji (bet, kaip po kelerių metų pamatėme, ne paskutinė). Ji vaidino vaiko motiną ir, nors vaidmuo buvo nedidelis, bet nepamirštamas. Ir iki dabar aš negaliu suvokti, kas dėjosi jos viduje. Ar ji rinkosi mažiausią blogybę iš visų galimų? Galbūt..

Siužetas panašiai ir sukasi būtent apie tai, kas rašoma anotacijoje. Siužetas pateikiamas nenuobodžiai, vis spėliojau, kaip viskas baigsis, nes vienu momentu atrodė, kad kunigas tikrai prasikaltęs, kitu- kad spalvos pernelyg sutirštintos, nes jis tiesiog bando apsaugoti berniuką nuo galimų patyčių, visaip jį palaiko. Ir tik paskutinis abiejų vienuolių dialogas man išsklaido abejones, nors visgi, anot šaltinių, režisierius palieka pačiam žiūrovui nuspręsti.

Patiko. 7/10

Rež.: John Patrick Shanley, vaidina: Meryl Streep, Philip Seymour Hoffman, Amy Adams, Viola Davis, Carrie Preston, 2008 m., JAV, 104 min

189> It’s Kind of a Funny Story / Gana juokinga istorija


Tikslaus šio filmo siužeto nežinojau, tik tiek, kad susiję su ligonine ir kad jame vaidina Emma Roberts. O siužetas gan paprastas, bet įdomus: Kreigas ateina pas gydytoją ir jam pasiskundžia dėl depresijos, kuri jį kankina. Taip jis patenka į suaugusiųjų psichiatrinę ligoninę, kur ima kitaip žvelgti į gyvenimą. Ir pats filmas nėra sudėtingas ar labai niūrus, greičiau jau lėtas, ramus, šviesus. Ir mielas. Visi veikėjai kenčia nuo kokių nors ligų, bet juose tiek gėrio ir visi savaip žavi, net nesvarbu, kad kai kurie net nesiorientuoja aplinkoje ir viskas, ką jie mato, tai šizofreniškus vaizdus.

Tiesa, man truputį užkliuvo pagr. veikėjas Kreigas. Bet tikriausiai todėl, kad filmo kūrėjai taip jį ir norėjo parodyti. Man trūko jame esančių depresijos simptomų, jo elgesio, kuris būtų paskatintas šios ligos. Bet juk filme ne tiek ir svarbios yra ligos ar jų gydymas. Svarbiausia čia bendravimas ir tarpusavio santykiai.

Dar labai nervino vienas dalykas. Aišku, jis nesusijęs su filmu.. Tiesiog man visai nenorėjo šio filmo krauti maždaug nuo pusės, tad šis procesas vyko labai lėtai.. O galop, likus dešimčiai minučių nusprendė, kad apskritai neverta to daryti. Taigi, teko atidėti tas likusias minutes kitai dienai… Aišku, nebūčiau kažko ypatingo praleidusi, nes pabaiga nuspėjama, bet vis tiek, kai prasidėjo titrai, pasidarė daug geriau nei kad vakar, kai taip ir nebaigusi turėjau išjungti jį..

Gražus, šviesus filmas. Tik nemanau, kad įsimins ilgam. 7/10

Rež.: Anna Boden, Ryan Fleck, vaidina: Keir Gilchrist, Zach Galifianakis, Emma Roberts, Viola Davis, 2010 m., JAV, anglų k., 101 min.

105> The Help / Tarnaitė

vasario 6, 2012 Komentarų: 1

Pirmiausia sužinojau, kad yra tokia knyga (lietuviškai ji pavadinta ,,Pagalba“), o tik po to- apie kuriamą filmą. Na, knyga kažkaip nesusidomėjau, bet filmą panorau pažiūrėti dėl gerų vertinimų. Manau, kad, kitą kartą knygą pamačiusi bibliotekoje, ją tikrai pasiimsiu.

Pasakojama apie laikotarpį, kai Ameriką puošė ženklai: ,,Only whites“, ,,only blacks“. Atvykusi į tėvų namus po ketverių metų Skiter pastebi, kaip čionykščiai elgiasi su tarnaitėmis- juodaodėmis moterimis. Ji nusprendžia parašyti knygą, kurioje būtų žvelgiama būtent iš jų, tarnaičių pusės.

Iš pradžių pamaniau, kad filmas bus nuobodus (juk rodo beveik pustrečios valandos), bet ne- jis visai neprailgo, būčiau žiūrėjusi ir dar ilgiau. Manau, kad tai- kol kas geriausias filmas, kurį mačiau šiais metais ir vienas geriausių kada nors matytų. Sukėlė daug minčių, tas pasaulis, rodomas filme, man yra neteisingas. Niekuomet nesuprasiu, kaip galima vienus žmones laikyt geresniais už kitus. Tas ,,only…“ man tikras pasityčiojimas, tikras žmonių negerbimas ir žeminimas. Filme puikiai atskleista, kad žmogaus gerumas priklauso ne nuo odos spalvos: ir vieni, ir kiti gali būti lygiai tokie patys geri ar blogi. Tiesiog sunku buvo žiūrėti pabaigą… Nors nesakau, buvo daug šviesių vietų, kurios kėlė šypsnį. Taigi, prisisėmiau iš jo ir teigiamų, ir neigiamų jausmų.

Tas paviršutiniškas blizgesys dažnai slepia būtent tai, kas rodoma ir šiame filme. Na, ir, kaip visuomet, aplinkinių įtaka, kuri dažnai paskatina elgtis taip, kaip visai nenori. Todėl man patiko viena galbūt ir kvailoka, bet turinti savo nuomonę ir gerbianti kitus, veikėja. Sužavėjo ir Emma Stone, kurios vaidmuo skyrėsi nuo kitų personažų, kuriuos ji yra vaidinusi anksčiau (kalbu apie tuos, kuriuos mačiau). Na, ir kažkaip manau, kad jai bus šviesi ateitis ir kad pasieks tikrai nemažai 🙂

Tikrai labai įdomus filmas, kurį rekomenduoju visiems pažiūrėti. Rašau, be abejonės, 10/10

Filmas nominuotas keturiems Oskarams (kas žino, gal nors vieną ir gaus).

Rež.: Tate Taylor, vaidina: Emma Stone, Viola Davis, Octavia Spencer, Bryce Dallas Howard, Jessica Chastain, Ahna O’Reilly, Allison Janney, 2011 m., JAV, Indija, Jungtiniai Arabų Emyratai, anglų k., 148 min.