1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)

Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.

Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.

Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.

7/10

imdb nuoroda

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)

Rež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10

 

753> The Fault in Our Stars / Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos (2014)

Rež.: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Sam Trammell, Willem Dafoe
2014 m., JAV, 126 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

O šiandien pažiūrėjau to paties pavadinimo garsiojo romano (kurį, beje, ir pačiai teko skaityti. Neatrodė šedevras, bet pakankamai graži istorija) ekranizaciją. Siužetas sukasi apie Heizelę ir Gasą (ar Augustą). Juos abu vienija ta pati diagnozė – vėžys, tik skirtingos rūšies. Nauja pažintis merginai vėl įkvepia noro gyventi.

Kaip ir vakar matytame Divergent, taip ir šiame vaidina Shailene Woodley bei Ansel Elgort, kuris minėtoje kino juostoje buvo S. Woodley vaidinamo personažo brolis. O šįkart jis – naujas draugas, o vėliau ir… Na, taip, nuspėti nesunku. Čia vaidina ir Willem Dafoe – kažkaip nejučia norisi lyginti vėl su Divergente, kur šalia jaunųjų aktorių buvo talentingoji K. Winslet. Tik tiek, kad W. Dafoe per gan trumpą turėtą laiką sukūrė visai įsimintiną personažą, kuris iš tikrųjų, įterptas man atrodo visai be reikalo, na, bet jei yra, tai yra. S. Woodley, kad ir vaidina ganėtinai natūraliai, manęs visgi iki galo neįtikino, kai tuo tarpu Ansel Elgort norisi pagirti. Žiūrėjau skeptiškai į parinktus aktorius dar tuomet, kai nebuvo pasirodęs nė vienas anonsas, todėl likau nustebinta, koks savas, nuoširdus ir išties turintis šarmo pasirodė Gasas. Malonu buvo į jį žiūrėti, mano nuomone, personažas buvo atskleistas būtent taip, kaip man jis atrodė knygoje.

Siužetą daugiau mažiau prisiminiau, ko neprisiminiau, tas buvo priminta, bet iš esmės, žinojau, ko galiu iš filmo sulaukti, tad tam ir nusiteikiau. Kad susigraudinsiu – buvo aišku kaip dieną, ir čia kalta ne tai, ,,kokia tai nuostabi meilės istorija“, bet pats ligos faktas ir tai, kad ši liga nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal charakterį, nei pagal ką kitą. Džiugu, kad filmo kūrėjai nemanipuliavo šio filmo tematika taip, kaip galėjo: esmė buvo veikėjų santykiai, jų dialogai, išgyvenimai, o ne sunkios scenos su chemoterapijos išvargintais, iš skausmo besiraitančiais, vemiančiais, išsekintais veikėjais (kaip pvz. My Sister’s Keeper, kuris, beje, man vis tiek tuomet patiko, kai žiūrėjau).

O pokalbiai smagūs, neretai ironiški ar net sarkastiški. Todėl klausytis neretai buvo įdomu, ypač, kai paliečiama nemažai temų. Žinoma, po ironijos ir juodo humoro kauke slepiasi bijantys mirties ir kaip niekas kitas gerai suprantantys, kad ji gali užklupti bet kurią dieną jautrūs jaunuoliai. Ir net nebūtinai mirties… Kiek laiko reikia, kad susitaikytum su kojos protezu, nuolat tampomu deguonies balionėliu ar stikline akimi? O kaip susitaikyti, kai žinai, kad visai greitai ir antroji akis bus pakeista į stiklinę? Ar kad būsi prikaustytas lovoje, negalėsi vaikščioti, jausi nepakeliamą skausmą, tačiau gydytojai paklausus, keliais balais vertini jaučiamą skausmą, parodysi devynis pirštus, nes dešimtą pasilieki dėl visa ko. Jei ateity skausmas bus dar stipresnis. Liūdna ir graudu.

Pati jaunuolių draugystė ir jos rutuliojimasis – banalus, dažnai saldus, bet buvo ne viena vieta, kai žiūrėjau ir galvojau: kaip tai gražiai atrodo. Banalumas juk irgi gali būti žiūrėtinas ir gražus, juk gali žiūrėti į banalybę ir jausti norą šypsotis, o ne raukytis dėl to, kokios čia nesąmonės vyksta, tikram gyvenime taip nebūna. Šiame filme buvo ir vienokių, ir kitokių scenų, tik gaila, kad neretai jausmas, kad tų mažiau patikusių banalių scenų buvo daugiau nei patikusių.

Atrodys, kad kartojuosi (nes ką tik aprašytoje Divergentėje trukmė irgi buvo minusas), bet negaliu nepaminėti, kad ,,The Fault in Our Stars“ pasirodė gerokai per ilgas. Man norėjosi daugių daugiausiai pusantros valandos (ar 1 h 40 min), bet ne dviejų valandų. Jau po pusės valandos galvojau, kad štai, jau galėtų suktis siužetas kažkokia įsimintinesne linkme, bet tuomet pažiūrėdavau į likusį laiką – pusantros valandos, ir suprasdavau, kad dar toli gražu, kol išsivystys į kažką rimčiau. Tempiama guma jautėsi ne vienu metu. Vietomis nebeįstengdavau išlaikyti dėmesį, jausdavau nuobodulį, kuris po kiek laiko apmažėdavo ir vėl ,,gyvendavau“ kartu su Heizele ir Gasu.

Kol kas imdb vartotojų reitingas 8,2 man atrodo didokas kaip tokiam filmui, bet galbūt žmonės yra išsiilgę paprastesnių, kad ir banalokų, meilės istorijų. Tuo labiau, kad už kokį nors A Walk To Remember šis dešimteriopai geresnis.

6/10

725> The Grand Budapest Hotel / Viešbutis ,,Didysis Budapeštas“

Rež.: Wes Anderson
Vaidina: Ralph Fiennes, Adrien Brody, Willem Dafoe, Jude Law, Edward Norton, Harvey Keitel, Bill Murray, Saoirse Ronan, Léa Seydoux, Tilda Swinton, Tom Wilkinson, Owen Wilson
2014 m., JAV, Vokietija, 100 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

O viskas prasideda tuomet, kai mirus Madam D, paveldėtoju tampa viešbučio ,,Didysis Budapeštas“ savininkas Gustavas H. Tačiau yra tuo nepatenkintųjų, todėl Gustavas su ištikimuoju pasiuntinuku pavagia paveikslą, kuris pasak testamento turėtų jam priklausyti.

Apie Wes Anderson filmus teko girdėti nemažai, bet pirmąja peržiūrėta jo kino juosta tapo viešbutis ,,Didysis Budapeštas“. Aktorių komandos (kurios kai kurie veidai yra pasirodę ne viename jo filme) galėtų pavydėti ne vienas režisierius: surinkti tokią įvairovę (pradedant labiau draminiuose filmuose pasirodančiais R. Fiennes, W. Dafoe ir kt., baigiant antrarūšių komedijų dažnu veidu O. Wilson.) ir sudaryti tokią dermę, kad nė vienas iš aktorių neatrodytų prastesnis ar ne savo vietoje. Jau nekalbant apie laužomus stereotipus, nes Adrien Brody blogiukų vaidmenimis pasigirti negalėjo, o tuo tarpu šiame W. Anderson filme parodė, kad ir jo vizitine kortele tapusios liūdnos akys netrukdė įsijausti ir puikiai atlikti nedorėlio vaidmenį. Kitų vaidmenys – taip pat pakankamai įsimintini. Jų charakteriai skirtingi, prie veikėjų atsiskleidimo prisideda ir kostiumai bei grimas (Tilda Swinton beveik neatpažįstama).

Kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų. Ypač spalvingas, daug ryškių spalvų, kurios sugeba derėti tarpusavyje ir nerėžti akies. Kiekvienas veiksmas – nudailintas, be galo estetiškai pateiktas. Kad ir ta scena, kur su mažyčiais įrankiais Gustavas su dar keliais ,,likimo draugais“ darbavosi. Dialoguose netrūksta gero humoro, ironijos. Todėl nenuostabu, kad dauguma lieka patenkinti šia kino juosta.

Tačiau tuomet pasirodau aš ir per visas porą valandų stengiuosi, kad man patiktų. Žiūrint šį kinematografiškai nuostabų filmą, manęs visai ,,nekabino“ siužetas, tik paskutinės 20 min pagaliau buvo tos, kurias su didžiausiu įsitraukimu žiūrėjau, tačiau jos greit praėjo, o tai, kas buvo prieš jas, paliko tik gražių vaizdų ir nykoko siužeto įspūdį. O aš išties stengiausi pamėgti, gal net per daug, ir todėl likau nieko nepešusi. Bet nieko negaliu padaryti eilinį kartą: juk ir Life of Pi žiūrėdama mačiau jo grožį, bet visa kita nesužavėjo. Taip ir čia: gera vaidyba, stulbinanti kinematografija, bet pasakojime nieko įsimintino.

Ateity žadu žiūrėti ir kitus šio režisieriaus filmus ir tikiuosi, kad bus verti žiūrėjimo ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl siužeto. 6/10

671> The English Patient / Anglas ligonis

Tikriausiai nė pati nesuskaičiuočiau, kiek kartų jau sakiausi, kad žiūrėsiu šį filmą ir galiausiai dėl kokių nors priežasčių persigalvodavau. Tai, kad knyga man visiškai nepatiko, tikriausiai buvo pagrindinė kliūtis, o prie viso to prisidėdavo ir trukmė (~2,5 h)… Tačiau paskutiniu metu akys vis kliūdavo internete už įrašų, kuriuose šis filmas būdavo minimas kaip viena iš išimčių, kai ekranizacija geresnė už knygą. Ir pasirodo, tie internautai teisūs.

II pasauliniam karui einant į pabaigą, jauna seselė pasiryžta apleistame name slaugyti į lėktuvo katastrofą patekusį ir siaubingai sužalotą, apdegintą ligonį, kuris sakosi nieko neatsimenantis. O pasirodo, prieš katastrofą jam teko išgyventi išties nemažai: ir išdavysčių, ir apgaulių, ir meilės romaną.

Tai filmas, turintis be proto gražią vizualinę pusę. Dykumos vaizdai – įstabūs, tačiau akį traukia ir kitos rodomos vietos, kostiumai, o vaizdus papildo ir puikus muzikinis takelis. Aktorių komanda surinkta taip pat verta dėmesio: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth.

Jei pradžioje labai bijojau, kad bus nuobodu, gan greitai pamačiau, kad be problemų sužiūrėsiu visą kino juostą. Po truputį iš atsiminimų dėliojasi įdomi ligonio praeitis, o viską papildo ir dabarties scenos, kuriose rodomas santykis su sesele bei seselės santykiai su tame pačiame name apsistojusiais dviem kareiviais. Kad ir kone visko ašis – meilė, bet ji nė kiek nenusaldinta, to saldumo pajausti gal net ir neįmanoma, kai šitiek įvykių vyko aplinkui – be abejo, pagrinde politinių ir susijusių su karu. Vėlgi, tai kino juosta, patiksianti tiems, kam patinka lėti filmai. Man lėtumas čia buvo būtent toks, kokio ir norėtųsi, nė kiek ne per lėtas, netgi ir trukmė visiškai nekliudė ir neįsivaizduoju, kaip jį būtų galima nors kiek sutraukti, nes rodės, kad kiekviena scena prisideda prie bendros atmosferos ir yra reikalinga. Paskutinis pusvalandis apskritai palietė emociškai mane, ašarotom akim sėdėjau…

Kaip jau pradžioje minėjau, The English Patient  iš tiesų yra viena iš tų ekranizacijų, kurios pranoksta knygą.

Na, ir dar tikriausiai vertėtų paminėti, kad filmas laimėjo 9 Oskarus (tarp jų – geriausio metų filmo) ir dar 3 buvo nominuotas.

8/10

Rež.: Anthony Minghella, vaidina: Ralph Fiennes, Juliette Binoche, Willem Dafoe, Kristin Scott Thomas, Colin Firth, 1996 m., JAV, Didžioji Britanija, 162 min

650> Out of the Furnace

Tai filmas, pasakojantis apie Raselą, kuris dirba, kad užmokėtų savo brolio skolas ir laisvu laiku lankantį sergantį tėvą. Brolis, grįžęs iš karo, užsiima nešvariais darbeliais ir nepalengvina Raselo kasdienybės. Po nelaimingo atsitikimo pagr. veikėjas patenka į kalėjimą, tačiau grįžimas laisvėn tampa ne ką mažiau skaudus nei patekimas ten…

Ne paslaptis, kad jei ne Christian Bale, vargu, ar bent būčiau atkreipusi dėmesį į šį filmą. Tai dar vienas stiprus jo vaidmuo: šį sykį stiprumas ypač pasireiškia emocine prasme, nes veikėjui, kurį jis vaidina, tenka nemažai išgyventi. Pats filmas – neturintis daug veiksmo, netgi lėtokas, kiekvieną minutę jaučiamas jausmas, lyg viskas būtų paimta ,,iš kasdienybės“, be jokių persūdymų, hiperbolizavimų ar pagražinimų. Dėl to ir norisi neišjungti jo iki pat paskutinės minutės. Net jei ir nepajaučiau jokio ,,kabliuko“, kuris leistų neatsitraukti nuo ekrano. Nes viso filmo metu kirbėjo jausmas, kad turi įvykti kažkas ypatingo, neįtikėtinai stipraus ir paliečiančio. Ir tai įvyksta. Na ir kas, kad tenka laukti iki pabaigos. Stipri aktorių vaidyba – didžiausias pliusas, kuriuo ir stengiamasi pavergti žiūrovus, nes siužetas vietomis nykus, nuobodokas, nors buvo momentų, kurie ir palikdavo gerą įspūdį, jau nekalbant apie bendrą vaizdą, kuris išties neblogas. Tik gal lūkesčiai, kurie buvo netgi labai nemaži, tikriausiai kišo koją.

6/10

Rež.: Scott Cooper, vaidina: Christian Bale, Casey Affleck, Zoe Saldana, Woody Harrelson, Willem Dafoe, 2013 m., JAV, Didžioji Britanija, 116 min

496> Once Upon a Time in Mexico / Kartą Meksikoje

Taigi, galop šiandien pasižiūrėjau ir trečiąją El Mariachi dalį (apie pirmąją rašiau čia, apie antrąją čia), kuri neabejotinai pasirodė geriausia iš visų trijų!

El Mariachi po skaudžių įvykių nutaria gyventi likusį gyvenimą kaip atsiskyrėlis. Tačiau jo prireikia CŽV agentui, norinčiam pagauti narkomafijos bosą, besirengiantį nužudyti Meksikos prezidentą. El Mariachi prie to pačio suvokia turįs atkeršyti ir dar vienam žmogui, kuris atėmė pačius brangiausius žmones.

Robert Rodriguez sukvietė dar didesnį būrį gerai žinomų aktorių: be Antonio Banderas ir Salmos Hayek čia vaidina ir Mickey Rourke, Eva Mendes, Willem Dafoe ir net Enrique Iglesias, kuris labiau pasižymėjęs ne vaidyboje, o dainininko karjeroje. O pati didžiausia filmo žvaigždė- Johnny Depp. Jo personažas puikus. Nuo marškinėlių su linksmais užrašais ir nuostabios dėžutės, į kurią sudėti 10 000, baigiant jo sugebėjimu šaudyti, šio bei to netekus (nenoriu spoilinti).

Kaip ir patiko R. Rodriguez sugebėjimas sukurti tokį pramoginį filmą, prieinant (o gal net ir peržengiant) absurdo lygmenį, tačiau padarant taip, kad žiūrovas juoktųsi, nes viskas padaryta tyčia. Kad ir kraujas, užtiškęs ant ekrano- tai tikrai ne nepakankamo biudžeto kaltė. Ironijos ir smagių akimirkų visiškai netrūko.

Danny Trejo sugebėjo šioje trilogijoje suvaidinti du skirtingus veikėjus, tad mirštantį jį matysime net dusyk. Bet šioje dalyje jis sugebėjo net nusišypsoti (tiesą pasakius, su šypsena jis atrodo visai mielas), ne tik akmeninį veidą parodyti.

Aišku, susišaudymų netrūks, tačiau dėmesio verti tik J. Deppo pasišaudymai filmo pabaigoje.

Tad buvau visiškai pamaloninta, kadangi filmas pranoko lūkesčius, kurių ne tiek daug ir beturėjau.

7/10

Rež.: Robert Rodriguez, vaidina: Antonio Banderas, Salma Hayek, Johnny Depp, Mickey Rourke, Eva Mendes, Danny Trejo, Willem Dafoe, 2003 m., JAV, 102 min

397> Antichrist / Antikristas

Galvojau, ką čia pažiūrėjus, na, ir galop užmačiau garsųjį Antikristą, kurio kai kurios scenos lyginamos su pornografija, yra nemažai tokių, kurie šio filmo nebaigia žiūrėti dėl šlykščių ir itin drastiškų scenų ir t.t., tačiau lygiai taip pat daugelis sako, kad šį filmą būtina pažiūrėti, na, ir dargi būtina paminėti, kad tai Lars von Trier darbas (iš jo kūrybos esu berods tik Dogvilį mačiusi). Tad sudėjus pliusus ir minusus net ir nebežinai, ką čia daryti: ar žiūrėti, ar ne. Na, bet nusiteikiau ir įsijungiau..

Šeimoje įvyksta tragedija. Moteris dėl didžiulio sielvarto paguldoma į ligoninę, tačiau jos depresiją gydyti pasiryžta jos vyras, kuris yra psichiatras, taigi, moteris išrašoma iš gydymo įstaigos. Tam, kad galėtų žmona kovoti su savo baimėmis, jie išvyksta į namelį vidury miško..

Nuo pat pirmos minutės pakeri kinematografija ir idealiai tinkantis muzikinis takelis. Prologas pasirodė padarytas kone tobulai, tiesa, jau jame išvysti galima bene vieną labiausiai (mane) sutrikdžiusių scenų. Taigi, sekso scenos prasideda nuo pat pirmų minučių ir jų viso filmo metu nemažai, jos tikrai nepateiktos taip, kaip kokiame romantiniame filme, jos greičiau jau True Blood’iško tipo (kas žiūri šitą serialą, supras apie ką aš). Tačiau iš tikrųjų, dėl įvairių nuogirdų ir pan. galvojau, kad bus jų žymiai daugiau, tad visai apsidžiaugiau, kad čia viskas ne tik apie tai suksis. Dar vienas klaustukas man buvo siaubo žanras: praėjo valanda, o aš taip nieko ypatingo ir nepamačiau, t.y. turiu omeny to, ką būtų galima pavadinti siaubu. Na, ir ką, vos tik tai pagalvojau, viskas ir prasidėjo.. Aišku, kai kurios scenos man nebuvo kažkas naujo, bet tik taip nutiko, kad viskas labai netikėtai pasisuko. Galiu tik pasakyti, kad kraujo bus, šlykštybių irgi. Galop kulminacija patapo viena scena, į kurią negalėjau žiūrėti- tiesiog nusukau galvą, nes tai jau buvo ohoho.. Na, be žodžių aš. Tiesa, tai jau teko matyti kitam filme, bet ten viskas buvo rodoma iš labai toli ir kažkaip pernelyg nesureikšminant, o čia- visu grožiu.. Žodžiu, kam jau kam, o vaikams šiukštu šito filmo negalima žiūrėti.. Na, o grįžtant prie to, kas gražu, tai, kaip minėjau, tikrai giriu šį filmą už kinematografiją, atmosfera sukurta irgi puikiai, kone viskas, kas liečia techninę dalį atidirbta labai gerai.

Filmas nesuteiks jokių teigiamų emocijų, liesis vien tik neigiamos, todėl jautriems žmonėms šis filmas apskritai nerekomenduotinas. Kalbant apie siužetą, tai jame nemažai simbolių, tikrai ne viskas išsakomas dialogais, kurie šiaip jau gan sausoki, todėl reikia atidžiai klausytis ir įsigilinti, kad suvoktume šio filmo esmę. Pati jaučiuosi taip, lyg man trūktų nors vienos papildomos peržiūros. Nes ,,sugaudyti“ reikėjo daug, o žiūrint šį filmą iš pirmo karto viską suvokti tikrai sudėtinga.

Pabandyti žiūrėti verta. O tuomet jau susidarykit savo nuomonę.

7/10

Rež.: Lars von Trier, vaidina: Willem Dafoe, Charlotte Gainsbourg, 2009 m., Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Italija, Lenkija, anglų k., 108 min