1113> Now You See Me / Apgaulės meistrai (2013)

Atsimenu, pasirodžius šiam filmui viena kino mėgėjų facebook grupė mirgėjo nuo pagyrų šiam filmui, vadino geriausiu matytu, kiekviena proga sugebėdavo įterpti rekomendaciją ar prašyti kažko panašaus į šį. Kai kažkas taip smarkiai kišama, neretai nutinka priešingas efektas – noras žiūrėti dingo. Privalėjau išlaukti momento, kai jau niekas apie jį nebekalbės (ok, iš tikrųjų tai jau ganėtinai seniai iš tos grupės pasitraukiau, kai supratau, kad rekomendacijos kinta priklausomai nuo filmai.in naujienų pokyčių, tad viskas pernelyg nuspėjama), bet galop pamiršau aš jį… Ir va, sumaniusi užsiimti seniausiai pasižymėtų filmų naikinimu, priėjo ir Apgaulės meistrų eilė.

FTB agentas kartu su Prancūzijoje vykusį apiplėšimą tiriančia Interpolo agente bando išsiaiškinti, kaip keturi iliuzionistai savo pasirodymų metu sugeba apvogti bankus (o pinigus išdalina miniai žmonių). Aišku, dažnas žiūrovas žiūrėjo ir galvojo, wtf ir kiek tai apskritai būtų įmanoma (šitas video apibendrina viską). Pabaiga nenustebino, visgi gan dažnas variantas žiūrint panašaus tipažo filmus. Siužetas, kad ir painus, bet po kurio laiko sugebėjo atsibosti. Nors turėjo būti intriga, kuri išlaikytų dėmesį, bet kažkaip nepavyko su manim taip padaryti. Įdomu, bet ne wow. O kas yra wow? Žiūrint į pastaruosius žiūrėtus filmus, sunku pasakyti. Pramogai fainas, bet didelių emocijų žiūrint nebuvo.

7/10

imdb

1040> No Country for Old Men / Šioje šalyje nėra vietos senukams (2007)

tai va, žiūriu ne tik romantinius. Plius atradau gerą būdą, kaip sugaišti kuo mažiau laiko paieškoms (nes būtent dėl to dažniausiai ir likdavau nieko nepažiūrėjusi pastaruosius keletą metų): tiesiog atsidariusi peržiūrėti pasižymėtus filmus imu pirmą, kuris daugmaž turėtų atitikti norimą žanrą. Kol kas toks būdas pasiteisino.

No country for old men – vienas seniausių filmų, kuriuos esu pasižymėjusi watchlist’e imdb. Labiausiai norėjau pažiūrėti dėl savo meilės C. McCarthy, pagal kurio romaną ir buvo pastatytas šis filmas (knygos skaičiusi nesu). Ir bene svarbiausias dalykas, ką iš tiesų režisieriams broliams Coen’ams pavyko pasiekti – tai sukurti tobulą atmosferą, tinkančią rašytojo kūriniams. Lėtas veiksmas, dialogų minimumas, aplinka – puikiai. Neabejotinai pagyrų vertas ir aktorių darbas, J. Bardem – neabejotinai šio filmo žvaigždė.

Pagal siužetą – kriminalinis trileris su dramos elementais, bet prieš žiūrėdami nusiteikite, kad greitai besikeičiančio veiksmo nebus. Čia daug laukimo, bėgimo kartu su veikėjais, net ir kulminacija – ne visai tokia, kokios galima būtų tikėtis. Ramiai prasidėjęs filmas lygiai taip pat ramiai ir užsibaigia. Ir nors bendrai atmosfera patiko, bet ryškesnės kulminacijos, kažko labiau įsimenančio pabaigoje norėjosi ir todėl įspūdis nebuvo toks, kokio tikėjausi. Na, ir dar lūkesčiai kišo koją.

7/10

 

947> The Edge of Seventeen (2016)

Rež.: Kelly Fremon Craig
Vaidina: Hailee Steinfeld, Haley Lu Richardson, Blake Jenner, Woody Harrelson
2016 m., JAV, Kinija, 104 min
Žanras: komedija, drama.
imdb nuoroda čia.

Šitą siūlau pažiūrėti tiems, kam patiko Me and Earl and the Dying Girl, The Perks of Being a Wallflower ar kitas paaugliškas filmas, kur svarbiausia ne romantinė siužetinė linija, o būtent paauglystės sunkumai, bandymas išbūti su savimi, išsiaiškinti, ko iš tiesų norisi, noras artumo, turėti artimų žmonių, santykiai su tėvais bei kitais artimaisiais ir kt.

Lyg ir nieko ypatingo, nes viskas sukasi apie paauglę, kuriai, rodos, viskas krenta iš rankų, geriausia draugė susimeta su broliu (juk išdavystė!), jai atrodo, kad niekas jos nemėgsta, ji beviltiškai įsižiūrėjusi vaikiną, kuris jos nė nepastebi, o vienintelis žmogus, į kurį ji drįsta kreiptis (kad ir savotišku būdu) yra mokytojas. Bet vis tiek įtraukė, peržiūrėjau su malonumu, kad ir nieko naujo, kartais perdėta, bet taip nesmarkiai, neerzino. Dar niekaip negalėjau atsistebėti, kaip pagrindinė veikėja, vilkėdama tokius trumpus sijonus, sugebėjo šitaip gerai atrodyti (čia toks filmo vertinimui įtakos nedaręs momentas, bet vis tiek. Kai apie tai užsiminiau draugei, kuri šį filmą irgi mačiusi buvo, tai sakė, kad lygiai tokia pat mintis ir jai buvo kilusi).

Žodžiu, patinka man tokie. 7/10

True Detective (1 sezonas)

Kūrė: Nic Pizzolatto
Vaidina: Matthew McConaughey, Woody Harrelson, Michelle Monaghan
2014 m., JAV, 8 ep. x 55 min
Žanras: mistinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Kadangi šio serialo kiekvienas sezonas rodys naują istoriją su naujais personažais, nusprendusi žiūrėti ir antrąjį bei (jei bus) kitus sezonus, apie juos nuomonę rašysiu atskiruose įrašuose.

O pirmasis True Detective sezonas pasirodė itin triukšmingai. Žinau, kad negalima absoliutinti, bet buvo toks jausmas, kad visi tik ir šnekėjo apie jį, apie puikius aktorius, kokybišką pastatymą ir įdomią istoriją. Tačiau pati peržiūrėjau jį gan neseniai – jau spėjo pasirodyti ir antrasis sezonas. Kalba, kad ne toks geras kaip pirmasis, bet tvirtesnė auditorijos nuomonė turėtų susiformuoti tik jam pasibaigus.

2012, Luiziana. Rustas ir Martinas yra iškviečiami apklausai apie 1995-ųjų įvykius, kuomet abu bendradarbiavo dirbdami policijoje detektyvais. Tais metais jie ne tik tyrė keistą ritualistinę žmogžudystę, bet ir po bendradarbiams nežinomo konflikto išsiskyrė jų keliai. Nuo to laiko jie net ir nebematė vienas kito. Dabar jie turi prisiminti to meto įvykius, kuriuos, manė, jau visam laikui yra palikę praeity.

Mėgstu skeptiškai žvelgti į tuos dalykus, kuriuos visi mėgsta. Šis serialas – ne išimtis. Netgi pradžioje, pamačiusi ritualistinę žmogžudystę, naudojamus ragus, pagalvojau – nejaugi nieko naujesnio nebesugalvoja? Juk Hannibal ragai jau tapę neatsiejama serialo dalimi. Tačiau greitai skepticizmą teko pamiršti. Taip, įžvelgiau dar ne vieną panašumą į Hannibal (pavyzdžiui, bent pradžioje Rustas man buvo kiek panašus į Vilą, serialų atmosferos – taip pat panašios), bet nuo kada tai minusas? Tai reiškė, kad prieš mano akis buvo dar vienas kokybiškas, detektyvo elementų turintis serialas.

Kadangi buvo po truputį grįžtama į praeitį bei pasakojama visa istorija, įvykusi prieš beveik dvidešimt metų, negalėjau nespėlioti, kas ten tokio įvyko, kad dabar jie turi pasakoti tuos įvykius. Kilo klausimai apie tai, kuris iš detektyvų meluoja, kuris galėjo padaryti ką nors išties blogo. Ėmiau įtarinėti vieną iš jų kaip žudiką maniaką, svarstyti, kas vyko visus tuos metus po visko, kaip apskritai jų keliai išsiskyrė. Į klausimus po truputį buvo atsakoma. Ir tas buvo puiku. Kiekviena serija – vis naujas pasistūmimas į priekį, vis dar vienas gautas rūpimas atsakymas, vis naujas klausimas, į kurį atsakymo vėl tenka laukti. Veiksmo nedaug, užtat galingi dialogai, dar galingesni žvilgsniai bei pagrindinių aktorių –Matthew McConaughey ir Woody Harrelson – vaidyba. Vos aštuonios serijos, o charakteriai išplėtoti taip, kaip kiti serialai nesugeba ir per 24 vieno sezono serijų. Apskritai, pastebėjusi esu, kad man patinka, kai tiek mažai serijų serialas teturi. Taip, norisi dar, liūdna, kai žinai, kad tęsinio nebebus, bet geriau pagalvojus – užtat gavau aštuonias puikias serijas, kurios mažai kuo nusileidžia viena kitai.

Bent man tai nepasirodė itin lengvas serialas. Pakakdavo 1 ar 2 serijų vienam kartui – visgi niūri atmosfera tikriausiai ,,padarydavo“ savo. Kad ir kaip būdavo įdomu, atidėdavau serialą kitam kartui, nes norėdavosi įsijungti vėl tada, kai jau nebesijausiu išsunkta serialo nuotaikos – tad ar bereikia sakyti, kad jis įtaigus?

Žinoma, HBO paprastai yra kokybės ženklas, tad atidirbta iki smulkmenų – net ir kiekvienos serijos pradžioje esantis ,,pristatomasis filmukas“ (nuoširdžiai, nežinau, kaip jį teisingai pavadinti, bet spėju, suprantate, apie ką aš) toks kone tobulas su lygiai taip pat tobulai pritaikytu muzikiniu takeliu. Vienas malonumas – toks, kad net nesinorėdavo persukti to filmuko (ką šiaip mėgstu daryti).

Paskutinė serija – verta finalinės vardo. Visa net spirgėjau žiūrėdama ją. Ir galbūt nemeluosiu, kad joje  – daugiausiai veiksmo, lyginant su kitomis. Smagu, kad dėmesys seriale skiriamas ne tik veiksmui, ko galima būtų tikėtis iš kriminalinio serialo. Analizuojami pagrindinių veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai, tai, kaip bėgant laikui, įtampa tarp jų didėjo, tai, kaip progresavo, o galiausiai – kokie jie buvo susitikus jiems po šitiek metų. Vietomis net atrodydavo, kad ne žudiką išsiaiškinti svarbiausia. Svarbūs yra jie – du pagrindiniai veikėjai, turintys silpnybių daugiau nei gerų savybių, o juk tokie dažniausiai būna daug įdomesni.

9/10

724> The Hunger Games: Catching Fire / Bado žaidynės. Ugnies medžioklė

Rež.: Francis Lawrence
Vaidina: Jennifer Lawrence, Josh Hutcherson, Liam Hemsworth, Woody Harrelson, Donald Sutherland, Elizabeth Banks, Stanley Tucci, Philip Seymour Hoffman, Jena Malone ir kt.
2013 m., JAV, 146min
Žanras: nuotykių, mokslinė fantastika.
imdb nuoroda čia.

Tai antroji ,,The Hunger Games“ dalis, kurioje tęsiama Ketnės istorija: su Pitu laimėjusi Bado žaidynes dabar jie turi leistis į Nugalėtojų turą ir toliau vaidinti, kad jiedu pora. Tuo tarpu netyla kalbos apie sukilimus apygardose, kas ypač nepatinka Sostinės prezidentui Snou – jis numano, kad viso to kaltininkai yra Pitas ir Ketnė. Taigi, netrukus jiems pateikiamas nemenkas išbandymas.

Šis filmas pastatytas pagal antrąją trilogijos dalį, kuri lietuviškai išversta kaip ,,Pavojinga meilė“, taigi, pirmiausia, džiugu, kad bent jau filmas išvengė tokio pavadinimo, kuris parašytas tiesiog ,,iš oro“. Filmo peržiūrą vis atidėliojau kad ir kaip būtų keista, dėl vos po jo pasirodymo pasipilusių itin teigiamų komentarų, į kuriuos žiūrėjau įtariai. Na, ir trukmė (daugiau nei pora valandų) iš pažiūros atrodė kiek ilgoka tokio žanro filmui.

Bet užteko pažiūrėti filmą, kad visos spėlionės būtų patikrintos. Visų pirma, trukmė. Nė minutės neteko nuobodžiauti ar žiūrėti, kiek čia to laiko dar liko. Rodės, kad jis truko žymiai trumpiau. O ir teigiami komentarai visgi nepasirodė visiškai iš piršto laužti. Ypač, jei lygintume pirmąją ir antrąją dalį.

Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje dalyje patiko kostiumai, kontrastas tarp Sostinės ir apygardų, o taip pat ir žaidynių aikštė (taigi, šioks toks spoileris, kad ir šioje dalyje žaidynės vyks), kuri šįsyk išsivertė ir be tų kvailų padarų, kurie man visiškai nepatiko pirmosiose žaidynėse. Visame filme netrūko veiksmo, įvairių siužeto posūkių, o tai ir darė kino juostą įdomią ir nenusibostančią. Didelį pliusą norisi dėti ir už šioje dalyje nebelikusio nesusipratimo: vykstant intensyvesniam veiksmui nemaloniai judančios kameros.

Atsiradę nauji personažai, kurie bus ir tęsinyje (o gal abiejuose), pateikiami kaip įvairialypės asmenybės. Nors ir didžioji dalis ryškesnių veikėjų atrodė įdomūs, tačiau turėčiau pasakyti, kad filme nėra nė vieno personažo, kurį galėčiau pavadinti mylimiausiu – kiekvienas turi savybių, kurios manęs nežavi. Kalbant apie Ketnę, buvo scenų, kuriose ji susiliedavo su Jennifer Lawrence. Stovėdama ant scenos ir atsakinėdama laidos vedėjui Ketnė man atrodė kaip visiška J. Lawrence iš matytų interviu ištraukų su ja. Nors nepasakyčiau, kad tai suteikė kažkokių neigiamų emocijų.

O štai kaip nemėgstamiausią galėčiau pavadinti vieną vienintelį (neskaitant tų visų prezidentų Snou, be kurių apskritai nebūtų šios istorijos) – Pitą. Jis kaip koks išlepęs berniukas prisimąsto visokių pievų, kurias būtinai reikia pasakyti, kai jį filmuoja (prisimenat pirmą dalį? šioje kūryba pasiekia kur kas aukštesnį lygį), bet labiausiai nervino be abejonės tai, kad per abejas žaidynes jis tampa tuo, kurį reikia tempti, nešti, kuriam kas nors atsitinka – na, toks iš dalies nevykėlis. Žiūrėjau ir galvojau: kada gi jį numes.

Geilas, kuris lyg ir galėtų būti ganėtinai svarbus, šioje dalyje tampa ir vėl neryškus, neesminis veikėjas, kurį iš filmo išėmus, niekas nepasikeistų. Kad ir kaip bebūtų gaila, nes knygose man jis patiko.

Meilės linija, kuri ir toliau plėtojama, nepatiko, vertė vartyti akis ir taip toliau. Per daug saldu ir neįtikinama, o dar tos dvejonės, išsisukinėjimai (tarsi myliu, tarsi nemyliu, tai vėliau pažiūrėsim, gal kas išeis iš to ir t.t.) erzino. Laimei, tai bent jau neužgožia veiksmo. Ir niekaip negalėjau nuvyti minties, kad Ketnę nužudyti būtų galėjęs prezidentas Snou bet kada, vieno mygtuko paspaudimu. Bet juk nebūtų Ketnės, nebūtų ir visos trilogijos…

Pabaiga daug kam pasirodė intriguojanti, tikiu, kad taip ir galėjo pasirodyti neskaičiusiems knygų, ir kad privertė susimąstyti apie tai, kokių įspūdingų scenų gali būti ateityje.

Sprendimas perskirti trečiąją dalį man pasirodė visai nereikalingas. Sakykim, dar visai suprantama, kad buvo nuspręsta padalinti jau užmiršto ,,Saulėlydžio“ ketvirtąją knygą pusiau, nes ten knyga gan solidi (nepaisant to, kad vis tiek šis sprendimas pasirodė visiškai prastas), tačiau ,,Bado žaidynių“ trečioji dalis – ,,Liepsnojantis įtūžis“ yra ploniausia iš visų trijų. Reikia tikėtis, kad nepasišiukšlins.

O ši dalis išties geresnė už pirmąją. 7/10

650> Out of the Furnace

Tai filmas, pasakojantis apie Raselą, kuris dirba, kad užmokėtų savo brolio skolas ir laisvu laiku lankantį sergantį tėvą. Brolis, grįžęs iš karo, užsiima nešvariais darbeliais ir nepalengvina Raselo kasdienybės. Po nelaimingo atsitikimo pagr. veikėjas patenka į kalėjimą, tačiau grįžimas laisvėn tampa ne ką mažiau skaudus nei patekimas ten…

Ne paslaptis, kad jei ne Christian Bale, vargu, ar bent būčiau atkreipusi dėmesį į šį filmą. Tai dar vienas stiprus jo vaidmuo: šį sykį stiprumas ypač pasireiškia emocine prasme, nes veikėjui, kurį jis vaidina, tenka nemažai išgyventi. Pats filmas – neturintis daug veiksmo, netgi lėtokas, kiekvieną minutę jaučiamas jausmas, lyg viskas būtų paimta ,,iš kasdienybės“, be jokių persūdymų, hiperbolizavimų ar pagražinimų. Dėl to ir norisi neišjungti jo iki pat paskutinės minutės. Net jei ir nepajaučiau jokio ,,kabliuko“, kuris leistų neatsitraukti nuo ekrano. Nes viso filmo metu kirbėjo jausmas, kad turi įvykti kažkas ypatingo, neįtikėtinai stipraus ir paliečiančio. Ir tai įvyksta. Na ir kas, kad tenka laukti iki pabaigos. Stipri aktorių vaidyba – didžiausias pliusas, kuriuo ir stengiamasi pavergti žiūrovus, nes siužetas vietomis nykus, nuobodokas, nors buvo momentų, kurie ir palikdavo gerą įspūdį, jau nekalbant apie bendrą vaizdą, kuris išties neblogas. Tik gal lūkesčiai, kurie buvo netgi labai nemaži, tikriausiai kišo koją.

6/10

Rež.: Scott Cooper, vaidina: Christian Bale, Casey Affleck, Zoe Saldana, Woody Harrelson, Willem Dafoe, 2013 m., JAV, Didžioji Britanija, 116 min

376> Anger Management / Psicho terapija

Šiandien besirinkdama filmą iš pasižymėtų tarp norimų, susidomėjau lietuviškuoju šio filmo pavadinimu, o atsargiai paskaičiusi anotaciją, supratau, kad man turėtų patikti, kadangi J. Nicholson vaidina psichoterapeutą, o viskas, kas susiję su psichoterapijomis/psichologais/psichiatrais/beprotnamiais ir pan man labai įdomu.

Deivas dėl visiško nesusipratimo turi apsilankyti pykčio tvardymo psichoterapijoje. Čia jis sutinka ne ką mažesnių nei jo pacientai pykčio priepuolių kamuojamą psichoterapeutą Badį.

Ką galiu pasakyti… Nuvylė mane šis filmas. Tikėjausi daugiau, nes žiūrovą bandoma imti kvailomis ar net absurdiškomis scenomis, kurios ryškiai prasilenkia su realybe. Filmas jokiu būdu nėra prastas, buvo momentų, kai nuoširdžiai juokiausi, bet visgi kuo toliau, tuo juoko mažėjo, nes viena kita kvaila situacija- dar dar, bet kai jų labai daug, tai jau nekas, ypač kai jos perspaustos.. J. Nicholsono juokas- legendinis, o ir pats kaip koks psichopatas amžinai atrodo, tai vaidmuo šiame filme jam tikrai tiko. A. Sandler, kaip visada, savo vėžėse, nors pripažinsiu, niekuomet jo pernelyg nemėgau. Ką galėčiau pasakyti dėl kulminacijos? Jei nebūtų išaiškėję Tai, būčiau įvertinus balu daugiau, bet dabar toji kulminacija tik dar labiau pablogino bendrą vaizdą. Na, tiesiog neįtikinamai atrodo..

Arba man šiandien tikrai norisi prie visko kabinėtis.

5/10

Beje, pagal šį filmą yra kuriamas to paties pavadinimo serialas.

Rež.: Peter Segal, vaidina: Jack Nicholson, Adam Sandler, Woody Harrelson, John Turturro, John C. Reilly, 2003 m., JAV, 103 min

375> Seven Psychopaths / Septyni psichopatai

Į šio filmo plakatą vis dirsteldavau karts nuo karto ir pagaliau šiandien nusprendžiau pažiūrėti patį filmą.

Martis – pripažinimo siekiantis scenaristas, svajojantis kuo greičiau užbaigti savo darbą, pavadintą “Seven Psychopaths“. Jo gersiausias draugas Bilis – bedarbis aktorius, o laisvu laiku – šunų vagis. Bilis trūks plyš nori padėti Marčiui užbaigti scenarijų. Viskas ko šiam reikia – truputis įkvėpimo. Hansas, religingas vyrukas su smurtine praeitimi, yra Bilio partneris. Kartu jie pavagia šunį, kuris pasirodo priklauso nenuspėjamam ir žiauriaim mafijozui Čarliui. Pats Čarlis nė negalvodamas nudės bet ką, kas bent pirštu prisidėjo prie jo mylimo šuns vagystės. Martis su kaupu gaus scenarijui reikalingą įkvėpimą, bet ar sugebės išgyventi, kad papasakotų šią istoriją?

Visiškai nenutuokiau apie ką šis filmas, užteko man žodžio ,,psichopatai“ pavadinime, kad užsinorėčiau pamatyti. Ir nežinoti siužeto dažniausiai (99,99%) būna labai gerai, nes tuomet visi siužeto vingiai nežinomi iš anksto (nebent tai eilinė romantinė komedija). Šiam filmui štampo ,,nuspėjamas“ dėti tiesiog neįmanoma. Nieko panašaus į šį siužetą iki šiol nebuvau mačiusi ir tai mane stebino viso filmo metu. Čia jau vien už siužetą būtų galima rašyti dešimt. Kas toliau?. Humoras. Jis tiesiog puikus. Juokiausi viso filmo metu, taip, buvo momentų, kai juokiausi iš absurdiškų momentų (nors realiai juk čia viskas absurdiškai atrodo- tiesa, gerąja žodžio ,,absurdas“ prasme), bet visumoje džiaugiuosi, kad nenueita lengviausiu keliu ir juokai nebuvo primityvūs ar lėkšti. Tiesa, ne visiems tikriausiai bus juokinga, nes visgi didžiąją dalį užima juodasis humoras. Surinkta labai gera aktorių komanda, kurių vaidyba likau absoliučiai patenkinta, o parinkti personažai kiekvienam jų labai tiko.

Galiu tik padėkoti šiam filmui, nes per beveik porą valandų nenutrūkstamo juoko manyje prisigamino tikrai nemažai vitamino C, o jums būtinai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą.

8/10

Rež.: Martin McDonagh, vaidina: Woody Harrelson, Michael Pitt, Sam Rockwell, Colin Farrell, Abbie Cornish, Christopher Walken, 2012 m., Didžioji Britanija, 110 min

313> The Thin Red Line / Plona raudona linija

II pasaulinis karas Ramiojo vandenyno salose. Grupei kareivių duota užduotis – užimti vienoje salelėje aukštumą. Jauni kareiviai įnirtingai kaunasi su japonais.

Beveik trys valandos, kurias žiūrovas praleidžia stebėdamas karo lauką. Ką galvoja tie, kurie ne stebi karo įvykius iš šalies, o dalyvauja jame? Režisierius atsigręžia į karius ir mėgina parodyti, kokia kova vyksta ne tik lauke, bet ir jų viduje, kokios mintys juos užplūsta laukiant priešų atakos, slapstantis, bėgant ar puolant. Ne, jie tikrai nebegalvoja, kokie didvyriai bus, jei pavyks išeiti iš karo gyviems,  kaip jie kovoja už savo šalį, visos jų mintys sukasi apie save: kaip išlikti gyviems ir kiek įmanoma mažiau sužeistiems, kaip nežūti ir turėti galimybę grįžti į savo namus pas savo žmonas, vaikus. Tai pat jie kovoja ir už savo draugus, kurie yra lygiai tokioje pat padėtyje kaip jie patys: čia pat stovintys, sėdintys ar gulintys su šautuvu prie šono.

Filmas pakankamai ramus ir vietomis net per daug monotoniškas, tad buvo momentų, kai tapdavo nuobodu. Tačiau tas ramumas labai čia tiko: veikėjų (o jų čia nemažai) mintys išsakomos be didelių emocijų, o tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, kokie kariai turi būti stiprūs, kad neparodytų jokių savo išgyvenimų. Ir palūžti jie sau leidžia tik tada, kai mato, jog mirtis- arti. Puiki aktorių komanda (Sean Penn, Adrien Brody, Jim Caviezel, John C. Reilly, Woody Harrelson ir kt.) pasidarbavo tikrai iš peties. Dar norėčiau atkreipti ir į tai, kad filmas vaizdingas, daugelis scenų atrodo labai tapybiškos ir atidirbtos iki mažiausių detalių, nors, turiu įspėti, netrūksta jame ir žiauresnių, atviresnių scenų (pvz.: įv. žaizdos), bet juk čia karas, taigi, ir neturi būti nieko gražaus: taip ir yra. Visa, kas gražiausia, yra prisiminimuose. O nuostabus muzikinis takelis tiesiog viską galutinai apipavidalina.

Taigi, neskaitant to, kad vietomis buvo pasidarę nuobodoka ir trukmė, mano nuomone, yra per ilga, kaip ir neturiu daugiau prie ko prisikabinti. Tai toks filmas, kuris, jei ne visas, tai bent jau jo fragmentai, dar ilgai neišeis iš galvos.

Rašau stiprų 7/10

Nominuotas 7-iems Oskarams.

Rež.: Terrence Malick, vaidina: Jim Caviezel, Sean Penn, Adrien Brody, John C. Reilly, Woody Harrelson, John Cusack, Jared Leto, John Travolta, George Clooney, 1998 m., JAV, 170 min

 

139> The Hunger Games / Bado žaidynės

Pagaliau sulaukiau šio filmo! Visai nenustebino tai, kad tarp žiūrovų su draugėm buvom vienos vyriausių kaip ir tai, kad vaikinukų beveik nebuvo. Juk tai vienaip ar kitaip susiję su visokiom meilėm seilėm, kad ir kaip norėtųsi, kad būtų kitaip.

Jei dar kas nežino, tai filmas pasakoja apie ateitį, kai teritorija suskirstyta į dvylika apygardų (šiaip dar trylikta yra, bet ji šioje dalyjebeveik neminima), iš kurių Sostinė kasmet išrenka po vieną merginą ir vaikiną, kurie turi kovoti Bado žaidynėse. Laimi tik vienas.

Kadangi knygos jau seniai perskaitytos, tai siužetą žinau nuo iki. Ir man nepatinka tai, kad žinau, jog niekas nebus keičiama (na, ne tai, kad žinau, bet numanau), nes paskutinė dalis man nepatiko. Na, bet pakalbėkime apie pirmąją dalį, kurios ekranizacija čia ir yra.

Nuo pat pradžių buvo labai įdomu tai, kaip kūrėjams pavyks perteikti viską, kas aprašyta knygoje. Pagal aprašymus viskas turėjo būti tikrai įspūdinga. O kaip filme? Na, pažiūrėti buvo tikrai buvo į ką. Kažką geriau padaryti net nežinau, ar būtų galima, nes tokiu atveju viskas pasirodytų persistengta.. Na, bent jau mano nuomonė tokia. Ypač gražiai man Ketnė atrodė su raudona suknele.

Nežinau, gal kažkur jau ir minėjau, kad man nelabai patiko išrinkti aktoriai, atliekantys Geilo, Pito ir Ketnės vaidmenis. Na, ir nuomonė šiek tiek pasikeitė pažiūrėjus filmą. Kažkaip visai gerai jie ten žiūrėjosi, nors Jennifer Lawrence man ir ne itin patinka.

Labai mielas personažas Ru. Ir aktorė tokia pati pasirodė, labai tiko šiam vaidmeniui. Kiek žiūrėjau, nedaug ji tevaidinusi, tai tikiuosi, kad ši trilogija (nes ir taip aišku, kad kitos dalys bus) ją išgarsins.

Gal ir buvau kažkada mačiusi, bet kažkaip užsimiršo, nes nustebau pamačiusi, kad čia vaidina ir Isabelle Fuhrman. Siaubo filme ,,Orphan“ ji atliko pagrindinį vaidmenį, kuris tikrai buvo sudėtingas. Ir ji su juo susitvarkė puikiai. Ir čia ji paliko įspūdį.

Kaip ir minėjau, esu patenkinta tuo, kaip buvo pateiktos visos žaidynės, atmosfera, dalyvių išvaizda. Ryškios spalvos buvo tiesiog atgaiva po visokių miško ir tamsių atspalvių gausa.

Bet kalbant apie siužetą, tai visgi norėtųsi patarti, kad perskaitytumėte knygą. Nesvarbu, ar prieš, ar po to. Kai kurios detalės, kurios visai svarbios (pvz. nuo ko priklauso lapelių su vienu vardu skaičius) buvo arba visai nepaminėtos, arba tik prabėgomis, kurias neskaitęs knygos žmogus tikriausiai net praleistų pro ausis. O tos detalės padeda susidaryti bendrą vaizdą.

O šiaip gal ir neblogai viskas. Nors pati noriu kabinėtis prie itin saldžių momentų ar pernelyg fantastiškų dalykų (ten ir taip daug fantastikos, bet tie padarai tiesiog nesižiūrėjo), tačiau tai man kliuvo ir knygose. Dėl to kaip ir žinojau, ko tikėtis.

Dar prisikabinčiau prie operatoriaus darbo. Tose vietose, kur vyko muštynės, kautynės ar pan. vaizdas per daug juda.. Net nesmagu žiūrėti į ekraną ir matyti, kad nieko nematai.

Žinoma, eikite, jei tik patiko knygos ar jei norite lengvo filmo su trupučiu kraujo. Nes laikas neprailgsta, o filmas visai ilgas.

Pati rašau 7/10.

Rež.: Gary Ross, vaidina: Jennifer Lawrence, Josh Hutcherson, Liam Hemsworth, Stanley Tucci, Wes Bentley, Elizabeth Banks, Woody Harrelson, Amandla Stenberg, Donald Sutherland, Isabelle Fuhrman, 2012 m., JAV, anglų k., 142 min.