1012> The Favourite / Favoritė (2018)

Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10

621> Kynodontas / Dogtooth / Iltinis dantis

Turėčiau padėkoti vienam žmogui (kad ir kaip jo nemėgstu) už šio filmo panaudojimą jo pasakojimo kontekste, kadangi būtent tuomet labiausiai ir susidomėjau šia graikų kino juosta, kuri 2011-aisiais (nors pats filmas  – 2009 m.) buvo nominuota Oskarui kaip geriausias užsienio filmas.

Kino juostoje pasakojama apie šeimą, kurioje egzistuoja kitokios taisyklės nei likusiame pasaulyje. Tėvas su mama yra sukūręs atskirą pasaulį savo vaikams: niekas išskyrus tėvą negali išeiti toliau namų kiemo, kurį juosia didžiulė tvora. Niekas iš pašalinių ir neateina pas juos išskyrus Kristiną, kuri samdoma sūnui, kad šis galėtų su ja santykiauti.

Telefonas – tai druskinė, vagina – šviestuvas. Tai tik keli pavyzdžiai iš šeimos sukurto žodyno. Kasdien vaikai klauso kasečių, į kurias įrašytas balsas moko žodžių. Visi jie už šeimos teritorijos ribų reiškia nebūtinai tą patį. Vaikai nežino, kas yra telefonas (tačiau mato, kaip dienomis užsidariusi kambaryje mama šneka ,,su savimi“ pasiėmusi tą keistą daiktą), kompiuteris, visiškai nieko nenutuokia apie iš tikrųjų egzistuojantį pasaulį. Išorė – tai pavojinga vieta, į kurią galima patekti tik būtinai su automobiliu (kad kas nors nenutiktų), ten vaikšto pavojingi gyviai (katės – pavojingiausi padarai iš visų!). Jie net neturi vardų. Tiesa, yra viena taisyklė: galima bus į išorę išeiti, kai iškris iltinis dantis…

Kristiną anotacijoje paminėjau ne šiaip sau, nes ji ir sujauks šiek tiek bent jau vieno iš vaikų vidinį pasaulį ir ji ims tikėti, kad išorėje yra nebūtinai taip, kaip jai pasakojama. Aišku, neslėpsiu, kad nuo pat pradžių ir buvo laukimas, kol kažkas pagaliau ims priešintis visai tvarkai. Ir tuo pačiu baisėjausi, kokia visa toji tvarka, kuri bėgant laikui tikrai negerėja, ypač, kai vaikai jau nebe maži, jiems kyla pernelyg daug klausimų, jie tampa nebe tokie patiklūs. Buvo įdomu, kaip visas siužetas pasisuks, kokie bus veikėjų likimai, tad pabaiga gal kiek buvo tikėta, bet iš kitos pusės – liko dar daugybė klaustukų, į kuriuos atsakymus pati turėsiu rasti/sugalvoti.

Vienoje scenoje tėtis pasiūlė vaikams paklausyti, kaip dainuoja dėdė. Visi susižavėję klausosi to puikaus balso, kuris dainuoja angliškai, o tėvas viską verčia į graikų kalbą. Ir, be abejo, vertimas nė trupučio neatitinka originalo. Primena savotišką diktatūrą, kuri egzistuoja tik šioje šeimoje. Daug kam užstrigęs tas momentas, kai tėvas vaikams pasakoja, kad jų mama laukiasi. Ir ji laukiasi dvynukų bei šuns. Jei vaikai bus geri, tai dvynukų nepagimdys (kad nereiktų su jais niekuo dalintis), bet šuo vis tiek greitu metu turės gimti. Kvepia absurdu? O kas, jei visa tai buvo jums kalta į galvą ir kitokios tiesos jūs nė nežinote..

Filmas sukeliantis nemažai neigiamų emocijų ir viltį, kad pavyks tiems vaikams pasprukti (nes ko daugiau galima norėti?). Bet tuo pačiu yra ir nerimas: o kaip jie išmoks gyventi išoriniame pasaulyje, kuriame viskas kitaip nei čia? Juk aplinkiniams jie keltų juoką, atrodytų keisti, nenormalūs, kai tuo tarpu jų tėvas ir motina juos tokiais išauklėjo. Nors Graikija stereotipiškai būna vaizduojama kaip karšta, ugninga šalis, šiame filme yra priešingai. Kino juostos atmosfera man labiau priminė skandinaviškus filmus, kur viskas atrodo lėta, šalta (nepaisant metų laiko). Kino juosta išties įtraukianti ir įtaigi, kai kam galbūt pasirodys turinti keistą ir protu nesuvokiamą siužetą.

Patiko! 8/10

Rež.: Yorgos Lanthimos, vaidina: Aggeliki Papoulia, Hristos Passalis, 2009 m., Graikija, graikų k., 94 min