1093> Love, Rosie / Su meile, Rouzė (2014) (2)


Šį jau esu kadaise mačiusi (rašiau čia), atsimenu, kad nesužavėjo. Antrąsyk įsijungti paskatino nesibaigiančios filmo ištraukos Instagram filmų profiliuose. Galvojau, gal kažką tada praleidau, reik pamėgint darsyk. Patiko labiau nei tada, turi panašumų į mano absoliutų guilty pleasure romantinį One Day. Apima ilgą laikotarpį, du draugai baigdami mokyklą taip ir nutyli apie savo jausmus vienas kitam (arba jų iki galo nesuvokia), tada dar šis bei tas nutinka ir jų keliai išsiskiria, nors virtualus bendravimas nenutrūksta. Rouzei tenka staigiai sulaukti ir prisiimti atsakomybes, apie kurias tuo metu ji nė nesvajojo, o savo svajones atidėti į šalį. Šiltas filmas, nes daug palaikymo iš aplinkinių, nuspėjamas ir nevengiantis klišių, bet galbūt jo privalumas ir yra, kad veikėjai bręsta, kad pati draminė dalis nėra apie tai, kaip jie nuostabiai draugauja, tada likus 15 min iki pabaigos dėl kokios nesąmonės susipyksta, o tada susitaiko. Aišku, ir čia yra tų nesąmonių, bet jos visos išsidėsčiusios skirtingais gyvenimo momentais, tai visai kitaip ir žiūrisi.

6/10 imdb

1092> Whole (2019)


Trumpametražis. Kažkurių metų Kreivių festivalyje rodytas Bulgarijos filmas, trunkantis apie 20 minučių, nukelia į tradicines vestuves. Panašu į tradicines lietuviškas, kur susėdę giminaičiai apkalbinėja visus, jaunesnių klausinėja apie jų romantinius santykius, aiškina, kaip jau laikas tiksi vedyboms, vaikams, tada būtinai atsiras koks prigėręs diedas, kuris norės pakalbinti be poros atėjusią keliomis dešimtimis jaunesnę merginą ir taip toliau. Kadangi žinojau, kad buvo rodytas Kreivėse, posūkis nenustebino, bet man vis tiek norėjosi kitokios pabaigos.

7/10

Radau youtube. Gal ir tebėra. imdb

1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)


Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.

Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.

Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.

7/10

imdb nuoroda

1090> High Life / Gyvenimas aukštybėse (2018)


Užmačiau LRT mediatekoje ir įsijungiau, pernelyg nesvarstydama, nors prieš tai gal net nebuvau apie jį girdėjusi. O filmas – mokslinės fantastikos drama apie grupelę kalinių, kurie išsiunčiami į kosmosą. Kartu su jais išvyksta gydytoja, kuri atsakinga už jų priežiūrą bei įvairius tyrimus ir eksperimentus. Visgi gyvenimas uždaroje erdvėje nėra toks pat paprastas kaip gali pasirodyti. Galvoju, kad savaitgalį leidau su filmais apie veikėjus, kurie privalo gyventi izoliuotoje erdvėje (antrasis – The Lighthouse, 2019) ir dar netgi su tuo pačiu aktoriumi pagrindiniame vaidmenyje – R. Pattinson. Ne specialiai gavosi, bet net ir nesiskundžiu, nes įdomi tema, o aktorius jau nusiėmė twilight’o etiketę (ok, gal ir nepamiršo niekas, bet vis tiek sugebėjo sukurti ne vieną vaidmenį, leidžiantį ir netolimoje ateityje tikėtis kažko įdomaus).

Patiko sukurta atmosfera – ramus tonas, daug tylos, aplinka atrodo sterili net tose vietose, kur yra žalumos ir žemių. Pradžioje rodoma dabartis, po to grįžtama į praeitį – toks būdas sužadino intrigą, plius ne iš karto supratau, kada vėl buvo sugrįžta į dabartį, tai net ir sutrikau. Pats siužetas – gan nuspėjamas (na, kad pradės pjautis (nebūtinai tiesiogine prasme), bus visokiausio smurto apraiškų ir kt.), kai kada įdomus, o vietomis pernelyg užsižaista, nes gražiai nufilmuota ir visa ką, bet prasmės ar rodomo veiksmo reikalingumo šiam filmui – mažoka, tad dėmesys karts nuo karto nukrypdavo kitur. Pačiam siužetui irgi pritrūko daugiau prasmės, įdomesnės linijos ar stipresnių priežasčių visam veiksmui, ypač kai į pabaigą labai lengvai pasišalino keletas veikėjų. Pernelyg lengvai. Bet kaip jau minėjau, labai gražiai nufilmuotas, tad vien dėl to norėjosi žiūrėti. Dėl gerai sukurtos atmosferos siužeto tuštumas ne iš karto pasimato, tad vien už tai pliusas.

Prie žanrų nurodytas ir siaubo, bet galėtų patikti ir tiems, kurie šio žanro nemėgsta. Man kažkaip sunku jį vadinti siaubo filmu, kad ir išlikimo drama gan ryški.

Galvojau, kur man girdėta režisierė Claire Denis, tai pasirodo, kad esu mačiusi jos kitą filmą, kuris man labai nepatiko – Trouble Every Day.

imdb nuoroda

6/10

1089> The VVitch: A New-England Folktale / Ragana (2015)


Rodos, tai pirmasis rimtesnis Anya Taylor-Joy vaidmuo. Prabėgo vos penkeri metai, ir turim jau rimtuose projektuose pasirodančią aktorę. Reiktų tą visų giriamą serialą pažiūrėt, bet ne serialų metas pas mane. O žiūrėdama The VVitch supratau, kad labai jautri pasidariau siaubo žanrui. Pasiilgau tų laikų, kai po kelis per dieną pažiūrėdavau, nesvarbu, kuriuo paros metu, ir negalvodavau, kad jei žiūrėsiu vakare, tai ten kažko prisapnuosiu.

Labai patiko man. Nejaukus, tamsus, slogus, mistiškas. Senovinė kalba truputį trukdė įsijausti į tai, apie ką jie kalba, net ir titrus angliškus užsidėjus. Bet pats siužetas įtraukia tiek, kad nė nepastebėjau, kur dingo laikas, kai pajudinusi pelę pamačiau, kad jau visai netoli pabaiga. O galvojau, ne daugiau pusės filmo dar tik praėję. Tik peržiūrėjusi filmą pamačiau, kad režisieriui priklauso ir The Lighthouse, kurį jau irgi vis ruošiuosi peržiūrėti, tad čia buvo lyg gera įžanga ir paskatinimas neatidėlioti iki kitų metų. 8/10

imdb

1088> Behind the Curve (2018)


Dokumentika apie tikinčius, kad Žemė yra plokščia. Kaupiausi šiam filmui tikriausiai metus, bet galop nustebino, kad patiko. Nors balais nevertinsiu, nes dokumentiką man vis dar sunku vertinti, nes čia tikras gyvenimas, ne fikcija, tad rašant balą sunku atsiriboti nuo siužeto, o vertinant siužetą ir balas kažkoks keistas pasirašytų. Man filmas pasirodė sukurtas nuoširdžiai, t.y. neatmestinai, buvo ir kur pasijuokti, kur pasibaisėti. Yra šiek tiek ir ironijos iš pačių kūrėjų pusės, tad kažkas gal ir šališkumu apkaltintų, bet vadinamieji plokščiažemiai tikrai kur kas daugiau dėmesio gavo nei tie, kurie turi visai kitokią informaciją apie Žemės formą. Įdomu ir tuo pačiu baisoka buvo klausytis apie tai, kaip veikia informacijos sklaida (iš lūpų į lūpas, tėvai įtikina savo tėvus, po to vaikus, tada viskas persimeta į mokyklas, darbovietes ir pan.), teorijų tvirtinimas (pavyzdžiui, jei norime kokią nors informaciją patvirtinti, tai ir ieškome įrodymų būtent norimam teiginiui, o ne tokių, kurie teoriją paneigtų). Vietomis netgi tragikomiška. Laikas neprailgo, bet gyventi šiame pasaulyje nė kiek ne lengviau.

imdb

Kategorijos:Daniel J. Clark Žymos:, ,

1087> To All the Boys: Always and Forever (2021)


Trečioji To All the Boys dalis. Saldėsis visiškas, bet iš šiaip jau patiko labiausiai iš visų trijų dalių. Antroji apskritai buvo nusivylimas, o šioje – rimtesni klausimai, rimtesnės abejonės, nesvarbu, kad daug kas nuspėjama. Veikėjai baigia mokyklą, tad bus ir tradicinė išleistuvių šventė, ir stojimas į universitetus, abejonės dėl to, kur nori stoti, kiek turi taikytis prie kito, kaip ten būtų, jei studijuotų skirtinguose miestuose ir taip toliau. O kai yra temų šalia rožinės, blizgučiais nusagstytos meilės, tai šiek tiek ir laikas kitaip eina. 6/10

imdb

1086> Freaky / Mainai su žudiku (2020)


Pasirodo, jį rodė ir Lietuvos kino teatruose. O aš kadangi jaučiuosi atsilikusi maždaug paskutinius penkerius metus kino srity, tai nenuostabu, kad jis visiškai praslydo pro akis, tik prieš keletą dienų IG vienas sekamas filmų profilis pasidalino rekomendacija. O man patinka siaubo komedijos, tad ilgai nemarinavau ir įsijungiau.

Filmų su apsikeitimais kūnu prikurta daugybė. Mama su dukra, vyriškis su paaugle ir dar visokiausių variacijų buvę, o čia viskas smagiau vien todėl, kad paauglė apsikeičia kūnu su žudiku maniaku. Daug mirčių (išradingumo netrūksta, lygiai kaip ir visad po ranka besimėtančių įrankių, tinkamų kruvinoms žudynėms), o šalia tipiškai paaugliškai komedijai tinkami bajeriukai ir situacijos.Viską sudėjus gavosi išties neprastas pramoginis filmas. Beje, įdomu, ar tik man vienai nesinorėjo, kad sielos (ar kas bebūtų) atsikeistų, tad Milė liktų vyro kūne? Man Milė, kaip veikėja, labiau patiko, kai buvo vyras, o ne savo originaliam kūne. Pabaiga irgi smagi. Jei trumpai – likau patenkinta. Pradėjau su komedija, bet esu nusiteikusi ir rimtesniems siaubo filmams artimiausiu metu, tad lyg kokią įžangą pasidariau šįvakar.

7/10

imdb nuoroda

1085> The Walk / Pasivaikščiojimas (2015)


Galvojau, kad bus toks truputį motyvacinis filmas apie tai, kaip viskas pasiekiama ir t.t. Na, žinoma, šioje istorijoje yra ir to, bet bent jau man šio filmo išskirtinumas yra pagrindinis veikėjas. 1974 m., lyno akrobatas Philippe Petit, būdamas vos 24-erių, nusprendžia įgyvendinti savo norą – pereiti lynu, ištemptu tarp Pasaulio prekybos centro dvynių stogų. Nežinau, kiek charakteris atitiko tikrovę, bet filme jis vaizduojamas kaip itin pasitikintis savimi ir netgi arogancija pasižymėjęs vyras. Nesu tokių žmonių gerbėja, o ir visos kalbos kiek nuobodokos buvo, tad dėmesys greitai nukrypo kitur, bet išjungti nesinorėjo, vis užmesdavau akį į ekraną. O tada atėjo didžioji akimirka – kai visas planas (nes, be abejo, viskas buvo daroma nelegaliai) žingsnis po žingsnio buvo pradėtas vykdyti. Ir čia nė nepastebėjau, kaip nebegalėjau atitraukti akių, o svarbiausią akimirką, rodos, net kvapą užgniaužė. Privalumas toks, kad nežinojau, kaip kas buvo realybėje, tik po filmo pasiskaičiau, kiek tikrovės buvo perteikta. Žiūrint nuotraukas, skaitant straipsnį ir suvokiant, kad žmogus iš tikrųjų pasiryžo tam ir atsirado jį palaikančių, kurie net ir suvokdami, kaip viskas beprotiškai skamba, vis vien prisidėjo prie plano, yra wow.

7/10

imdb nuoroda

1084> Leto / Vasara (2018)


LRT mediatekoje užtikau šį prieš tai Kino pavasaryje rodytą filmą (imdb nuoroda) apie 9 dešimtmečio vasarą Leningrade. Čia Viktoras Cojus, devyniolikametis, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, susipažįsta su savo tuometiniu stabu Maiku Naumenko iš grupės „Zoopark“ bei jo žmona Natalija Naumenko.

„Kino“ pavadinimas man žinomas, bet gal tik kokį kartą teko klausytis jų muzikos. Apskritai, su Rusijos atlikėjais esu menkai susipažinusi, apie rodomų grupių lyderių likimus irgi nieko nežinojau, tad neturėjau pagrindo piktintis, kad kažką ne taip rodė (po to skaičiau straipsnį, kur buvo minima, kad filmas sulaukė nemažai kritikos dėl iškraipytų faktų). Tiesiog stebėjau jaunų žmonių istoriją, tą keistą meilės trikampį (kuris labai jau varganas, sakyčiau), o labiausiai žavėjo tai, kaip kūrėjai sugebėjo visiškai išpildyti pavadinimo keliamus lūkesčius: rodoma vasara užbūrė savo laisvumu ir nerūpestingumu. Ir buvo daug muzikos – ji ne tik skambėjo, bet veikėjai kalbėjo apie ją, o visus besimezgančius konfliktus nustumdavo į šalį susitikimai, kuriuose buvo konsultuojamasi dėl dainų tekstų, muzikos ir kt. Įdomus pasirinkimas rodyti juodai baltą istoriją (retkarčiais pasirodo ir spalvotų detalių), o kai kada vaizdas tapdavo panašus į miuziklo vertus pasirodymus, kai uždainuodavo, pavyzdžiui, visas autobusas, o ekrane sušmėžuodavo atliekamų dainų žodžiai.

Filmas atpalaiduojantis ir visai neprailgo. Tik šiek tiek pati pristatymo dalis atrodo klaidinanti, nes anotacijoje mini jį kaip kažkokią meilės istoriją, bet viskas ten taip paprastai ir lengvai, kad galima greitai užmiršti, kad iš viso kažkas ten buvo. Labiau apie meilę muzikai.

7/10

Na ir dar viena įdomybė. Mediatekoje filmą žiūrėjau įsijungusi subtitrus, tai buvo smagu, kad ir dainų žodžiai išversti, nes rusų kalbos nemoku. Bet nustebino tai, kad skambėjusioms angliškoms dainoms vertimo nebuvo. Keistokas sprendimas.