1034> Mommy Dead and Dearest (2017)

12 balandžio, 2020 Komentarų: 1

Toks ganėtinai šiam tinklaraščiui netipiškas pasirinkimas, bet įtariu, kad tokių gali tiktai daugėti. Kažkaip paskutiniu metu pradėjo traukti visokiausi nusikaltimai ir nusikaltėlių istorijos.

Tad šįkart žiūrėjau dokumentiką, kurią netikėtai suradau youtube (jei dar neištrynė, filmas yra čia). Tai HBO dokumentinis filmas (imdb) sukurtas apie Gypsy Rose, kuri kartu su draugu buvo apkaltinta savo mamos nužudymu. Ši byla ypatinga tuo, kad žmogžudystės priežasčių aiškinimasis atskleidžia, kaip daugiau nei dvidešimt metų Gypsy buvo gydoma nuo ligų, kuriomis nesirgo, ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, nors puikiai valdė kojas. Už viso to slypi ne kas kitas, o pati merginos mirusi mama.

Miunhauzeno sindromas atsiskleidžiamas visu savo baisumu. Faktai, kurie pateikiami filme, stebina tuo, kaip visi aplinkiniai, įskaitant nemažą kiekį gydytojų, nepastebėjo, kaip buvo kankinama Gypsy. Kalbinami artimieji (merginos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža), gydytojai, gilinamasi į medicininius išrašus, pateikiamos tyrėjų versijos, kaip galėjo viskas taip toli nueiti. Ir dabartis – visiškai pasimetusi mergina, kuri neseniai sužinojo, kad yra daug vyresnė nei jai visą laiką teigė mama, išsilaisvino iš mamos perteklinio rūpesčio, bet pateko tiesiai į kalėjimą. Keliami klausimai apie tai, kiek adekvačiai ji gali vertinti realybę, savo ir aplinkinių elgesį, daromus sprendimus, nes visgi toks motinos elgesys tikrai paliko atitinkamų pasekmių ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichikai. Visai įdomus ir jos draugo atvejis, rodos, jis pasitaikė merginos gyvenime kone pačiu laiku. Ko man norėjosi kitaip – dar daugiau pasakojimų apie Gypsy gyvenimą iki mamos mirties, o kiek mažiau pasakojimo apie patį nusikaltimą. Tačiau kaip bebūtų, laikas visai neprailgo bei patvirtino teiginį, kad realus gyvenimas neretai gali būti kur kas baisesnis už visus siaubo filmus.

Mane paskatino atkreipti dėmesį į šią istoriją serialas The Act. Jo paties dar nemačiau, bet po peržiūrėtos dokumentikos abejonių, ar verta jungtis, neliko.

7/10

1033> Beetlejuice / Vabalų sultys (1988)


Kažkada buvau užsikabinusi už T. Burton filmų, svaigau, koks jis fainas režisierius ir panašiai, bet Beetlejuice taip ir nebuvau peržiūrėjusi. Tad ištaisiau šią klaidą šiomis dienomis. Fantastinė komedija, yra numirėlių ir ne ką mažiau išprotėjusių gyvųjų, tad žiūrėti visai smagu. Iš tikrųjų žiūrint net ir sunku nuspėti, kaip pasisuks siužetas, ką dar sugalvojo kūrėjai, nes šiokia tokia makalynė vyksta. Užsibaigus jam pajutau, kad visgi lūkesčiai buvo pernelyg aukštai užsikelti, tad šiek tiek ir nusivyliau, kad neišpildė man jų. Bet vis tiek prisiminiau, dėl ko aš mėgau šį režisierių ir kodėl ateity dar ką nors iš jo filmų sąrašo iškrapštyti bandysiu, nes nematytų tikrai liko. Tikriausiai vertėtų su jo Batman’o versija susipažinti.

Ir va, radau, kad planuojama antra Beetlejuice dalis. Ją, manau, kad tikrai žiūrėsiu, o pirmai daliai – 7/10

1032> Crazy Rich Asians / Pasakiškai turtingi (2018)


Atsimenu, kad šį filmą labai gyrė tiek kritikai, tiek žiūrovai. Man buvo kiek keista matyti tokio žanro filmą giriamą, bet visko pasitaiko, galvojau, gal pagaliau sukūrė normalią romantinę komediją? Pažiūrėjau tik šiemet, bet to viso triukšmo ir nesupratau. Na gerai, šiek tiek supratau, nes visgi aktoriai – azijiečiai, o ne kokie jau daug kartų matyti Holivudo aktoriai. Dar ir pats siužetas kiek kitoks, nes čia visa problema – pinigai ir jų kiekis. Tad iš to kyla baisiai daug visokių intrigų, dramų, kurias kai kada smagu žiūrėti, bet visgi nieko ypatingo. Tiesa, pastatytas kokybiškai, gražūs vaizdai, neprailgsta ir gan smagiai susižiūri.

imdb

6/10

Mindhunter (1-2 sezonai) (2017-…)


Kūrė: Joe Penhall
Vaidina: Jonathan Groff, Holt McCallany, Anna Torv
2007 -… m., JAV,
Žanras: kriminalinė drama, trileris,
imdb nuoroda čia.

Įspudžiai po pirmo sezono 2018/03/18:

Vis akis pasiekdavo kokie nors komentarai, susiję su šiuo serialu, tad nutariau pabandyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad prie serialo kūrimo prisidėjo ir pats David Fincher. Ir peržiūra vyko sėkmingai, nes trumpam grąžino kažkur dingusį susidomėjimą ekrane rodomomis istorijomis.

Aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis, FBI agentai Holdenas ir Bilas nusprendžia atlikti tyrimą – pasigilinti į serijinių žudikų mąstymą, jų įvardijamas priežastis, dėl kurių atliko nusikaltimus ir kt., tokiu būdu pateikti nusikaltėlius iš kitos pusės, nebūtinai kaip blogus iš prigimties, kaip dauguma manė. O gilintis jie nusprendžia elementariausiu būdu – susitikdami su jais ir kalbėdamiesi. Ir šalia dar pagelbėdami tirti vieną ar kitą bylą.

Centre – pernelyg savimi pasitikintis jaunas FBI agentas, todėl, aišku, bus nusižengta taisyklėmis nesyk, bet vis kažkaip pavyks išsisukti. Tiesa, jei koks nors Patrikas iš Mentalisto buvo simpatiškas personažas (kalbu ne apie išvaizdą, o bendrai kaip veikėją), tai Holdenas nesyk balansavo ant ribos šiuo klausimu. Tačiau tai nesutrukdė su susidomėjimu stebėti siužeto. Be abejo, labiausiai patiko dialogai su nuteistaisiais, vienas malonumas buvo jų klausytis, stebėti kiekvieno elgesį, vertinimą, kai buvo kalbama, kaip galima nuspėti net nežiūrėjus, diskutuotinomis ir galbūt nepatogius jausmus sukeliančiomis temomis. Atmosfera – tamsoka, veiksmo nėra daug, netgi ir lėtoku norisi pavadinti, bet vis vien intrigos netrūksta, kokybiška vaidyba, gan ryškūs veikėjai ir kova tarp dar vieną seriją ir viskas bei rytoj į darbą, reikia eiti miegoti. Ir o taip, kalbama apie realiai egzistavusius žudikus maniakus.

Gaila tik kad prisiruošiau aprašyti po kone poros mėnesių, nes per šį laiką atslūgę viskas ir todėl gan trumpai pasisakiau. Bet 9/10 vis dar laikosi, belieka sulaukti kito sezono.

 

Įspūdžiai po antrojo sezono 2020/04/11:

Šį sezoną žiūrėjau ilgokai, po pusės serijų tiesiog palikau ir gal tik po pusmečio, jei ne dar ilgesnio tarpo, grįžau ir su malonumu užbaigiau likusias serijas. Pagrindiniai veikėjai ir toliau pažindinasi su kalėjime sėdinčiais nusikaltėliais (pagal žiniasklaidą, Mansonas – šio sezono žvaigždė, bet nepasakyčiau, kad man būtent jis labiausiai įstrigo), dar įsitraukia į ganėtinai sudėtingą bylą, o Bilas išgyvena rimtą asmeninę dramą. Kas labiausiai nervino ir dėl ko mažinu bendrą balą – vienos iš veikėjų, tiksliau – pagrindinės veikėjos moters  – asmeninis gyvenimas. Labai nuobodus, per daug dėmesio jam skirta, ganėtinai išvargindavo. Bet visa kita – sulig kiekviena serija vis geriau. Patiko, tikiuosi sulaukti ir trečiojo sezono.

Kam patinka tamsūs kriminaliniai serialai, suteikite progą.

8/10

American Crime Story. The People v. O.J. Simpson (2016) (1 sezonas)


Dar vienas puikus serialas. Kol kas du sezonai, trečiasis bus rudenį. Kiekviename sezone – vis kita istorija, tad jei ateity žiūrėsiu kitus sezonus, aptarsiu atskirai. Kol kas spėjau peržiūrėti tik pirmąjį – The People v. O.J. Simpson.

Prie True crime esu prisilietusi labai mažai. Tikriausiai labiausiai esu išnagrinėjusi The Monster, nes po to ir dokumentinį filmą žiūrėjau, po to vis dar neperžiūrėta dokumentika kompiuteryje guli apie All Good Things ,,herojų“, na, ir pastebiu, kad vis dažniau pasižymiu dar ką nors iš tos serijos… Kodėl apie tai prakalbau? Ogi todėl, kad šis serialas atkuria realiai buvusias ir visuomenės nemenko dėmesio sulaukusias bylas. Pirmasis sezonas skirtas O. J. Simpson – garsus amerikietiško futbolo žaidėjas apkaltinamas savo buvusios žmonos ir su ja buvusio vyriškio nužudymu. Kol aukas atstovaujanti pusė bando įrodyti tiesą, remdamasi DNR ir kitais žmogžudystės vietoje rastais įrodymais, iškapstydami tam tikrus faktus iš kaltinamojo praeities, O. J. Simpson gynėjai ieško, kaip įrodyti jo nekaltumą.

Daug plėstis nesinori, nes neverta atskleisti detalių nežiūrėjusiems, bet šio serialo stiprybė yra ta, kad žiūrint sulig kiekviena serija ir pati nežinodavau, kuria puse tikėti. Faktai sumaišomi su galimomis teorijomis, kaip iš tiesų viskas galėjo būti, daug dėmesio skiriama pašalinėms temoms, kurios paaštrėja būtent bylos metu. Labai įdomu stebėti kovą, kuri net neaišku, kiek buvo O. J. Simpson kova,o kiek kitų, norinčiųjų pergalės dėl visai kitų priežasčių. Įtempta, o nežinant realios istorijos – dar ir intriga išlieka iki pat pabaigos. Atskleidžiama tuometinė situacija Amerikoje, požiūris į juodaodžius, policijos pareigūnų elgesys su jais, naudojimasis odos spalva tam, kad būtų pritrauktas reikiamas dėmesys. Spalvingi veikėjai, charakteriai išplėtoti taip, kad įdomu stebėti kiekvieną.

Pabaigoje papasakojami kiekvieno veikėjo likimai, taip padedant tašką šiame puikiame sezone.

9/10

 

Sex Education (1-2 sezonai) (2019-…)


Šis serialas yra kuo tikriausias atradimas (imdb). Žinoma, greičiausiai yra krūva kur kas geresnių, bet atradimu vadinu dėl to, kad nieko absoliučiai iš jo nesitikėjau ir įsijungiau visiškai spontaniškai, kai kažkada, nebežinodama kuo užsiimti, perskaičiau komentarą socialiniame tinkle, kur buvo minimas šis pavadinimas. Man taip nutinka jau labai retai (tą galima spręsti pagal tai, kiek dažnai čia ką nors parašau), kad negalėčiau nuo ko nors atsitraukti, tad kasdien po darbo, kol dar būdavau pajėgi ką nors pamatyti ir suvokti, įsijungdavau po keletą serijų. Sustojau tik tada, kai pabaigiau visas. Kol kas yra du sezonai, kitais metais žadamas trečias.

Očio mama dirba psichoterapeute, konsultuojančia poras seksualinio gyvenimo temomis. Tuo tarpu paauglys Otis yra visai nepatyręs, neturėjęs merginos, o dar ir visai nepopuliarus. Jo visas socialinis gyvenimas susideda iš pokalbių su geriausiu draugu Eriku. Tačiau kartą, kartu su atskirai nuo kitų mėgstančia sukiotis, grubaus tono kalbant nevengiančia Meiv (Maeve), jie sukuria verslo planą: už mokestį Otis konsultuos mokinius seksualiniais klausimais.

Jei tikėjausi tiesiog pošlos komedijos, kurią greit išjungti norėsis, tai pati nustebau, kad tiek įsitraukiau, jog žiūrint pabaigą net pasidarė liūdna, nes labai susigyvenau su veikėjais. O humoro yra visokio – tiek vadinamųjų apie antrą galą (bet ei, juk ir pavadinimas nusako temą), tiek ir kur kas padoresnių. Svarbiausia, kad išlaikytas balansas ir todėl serialas netampa tiesiog eiline nejuokinga komedija. Man atrodo, kad serialas tinkamas įvairiausio amžiaus žiūrovams. Yra daug paaugliškoms istorijoms būdingų bruožų: kalbėjimo apie buvimą savimi, atvirumo svarbą, problemos dėl noro pritapti, patyčių, santykių su tėvais analizavimo, visokių ,,nepatogių“ klausimų kėlimo. Očio draugas Erikas – homoseksualus, jau nekalbant apie kai kurias siužeto eigoje atsirasiančius kitų veikėjų atsivėrimus, tad LGBT irgi skiriama nemenkai dėmesio. Man atrodo, kad serialas patraukia įvairią auditoriją vien dėl savo laisvumo, gebėjimo taip paprastai kalbėti veikėjams rūpimomis temomis bei pašiepti tai, kas vis dar vyksta mūsų visuomenėje. Plius, koncentruojamasi ne tik į paauglius, bet ir tėvus, mokytojus, taip leidžiama pažvelgti į skirtingas nuomones, kartų skirtumus ar bandymą įveikti įsišaknijusius įpročius ar įsitikinimus ir paskatinti mąstyti naujai. Yra ir gan sudėtingų socialinių temų (pradėkime nuo to, kad paauglė gyvena vagonėlių rajone visiškai viena ir niekam tai nerūpi), nusikaltimų (seksualinio priekabiavimo), tad tai jokiu būdu nėra vien tik humoristinis serialas. Dar reiktų paminėti aplinką – įspūdingus vaizdus, į kuriuos žiūrint taip ir tįsta seilė, nes norisi gyventi panašioje vietoje, neįprastą Očio namų interjerą –  atrodo, kad yra ne tik sudominantis turinys, bet ir akis traukiančių dirgiklių nemažai.

Nesu tikra, ar sugebėjau kažką atskleisti, bet jei pažiūrėjus 2 serijas norėsis žiūrėti toliau, visai įmanoma, kad visa kita bus peržiūrėta labai greitai. Jei noro po tų minėtų dviejų neatsiras, tikriausiai vertėtų ieškoti kažko kito.

Man žiūrint ir šypsena nedingdavo, ir vietomis liūdna pasidarydavo, ir visiškai nesinorėjo išsiskirti su veikėjais. Mielas, netipiškas, gebantis būti tiek rimtas, tiek labai juokingas, maloniai nustebinęs serialas.

8/10

1031> To All the Boys: P.S. I Still Love You (2020)


Visiško guilty pleasure antroji dalis (apie pirmą kalbėjau kažkada čia). Pamačiusi, kad sukurtas tęsinys, nesusilaikiau. Aišku, pirmasis filmas irgi nebuvo stebuklas, bet bent jau įtraukė ir buvo tiesiog smagus, o lėkštumas ir klišės netrukdė mėgautis peržiūra. O su P.S. I Still Love You jau buvo problemų, kurių pro akis praleisti nebesinorėjo. Man nepatiko pabaiga. Ir ne todėl, kad simpatizavau kažkuriam labiau ar mažiau, o tiesiog ji pasirodė visiškai nelogiška net ir tokiam siužetui. Nepatiko ir pagrindinės veikėjos Laros vaikino elgesys su ja, tie visi konfliktai ar situacijos, kur viskas turėjo atrodyti kaip mieli ir juokingi pirmieji nesutarimai, labiau pykdė dėl neteisybės. Galvojau, gal apie tai ir yra ši dalis – apie tai, kaip Larai atsivers akys, bet greičiausiai per daug norėjau. Tik tiek, kad negaliu visiškai nurašyti filmo, nes buvo ir fainų momentų. Be to, muzikinis takelis vietomis suspindėdavo.

Romantinių, mokyklinių meilių mėgėjams. Žinoma, pradėti reiktų nuo pirmojo filmo.

imdb

4/10.

1030> Interstellar / Tarp žvaigždžių (2014)

18 vasario, 2020 Komentarų: 1

Interstellar – vienintelis Ch. Nolan filmas, kurio dar nebuvau mačiusi. Sekmadienį LNK paskyrė Ch. Nolan, nes dieną rodė šį, o vakare Dunkirk, kuris man labai patiko, bet antrąsyk nežiūrėjau. Tad ir nusprendžiau užpildyti spragą. Ir reklamos visai netrukdė, nes filmas – beveik trys valandos, tai vis tiek būčiau dariusi kokias nors pertraukas.

Tai va. Būrelis mokslininkų bei pilotas išskrenda į kosmosą, kur mėgins atrasti naują gyvenamą vietą žmonėms, nes Žemėje jau darosi nebegerai. Pradžia lėta, netgi migdanti. Jei nuoširdžiai, tikriausiai ir kosmoso tema nėra man labai įdomi, nebent pažiūrėti į kosmoso vaizdus, žvaigždes, mėnulį mėgstu (todėl gaila, kad šito filmo nemačiau kino teatre, nes vaizdai turėjo būti įspūdingi, maniškis televizorius kokybe didele nepasižymi), tad tikėtina, kad ir dėl to aš gan nuobodžiaudama žiūrėjau. Įdomu pasidarė tikriausiai po kokios valandos, na, ir tada jau visai susidomėjusi ir žiūrėjau. Šiaip įdomi idėja, tos visos dramos – irgi, gal ne mano skoniui tos klišinės frazės apie tai, kaip meilės jausmas ten gali viską išgelbėti ir t.t., bet jas praignoravus galima žiūrėti ir nevartant akių. Kulminacija turėjo būti labai nustebinanti, bet nejaučiau didelio nustebimo, na, kažkaip nesugebėjo labai giliai iki emocijų prasisprausti visa ši istorija. Ir antrąsyk nežiūrėčiau (nebent kino teatre, nes dabar šį tą iš techninės pusės praleidau, pvz. muziką), bet nesakau, kad tas tris valandas prašvaisčiau, nes kad ir ne nuo pradžių, bet visai įtraukė, tą rodo ir tai, kad filmo metu nesugalvojau pradėti plauti grindų, valyti dulkių ar dar pan. Gal tiesiog lūkesčiai buvo per dideli, tai nusivylimo buvo. Dar džiaugiuosi, kad su lietuvišku vertimu žiūrėjau, nes kitaip būčiau greitai išjungusi, kadangi astronominės sąvokos būtų nemenkai sutrukdžiusios bendram siužeto supratimui.

Nepopuliari nuomonė, žinau.

7/10

1029> The Dreamers / Svajotojai (2003)


Antrasis (ir paskutinis) sausio filmas buvo The Dreamers. 1968-ųjų gegužę Paryžiuje vykę studentų streikai suveda paryžiečius brolį ir seserį su amerikiečiu studentu. Taip užsimezga draugystė, lydima prieštaringų nuomonių apie vykstančius neramumus, bei skirtingo požiūrio į tarpusavio bendravimą.

Filmas keistas. Keistumas nėra visada blogai, šiuo atveju – irgi. Traukė dėmesį brolio ir sesers atsipalaidavimas, visiškas laisvumas vienas prieš kitą (elementariausias pavyzdys – miegojimas kartu visiškai nuogiems, kitką pamatysite nusprendę filmą pažiūrėti), netgi ne tik prieš kitą, bet ir į jų kasdienybę įtrauktą amerikietį. Veikėjai paskendę savame pasaulyje, kur galioja visai kitos taisyklės (arba negalioja beveik jokios), todėl net ir jų dalyvavimas streikuose ar piktinimasis esama padėtimi – primena labiau žaidimą, o ne norą gyventi geriau kaip daugeliui kitų. Nuogo kūno yra nemažai, bet vos tik susipažįstama su personažais ir visa jų kasdienybe, visai nebetrikdo ir netgi kitaip šio filmo nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad žiūrovui neretai lemta pereiti tas visas stadijas, kurias perėjo vienas iš veikėjų – amerikietis, pradžioje labai įtariai žiūrėjęs ir drovėjęsis, o po to persilaužęs ir prisidėjęs prie jų.

Labai nustebino (vėlgi, gerąja prasme), kiek daug dėmesio skirta kinui. Veikėjai kalba apie jį, vaidina ir spėlioja scenas, netgi kai kurie veiksmai lydimi vaizdų iš kokios nors kino juostos. Patiko ši idėja.

Laikas neprailgo, buvo įdomu stebėti šį keistą, bet įtraukiantį siužetą, aktoriai idealiai tiko, bet galiausiai pabaigoje taip ir likau nusivylusi. Man taip ir norėjosi klausti: tai kas iš to? Nes atrodė, kad grįžtama į pradžią, lyg koks sapnas čia būtų buvęs. O norėjosi kitokio išrišimo. Nebuvau sugalvojusi,kokios būtent pabaigos norisi, bet žiūrint filmą tikrai lūkesčiai kilo, nes buvo visai neaišku, kaip viską užbaigs. Na, ir tuomet gavosi, kad galop kažkaip man ir pritrūko prasmės (nors žinau, kad ne visada jos reikia ieškoti).

Neabejotinai įsimintinas, bet dėl pabaigos balas krito.

6/10

1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)


Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.