Archyvas
1088> Behind the Curve (2018)
Dokumentika apie tikinčius, kad Žemė yra plokščia. Kaupiausi šiam filmui tikriausiai metus, bet galop nustebino, kad patiko. Nors balais nevertinsiu, nes dokumentiką man vis dar sunku vertinti, nes čia tikras gyvenimas, ne fikcija, tad rašant balą sunku atsiriboti nuo siužeto, o vertinant siužetą ir balas kažkoks keistas pasirašytų. Man filmas pasirodė sukurtas nuoširdžiai, t.y. neatmestinai, buvo ir kur pasijuokti, kur pasibaisėti. Yra šiek tiek ir ironijos iš pačių kūrėjų pusės, tad kažkas gal ir šališkumu apkaltintų, bet vadinamieji plokščiažemiai tikrai kur kas daugiau dėmesio gavo nei tie, kurie turi visai kitokią informaciją apie Žemės formą. Įdomu ir tuo pačiu baisoka buvo klausytis apie tai, kaip veikia informacijos sklaida (iš lūpų į lūpas, tėvai įtikina savo tėvus, po to vaikus, tada viskas persimeta į mokyklas, darbovietes ir pan.), teorijų tvirtinimas (pavyzdžiui, jei norime kokią nors informaciją patvirtinti, tai ir ieškome įrodymų būtent norimam teiginiui, o ne tokių, kurie teoriją paneigtų). Vietomis netgi tragikomiška. Laikas neprailgo, bet gyventi šiame pasaulyje nė kiek ne lengviau.
1080> American Murder: The Family Next Door (2020)
Dokumentinis filmas apie 2008-aisiais Kolorado valstijoje dingusią moterį su dviem mažametėmis dukromis. Šįkart nusprendžiau nevertinti filmo balais, nes kitaip nei prieš tai aprašytoje dokumentikoje, čia buvo apsiribota tik archyvine medžiaga, tad vertindama jausčiausi, lyg balą rašyčiau pačiam nusikaltimui ar nusikaltėlio gebėjimams. Nors esu sunkiai nustebinamas žmogus ir todėl viską stebėjau ramiai ir be jokių aikčiojimų, tai nepakeičia fakto, kad įjungus mąstymą pasidaro sunku suprasti, kas dedasi žmogaus galvoje, kad ryžtųsi tam ir dar būtent dėl tokių priežasčių, kurios įvardijamos filmo metu. Tiesa, buvo įdomu tai, kad nesimpatizavau nei vienam įvykių centre buvusiam žmogui. Gal ir buvo tikslas juos parodyti būtent tokius, nes taip lengviau apgauti žiūrovą? Nors kažkokios ilgiau laikomos intrigos ten nebuvo. Kaip visada, žiūrėti įdomiausia, jei nežinote visiškai nieko apie bylą.
1077> Spirits in the Forest (2019)
Metus pradėjau nuo dokumentinio filmo apie Depeche Mode fanus. Rodė jį ir Lietuvos kino teatruose, bet dabar visai džiaugiuosi, kad ir nenuėjau, nes filmo turinys labiau tinkamas susisukti į kebabą ir klausytis žmonių, kuriems įtaką darė Depeche Mode muzika, istorijų. Prisipažinsiu, šiek tiek ir nusivyliau, nes galvojau, kad bus šiek tiek daugiau pačios grupės pasirodymų, o čia jie labai minimaliai ar tik trumpomis iškarpomis parodyti. Ir vis dėlto. Kalbinti žmonės – itin skirtingi ir turintys kai kada ganėtinai įspūdingas istorijas. Kadangi pati šią grupę atradau palyginus vėlai, tai kažko manyje ji ir neapvertė (išskyrus muzikos sritį, nes vis dažniau ėmiau klaidžioti, ieškodama muzikos, gerokai nutolusios nuo to, ką iki tol klausiau), tačiau klausytis pasakojimų buvo įdomu. Muzika gali sujungti žmones, kurie šiaip tikriausiai niekada nesusitiktų ar neatsidurtų vienoje vietoje ne tik dėl gyvenamosios vietos, bet ir skirtingų pomėgių ar gyvenimo būdo. Faina.
549> Taxidermia
Taigi, priešpaskutinis mano savaitės plano filmas. Ir surasti nuotrauką, kuri pasirodytų patraukli kam nors, nelabai įmanoma, nes nieko patrauklaus nėra ir pačioje kino juostoje.
Šis filmas pristatomas kaip siaubo komedija/drama, metaforinis sociopolitinis Vengrijos istorijos pasakojimas nuo Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Pasakojama apie tris vyrų kartas: pradedama nuo kario II pasaulinio karo metu, tuomet pereinama prie jo sūnaus, dalyvaujančio greito valgymo varžybose Šaltojo karo metu, o galiausiai – prie pastarojo sūnaus – taksidermisto (to, kuris daro gyvūnų iškamšas).
Kuo daugiau dabar galvoju, tuo labiau linkstu prie nuomonės, kad siužetas gerai sukaltas, išties apgalvotas ir apmąstytas. Tik taip jau yra, kad jo pateikimas man paliko labai nemalonų įspūdį. Tikriausiai iš visų, kurie šį filmą žiūrėjo, išgirstumėte patarimą: nevalgykite. Nei prieš, nei per, o po tai jau ir patys nebenorėsite greičiausiai. Tam įtakos be abejo turi antroji filmo dalis, kur net ne valgoma, o ėdama. Dar be viso to nevengiama rodyti iš arti skerdžiamo gyvūno ir dar visokiausių šlykštybių. Žiūrėjau su mažytėmis pertraukomis, pripažinsiu, keliskart po minutę dvi ir prasukdavau, jei matydavau, kad nieko ypatingo nevyksta, nes tiesiog jaučiau, kad pusantros valandos tiesiog neištversiu. Nebuvo jokios intrigos, kuri laikytų iki galo, nors kad nebuvo visiškai neįdomu, irgi nepasakyčiau. Ypač trečioji dalis pasiutusiai gera ir tuo pačiu – šlykšti. Nors realiai visos trys dalys tokios, tik trečiojoje daugiausia žarnų rodė, kai kitose dviejose šlykštumai buvo rodomi kita forma (maistas, dažnai pasikartojantis masturbavimasis, ką jau kalbėti apie sceną, kurioje kareivis pernelyg užsifantazavo…). Ir apskritai, ta trečia dar matyt patiko dėl katinukų ir visai nuspėjau, ką jie ruošiasi padaryti, tad siurprizo tai išvydus nebuvo, bet, na, vis tiek, mieliakai jie, nors ir nuo pat pradžių rodė, kad ne iš kelmo spirti. Juokingų vietų buvo šiek tiek, kai kur juokiausi iš beviltiškumo, scenų beprotiškumo ar absurdiškumo, o gal dėl visko kartu. Nesu prieš storus žmones, bet dievaži, čia jų buvo tiek daug ir jie visi tokie apsiėdę, šlykštūs, kad na, tiesiog buvo sunku ir žiūrėti į kai kuriuos. Pabaiga – visumoje tai puiki, nieko geriau neįmanoma sugalvoti. Aišku, ne visose vietose suvokiau, kur čia ta satyra, bet buvo tokių taiklių vietų, kurios tiktų pašiepiant ir Lietuvą, ir apskritai, pasaulį (na, kad ir pabaigoje – ,,šiuolaikinis menas“).
Ne vienam tai pasirodys absurdų absurdas, gal net šlykščiausias gyvenime matytas filmas, bet iš kitos pusės per visus tuos šlykštumus galima įžvelgti šį bei tą…
Vėlgi, rekomenduoti nedrįstu, silpnų skrandžių turėtojams ir jautriems žmonėms nerekomenduoju apskritai, o toliau tai vėlgi, jei sudominau, pabandykit.
Rež.: György Pálfi, vaidina: Csaba Czene, 2006 m., Vengrija, Austrija, Prancūzija, vengrų k., 91 min
544> Srpski film / A Serbian Film / Serbiškas filmas
Jau senokai taip nesijaučiau po filmo peržiūros. Iki tol nemažai buvau prisiskaičiusi komentarų, apie tai, koks jis šokiruojantis ir apskritai, kad nėra tikslo tokių žiūrėti, tad kaip ir tikėjausi žiaurybių, bet nė nemaniau, kad filmas taip duos per galvą.
Buvusi porno filmų žvaigždė Milošas yra sukūręs šeimą ir gyvena normalų gyvenimą. Tačiau vieną dieną jis gauna kvietimą filmuotis pornografiniame filme – už jį jam bus labai dosniai sumokėta. Pinigai – galimybė ištrūkti iš nusibodusios vietos, tad Milošas sutinka.
Pirmąjį pusvalandį nieko itin šokiruojančio nevyksta, keletas atviresnių ir brutualesnių sekso scenų, bet tik tiek, tad net pagalvojau: negi tai viskas? Aišku, kuo toliau, tuo kūrėjų vaizduotė darėsi lakesnė, be pedofilijos ir nekrofilijos nuspręsta neapsieiti. Svarbiausia, kad, kai, rodos, jau toliau nueiti nebegalima, dedamas naujas dar stipresnis smūgis. Ir į viską žiūrėjau pakankamai ramiu veidu, gal vieną sceną žiūrint tik nusukau akis, nes viršijo tikriausias tokias ribas, kokias tik begalima (jei tuo metu kūrėjai būtų tuo momentų išgirdę mano mintį, pasijuoktų ir pasakytų: tu palauk ir dar ne tiek pamatysi). O visa kita buvo ištveriama akims, tačiau kulminacinė dalis vargu ar bus ištveriama protu. Nes būtent toji kulminacinė dalis taip deda į galvą, kad tiesiog dar kurį laiką negalėjau atsikvošėti. Ir vis dar negaliu. Siaubas, košmaras, koks tik begali būti. Ir lyg to dar būtų negana, pačioje pabaigoje – scena, parodanti visišką žmogiškumo išnykimą, visišką sužvėrėjimą. Žinot, net juokas suėmė. Toks nervingas, beviltiškas juokas.
Skaičiau daug atsiliepimų, kuriuose rašoma, kad apart visų baisybių nieko daugiau šiame filme nėra, jokio normalaus siužeto. Yra. Jis tikrai yra, tik ne visuomet pastebimas dėl vykstančių kraupių scenų. Ironijos ir sarkazmo galima įžvelgti, veikėjai lyg dūria pirštu į žiūrovus ir sako: žiūrėkit, kokie jūs esate. Milošas vienoje scenoje pasijuokia: jei jūs žadate man didžiulius pinigus, vadinasi, tai bus pelningas filmas. O to pornografinio filmo kūrėjas tik trina rankutėmis ir labai dažnai aiškina, koks tai menas. Menas, kuriam, taip išeina, yra pritariančių, tų, kurie jį žiūri – ir argi tai ne tiesa? Jei yra pasiūla, vadinasi, bus ir paklausa.
Ir, aišku, viena iš temų – kerštas, siaubingas kerštas, kuris nepaliks nė vieno žiūrovo, kuris daėjo iki tos vietos, abejingo. Jei iki tol manėt, kad viskas dar pakenčiama, tai toji vieta turėtų neblogai papurtyti.
Pastatymas šio filmo neprastas, tikrai neatrodo kaip koks antrarūšis. Kameros darbas įdomus, vaizdai – pakankamai meniški, netgi kažkiek šizofreniški (tam įtakos turi tai, kad kartais Milošas būdavo apsvaigintas narkotikais), apskritai, būtų įdomu pamatyti dar kokį nors šio režisieriaus darbą, tik gaila, kad be ,,Serbiško filmo“ ir kito siaubo filmo, kuriam jis sukūrė vieną segmentą, daugiau nieko kol kas nėra.
Jei reiktų vertinti tai, kaip mane šis filmas paveikė, kiek jausmų sukėlė, tai kiauras dešimt būtų ir ne kitaip, už techninę dalį irgi rašyčiau gerą balą, bet siužetine prasme man vertinti kol kas sunku, kadangi paliko prieštaringus jausmus.
Ar žiūrėti?.. Na, jei abejojate, tai gal ir nereikia, jei labai norite, tai prašom.
Rež.: Srdjan Spasojevic, vaidina: Srdjan Todorovic, Sergej Trifunovic, 2010 m., Serbija, serbų k., 104 min
444> Un Chien Andalou / Andalūzijos šuo
16 min trukmės siurrealistinis filmas, kurio kūrėjai- Salvador Dali (scenarijus) ir Luis Bunuel (scenarijus ir režisūra). Bene garsiausias epizodas yra tas, kuriame moteriai pjaunama akis. Man pačiai ši scena paliko gerą įspūdį ir visiškai nevertė nusisukti, kadangi viskas pateikta įdomiai ir, be abejo, jokie kraujai ten tikrai nebėgs. O patys nemaloniausi jausmai kilo stebint, kaip iš delno lenda skurzdėlės- pati tiesiog nekenčiu visokių vabzdžių, tad gal dėl šito man buvo ne itin smagu stebėti tą sceną. Kalbant apie siužetą, tai, prisipažinsiu, sudėti visus vaizdus į vientisą seką ir taip suvokti viso filmo prasmę man tapo mission impossible, todėl vertinti jo net nekyla ranka, nes net ir nežinau, ar patiko man, ar ne. Nors žiūrėjau susikaupusi, o filmo pastatymas tikrai įdomus ir visai nesigailiu jo pažiūrėjusi, bet manau, po kiek laiko bandysiu jį dar kartą žiūrėti ir galbūt tuomet jis man bus aiškesnis.
Rež.: Luis Buñuel, vaidina: Simone Mareuil, Pierre Batcheff, 1929 m., Prancūzija, 16 min
292> AXX ,,Mandabalu“
Yra toks komercinio kino festivalis AXX. ,,Mandabalu“ 2006-aisiais šiame festivalyje buvo apdovanotas ne vienu prizu: už geriausią garso takelį, geriausią filmo scenarijų, geriausią antro plano aktorę, geriausią aktorių, na, ir buvo pripažinta, kad šis filmas geriausiai atskleidė tų metų festivalio temą ,,Gėris“.
O ką galėčiau pasakyti aš? Net ir nežinau. Esu pasižymėjusi mažiausiai dar vieną filmą iš šio festivalio, bet dar nežiūrėjau. O šis.. Man tos septyniolika minučių- tikrai trumpas etapas ir dar, ko nemėgstu, tai to lietuvių pomėgio kurti filmus, kuriuose yra keiksmažodžių. Taip, tai tinka rodomam personažui ir jo kalbai, bet.. Na, juk galima kaip nors ir be to išsiversti. Ar ne? Pati idėja paprastutė, gėrio tematika išpildyta paprastai, tačiau pakankamai gerai.
Na ką, pasinaudosiu vertinimu ?/10, nes neįsivaizduoju, kiek rašyti.. Įspūdžio jis man nepaliko, bet ir kad absoliučiai blogas, negalėčiau teigti.
Rež.: Šarūnas Mikulskis, vaidina: Algirdas Dainavičius, 2006 m., Lietuva, 17 min
24> SLC Punk!
Jau seniai po filmo nejaučiau tokios sumaišties galvoje- aš paprasčiausiai neįsivaizduoju, kaip jį vertinti… Kažkaip keistai čia 😀
O filme kalbama apie 1980- uosius, kai tokių kaip Styvas ir jo draugas Bobas buvo vos keletas. Jie- pankai ir nepripažįsta įprasto gyvenimo. Jie- maištautojai, tačiau labai įdomūs žmonės. Filmas gan originaliai nufilmuotas- dažnai pagrindinis veikėjas Styvas atsisuka tiesiai į kamerą ir pasakoja apie tam tikrą žmogų ar situaciją. Jis žiūri į žiūrovą ir taip pasijunti, lyg ir pats būtum ten, su jais, vienas iš Styvo draugų.
Kaip ir minėjau, nežinau, kaip jį vertinti, nes net pati nelabai suprantu, ar man jis labai patiko, ar pasirodė tik vidutiniškas. Hm.. Manau, reikia, kad viskas labiau susigulėtų. Tad ir vertinu neįprastai: ?/10
O filmą siūlau pažiūrėti visiems vien dėl ne itin įprasto režisūrinio sprendimo. Na, ir, jei jums įdomus tas laikotarpis bei pankų subkultūra.
Rež.: James Merendino, vaidina: Matthew Lillard, Michael A. Goorjian, Annabeth Gish, 1998 m., JAV, anglų k., 97 min.
Filmų vakaras 
Naujausi komentarai