Archyvas

Posts Tagged ‘4/10’

1082> How to Lose a Guy in 10 Days / Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų (2003) (2)


Nebūčiau dariusi antro įrašo, nes prieš keletą metų jau aptariau šį filmą, bet kai supratau, kad šįsyk norisi žymėti ne didesnį nei 4/10 balą (pirmąsyk visą šešetą daviau), tai ta proga privalėjo atsirasti atskiras įrašas.

Man jau kurį laiką sunku su komedijomis. Tai, kas seniau atrodė visai linksma, dabar nepriverčia filmo peržiūrėti net iki galo. Šį žiūrėjau vien todėl, kad įsijungiau kaip foną savo veikloms. Na, ir daug kas ten atrodė taip kvaila, hiperbolizuota ir visiškai ne(be)juokinga. Pabaiga nepatiko ir pirmąsyk žiūrint, tai šįkart ji man buvo lyg vyšnia ant torto, galutinai suerzinusi. Kokiu būdu buvo nuspręsta, kad vienas kažkokiu būdu yra kaltesnis, nors nesąmonių daugiausiai pridirbo visai kitas žmogus.

1068> The Private Lives of Pippa Lee / Asmeniniai Pipos Li gyvenimai (2009)


Kažkada esu skaičiusi knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas šis filmas. Atsimenu, kad man ji visai patiko, tad ir iš filmo tikėjausi, kad bus panašu – t.y. nei ten labai gerai, nei labai blogai. Deja, bet net ir tie vidiniai lūkesčiai nepasitvirtino. Nė nežinau, kodėl žiūrėjau iki galo, nes filmas nuobodus nepaisant to, kad Pipa, apie kurios gyvenimą pasakojama, tikrai turi ką papasakoti apie savo praeitį, jau nekalbant apie dabarties pasirinkimus, kurie irgi nebūtinai tradiciniai. Tik kad vien įvykių įvairovės nepakako, nes Pipa visai niekuo netraukė savo asmenybe. Siužetinė linija, susijusi su K. Reeves vaidinamu personažu, buvo tokia tragikomiška (ir ne gerąja prasme), kad visa draminė dalis taip ir liko kažkur nukišta į tolimiausius užkampius.

Tiesa, aktorių kolektyvas stebina nemenku skaičiumi man gerai žinomų pavardžių: Blake Lively, Keanu Reeves, Monica Bellucci, Julianne Moore, Zoe Kazan, Robin Wright, Winona Ryder.

imdb nuoroda

4/10

1031> To All the Boys: P.S. I Still Love You (2020)


Visiško guilty pleasure antroji dalis (apie pirmą kalbėjau kažkada čia). Pamačiusi, kad sukurtas tęsinys, nesusilaikiau. Aišku, pirmasis filmas irgi nebuvo stebuklas, bet bent jau įtraukė ir buvo tiesiog smagus, o lėkštumas ir klišės netrukdė mėgautis peržiūra. O su P.S. I Still Love You jau buvo problemų, kurių pro akis praleisti nebesinorėjo. Man nepatiko pabaiga. Ir ne todėl, kad simpatizavau kažkuriam labiau ar mažiau, o tiesiog ji pasirodė visiškai nelogiška net ir tokiam siužetui. Nepatiko ir pagrindinės veikėjos Laros vaikino elgesys su ja, tie visi konfliktai ar situacijos, kur viskas turėjo atrodyti kaip mieli ir juokingi pirmieji nesutarimai, labiau pykdė dėl neteisybės. Galvojau, gal apie tai ir yra ši dalis – apie tai, kaip Larai atsivers akys, bet greičiausiai per daug norėjau. Tik tiek, kad negaliu visiškai nurašyti filmo, nes buvo ir fainų momentų. Be to, muzikinis takelis vietomis suspindėdavo.

Romantinių, mokyklinių meilių mėgėjams. Žinoma, pradėti reiktų nuo pirmojo filmo.

imdb

4/10.

1025> Last Christmas (2019)


Filmas apie Keitę, kuri neranda sau gyvenime vietos: dirba visus metus veikiančioje kalėdinių prekių parduotuvėje, užmezga trumpalaikius santykius su žmonėmis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Bet vieną dieną ji sutinka Tomą ir jos gyvenimas pasikeičia.

Visur skelbiama, kad filmo scenarijus kurtas pagal Wham! garsiąją Last Christmas dainą, na, ir man atrodo, kad muzikinis takelis yra tai, dėl ko šį filmą džiaugiuosi pažiūrėjusi. Beje, kažkaip kitaip ir į, rodos, jau nuvalkiotą kalėdinę dainą pažiūrėjau (nors filme ji įgauna ir dar vieną prasmę), tai po to nesyk buvau įsijungusi ir paklausyti, nors šiaip man visiškai pakanka tiek kalėdinės muzikos, kiek jos išgirstu prekybcentriuose.

Kalbant apie filmą, tai nežinau, ką pasakyti. Gražiai pastatytas, toks visiškai kalėdiškas, daug gražių vietų, kuriose norėtųsi apsilankyti, keletas juokingesnių veikėjų, bet tik tiek… Emilia Clarke veikėja man vis atrodė panaši į tą, kurią vaidino Me Before You (tik emocinė būsena priešinga) savo apranga, judesiais, mimikomis. Tomas, kad ir stengėsi būti juokingas, bet man dažniau atrodydavo kažkaip kvailai. Siužetas – gal ne visai įprastas, ne tai, ko tikėjausi eidama į šį filmą, bet visgi kulminacija manęs neįtikino. Bet salėje buvo nemažai tokių, kuriuos, kaip matėsi, tikrai paveikė, tad gal ir jūs būsite tie laimingieji.

Faktas, kad netaps vienu tų filmų, kuriuos norėtųsi dar sykį įsijungti.

4/10

1016> Tammy / Tami (2014)


Su šiuo tinklaraščiu jau ilgą laiką pas mane love/hate santykiai. Noriu aš jį išlaikyti (jei ne dėl kitų, tai dėl savęs), turėti visus peržiūrėtus filmus surašytus su bent iš kelių sakinių sudarytu įspūdžio aprašymu, bet prisėsti ir aprašyti vis neprisiverčiu.

Ir tuomet nutinka taip kaip su Tammy. Neturiu ką pasakyti, nes ne kažin ką teatsimenu. Eilinė holivudinė komedija, netyčia užtikta būnant kompanijoje per TV, palikom jį. Nieko ypatingo, humoras dažnai nejuokingas, bet 4/10 norėjosi parašyti, tai vadinasi nebuvo visai tragiškas. Filmas apie moterį, kuri netenka darbo, sužino apie vyro neištikimybę ir ta proga išvyksta su savo truputį nuo proto nušokusia ir išgerti mėgstančia močiute pakeliauti. Dabar peržiūrėjau, tai kolektyvas visai neblogas surinktas. Bet neįsimintinas visiškai.

 

990> Two Lovers / Tarp dviejų mylimųjų (2008)

18 rugpjūčio, 2018 Parašykite komentarą

Dar birželio pradžioje žiūrėtas filmas, kurį įsijungiau kaip romantinę dramą. Iš dalies tokią ir gavau, bet iš kitos pusės – ir ne visai tai, ko tikėjausi. Two Lovers – kur kas tamsesnės nuotaikos, sunkesnę emociją ,,nešantis“ nei buvau nusiteikusi. Joaquin Phoenix vaidmuo man gal net panašus į jo kitą vaidintą veikėją filme Her, tik dar niūresnis. Ta meilė tokia sudėtinga, santykiai – irgi, kino juosta – ne iš tų, kurias žiūrima su popkornais rankose, nes norisi išgirsti kiekvieną įkvėpimą, rodos.

Ir visgi po filmo supratau, kad nepaisant to, jog jis stiprus emociniu pateikimu, personažais, bet nepasiekė manęs tiek, kiek norėjosi, tiek, kad paliktų kažkokį įspaudą, būtų vardijamas tarp įsimintinų ar gerą įspūdį palikusių. Liko tuščia galvoje, jokio pamąstymo po to, o po keleto mėnesių nuomonė vis dar nepakito (o juk kai kada būna kitaip).

4/10

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)


Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

987> Ôdishon / Audition (1999)


Šiais metais vyrauja pas mane arba Marvel, arba siaubo filmai (ir sunku pasakyti, kada ateis kita fazė). Tačiau kalbant apie pastaruosius, jau kurį laiką esu išsigryninusi, kokių noriu, nebesijungiu kiekvieno iš eilės. Be abejo, kartais paeksperimentuoju, bet atrodo, kad vis dažniau pataikau ant gan neblogų – vadinasi, kažkaip jau atidžiau renkuosi. Audition ilgai buvo tarp norimų, bet kiek baisu buvo, kad arba labai daug kraujo bus, arba nuobodus pasirodys, arba viskas kartu.

Centre – pusamžis našlys, kuriam draugas surengia asmeninę moterų atranką. Jos galvoja, kad eina į atranką dėl aktorės darbo, o iš tiesų yra atidžiai stebimos ir vertinamos kaip būsimos potencialios žmonos. Greitai iš visų išsiskiria nuolanki, maloni, kukli, simpatiška ir tinkamo amžiaus Asami. Tačiau greitai ima aiškėti, kad ji – ne tokia ir patikima bei miela, kokia atrodo.

Nemažai kas patiko šiame filme. Tai – ir keista, niūroka atmosfera, ir pati Asami, nuo pat pradžių kažkokia nemaloni, dirbtina. Giriu ir pasirinkimą žiūrovams kur kas greičiau parodyti tikrąjį Asami veidą nei pačiam veikėjui, tokiu būdu sukuriama įtampa ir kyla daug spėlionių, kada prasidės veiksmas, kas vyks (aišku, galvoje besisukantis iki skausmo žinomas plakatas su mergina, laikančia švirkštą, irgi leidžia pasireikšti vaizduotei), kokios priežastys ir kokia pabaiga lauks. Tos scenos, kai Asami laukia skambučių, iš viso prikaustančios dėmesį ir išliekančios atminty ilgai. Tikriausiai vos tik kas paminės šį filmą, iš karto atminty būtent minėtos scenos ir iškils. Kulminacinė dalis, kai visi smagumai prasideda ir pasibaigia, intensyvi, todėl stebėti įdomu (kad ir skausminga dėl pasirinktų smurtavimo būdų).

Bet sugebėjau tik 4/10 įvertinti, nes trukmė, labai lėtas veiksmo vystymas ir į pačią pabaigą sudėtos svarbiausios scenos, tikrai prikankino nemenkai, net ir išjungti norėjosi, nes vietomis dėmesys jau klaidžiojo prie visai kitų dalykų, kurie nesusiję su filmu, buvo nuobodu, o dar kai jau kurį laiką gan greit sugebu užsnūsti ar bent pasijausti, kaip stipriai norisi užmerkti akis minutei (mhm, kelioms valandoms, ne minutei), šis filmas vietomis buvo kankynė, kad ir tiek neprastų momentų jame yra, ką ir norėjau parodyti ankstesnėje pastraipoje. Per ilgas, viską kur kas glausčiau būtų buvę galima padaryti. Nemalonus, bet toks ir žanras – jis turi palikti panašų jausmą.

Anonsas sukurtas puikiai, bet ir kaip dažniausiai – parodantis įdomiausias scenas ir nepaliekantis intrigos.

984> Calvaire / The Ordeal (2004)

21 birželio, 2018 Komentarų: 2

Žiūrėdama į pavadinimą visiškai neprisiminiau, apie ką filmas, tik tiek, kad prancūzų kalba ir rastas viename filmų sąraše, kuriame buvo vardijami baisiausios, kaip aš sakau, realistiškos (t.y. ne kur vaiduokliai lankosi, o kur žmogus žmogui vilkas) kino juostos. Visgi balandį jis peržiūrėtas. Tačiau pakako įsijungti imdb puslapį ir visas siužetas iškilo atminty.

Pagrindinis veikėjas Markas – keliaujantis atlikėjas, Kalėdoms grįžtantis iš paskutinio pasirodymo namo. Tačiau, kaip jau galima numanyti, nelemta jam ten pasirodyti. Avarija, sugedęs automobilis ir keistuolis, nuvedęs jį pas vietinį, kur galėtų apsistoti – tik nieko gero nežadanti pradžia.

Visapusiškai keistas filmas. Pirmosiomis minutėmis vykstantis jo pasirodymas senelių (slaugos?) namuose jau yra kiek keistokas, nes tai, kaip jį įsižiūrėjusi slaugė, seilę varvina senos moteriškės, primena ne kiek komediją, o groteską, buvo nemalonu žiūrėti. Bet galbūt ir buvo toks tikslas.

Lygiai toks pat nemalonus jausmas tęsėsi ir žiūrint likusį filmo dalį, kai pagrindinis veikėjas laikomas įkaitu, o vyriškis jį laiko ir visaip kankina (visgi pati priežastis, dėl ko Markas laikomas, tos priežasties beprotiškumas bei personažo nenuspėjamumas sukelia daugiausiai nemalonių pojūčių, o ne kokie nors kankinimai).

Pažymėjau vos 4/10, nes nepaisant idėjos, beprotiškumo, kurio čia apstu ir vien dėl kurio siūlyčiau į jį atkreipti dėmesį, nemažą dalį filmo buvo nuobodu, neišlaikė dėmesio, tik pabaigoje vėl kiek pagerėjo situacija.

 

969> Gerald’s Game / Džeraldo žaidimas (2017)


Rež.: Mike Flanagan
Vaidina: Carla Gugino, Bruce Greenwood,
2017 m., JAV, 103 min
Žanras: siaubo drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Peržiūrėtas sausį ir nuo to laiko požiūris į šį šiaip jau neblogai vertinamą siaubo filmą vis labiau prastėja. Pastatytas pagal to paties pavadinimo S. King romaną, kurį norėjau perskaityti, bet dabar po filmo noro ir neliko (taip, taip, knyga ne tas pats kas ekranizacija, bet siužetas daugmaž juk panašus. O būtent jis manęs nelabai ir sužavėjo).

Anotacija intriguojanti. Pora atvyksta į nuošalią sodybą atgaivinti savo merdėjančios santuokos. Vienas iš būdų tą padaryti yra seksualiniai žaidimai. Džesė prirakinama antrankiais prie lovos, Džeraldas išgeria viagros, veiksmas prasideda ir… Vyras griūva negyvas. O moteris lieka prirakinta.

Kas po to? Iš tiesų tai viskas, kas tik įmanoma. Ir jeigu atrodo, kad bus tik haliucinacijos bei bandymas kaip nors išsigelbėti, tai klysite taip, kaip ir aš, nes į pabaigą ten visko dar primąstoma tiek, kad man kuo toliau, tuo į visišką balaganą ir neturėjimą tikslo panašėjo. Todėl įvertinimas vis ir krito. Kai kurių pabaigos įvykių nereikėjo visiškai. Filmo eigoje irgi gan nuobodu pasidarė, nekabino dialogai, nors pripažinsiu, kad pagrindinė aktorė – C. Gugino  – net ir nustebino savo aktoriniais gebėjimais.

O koks šuns vaidmuo bus, tai atspėjau iš karto. Neįdomu net pasidarė suvokus, kad aš buvau tuo klausimu teisi.

Pliusas už siužeto idėją (bet ne tai, kaip ji išsirutuliojo galiausiai), kad centre – ne jaunimas, kaip būna dažniausiai, vaidybą, vieną kitą sprendimą. Bet lūkesčiai buvo žymiai didesni.

4/10