Archyvas

Posts Tagged ‘4/10’

1117> Upside Down / Tarp dviejų pasaulių (2012)


Po paaugliškos meilės buvo fantastinė romantinė drama. Filme egzistuoja du pasauliai. Viename iš jų visi gyvena pasiturinčiai, o tuo tarpu kitame, esančiame virš galvų pirmajam, visi vos ne vos suduria galą su galu. Na, ir esminė taisyklė – negalima eiti iš vieno pasaulio į kitą bei bendrauti su kitame pasaulyje esančiais (su kai kuriomis išimtimis). Tačiau Adamas pamatęs, kad dar vaikystėje sutikta kito pasaulio gyventoja Eden vis dar gyva, nutaria su ja susisiekti pačiais pavojingiausiais būdais.

Tikėjausi, kad bus įdomiau. Galvojau, bus kažkas panašaus į Laiku keliautojo žmona ar pan (nors nesu tikra, kaip minėtasis man pasirodytų dabar, nes mačiau jį prieš labai daug metų), o čia buvo taip kažkaip meh. Nepajutau traukos veikėjams, jų tarpusavio ryšiui, žiūrėti buvo nuobodu, visai negelbėjo idėja, kuri šiaip jau gan intriguojančiai skambėjo. Atsimenu, kad nusivyliau ir vos ne vos kažkaip iki galo ištempiau.

4/10

imdb

1114> Jennifer’s Body / Dženiferės kūnas (2009)


Siaubo komedija. Žanras, kurio atstovų kartais paieškau. Irgi senų senovėj pasižymėtas filmas, bet išties būčiau nieko nepraradus, jei informacija apie jo egzistavimą nebūtų pasiekusi. Na, pabaiga smagi, vien už ją tikriausiai tuos kelis balus ir pažymėjau, nes visa kita nei juokinga, nei baisu, toks nei šioks, nei toks. Pagrindinė veikėja Dženiferė, mokyklos gražuolė, per vieną vakarėlį sumąsto pabendrauti su koncertavusios grupės nariais. Viskas baigiasi tuo, kad kitą dieną ji grįžta pasikeitusi. Vienintelis būdas jai išgyventi – karts nuo karto nužudyti kokį nors vyrą. Vienintelis apie pasipylusių nusikaltimų kaltininkę žinantis žmogus – Dženiferės draugė, kuri ir pamėgins visą šią velniavą sustabdyti. Keistas, netgi kvailas filmas. Neradau nieko (Be jau minėtos pabaigos), kas sudomintų – nei istorija, nei vaidyba nesužavėjo.

4/10

imdb

1082> How to Lose a Guy in 10 Days / Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų (2003) (2)


Nebūčiau dariusi antro įrašo, nes prieš keletą metų jau aptariau šį filmą, bet kai supratau, kad šįsyk norisi žymėti ne didesnį nei 4/10 balą (pirmąsyk visą šešetą daviau), tai ta proga privalėjo atsirasti atskiras įrašas.

Man jau kurį laiką sunku su komedijomis. Tai, kas seniau atrodė visai linksma, dabar nepriverčia filmo peržiūrėti net iki galo. Šį žiūrėjau vien todėl, kad įsijungiau kaip foną savo veikloms. Na, ir daug kas ten atrodė taip kvaila, hiperbolizuota ir visiškai ne(be)juokinga. Pabaiga nepatiko ir pirmąsyk žiūrint, tai šįkart ji man buvo lyg vyšnia ant torto, galutinai suerzinusi. Kokiu būdu buvo nuspręsta, kad vienas kažkokiu būdu yra kaltesnis, nors nesąmonių daugiausiai pridirbo visai kitas žmogus.

1068> The Private Lives of Pippa Lee / Asmeniniai Pipos Li gyvenimai (2009)


Kažkada esu skaičiusi knygą, pagal kurią ir buvo pastatytas šis filmas. Atsimenu, kad man ji visai patiko, tad ir iš filmo tikėjausi, kad bus panašu – t.y. nei ten labai gerai, nei labai blogai. Deja, bet net ir tie vidiniai lūkesčiai nepasitvirtino. Nė nežinau, kodėl žiūrėjau iki galo, nes filmas nuobodus nepaisant to, kad Pipa, apie kurios gyvenimą pasakojama, tikrai turi ką papasakoti apie savo praeitį, jau nekalbant apie dabarties pasirinkimus, kurie irgi nebūtinai tradiciniai. Tik kad vien įvykių įvairovės nepakako, nes Pipa visai niekuo netraukė savo asmenybe. Siužetinė linija, susijusi su K. Reeves vaidinamu personažu, buvo tokia tragikomiška (ir ne gerąja prasme), kad visa draminė dalis taip ir liko kažkur nukišta į tolimiausius užkampius.

Tiesa, aktorių kolektyvas stebina nemenku skaičiumi man gerai žinomų pavardžių: Blake Lively, Keanu Reeves, Monica Bellucci, Julianne Moore, Zoe Kazan, Robin Wright, Winona Ryder.

imdb nuoroda

4/10

1031> To All the Boys: P.S. I Still Love You (2020)


Visiško guilty pleasure antroji dalis (apie pirmą kalbėjau kažkada čia). Pamačiusi, kad sukurtas tęsinys, nesusilaikiau. Aišku, pirmasis filmas irgi nebuvo stebuklas, bet bent jau įtraukė ir buvo tiesiog smagus, o lėkštumas ir klišės netrukdė mėgautis peržiūra. O su P.S. I Still Love You jau buvo problemų, kurių pro akis praleisti nebesinorėjo. Man nepatiko pabaiga. Ir ne todėl, kad simpatizavau kažkuriam labiau ar mažiau, o tiesiog ji pasirodė visiškai nelogiška net ir tokiam siužetui. Nepatiko ir pagrindinės veikėjos Laros vaikino elgesys su ja, tie visi konfliktai ar situacijos, kur viskas turėjo atrodyti kaip mieli ir juokingi pirmieji nesutarimai, labiau pykdė dėl neteisybės. Galvojau, gal apie tai ir yra ši dalis – apie tai, kaip Larai atsivers akys, bet greičiausiai per daug norėjau. Tik tiek, kad negaliu visiškai nurašyti filmo, nes buvo ir fainų momentų. Be to, muzikinis takelis vietomis suspindėdavo.

Romantinių, mokyklinių meilių mėgėjams. Žinoma, pradėti reiktų nuo pirmojo filmo.

imdb

4/10.

1025> Last Christmas (2019)


Filmas apie Keitę, kuri neranda sau gyvenime vietos: dirba visus metus veikiančioje kalėdinių prekių parduotuvėje, užmezga trumpalaikius santykius su žmonėmis, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Bet vieną dieną ji sutinka Tomą ir jos gyvenimas pasikeičia.

Visur skelbiama, kad filmo scenarijus kurtas pagal Wham! garsiąją Last Christmas dainą, na, ir man atrodo, kad muzikinis takelis yra tai, dėl ko šį filmą džiaugiuosi pažiūrėjusi. Beje, kažkaip kitaip ir į, rodos, jau nuvalkiotą kalėdinę dainą pažiūrėjau (nors filme ji įgauna ir dar vieną prasmę), tai po to nesyk buvau įsijungusi ir paklausyti, nors šiaip man visiškai pakanka tiek kalėdinės muzikos, kiek jos išgirstu prekybcentriuose.

Kalbant apie filmą, tai nežinau, ką pasakyti. Gražiai pastatytas, toks visiškai kalėdiškas, daug gražių vietų, kuriose norėtųsi apsilankyti, keletas juokingesnių veikėjų, bet tik tiek… Emilia Clarke veikėja man vis atrodė panaši į tą, kurią vaidino Me Before You (tik emocinė būsena priešinga) savo apranga, judesiais, mimikomis. Tomas, kad ir stengėsi būti juokingas, bet man dažniau atrodydavo kažkaip kvailai. Siužetas – gal ne visai įprastas, ne tai, ko tikėjausi eidama į šį filmą, bet visgi kulminacija manęs neįtikino. Bet salėje buvo nemažai tokių, kuriuos, kaip matėsi, tikrai paveikė, tad gal ir jūs būsite tie laimingieji.

Faktas, kad netaps vienu tų filmų, kuriuos norėtųsi dar sykį įsijungti.

4/10

1016> Tammy / Tami (2014)


Su šiuo tinklaraščiu jau ilgą laiką pas mane love/hate santykiai. Noriu aš jį išlaikyti (jei ne dėl kitų, tai dėl savęs), turėti visus peržiūrėtus filmus surašytus su bent iš kelių sakinių sudarytu įspūdžio aprašymu, bet prisėsti ir aprašyti vis neprisiverčiu.

Ir tuomet nutinka taip kaip su Tammy. Neturiu ką pasakyti, nes ne kažin ką teatsimenu. Eilinė holivudinė komedija, netyčia užtikta būnant kompanijoje per TV, palikom jį. Nieko ypatingo, humoras dažnai nejuokingas, bet 4/10 norėjosi parašyti, tai vadinasi nebuvo visai tragiškas. Filmas apie moterį, kuri netenka darbo, sužino apie vyro neištikimybę ir ta proga išvyksta su savo truputį nuo proto nušokusia ir išgerti mėgstančia močiute pakeliauti. Dabar peržiūrėjau, tai kolektyvas visai neblogas surinktas. Bet neįsimintinas visiškai.

 

990> Two Lovers / Tarp dviejų mylimųjų (2008)

18 rugpjūčio, 2018 Parašykite komentarą

Dar birželio pradžioje žiūrėtas filmas, kurį įsijungiau kaip romantinę dramą. Iš dalies tokią ir gavau, bet iš kitos pusės – ir ne visai tai, ko tikėjausi. Two Lovers – kur kas tamsesnės nuotaikos, sunkesnę emociją ,,nešantis“ nei buvau nusiteikusi. Joaquin Phoenix vaidmuo man gal net panašus į jo kitą vaidintą veikėją filme Her, tik dar niūresnis. Ta meilė tokia sudėtinga, santykiai – irgi, kino juosta – ne iš tų, kurias žiūrima su popkornais rankose, nes norisi išgirsti kiekvieną įkvėpimą, rodos.

Ir visgi po filmo supratau, kad nepaisant to, jog jis stiprus emociniu pateikimu, personažais, bet nepasiekė manęs tiek, kiek norėjosi, tiek, kad paliktų kažkokį įspaudą, būtų vardijamas tarp įsimintinų ar gerą įspūdį palikusių. Liko tuščia galvoje, jokio pamąstymo po to, o po keleto mėnesių nuomonė vis dar nepakito (o juk kai kada būna kitaip).

4/10

989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)


Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

987> Ôdishon / Audition (1999)


Šiais metais vyrauja pas mane arba Marvel, arba siaubo filmai (ir sunku pasakyti, kada ateis kita fazė). Tačiau kalbant apie pastaruosius, jau kurį laiką esu išsigryninusi, kokių noriu, nebesijungiu kiekvieno iš eilės. Be abejo, kartais paeksperimentuoju, bet atrodo, kad vis dažniau pataikau ant gan neblogų – vadinasi, kažkaip jau atidžiau renkuosi. Audition ilgai buvo tarp norimų, bet kiek baisu buvo, kad arba labai daug kraujo bus, arba nuobodus pasirodys, arba viskas kartu.

Centre – pusamžis našlys, kuriam draugas surengia asmeninę moterų atranką. Jos galvoja, kad eina į atranką dėl aktorės darbo, o iš tiesų yra atidžiai stebimos ir vertinamos kaip būsimos potencialios žmonos. Greitai iš visų išsiskiria nuolanki, maloni, kukli, simpatiška ir tinkamo amžiaus Asami. Tačiau greitai ima aiškėti, kad ji – ne tokia ir patikima bei miela, kokia atrodo.

Nemažai kas patiko šiame filme. Tai – ir keista, niūroka atmosfera, ir pati Asami, nuo pat pradžių kažkokia nemaloni, dirbtina. Giriu ir pasirinkimą žiūrovams kur kas greičiau parodyti tikrąjį Asami veidą nei pačiam veikėjui, tokiu būdu sukuriama įtampa ir kyla daug spėlionių, kada prasidės veiksmas, kas vyks (aišku, galvoje besisukantis iki skausmo žinomas plakatas su mergina, laikančia švirkštą, irgi leidžia pasireikšti vaizduotei), kokios priežastys ir kokia pabaiga lauks. Tos scenos, kai Asami laukia skambučių, iš viso prikaustančios dėmesį ir išliekančios atminty ilgai. Tikriausiai vos tik kas paminės šį filmą, iš karto atminty būtent minėtos scenos ir iškils. Kulminacinė dalis, kai visi smagumai prasideda ir pasibaigia, intensyvi, todėl stebėti įdomu (kad ir skausminga dėl pasirinktų smurtavimo būdų).

Bet sugebėjau tik 4/10 įvertinti, nes trukmė, labai lėtas veiksmo vystymas ir į pačią pabaigą sudėtos svarbiausios scenos, tikrai prikankino nemenkai, net ir išjungti norėjosi, nes vietomis dėmesys jau klaidžiojo prie visai kitų dalykų, kurie nesusiję su filmu, buvo nuobodu, o dar kai jau kurį laiką gan greit sugebu užsnūsti ar bent pasijausti, kaip stipriai norisi užmerkti akis minutei (mhm, kelioms valandoms, ne minutei), šis filmas vietomis buvo kankynė, kad ir tiek neprastų momentų jame yra, ką ir norėjau parodyti ankstesnėje pastraipoje. Per ilgas, viską kur kas glausčiau būtų buvę galima padaryti. Nemalonus, bet toks ir žanras – jis turi palikti panašų jausmą.

Anonsas sukurtas puikiai, bet ir kaip dažniausiai – parodantis įdomiausias scenas ir nepaliekantis intrigos.