Archyvas
1125> Friends: The Reunion (speciali TV laida, 2021)
Friends serialą baigiau žiūrėti tik pernai, tad viskas dar ganėtinai gyva galvoje (tikiu, kad viskas kur gyviau pas tuos, kurie Friends žiūrėjo daug sykių). Ir ši laida buvo laukta bei jau iš anksto kėlė džiaugsmo, nes smalsu buvo pamatyti pasikeitusius aktorius, išgirsti jų prisiminimus. Na, lyg koks klasės susitikimas, kai prisimenama tik tai, kas buvo gera, gražu, linksma, net kai prašoma prisiminti labiausiai nepatikusius dalykus, vis tiek viskas užsibaigia juoku. Nesitikėjau, kad Matthew Perry atviraus apie tai, koks išties “linksmas“ buvo jo gyvenimas už serialo ribų, kai žiūrovai matė vien tik jo kintantį svorį, ar kiti pradės pasakoti savo asmenines niūresnes istorijas. Tad šiuo atžvilgiu ir nenusivyliau – atrodė faina, jauku. Nors jaukiausias momentas – kai visi aktoriai susitiko į būrį, be jokio vedėjo ir visai nereikalingų su serialu nesusijusių svečių. Lady Gaga, J. Bieber ir visos manekenės buvo absoliučiai nereikalingas laiko švaistymas ir beprasmybė, vietoj jų geriau jau būtų daugiau dėmesio skyrę arba pagrindiniam šešetui, arba vos akimirkai pasirodžiusiems antraeilius vaidmenis atlikusiems aktoriams. Laidos idėja – sukurti tokią specialią laidą, skirtą “Draugams“ – gera, bet jos išpildymas itin skylėtas. Man atrodo, jei Matthew, Jennifer, Matt, David, Lisa and Courteney būtų susėdę kurio nors namuose ir padarę live, būtų sulaukę ne ką mažiau dėmesio, o įspūdis būtų gal ir didesnis.
6/10
1119> Todo sobre mi madre / Viskas apie mano mamą (1999)
Na ir paskutinis kol kas peržiūrėtas filmas. Vienas garsesnių P. Almodovaro filmų, po kurio pagalvojau, kad gal tiesiog mano lūkesčiai šiam režisieriui per dideli. Nors kažkada visai patiko keletas, bet šiemet jau antras, matau panašumus, istorijos dažnai tokios gan keistos, spalvingi personažai, bet kažkas vis tiek neįtinka, neįtraukia ir neįtikina. Ar bandysiu dar kada nors ateity? Tikriausiai taip.
Šiame filme viskas prasideda nuo mamos ir sūnaus. Sūnus nori būti rašytoju ir rašo apie savo mamą. Prisipažinsiu, man jis šiek tiek nemalonus atrodė, toks nežinia ko (matyt mamos) apsėstas, nejauku buvo jį stebėti. Na, ir įvyksta avarija, sūnus miršta, o mama nusprendžia surasti savo sūnaus tėvą – dabar jau transeksualę. Ji grįžta ne tik į praeitį, bet ir susiduria su situacija, kuri, rodos, atkartoja jos pačios istoriją.
Kaip pradžioje minėjau, filmas, rodos, turi tai, kas įvardijama gero kino požymiais: spalvingas, dinamiškas siužetas ir veikėjai, stiprūs charakteriai. Tai pradžioje ir sudomino. Bet vėliau susidomėjimas nuslūgo, o melodramiškas prieskonis vis labiau vertė nuobodžiauti.
6/10
1110-1111> Ant-Man / Skruzdėliukas (2015) ir Ant-Man and the Wasp / Skruzdėliukas ir Vapsva (2018)
Po Spider-Man užsimotyvavau įsijungti dar ką nors. Iš pradžių peržiūrėti abu Ant-Man per vieną vakarą pasirodė gera idėja, bet galop antrojo pabaigą peržiūrėjau tik kitą dieną.
Nežinau kodėl, bet buvau nusiteikusi, kad nepatiks, tad žiūrint pirmąjį filmą apie Ant-Man (2015), likau maloniai nustebinta. Kadangi nežinojau jo istorijos, tad buvo smalsu, kaip kas įvyko. Visi pirmieji filmai, rodantys superherojų pradžią, atsiradimą, būna gan paprasto ir nuspėjamos sudėties siužeto, bet paprastumas kai kada puikiai suveikia. Ant-Man – vienas iš pastarųjų atvejų. Dramos, veiksmo, komedijos derinys buvo išties neblogas, žiūrėdama nenuobodžiavau, tad nenuostabu, kad įsijungiau ir antrąją dalį.
Visgi antrąją dalį žiūrėdama susikaupiau jau sunkiau, siužetas nekėlė didelio susidomėjimo, kažkuriuo metu pristabdžiau ir nepajutusi užsnūdau, tad grįžau tik kitą dieną. Iš principo siužetas visai fainas, tęsiantis idėjas, kurios buvo išsakytos pirmojoje dalyje, pabaiga susisieja su Avengers ir buvo labai gera. Bet šiaip jau pažiūrėjau ir pamiršau iškart. Dabar galvoju, kad man tiesiog patys veikėjai nepasiūlo nieko naujo, neturi ryškių charakterių, dėl kurių būtų įdomu juos stebėti (ne tą žanrą žiūriu, ane). Tai galop nutariau, kad metas vėl daryti pertrauką ir pažiūrėti ką nors visiškai kitokio.
Ant-Man (2015) pažymėjau 7/10, Ant-Man ir the Wasp (2018) – 6/10
1108> Le fabuleux destin d’Amélie Poulain / Amelija iš Monmartro (2001)
Būsiu labai nepopuliari, bet labai nusivyliau. Lūkesčiai buvo aukštai, keistokas istorijas lyg ir mėgdavau kine, tad kaip ir įsijungiau, būdama rami. Taip, jis gražiai pastatytas: spalvos, muzika, kai kurios scenos, personažai. Bet siužetas, ypač romantinė dalis, manęs visiškai nepalietė, o kai kurie Amelijos poelgiai atrodė tokie vaikiški ir ir erzinantys, kad žiūrėjau ir nesupratau, kuo jis toks fainas kitiems.
6/10
1103> La La Land / Kalifornijos svajos (2016)
Šis filmas sukosi galvoje jau kelis mėnesius, tad galop prisėdau pažiūrėti. Kažkada žiūrėjau labai daug muzikinių filmų bei miuziklų, jungdavausi juos beveik be jokios atrankos, tad tikriausiai panorau prisiminti tuos laikus, o ir pagrindinė aktorių pora intrigavo.
Na, bet praėjo dvi savaitės ir suprantu, kad filmas visiškai išdilo iš galvos. Pradžia dar atrodė įdomi, pastatymas irgi pasirodė savitas, vizualiai gražus, kostiumai traukė akį, likau patenkinta tokia netipiška pabaiga, tačiau siužetas paprasčiausiai neišlaikė dėmesio. Buvo blanku, net ir muzikinis takelis prabėgo visai nepastebimas, nė viena iš dainų neužstrigo atminty.
Galbūt kažkada aš ,,persivalgiau“ šio žanro ir todėl man filmas visiškai nelipo? Nesu tikra.
6/10
1102> Hvítur, hvítur dagur / A White White Day / Balta balta diena (2019)
Pamačiau LRT mediatekoje ir sugalvojau įsijungti beje, kol kas jis vis dar prieinamas ten). Islandų filmas apie vyrą, kuris gedi savo mirusios žmonos, prižiūri mylimą anūkę, o slogutį malšina, užsiimdamas namo įrengimu. Visgi vieną dieną besiknisdamas tarp velionės daiktų jis randa nuorodų į nepažintą moters pusę, tai ima trikdyti susikurtą kasdienybę ir santykius su aplinkiniais.
Šaltas, tamsus, niūrus ir lėtas filmas – toks absoliučiai skandinaviškas, tad siūlau imtis tik tuo atveju, jei tokius mėgstate. Mažai kalbos, daug žvilgsnių, neišsakytų minčių. Ir visas tas visai patraukia dėmesį, nors nepasakyčiau, kad buvo itin įdomu ar kad žiūrėčiau antrą kartą. Tikriausiai ne. Labiausiai patiko viena iš paskutinių scenų tunelyje – tobula, norėjosi, kad ties ja ir pasibaigtų pats filmas. Net ir dabar, praėjus mėnesiui, pagalvojusi apie filmą prisimenu būtent tą sceną. Ir anūkės santykis su seneliu fainas – rodos, nieko tokio nevyksta, o senelis gan rimtas, bet vis tiek ryšys susikuria toks stiprus, kad sunku žiūrėti, kai jis ima klibėti.
6/10
1101> Spider-Man: Homecoming / Žmogus-voras: grįžimas namo (2017)
Po šio filmo supratau, kad reikia daryti pertrauką, nes visiškai ,,persivalgiau“ ir Marvel man nebetinka net tais vakarais, kai atrodo, kad tik tokie filmai ir tiks nuo darbo suskystėjusioms smegenims. Deja. Po šio pusę mėnesio nežiūrėjau nieko.
Man atrodo, kad aš apie visus jau kurį laiką sakau, kad oi, šitas veikėjas tai man nelabai patinka. Na, bet tiesa ta, kad filmus apie man pačiai įdomiausius superherojus iš Marvel visatos aš jau peržiūrėjau (žinoma, Black Widow lauks šiemet, bet dar reikia palaukti). Todėl ir gaunasi, kad norėdama peržiūrėti likusius susiduriu su tais ne itin mėgstamais. Tačiau jungiuosi su ta mintimi, kad galbūt asmeninis filmas paveiks nuomonę ir ji pasikeis. Taip nesyk yra buvę.
Na, bet buvo nuobodu. Arba per vaikiški veikėjai. Nežinau. Bet tiesiog nei tie bajeriai labai lipo, nei siužetas itin įtraukė. Iš tikrųjų, blogiukai buvo tokie neįdomūs, kad įdomiau buvo stebėti mokyklos peripetijas, o ne tai, dėl ko visi prie ekranų ir susirenka, jungdamiesi tokio pobūdžio filmą.
6/10
1097-1099> Iron Man 1, 2, 3 / Geležinis žmogus 1, 2, 3 (2008, 2010, 2013)
Dar trys įrašai apie Marvel, ir po to bus keletas visai kitokių filmų. Pradėsiu nuo vieno iš pagrindinių Avengers – Iron Man. Peržiūrėjau visus tris filmus.
Šiaip Tonis Starkas – vienas iš mažiau patinkančių Marvel superherojų, tad taip ir neprisiruošdavau peržiūrėti filmų, skirtų būtent jam. Tačiau galiu pripažinti, kad filmai apie jį buvo įdomūs, o tai šiek tiek pakėlė nuomonę ir apie patį veikėją. Užpildžiau dar vieną spragą, nes nežinojau, kaip Tonis tapo Iron Man ir iš kur visi tie gabumai konstruoti ir turtai. Atsimenu, įsijungiau pirmąją dalį po The Father tam, kad neičiau miegoti užsiverkusi, tad šiam tikslui filmas išties tiko. Sunku kalbėti, kai nuo žiūrėjimo praėjo jau gan nemažai laiko, tad visos trys dalys susipynė į vieną. Visai linksmi, įtraukiantys, nepabostantys žiūrėjimo metu (nebent būčiau žiūrėjusi vieną po kito, tada tikriausiai nebūčiau ištvėrusi, nes tokius filmus galiu ,,vartoti“ su saiku), prisideda prie pilnesnio vaizdo galvoje apie veikėjus iš Marvel pasaulio.
pirmas – 8/10
antras – 6/10
trečias – 7/10
1095>Doctor Strange / Daktaras Streindžas (2016)
Po WandaVision supratau, kad metas peržiūrėti Doctor Strange, nes serialo pabaigoje buvo užuominų į antrąją filmo apie šį Marvel personažą dalį. Kadangi aktyviai nesidomėjau, kaip kiekvienas iš jų gavo savo galias, Doctor Strange yra vienas iš tų, apie kurių atsiradimą iki šiol nežinojau. Tad paaiškėjo, kodėl jis daktaras, koks asmeninis pasakojimas slypi už šio personažo. Ar buvo įdomu? Sunku pasakyti. Smalsumą patenkinau, prisidėjo dar viena detalė į visumą, Mads su savo makiažu traukė dėmesį, bet bendrai buvo nuobodoka, nieko nebūčiau praradusi, jei filmas staiga būtų nutrūkęs. Veikėjai – tokie šiaip sau, nors potencialo buvo. Vienas iš mažiau patikusių Marvel filmų. 6/10
1094> Celle que vous croyez / Who You Think I Am / Antroji aš (2019)
LRT mediatekos atradimas. Apie penkiasdešimtmetę moterį, kuri socialiniame tinkle susikuria anketą ir ima kalbinti kur kas jaunesnį vyrą. Ji susikuria kitą tapatybę, įkelia ne savo nuotraukų, tampa dvidešimt ketverių metų mergina. Susirašinėjimas pereina į skambučius, ji pasineria į šią draugystę, tačiau laikui bėgant įtampa kyla, nes draugystei intensyvėjant iškyla natūralus klausimas: tai kada mes susitiksime?
Turėjau susikūrusi nemažus lūkesčius šiam filmui, gal kad tais metais, kai jį rodė Kino pavasaryje, buvo daug pagyrų. O galutinis rezultatas toks gan vidutiniškas. Jokiu būdu tai nebuvo blogas filmas. Patiko, kaip sukuriamas nejaukumo įspūdis, kai telieka tik stebėti, kaip pagrindinė veikėja vis labiau klimpsta savo pačios sukurtose pinklėse. Rodomas įsisvaigimas, fantazavimas, nors viskas kuriama tik virtualioje erdvėje ar skambučių metu, vadinasi, be realaus gyvenimo, irgi paliko gerą, įtikinamą įspūdį. Visgi personažas sukurtas taip, kad jai nepavyksta pajausti nė trupučio empatijos ar supratimo. Gaila, kad mačiau jau senokai ir įspūdis jau visai išblėsęs, bet atsimenu, kad nesupratau, kodėl pasirinko jį, kodėl pasirinko būtent to žmogaus nuotraukas savo tapatybe, galop, jos meilužio poelgis irgi buvo iš wtf serijos. Moters pokalbiai su psichoterapeute irgi dvelkė priešiškumu veikėjai, atrodė toks žmogus, nuo kurio taip ir norėjosi bėgti. Jei būtų kitaip, gal ir filmas labiau būtų patikęs.
6/10
Filmų vakaras 
Naujausi komentarai