Archyvas

Posts Tagged ‘7/10’

1036> Išgyventi vasarą / Summer Survivors (2018)


Jau seniai norėjau pažiūrėti šį lietuvišką filmą (imdb), nors šiaip mūsų šalies kino vengiu. Geri atsiliepimai iš žmonių, kurių nuomonė man įdomi, skatino pasitaikius progai įsijungti. Na, ir galiu sakyti, kad nors nebuvo jis kažkoks įspūdingas, bet turėtus lūkesčius tikrai viršijo.

Indrė, neseniai įsidarbinusi psichiatro padėjėja, gauna užduotį nuvažiuoti su dviem pacientais – Pauliumi ir Juste – į Palangoje esančią psichiatrijos ligoninę. Pauliui nustatyta maniakinė depresija, šiuo metu jam kaip tik atėjęs manijos periodas. Tuo tarpu Justė serga depresija, jos žaizdos ant riešų – vis dar gyja, bet mergina niekaip nenori pripažinti savo ligos. Iki kelionės jie buvo beveik nepažįstami, o važiuodami Palangos link po truputį ima pažinti vienas kitą.

Buvo ,,lietuviškos“ tylos ir tuščių scenų, bet šįkart pernelyg netrukdė. Ko norėjosi – daugiau aiškumo, nes kai kur tik užuominos ir dėl to tas veikėjas taip ir neparūpsta. Pavyzdžiui, Indrė. Jai kelissyk skambina kažkoks vyras, kiti veikėjai daro prielaidas, kas jis toks, bet ji taip nieko ir nepasako. Arba labai norėjosi pamatyti psichiatro raštelį Pauliui. Aišku, konteksto reikia ne visur, pavyzdžiui, Juste pajausti nebuvo sunku ir nežinant, kokios priežastys paskatino ją žudytis, šiuo atveju užteko pačios jos būsenos. Ryškiausias veikėjas, be abejo, Paulius, jis įnešė dinamikos į filmą, kuris kitu atveju būdu visiškai monotoniškas ir niūrus. Nors iš principo liūdna nuotaika visad buvo šalia, nepriklausomai, kiek jis stengėsi. Tokia jau tema, tad kažkokių pernelyg didelių pozityvumų ir nereik.

Tiesa, kai rašiau, kad norėjosi kažkokios veikėjų praeities, turėjau galvoje tik minimalų atskleidimą, tiek, kad viskas neliktų tik spėjimu (Indrės atveju), išsamesnio plėtojimo čia nereikėjo, nes ,,Išgyventi vasarą“ – labiau kelio filmas, kur viskas vyksta čia ir dabar, o į praeitį nelabai gręžiamasi. Iš veikėjų Indrei nelabai simpatizavau, kai kurie jos pasakymai ir reakcijos kiek nemaloniai stebino. O šiaip labai ryški atmosfera, nostalgiją net pajutau tokiems pokalbiams, kur gali su žmonėmis šnekėti nuo oro iki rimtų temų, kur gali juokauti apie dalykus, kurie iš šono nelabai juokingi ir jausti bendrumą, ryškų buvimą toje akimirkoje ir nutolimą nuo kasdienybės. Pagyrų turiu ir pabaigai – įsimintina.

Muzikinis takelis fainas, suderinta šiuolaikinė (Junior A) ir jau ne vieną dešimtmetį žinoma (Hiperbolė) muzika.

7/10, bet šiaip ir apie aštuonetą galvojau.

1034> Mommy Dead and Dearest (2017)

12 balandžio, 2020 Komentarų: 1

Toks ganėtinai šiam tinklaraščiui netipiškas pasirinkimas, bet įtariu, kad tokių gali tiktai daugėti. Kažkaip paskutiniu metu pradėjo traukti visokiausi nusikaltimai ir nusikaltėlių istorijos.

Tad šįkart žiūrėjau dokumentiką, kurią netikėtai suradau youtube (jei dar neištrynė, filmas yra čia). Tai HBO dokumentinis filmas (imdb) sukurtas apie Gypsy Rose, kuri kartu su draugu buvo apkaltinta savo mamos nužudymu. Ši byla ypatinga tuo, kad žmogžudystės priežasčių aiškinimasis atskleidžia, kaip daugiau nei dvidešimt metų Gypsy buvo gydoma nuo ligų, kuriomis nesirgo, ir sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, nors puikiai valdė kojas. Už viso to slypi ne kas kitas, o pati merginos mirusi mama.

Miunhauzeno sindromas atsiskleidžiamas visu savo baisumu. Faktai, kurie pateikiami filme, stebina tuo, kaip visi aplinkiniai, įskaitant nemažą kiekį gydytojų, nepastebėjo, kaip buvo kankinama Gypsy. Kalbinami artimieji (merginos tėvai išsiskyrė, kai ji buvo visai maža), gydytojai, gilinamasi į medicininius išrašus, pateikiamos tyrėjų versijos, kaip galėjo viskas taip toli nueiti. Ir dabartis – visiškai pasimetusi mergina, kuri neseniai sužinojo, kad yra daug vyresnė nei jai visą laiką teigė mama, išsilaisvino iš mamos perteklinio rūpesčio, bet pateko tiesiai į kalėjimą. Keliami klausimai apie tai, kiek adekvačiai ji gali vertinti realybę, savo ir aplinkinių elgesį, daromus sprendimus, nes visgi toks motinos elgesys tikrai paliko atitinkamų pasekmių ne tik fizinei sveikatai, bet ir psichikai. Visai įdomus ir jos draugo atvejis, rodos, jis pasitaikė merginos gyvenime kone pačiu laiku. Ko man norėjosi kitaip – dar daugiau pasakojimų apie Gypsy gyvenimą iki mamos mirties, o kiek mažiau pasakojimo apie patį nusikaltimą. Tačiau kaip bebūtų, laikas visai neprailgo bei patvirtino teiginį, kad realus gyvenimas neretai gali būti kur kas baisesnis už visus siaubo filmus.

Mane paskatino atkreipti dėmesį į šią istoriją serialas The Act. Jo paties dar nemačiau, bet po peržiūrėtos dokumentikos abejonių, ar verta jungtis, neliko.

7/10

1033> Beetlejuice / Vabalų sultys (1988)


Kažkada buvau užsikabinusi už T. Burton filmų, svaigau, koks jis fainas režisierius ir panašiai, bet Beetlejuice taip ir nebuvau peržiūrėjusi. Tad ištaisiau šią klaidą šiomis dienomis. Fantastinė komedija, yra numirėlių ir ne ką mažiau išprotėjusių gyvųjų, tad žiūrėti visai smagu. Iš tikrųjų žiūrint net ir sunku nuspėti, kaip pasisuks siužetas, ką dar sugalvojo kūrėjai, nes šiokia tokia makalynė vyksta. Užsibaigus jam pajutau, kad visgi lūkesčiai buvo pernelyg aukštai užsikelti, tad šiek tiek ir nusivyliau, kad neišpildė man jų. Bet vis tiek prisiminiau, dėl ko aš mėgau šį režisierių ir kodėl ateity dar ką nors iš jo filmų sąrašo iškrapštyti bandysiu, nes nematytų tikrai liko. Tikriausiai vertėtų su jo Batman’o versija susipažinti.

Ir va, radau, kad planuojama antra Beetlejuice dalis. Ją, manau, kad tikrai žiūrėsiu, o pirmai daliai – 7/10

1030> Interstellar / Tarp žvaigždžių (2014)

18 vasario, 2020 Komentarų: 1

Interstellar – vienintelis Ch. Nolan filmas, kurio dar nebuvau mačiusi. Sekmadienį LNK paskyrė Ch. Nolan, nes dieną rodė šį, o vakare Dunkirk, kuris man labai patiko, bet antrąsyk nežiūrėjau. Tad ir nusprendžiau užpildyti spragą. Ir reklamos visai netrukdė, nes filmas – beveik trys valandos, tai vis tiek būčiau dariusi kokias nors pertraukas.

Tai va. Būrelis mokslininkų bei pilotas išskrenda į kosmosą, kur mėgins atrasti naują gyvenamą vietą žmonėms, nes Žemėje jau darosi nebegerai. Pradžia lėta, netgi migdanti. Jei nuoširdžiai, tikriausiai ir kosmoso tema nėra man labai įdomi, nebent pažiūrėti į kosmoso vaizdus, žvaigždes, mėnulį mėgstu (todėl gaila, kad šito filmo nemačiau kino teatre, nes vaizdai turėjo būti įspūdingi, maniškis televizorius kokybe didele nepasižymi), tad tikėtina, kad ir dėl to aš gan nuobodžiaudama žiūrėjau. Įdomu pasidarė tikriausiai po kokios valandos, na, ir tada jau visai susidomėjusi ir žiūrėjau. Šiaip įdomi idėja, tos visos dramos – irgi, gal ne mano skoniui tos klišinės frazės apie tai, kaip meilės jausmas ten gali viską išgelbėti ir t.t., bet jas praignoravus galima žiūrėti ir nevartant akių. Kulminacija turėjo būti labai nustebinanti, bet nejaučiau didelio nustebimo, na, kažkaip nesugebėjo labai giliai iki emocijų prasisprausti visa ši istorija. Ir antrąsyk nežiūrėčiau (nebent kino teatre, nes dabar šį tą iš techninės pusės praleidau, pvz. muziką), bet nesakau, kad tas tris valandas prašvaisčiau, nes kad ir ne nuo pradžių, bet visai įtraukė, tą rodo ir tai, kad filmo metu nesugalvojau pradėti plauti grindų, valyti dulkių ar dar pan. Gal tiesiog lūkesčiai buvo per dideli, tai nusivylimo buvo. Dar džiaugiuosi, kad su lietuvišku vertimu žiūrėjau, nes kitaip būčiau greitai išjungusi, kadangi astronominės sąvokos būtų nemenkai sutrukdžiusios bendram siužeto supratimui.

Nepopuliari nuomonė, žinau.

7/10

1019> Good Will Hunting / Gerasis Vilas Hantingas (1997)


Jei kartais dar nematėte šio filmo, tai gal bent teko girdėti. Aš ruošiausi jį n metų peržiūrėti, bet kažkaip vis atidėdavau. Visgi lūkesčiai buvo nemenki ir todėl greičiausiai kiek nusvilau, kai galop įsijungiau.

Vilas priverstas pasirinkti tarp kalėjimo ir psichologo. Taip jis atsiduria psichologo kabinete. Būdamas genijus matematikos srityje, Vilas visiškai nesusivokia gyvenime ir savyje, todėl neretai atsiduria pavojingose situacijose, elgiasi destruktyviai. Iš pradžių visiškai savo šarve kietai užsidaręs, susitikdamas su psichologu vaikinas po truputį ima skleistis.

Robin Williams, Matt Damon, Ben Affleck, Stellan Skarsgård, Casey Affleck – ne visos pavardės iš paminėtų mane traukia, kai pasidomiu filmais, nemeluosiu, kad sąrašas – stiprus. Be gero aktorių kolektyvo yra ir istorija, kurioje daug įkvėpimo, šviesos, nuopuolių ir pakilimų, na, tokia gerietiška istorija tarp daug visokių tamsių reikalų. Žiūrėjau, buvo įdomu, bet tuo pačiu – ir nieko ypatingo. Dažnai sakau, kad paprastume slypi visas žavumas, bet čia kažkaip nesuveikia toks pasakymas, nes tarsi fainas, bet kaip ir nemačiau jame to, ką kiti, giriantys filmą, įžvelgė. 7/10

imdb

 

1017> Lady and the Tramp / Dama ir valkata (1955)


Kažkada seniai man rodos esu minėjusi, kad vaikystėje kažkaip nežiūrėjau W. Disney filmų. Tad ir šią klasika tapusią ir greitu metu naują pastatymą (šįkart vaidybinį) gausiančią istoriją šią vasarą mačiau pirmą kartą. Dama – padoriuose namuose gyvenanti kokerspanielė susipažįsta su valkataujančiu šunimi ir taip užsimezga jų draugystė. Na, ir aišku, vėliau prasidės visos neteisybės bei veikėjų nuotykiai.

Gražios iliustracijos, kai kurios scenos iš kitų šaltinių kone mintinai žinomos, istorija gan paprasta, bet įtraukė. Juokėmės, kad mums metų jau bele kiek, o dar tokius filmus su įdomumu žiūrim. Tai ir žiūrim. Tikriausiai, jei/kai vaikų turėsim, irgi žiūrėsim.

Mielas, bet gal nieko tokio, už ką daugiau nei 7/10 būčiau parašiusi (vertinimas uždėtas netrukus po peržiūros, argumentų, kodėl kelti/mažinti turėčiau, nerandu, tai sakykim, kad ir pakaks).

imdb nuoroda

 

1014> Before Sunrise / Prieš saulėtekį (1995)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Antrąją dalį peržiūrėjau prieš kelerius metus, kai neapsižiūrėjau ir per klaidą įsijungiau tęsinį. Pirmąją dalį bandžiau žiūrėti prieš kurį laiką, bet taip ir nebaigiau, kad ir kaip mėgčiau tokio tipo filmus, šis visiškai nelipo. Visgi daviau antrą šansą jam ir visai džiaugiuosi tuo, kadangi šįsyk peržiūrėjau iki galo (tiesa, likus pusvalandžiui nulūžau ir todėl kitą dieną užbaigiau, bet čia suveikė nuovargis, o ne filmas).

Jei dar kas negirdėjote apie Before trilogiją, tai visa ko pradžia – Before Sunrise – pasakoja apie du jaunuolius, kurie keliaudami susipažįsta. Filmas dėliojasi iš pokalbių, kažkur pakibęs yra suvokimas, kad jie gyvena skirtingose šalyse, turi savų įsipareigojimų, tad kaip ir neturėtų gautis jiems iškart likti kartu (aišku, dabar kai žinome, kad yra tęsiniai, tai ir intrigos nėra), bet tuo jis ir žavus – pokalbiai, nedrąsus flirtas, tas susižavėjimas – itin natūralus ir ,,protingas“, t.y. paremtas ne vien ,,pamačiau ir įsimylėjau“, bet ir vienas kito pažinimu. Neperspaustas, natūrali (kone dokumentiką primenanti) vaidyba, lengvas, švelnus.. Patinka man tokie romantiniai – be pompastikos, du veikėjai ir besiskleidžiantis ryšys tarp jų.

7/10

1007> A Star Is Born / Taip gimė žvaigždė (2018)


Esu mačiusi ne vieną ir ne dvi dešimtis muzikinių filmų ar miuziklų, daugelis jų aptarti šiame tinklaraštyje. Tačiau neteko matyti nė vienos A Star Is Born versijos (o jų dabar iš viso keturios). Daug kalbų, pagyrų arba kritikos skambėjo apie šiam filmui, Shallow kelissyk buvau perklausiusi (o dabar skamba jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, nors bendrai daina nėra įspūdinga, bet kai kurios atkarpos – puikios). Galop įsijungiau gal todėl, kad užsinorėjau dar vieno iš serijos ,,talentinga, bet nepripažinta atlikėja įsiveržia į populiarumo aukštumas + meilės istorija“ filmo. Na, ir buvo panašiai.

Taigi, filmo siužetas – gan paprastai skambantis. Jau daug metų metų koncertuojantis Džeksonas gyvena nuo vieno koncerto iki kito, nors karjera vis dar sėkminga, jaunesni braunasi vis labiau į priekį, šalia to, visas laisvas laikas skiriamas alkoholiui. Vieną vakarą bare jis susipažįsta su talentinga, bet niekam nežinoma mergina ir pasikviečia ją į savo koncertą.

Kalbant apie tai, kas patiko, tai pirmiausia parašysiu, kad sutinku, jog siužetas nėra itin išskirtinis, tad suprantu, kodėl daug kas stebisi, kas skatina kritikus taip girti šį filmą. Kita vertus, originalų siužetą rasti ne taip ir paprasta, o ir ne visada reikia, kad filmas pasirodytų geras. Lady Gaga specialiai nesidomiu, muzikos nesiklausau, nebent retkarčiais viena kita daina ar video pakliūva į akiratį, tačiau jau iki filmo man ji atrodė kaip verta dėmesio, turinti ką parodyti ir neprastais vokalo sugebėjimais galinti pasigirti atlikėja. Taip, galbūt nebuvo filme kažkokių didelių dramų ar itin sudėtingo emociškai vaidmens, tačiau, nekalbant apie muzikinius pasirodymus, kuriems priekaištų neturiu, žiūrint sklido iš jos natūralumas, apskritai, dialogai tarp jos veikėjos ir B. Cooper vaidinamo personažo buvo žemiški, nedirbtini – tas ir paperka. Pats B. Cooper sužibo visai kitomis spalvomis – niekaip negaliu atsistebėti kai kurių aktorių gebėjimu taip neprastai dainuoti. Taip pat, jam teko kur kas sudėtingesnis dramine prasme vaidmuo, kadangi veikėjas kovojo su savimi, priklausomybėmis, menkėjančia šlove. Tad pagrindinė aktorių pora – verta pagyrų. Pats filmas atrodė kokybiškai ir tvarkingai pastatytas (o tokius visokie apdovanojimai ir mėgsta), gebantis ir linksmesniu pabūti, ir dramą išspausti, kai kur net ir tragikomiškų vaizdų pateikti. Pabaiga – ne visai standartiška, pagavau save netgi nenorinčią būtent tokios, nors jei būtų kitokia, tikriausiai irgi būčiau zyzusi. Bet šiaip nuspėti apie tokią pabaigą jau buvo galima prieš kurį laiką.

Kas nepatiko? Trukmė. Gerokai per ilgas ir ištemptas, tokiai trukmei reikalingas kur kas sudėtingesnis ar dinamiškesnis siužetas. Antra, man kiek keistokas pasirodė Ally ėjimas žvaigždžių link. Net ir B. Cooper’io vaidinamas personažas jai nesyk kartojo apie tai, kaip svarbu likti savimi, auditorijai kalbėti/dainuoti nuoširdžiai, kai ji, rodos, kuo toliau, tuo labiau pasiduodavo vadybininko norams. Bet gal tik aš nesupratau, kad ji būtent tokios karjeros / pasirodymų / kostiumų ir norėjo.

7/10 ir jau darausi nuo Shallow priklausoma.

Tiesa, įsivaizdavau, kad ši daina bus finalinė ar bent jau antrojoje filmo daly skambės, o pasirodo, klydau. Vėliau skaičiau, kad pats režisierius (B. Cooper) pradinėj versijoj irgi galvojo apie Shallow kaip apie finalinę dainą.

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

1005> Puncture (2011)


Tai buvo paskutinis filmas 2018-aisiais, aprašyti jį po beveik trijų mėnesių (įrašas įkeltas, pakeitus datą) ganėtinai nelengva, nors štai, jau po truputį atgaminu, kaip ten viskas baigėsi..

Tai tikrais faktais paremta istorija (imdb) apie nuo narkotikų priklausomą teisininką Maiką, kuris su draugu ir bendradarbiu Polu imasi itin rizikingos bylos. Į juos kreipėsi medicinos seselė, kuri prieš kurį laiko sužinojo susirgusi AIDS praėjus kiek laiko nuo tada, kai agresyvus pacientas ją užpuolė su užkrėsta adata. Tokių kaip ji – daug. Moteris parodo, kad yra sukurta saugi adata, tačiau jos kūrėjas niekaip nesugeba jos parduoti, nes viską užvaldžiusi kita medicinos prekių tiekimo įmonė.

Pamenu, kad tikėjausi kažko ganėtinai paprasto, paviršiumi praeinančio pro nagrinėjamas temas filmo, bet gavau išties įtraukiantį siužetą. Tiesa, pradžioje jis lėtas ir nuobodokas, reikėjo palaukti, kol įsibėgės ir jau nebesinorės atsitraukti, bet kai tai nutiko, visai nesigailėjau, kad pagaliau prisiruošiau jį pažiūrėti. Ir neslėpsiu, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl įsijungiau Puncture, buvo filme vaidinantis Chris Evans – karts nuo karto pagalvoju, kad tokie, rodos, kvailoki argumentai pažiūrėti kažką, nes ten vaidina koks nors aktorius, neretai padeda surasti įdomius ir mažiau žinomus filmus. Kabina rimtas temas, dramos vyksta ir asmeniniame pagrindinių veikėjų gyvenime (ypač Maiko, kuriam priklausomybė ima trukdyti atlikti savo pareigas), tačiau, be abejo, daugiausiai minčių sukelia būtent bylos nagrinėjimas ir tai, kaip visi ima trukdyti siekti teisingumo, net ir suvokdami, kad tai, ko nori Maikas ir Polas, yra teisinga. Korporacija užvaldžiusi viską, teisininkai – kur kas labiau patyrę, daugiau uždirbantys ir galintys kelti bet kokias sąlygas, kai tuo tarpu pagrindiniai veikėjai dėl šios bylos turi rizikuoti karjera, pajamomis, laviruoti tarp noro padėti į juos besikreipiantiems, įrodyti tikrąją tiesą ir žinojimo, kad tai lyg kova su vėjo malūnais.

Daviau 7/10, tai tiek ir liks.