Archyvas

Posts Tagged ‘7/10’

1097-1099> Iron Man 1, 2, 3 / Geležinis žmogus 1, 2, 3 (2008, 2010, 2013)


Dar trys įrašai apie Marvel, ir po to bus keletas visai kitokių filmų. Pradėsiu nuo vieno iš pagrindinių Avengers – Iron Man. Peržiūrėjau visus tris filmus.

Šiaip Tonis Starkas – vienas iš mažiau patinkančių Marvel superherojų, tad taip ir neprisiruošdavau peržiūrėti filmų, skirtų būtent jam. Tačiau galiu pripažinti, kad filmai apie jį buvo įdomūs, o tai šiek tiek pakėlė nuomonę ir apie patį veikėją. Užpildžiau dar vieną spragą, nes nežinojau, kaip Tonis tapo Iron Man ir iš kur visi tie gabumai konstruoti ir turtai. Atsimenu, įsijungiau pirmąją dalį po The Father tam, kad neičiau miegoti užsiverkusi, tad šiam tikslui filmas išties tiko. Sunku kalbėti, kai nuo žiūrėjimo praėjo jau gan nemažai laiko, tad visos trys dalys susipynė į vieną. Visai linksmi, įtraukiantys, nepabostantys žiūrėjimo metu (nebent būčiau žiūrėjusi vieną po kito, tada tikriausiai nebūčiau ištvėrusi, nes tokius filmus galiu ,,vartoti“ su saiku), prisideda prie pilnesnio vaizdo galvoje apie veikėjus iš Marvel pasaulio.

pirmas – 8/10
antras – 6/10
trečias – 7/10

1092> Whole (2019)


Trumpametražis. Kažkurių metų Kreivių festivalyje rodytas Bulgarijos filmas, trunkantis apie 20 minučių, nukelia į tradicines vestuves. Panašu į tradicines lietuviškas, kur susėdę giminaičiai apkalbinėja visus, jaunesnių klausinėja apie jų romantinius santykius, aiškina, kaip jau laikas tiksi vedyboms, vaikams, tada būtinai atsiras koks prigėręs diedas, kuris norės pakalbinti be poros atėjusią keliomis dešimtimis jaunesnę merginą ir taip toliau. Kadangi žinojau, kad buvo rodytas Kreivėse, posūkis nenustebino, bet man vis tiek norėjosi kitokios pabaigos.

7/10

Radau youtube. Gal ir tebėra. imdb

1091> The Lighthouse / Švyturys (2019)


Po The VVitch buvo tik laiko klausimas, kada pažiūrėsiu to paties režisieriaus kurtą The Lighthouse. Mažiau mistikos, bet toks pat nemalonus ir įtemptas, nors nuo pat pradžių aišku, kad netikėtumų nebus (t.y. netikėtai neišlįs į kadrą ar pan.). Dar pridėčiau, kad tiek pat daug neįprastos anglų kalbos, dėl kurios kai kada tenka klausantis pavargti, bet ko tik nepadarysi dėl gero filmo.

Siužetas nukelia į XIX a. pabaigą, mažą salą prie Naujosios Anglijos krantų, kur du vyrai prižiūri švyturį. Kilus audrai, planuotas grįžimas į civilizaciją nukeliamas neribotam laikui, o veikėjų pastangos pakęsti vienas kito draugiją vis menksta. Dar pridėkime alkoholį ir nuo izoliacijos važiuojantį stogą ir gaunasi nieko šviesaus nežadanti istorija. Tad kaip ir užsiminiau, filmas man šiek tiek (kiek tai įmanoma) priminė prieš tai žiūrėtą High Life. Beje, ne tik siužeto niuansais, bet ir akį traukiančiu vizualumu.

Taip, filmas iš principo geras ir pastatytas taip, kad gali pavydėti ir daugiau patirties turintys kino kūrėjai. Juodai baltas vaizdas, du aktoriai, kurie sugeba išlaikyti dėmesį nuo pat pirmos iki paskutinės minutės, absoliuti estetika nepriklausomai nuo to, ar rodomas malonus akiai vaizdas, ar negyvėlio galva (aišku, negyvėlis kažkam irgi malonus vaizdas, bet jei kas skaitysit, suprasit, apie ką aš). Grįžtant prie aktorių, tai R. Pattinson ir W. Dafoe parodė visišką klasę. Žiūrėdama į juos pagalvojau, kad kas nors galėtų pastatyti spektaklį pagal šį siužetą, nes klausant dialogus kilo teatrališkumo įspūdis. Visgi man kažko pritrūko, gal įspūdingesnės ar prasmingesnės pabaigos? Ir vėl aš su ta prasme, bet taip ir norėjosi pabaigoje klausti: tai kas iš to? Ragana patiko labiau. Todėl įvertinimą irgi parašiau atitinkamą.

7/10

imdb nuoroda

1086> Freaky / Mainai su žudiku (2020)


Pasirodo, jį rodė ir Lietuvos kino teatruose. O aš kadangi jaučiuosi atsilikusi maždaug paskutinius penkerius metus kino srity, tai nenuostabu, kad jis visiškai praslydo pro akis, tik prieš keletą dienų IG vienas sekamas filmų profilis pasidalino rekomendacija. O man patinka siaubo komedijos, tad ilgai nemarinavau ir įsijungiau.

Filmų su apsikeitimais kūnu prikurta daugybė. Mama su dukra, vyriškis su paaugle ir dar visokiausių variacijų buvę, o čia viskas smagiau vien todėl, kad paauglė apsikeičia kūnu su žudiku maniaku. Daug mirčių (išradingumo netrūksta, lygiai kaip ir visad po ranka besimėtančių įrankių, tinkamų kruvinoms žudynėms), o šalia tipiškai paaugliškai komedijai tinkami bajeriukai ir situacijos.Viską sudėjus gavosi išties neprastas pramoginis filmas. Beje, įdomu, ar tik man vienai nesinorėjo, kad sielos (ar kas bebūtų) atsikeistų, tad Milė liktų vyro kūne? Man Milė, kaip veikėja, labiau patiko, kai buvo vyras, o ne savo originaliam kūne. Pabaiga irgi smagi. Jei trumpai – likau patenkinta. Pradėjau su komedija, bet esu nusiteikusi ir rimtesniems siaubo filmams artimiausiu metu, tad lyg kokią įžangą pasidariau šįvakar.

7/10

imdb nuoroda

1085> The Walk / Pasivaikščiojimas (2015)


Galvojau, kad bus toks truputį motyvacinis filmas apie tai, kaip viskas pasiekiama ir t.t. Na, žinoma, šioje istorijoje yra ir to, bet bent jau man šio filmo išskirtinumas yra pagrindinis veikėjas. 1974 m., lyno akrobatas Philippe Petit, būdamas vos 24-erių, nusprendžia įgyvendinti savo norą – pereiti lynu, ištemptu tarp Pasaulio prekybos centro dvynių stogų. Nežinau, kiek charakteris atitiko tikrovę, bet filme jis vaizduojamas kaip itin pasitikintis savimi ir netgi arogancija pasižymėjęs vyras. Nesu tokių žmonių gerbėja, o ir visos kalbos kiek nuobodokos buvo, tad dėmesys greitai nukrypo kitur, bet išjungti nesinorėjo, vis užmesdavau akį į ekraną. O tada atėjo didžioji akimirka – kai visas planas (nes, be abejo, viskas buvo daroma nelegaliai) žingsnis po žingsnio buvo pradėtas vykdyti. Ir čia nė nepastebėjau, kaip nebegalėjau atitraukti akių, o svarbiausią akimirką, rodos, net kvapą užgniaužė. Privalumas toks, kad nežinojau, kaip kas buvo realybėje, tik po filmo pasiskaičiau, kiek tikrovės buvo perteikta. Žiūrint nuotraukas, skaitant straipsnį ir suvokiant, kad žmogus iš tikrųjų pasiryžo tam ir atsirado jį palaikančių, kurie net ir suvokdami, kaip viskas beprotiškai skamba, vis vien prisidėjo prie plano, yra wow.

7/10

imdb nuoroda

1084> Leto / Vasara (2018)


LRT mediatekoje užtikau šį prieš tai Kino pavasaryje rodytą filmą (imdb nuoroda) apie 9 dešimtmečio vasarą Leningrade. Čia Viktoras Cojus, devyniolikametis, būsimasis grupės „Kino“ lyderis, susipažįsta su savo tuometiniu stabu Maiku Naumenko iš grupės „Zoopark“ bei jo žmona Natalija Naumenko.

„Kino“ pavadinimas man žinomas, bet gal tik kokį kartą teko klausytis jų muzikos. Apskritai, su Rusijos atlikėjais esu menkai susipažinusi, apie rodomų grupių lyderių likimus irgi nieko nežinojau, tad neturėjau pagrindo piktintis, kad kažką ne taip rodė (po to skaičiau straipsnį, kur buvo minima, kad filmas sulaukė nemažai kritikos dėl iškraipytų faktų). Tiesiog stebėjau jaunų žmonių istoriją, tą keistą meilės trikampį (kuris labai jau varganas, sakyčiau), o labiausiai žavėjo tai, kaip kūrėjai sugebėjo visiškai išpildyti pavadinimo keliamus lūkesčius: rodoma vasara užbūrė savo laisvumu ir nerūpestingumu. Ir buvo daug muzikos – ji ne tik skambėjo, bet veikėjai kalbėjo apie ją, o visus besimezgančius konfliktus nustumdavo į šalį susitikimai, kuriuose buvo konsultuojamasi dėl dainų tekstų, muzikos ir kt. Įdomus pasirinkimas rodyti juodai baltą istoriją (retkarčiais pasirodo ir spalvotų detalių), o kai kada vaizdas tapdavo panašus į miuziklo vertus pasirodymus, kai uždainuodavo, pavyzdžiui, visas autobusas, o ekrane sušmėžuodavo atliekamų dainų žodžiai.

Filmas atpalaiduojantis ir visai neprailgo. Tik šiek tiek pati pristatymo dalis atrodo klaidinanti, nes anotacijoje mini jį kaip kažkokią meilės istoriją, bet viskas ten taip paprastai ir lengvai, kad galima greitai užmiršti, kad iš viso kažkas ten buvo. Labiau apie meilę muzikai.

7/10

Na ir dar viena įdomybė. Mediatekoje filmą žiūrėjau įsijungusi subtitrus, tai buvo smagu, kad ir dainų žodžiai išversti, nes rusų kalbos nemoku. Bet nustebino tai, kad skambėjusioms angliškoms dainoms vertimo nebuvo. Keistokas sprendimas.

1081> Men in Black 3 / Vyrai juodais drabužiais (2012)


Atsitiktinai per TV pagavau, tai ir pažiūrėjau. Jau pažįstami veikėjai, kelionė laiku, humoras, ateiviai, lyg ir nieko įmantraus, bet visai smagus, išlaikantis ankstesnių dalių stilistiką. Ir neabejotinai patiko daug labiau už antrąją dalį. 7/10

imdb

1075> Dawn of the Dead / Numirėlių aušra (2004)


2020-ieji tapo metais, kai pamėgau filmus su zombiais. Nu ką padarysi. O jei rimčiau, tai niekaip negalėjau išsirinkti jokio padoresnio šventinio filmo, po kelių minučių visus išjungdavau. Ir supratau, kad tokiu atveju reik ką nors visiškai priešingo įsijungti, tai Dawn of the Dead ir pasimaišė akiratyje.

Čia nėra tos atmosferos, kuri tobulai buvo kuriama 28 Days Later, bet vis tiek buvo smagus ir neprailgęs išgyvenimo filmas su daugybe zombių, krūva pačių įvairiausių veikėjų, iš kurių didžioji dalis absoliučiai nerūpėjo, nes tiesiog mažokai apie juos sužinoma, ir todėl jie atrodo kaip tie, kuriuos bus galima pakišti zombiams vien todėl, kad žiūrovai neimtų zysti, kad kažkokia čia nesąmonė, nes niekas nemiršta. 2021-ais gal ir originalą pažiūrėsiu.

7/10

imdb nuoroda

1074> We Bought a Zoo / Mes nusipirkom zoologijos sodą (2011)


Susigundžiau po vieno komentaro, kad fainas, jaukus filmas. Na, tai išties toks ir buvo. Lyg ir nieko ypatingo, bet gal kad ne romantinė linija pirmoje vietoje, įdomiai ir susižiūrėjo. Galėjo būti trumpesnis, nes pasirodė kiek ištęstas, dar ta paauglė man per daug dirbtina buvo. Bet iš principo – jei norisi emocijų, kurias išspausdavo vaikystėj/paauglystėj savaitgaliais dieną žiūrėti filmai per tv, tai čia išties neblogas variantas.

imdb nuoroda

7/10

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.