Archyvas

Posts Tagged ‘7/10’

1130> Black Panther / Juodoji Pantera (2018)


Rugsėjį prisiminiau, kad metų pirmoje pusėje buvau užsimojusi peržiūrėti likusius Marvel filmus. Ta proga įsijungiau kažkada daug liaupsių sulaukusį Black Panther. Šiaip jau didžiausia problema, kad prisėdu paminėti filmų prėjus minimum porai savaičių, o visokie panašūs filmai mano galvoje neužsilaiko (kaip tik jau kurį laikąą vis užklumpa mintis, ar nereiktų apskritai sustoti). Man tokie filmai – pramoga dienai, o vėliau jau smegenys viską ir pratrina. Siužetą daugmaž atsimenu, bet sudėtingiau dėlioti argumentus, kodėl 7, o ne 10. Kaip bebūtų, 7 rodo, kad tai buvo vienas iš geresnių Marvel filmų, tačiau ne toks įspūdingas, kaip galima buvo tikėtis iš kadaise sklandžiusių pagyrų. Visgi galima pagirti, kad kaip filmas, pristatantis konkretų personažą, buvo dinamiškesnis, palyginus su daugeliu, kurie tik vėlesnėse dalyse galėjo pasigirti veiksmo įvairove. Tik atrodo, kad vietomis visų siužeto vingrybių ir giminės medžio peripetijų man buvo per daug.

7/10

imdb

1129> Soul / Siela (2020)


Džo, pagaliau sulaukęs savo šlovės valandos muzikinėje karjeroje, patenka į nelaimingą atsitikimą. Jo siela pakliūva į tarpinę erdvę tarp gyvųjų pasaulio ir pomirtinio gyvenimo. Čia jis ne tik sužino, kas vyksta anapus, kaip sielos atkeliauja ir iškeliauja, bet ir sutinka visai nemotyvuotą gyvenimui žemėje sielą. Jei būčiau skaičiusi anotaciją ar daugiau pasidomėjusi, greičiausiai filmo peržiūrą būčiau atidėjusi, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių, bet Soul man pasirodė blankokas ir neįtraukiantis manęs filmas, kuris greit išgaravo iš galvos. Graži animacija vizualiai, idėjos tinkamos tokiam žanrui, bet šįsyk likau nepaliesta.

7/10

imdb

1124> Midsommar / Saulės kultas (2019)


Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti Midsommar. Norėjau seniai, bet filmo trukmė ir žanras vis paskatindavo atidėti geresniems laikams. Bet dabar, jau peržiūrėjusi, galiu teigti, kad pustrečios valandos visai neprailgo, siužeto kitoniškumas – neįprastas siužetas, keisti veikėjų pasirinkimai ir elementarus kai kurių situacijų pagrindimas tuo, kad tai – tik tradicija, neleidžia nuobodžiauti. Apie tai, kiek šis filmas gąsdinantis, nesamprotausiu, nes tikriausiai mane labiau išgąsdintų tie, kurie paremti “jump scare“ gąsdinimo būdu, bet siaubo filmus jungiuosi ne savo ištvermės tiems visiems numanomiems ar netikėtiems išlindimams į ekraną tikrinti, tad Midsommar man netgi labai tiko. Be abejo, siaubo filmas, kurio siužetas vyksta dienos šviesoje, irgi gan netikėtas ir malonus pasirinkimas, nes kiek galima erzintis ir mintyse kartoti, kad kokio velnio jūs dabar lendate į tamsų rūsį, jei numanote, kad ten kažkas yra.

Personažai, pagrindinės veikėjos istorija – tai, kas filmui irgi prideda pliusų bei lengviau leidžia suvokti pabaigą. Pats filmas – ne iš pačių maloniausių, žiūrint gali darytis ir nejauku, ir šlykštoka, ir šiaip “wtf“ momentų pasitaiko. Pati aplinka kai kada atrodo kaip surežisuota, t.y. žvelgiant, kaip ta visa bendruomenė šoka ar kažką daro, kyla klausimų, ar čia jie normalioje savo kasdienybėje būna (tada kažkas ne taip su pastatymu), ar tai, kaip jie elgiasi, yra tik didelis spektaklis, sukurtas svečiams, kad šie būtų užliūliuojami. Tiesa, kai kurių veikėjų reakcijos į vykstančias tradicijas buvo keistokos, maždaug – ei, čia jų tradicija tokia, tai čia viskas normalu, davai, dar pabūkime ir stebėkime, kas bus toliau, gal dar kokią nors galvą sutraiškys. Rimtai susirūpinčiau, ką tokio praleidau, kad draugai atsiskleidžia tokiomis įžvalgomis.

Beje, internete įdomu skaityti kai kurių įžvalgas ir siužeto aiškinimus. Toks išties atviras interpretacijoms siužetas.

imdb

7/10

1122> Sound of Metal (2019)


Šis sudomino pirmiausia dėl muzikos, o antra – tikėjausi kažko panašiai stipraus į Whiplash (2014). Tai muzikos nebuvo daug, nes, kaip galima suprasti iš anotacijos, pagrindinis veikėjas, grupės būgnininkas, praranda klausą. O iki Whiplash man irgi buvo tolokai. Gal kad Sound of Metal siužetas norėjo apimti daug visko, bet galiausiai gavosi tokia gan standartinė drama apie praradimus, kurie veda į kažkokius atradimus.

Minėdama, kad norėjo apimti daug visko, turiu galvoje, kad pradžioje galima įsivaizduoti, jog tai bus asmeninė drama, sukoncentruota ties pagrindiniu personažu ir grupe. Visgi grupės gan greit nelieka, o Rubenas atsiduria visai kitoje aplinkoje, kur keliami dar kitokie klausimai. Po kiek laiko pagrindinis tikslas vėl tarsi keičiasi, o galiausiai dar ten visokių ypatingų reikalų atsitinka ir įdomesnių veikėjų įtraukia, tad ima atrodyti, kad kažkaip truputį primakaluota. Tad nors pirmoje filmo dalyje buvo įdomu, vėliau truputį prislopo susidomėjimas. Nors pastatytas kokybiškai, tema sudėtinga ir skaudi, tikriausiai geriausiai suvokiama tik tuomet, kai pats patenki į tokią visiškai netikėtą ribinę situaciją, tačiau šįkart manęs nepaveikė tiek, kiek tikėjausi. Pažiūrėjau, įsidėmėjau ateičiai Riz Ahmed ir tiek.

imdb

7/10

1121>Cruella / Kruela (2021)


Tai filmas, skirtas Kruelai – blogiukei iš pasakojimų apie 101 ir 102 dalmantinus. Nesu tikra, kiek tuose filmuose buvo užsiminta apie jos praeitį (jei buvo, tai neatsimenu, nes žiūrėjau labai seniai), bet čia tikrai ne tas atvejis, kai filmas atrodo sukurtas be reikalo. Tiesa, jau yra paskelbta informacija, kad bus antroji dalis, o dėl jos reikalingumo jau taip tvirtai nepasisakyčiau.

Didžiausia blogybė, žiūrint tokį filmą, yra tai, kad žinai, kuo ji taps ir kad nebus taip, kad ji filmo gale taps pačia švelniausia ir mylinčia pasaulį būtybe. Tad žiūrint nesigauna susikurti kažkokių iliuzijų ar baigties variantų. Be to, jau prieš žiūrint 2h 14min man atrodė daugokai tokio žanro filmui, tad net ir nestebina, kad buvo vietų, kai nuobodžiavau dėl įsivyravusios monotonijos.

Bet šiaip jau filmas labai gražus. Kostiumai, aplinka – traukia akį, muzikinis takelis irgi parinktas tinkamai. Toks be galo stilingas filmas, jei kartais skaito kas nors, kam patinka mados, gražūs drabužiai ir pan., tai siūlau tikrai nepraleisti šio filmo. Na ir patys veikėjai – tokie gal kiek pakvaišę, bet tinkantys vienas kitam (nors pati Kruela ir labai stipriai erzino), todėl žiūrėti buvo įdomu ir visai smagu.

7/10

imdb

1120>Promising Young Woman / Perspektyvi mergina (2020)


Keistas įspūdis. Tema – aštri ir su labai gerais pastebėjimais bei dialogais (na, žinote, iš serijos, kad moterys pačios prašosi prisigerdamos, užsidėdamos trumpą sijoną, tiesiog egzistuodamos, kad jas išprievartautų. Žvelgiant į žmonių komentarus po straipsniais atrodo, kad taip mąstančių – išties daug. Liūdniausia, kad tarp jų – nemažai moterų). Pagrindinė veikėja, keršydama už savo draugę, vilioja vyrus ir po to juos pamoko. Galvojau, kad pamokymas vyksta kiek kitaip, tad likau nustebusi, o šalia to kilo daug visokių klausimų, kurie prasideda, o kas, jei. Beje, žmogus, su kuriuo žiūrėjau, lygiai taip pat reagavo. Siužetas nors lėtai, bet po truputį įsivažiuoja, o pabaiga – viena geriausių, kokias teko matyti per ilgą laiką. Sugebėjo priblokšti, visas viltis, kad kažkaip kitaip gali užsibaigti, sutraiškyti. Toji pabaiga su visa atomazga tikrai pakėlė filmo vertę. Visgi, nors C. Mulligan buvo minima kaip laimėtoja ar nominantė daugelio apdovanojimų metu, jos vaidinamas personažas manęs iki galo neįtikino. Aišku, nebūtinai čia aktorės kaltė, bet tai buvo vienas tų kartų, kai žiūrėjau, kaip ir įdomu, bet ir kažko trūksta, o veikėja nekelia didelių emocijų (neskaitant pabaigos). Daugiau emocijų kėlė antraeiliai personažai, tarp kurių netrūko šlykštukų.

Ir visgi tai vienas tų filmų, kuriuos norisi rekomenduoti pažiūrėti daugeliui – tiek paaugliams, tiek ir suaugusiems.

7/10

1118> Nomadland / Klajoklių žemė (2020)


Gal prieš metus skaičiau straipsnį, kuriame savo patirtimis dalijosi nameliuose ant ratų gyvenantys žmonės. Skaityti buvo įdomu. Tiesa, ten buvo rašoma apie žmones, kurie tiesiog nusprendė pakeisti gyvenimo būdą ar tokį gyvenimą propaguoja tiktai vieną sezoną (pavyzdžiui, vasarą) per metus, o kitais mėnesiais grįžta į savo patogų gyvenimą name/bute kitoje šalyje. Jiems nereikia ieškoti darbo ar gyventi vargingoje buityje, nes turi santaupų. Tuo tarpu Nomadland pasakoja kiek skaudesnę istorija – mažas miestelis, uždarius vienintelę tose apylinkėse pragyvenimui pinigų teikusią darbo vietą, žlunga ir visi gyventojai išsikrausto kitur. Pagrindinė veikėja Fren nenori kraustytis pas artimuosius, ji įsirengia savadarbį namelį savo automobilyje ir keliauja į vakarus, karts nuo karto apsistodama kur nors ilgėliau, jei tik pavyksta surasti darbą. Kelyje ji susitinka ir daugiau žmonių, dėl įvairiausių priežasčių pasirinkusių klajoklių gyvenimą.

Aprašydama Paterson minėjau, kad jau kurį laiką man patinka tokie lėti, lyg ir visai be veiksmo, persmelkti vienatve filmai. Tad Nomadland irgi pakliūtų prie tų patikusių. Ir nors tikėjausi panašaus siužeto, bet kažkuriuo metu sukirbėjo mintis, kad Tėvas, kitas pretendentas į Oskarus, man patiko kur kas labiau. Kita vertus, Nomadland ,,kvepia“ visiškai indie / nepriklausomu kinu savo nuotaika, pastatymu, tad gal visai ir pagirtina, kad apdovanojimuose žibėjo toks visai neholivudiniu siužetu filmas. Beje, labai patiko idėja veikėjams palikti aktorių vardus (ar vardų trumpinius), o po to perskaičiau, kad taip nutiko pagrinde dėl to, kad beveik visi vaidinę žmonės – tikri klajokliai, o ne profesionalūs aktoriai. Įdomu ir tai, kad panašios temos mane pastaruoju metu atakuoja iš visų pusių – apie gyvenimo prasmę, darbo kiekį gyvenime ir kaip gyvenimas praeina bedirbant ir besvajojant, kaip kada nors kas nors pasikeis.

Gražus, liūdnas ir tuo pačiu šviesus, bet antrąsyk vargu, ar žiūrėčiau. 7/10

imdb

1113> Now You See Me / Apgaulės meistrai (2013)


Atsimenu, pasirodžius šiam filmui viena kino mėgėjų facebook grupė mirgėjo nuo pagyrų šiam filmui, vadino geriausiu matytu, kiekviena proga sugebėdavo įterpti rekomendaciją ar prašyti kažko panašaus į šį. Kai kažkas taip smarkiai kišama, neretai nutinka priešingas efektas – noras žiūrėti dingo. Privalėjau išlaukti momento, kai jau niekas apie jį nebekalbės (ok, iš tikrųjų tai jau ganėtinai seniai iš tos grupės pasitraukiau, kai supratau, kad rekomendacijos kinta priklausomai nuo filmai.in naujienų pokyčių, tad viskas pernelyg nuspėjama), bet galop pamiršau aš jį… Ir va, sumaniusi užsiimti seniausiai pasižymėtų filmų naikinimu, priėjo ir Apgaulės meistrų eilė.

FTB agentas kartu su Prancūzijoje vykusį apiplėšimą tiriančia Interpolo agente bando išsiaiškinti, kaip keturi iliuzionistai savo pasirodymų metu sugeba apvogti bankus (o pinigus išdalina miniai žmonių). Aišku, dažnas žiūrovas žiūrėjo ir galvojo, wtf ir kiek tai apskritai būtų įmanoma (šitas video apibendrina viską). Pabaiga nenustebino, visgi gan dažnas variantas žiūrint panašaus tipažo filmus. Siužetas, kad ir painus, bet po kurio laiko sugebėjo atsibosti. Nors turėjo būti intriga, kuri išlaikytų dėmesį, bet kažkaip nepavyko su manim taip padaryti. Įdomu, bet ne wow. O kas yra wow? Žiūrint į pastaruosius žiūrėtus filmus, sunku pasakyti. Pramogai fainas, bet didelių emocijų žiūrint nebuvo.

7/10

imdb

1112> Marie Antoinette / Marija Antuanetė (2006)


Vėl persivalgiau superherojų, tad ėmiau ieškoti visai kitokio žanro filmų. Kostiumines dramas kadaise labai mėgau, bet įsijungus Marie Antoinette buvo labai keista, atpratau nuo visų suknelių, įspūdingų šukuosenų ir visokiausių netipiškų šiems laikams manierų. O šiame filme nemažai ir ironijos, skirtos būtent visoms absurdiškoms manieroms ir tradicijoms, tad yra ne tik dramos, bet ir išties prajuokinančios komedijos elementų.

Problema ta, kad įsijungdama tokį filmą jau žinau, kuo viskas baigsis. Tad norėk nenorėjęs, bet nieks nepasikeis, nes istorijos faktai, vargu, ar bus pakeisti (aišku, pasitaiko išimčių). Kažkodėl galvoje buvau susikūrusi kiek kitokį vaizdą, tad net pati nustebau, kaip greitai pajutau simpatiją pagrindinei veikėjai, net ir ašara byrėjo kelissyk. Vizualiai filmas atrodė irgi gražiai, tik kiek pamenu (nes žiūrėjau maždaug prieš mėnesį), man kažkuo muzika nelipo.

Jei būtų proga, su malonumu ir antrąsyk pažiūrėčiau.

7/10

imdb

1110-1111> Ant-Man / Skruzdėliukas (2015) ir Ant-Man and the Wasp / Skruzdėliukas ir Vapsva (2018)


Po Spider-Man užsimotyvavau įsijungti dar ką nors. Iš pradžių peržiūrėti abu Ant-Man per vieną vakarą pasirodė gera idėja, bet galop antrojo pabaigą peržiūrėjau tik kitą dieną.

Nežinau kodėl, bet buvau nusiteikusi, kad nepatiks, tad žiūrint pirmąjį filmą apie Ant-Man (2015), likau maloniai nustebinta. Kadangi nežinojau jo istorijos, tad buvo smalsu, kaip kas įvyko. Visi pirmieji filmai, rodantys superherojų pradžią, atsiradimą, būna gan paprasto ir nuspėjamos sudėties siužeto, bet paprastumas kai kada puikiai suveikia. Ant-Man – vienas iš pastarųjų atvejų. Dramos, veiksmo, komedijos derinys buvo išties neblogas, žiūrėdama nenuobodžiavau, tad nenuostabu, kad įsijungiau ir antrąją dalį.

Visgi antrąją dalį žiūrėdama susikaupiau jau sunkiau, siužetas nekėlė didelio susidomėjimo, kažkuriuo metu pristabdžiau ir nepajutusi užsnūdau, tad grįžau tik kitą dieną. Iš principo siužetas visai fainas, tęsiantis idėjas, kurios buvo išsakytos pirmojoje dalyje, pabaiga susisieja su Avengers ir buvo labai gera. Bet šiaip jau pažiūrėjau ir pamiršau iškart. Dabar galvoju, kad man tiesiog patys veikėjai nepasiūlo nieko naujo, neturi ryškių charakterių, dėl kurių būtų įdomu juos stebėti (ne tą žanrą žiūriu, ane). Tai galop nutariau, kad metas vėl daryti pertrauką ir pažiūrėti ką nors visiškai kitokio.

Ant-Man (2015) pažymėjau 7/10, Ant-Man ir the Wasp (2018) – 6/10