Archyvas

Posts Tagged ‘8/10’

1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)


Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.

1024> And Then We Danced / O tada mes šokome (2019)


Visai neplanuotai apsilankiau kino teatre ir išsinešiau iš jo pačias geriausias emocijas. Ne, tikrai ne dėl to, kad pati istorija būtų baisiai pozityvi (nes toli gražu ne), bet tiesiog nesitikėjau, kad seansas bus toks vykęs (esu smarkiai atitrūkusi nuo kino, tad visokios pagyros šiam filmui praėjo nepastebėtos). Apie filmą daugiau informacijos čia.

Pasakojama apie Merabą, kuris gyvena neturtingai ir laisvu nuo darbo metu mokosi šokti tautinius Gruzijos šokius. Po kiek laiko repeticijoje pasirodo gabumų turintis Iraklis. Netrukus tarp vaikinų atsiranda simpatija, o šokių vadovas praneša, kad greitai bus atranka: laimėtojas paklius į nacionalinį ansamblį.

Ne vieną temą užgriebia ir gan neblogai. Apie dažnai daug kur voliojamą vyriško vyro sąvoką, apie kultūrą, kuri nenori priimti naujovių, apie žmones, kurie negali gyventi savo gyvenimo, nes kažkam trukdo tai, kas iš viso įtakos jokios neturėtų daryti (pati neseniai susidūriau kitomis aplinkybėmis su visai svetimo žmogaus kišimąsi į asmeninį gyvenimą ir aiškinimą, kaip reikia gyventi, tad bendrumo jausmą pajutau veikėjams), apie kasdieninę buitį, kuri gali užmušti svajones, apie artimą ryšį, kitų supratimą, apie palaikymo svarbą, stiprybę, kurios daug gali būti viduje, nepriklausomai nuo išvaizdos. Apie stereotipus, tamsumą ir iš to kylančius klausimus, dvejones, netinkamus sprendimus. O jau gruziniški šokiai kokie puikūs, kiek pastangų ir įdirbio reikia, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Iki tol neteko domėtis apie jų tradicinius šokius, tad tikrai buvo įdomu stebėti.

Pabaiga stipri. Ir norėjosi, kad dar bent keletą minučių rodytų tolesnę eigą, bet kita vertus, taip pabaigti buvo puikus sprendimas, nes gyvenime lygiai taip pat – nežinomybė. 8/10

1021> Eyes Wide Shut / Plačiai užmerktos akys (1999)

14 rugsėjo, 2019 Komentarų: 1

Tikriausiai kol kas šių metų favoritas. Aišku, šiemet apskritai skurdus mano žiūrėtų filmų sąrašas, bet viliuosi, kad dar bus noro vieną kitą kino juostą, primenančią, kodėl kadaise begalę laiko prie filmų praleisdavau, peržiūrėti.

Paskutinis S. Kubrick filmas, išleistas jau po jo mirties. Vieni sako, kad režisierius užbaigė jį prieš mirtį, kiti teigia, kad nepavyko jam to padaryti, todėl filmas baigėsi ne taip, kaip S. Kubrick būtų norėjęs. Bet turim tai, ką turim. Viljamas – visų pažįstamas gydytojas, gyvenantis ramų gyvenimą su mylima žmona Alisa ir septynmete dukra. Po to kai vieną vakarą žmona išsako savo turėtas fantazijas apie kadaise matytą vyrą, Viljamas išeina į naktį, kuri jam taps nepamirštama.

Kiek mėgstu N. Kidman, tiek nemėgstu T. Cruise. Bet šįsyk neleidau jokioms neigiamoms mintims įsiterpti ir vos pagalvojusi, kad šiandien noriu pažiūrėti būtent šį filmą, neatidėliodama susiradau ir peržiūrėjau. Žinojau, kad jame bus atvirų sekso scenų, tiesą pasakius, net ir galvojau, kad tai bus kažkas panašaus į romantinį – erotinį filmą. Na, ir kadangi S. Kubrick režisuoja, tai ir dar kažkas mandresnio ir išskiriančio šią kino juostą iš kitų tam pačiam žanrui priklausančių. Greitai supratau, kad klydau, nes čia – ir drama, ir mistinis trileris. Viso filmo metu jaučiau įtampą: tarp veikėjų, dėl siužetinių posūkių. Senokai tokio ilgio filmą žiūrėjau (apie 2,5h) ir galvojau, ar neprailgs, bet nė trupučio, laikas prabėgo nepastebimai. Ir vis toji nepaleidžianti įtampa, kuri neleido atitraukti akių. Muzikinis takelis tobulai pritaikytas, scenų vizualinis gražumas neginčytinas, lygiai kaip ir N. Kidman bei T. Cruise duetas. Tiesa, karts nuo karto antipatija pastarajam išlįsdavo, ypač kai pabaigoje jis flirtavo su tąja mergina, atgrasus man jis pasirodė labiau. Dar nagrinėjama mano gan mėgstama tema apie mintis ir veiksmus, jų ,,svorį“.

Balų šiek tiek nuėmiau, nes visgi žiūrint šiek tiek kirbėjo klausimas, ar ne per daug sureikšmintas ,,didysis“ įvykis, be to kai kur išbaigtumo pritrūko. Bet šiaip patiko, netgi labai.

8/10

 

1015> Rocketman (2019)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

1013> Men in Black / Vyrai juodais drabužiais (1997)

6 liepos, 2019 Komentarų: 1

Daug kas sunkiai patikėdavo, kai tai pasakydavau, bet taip, iki šiol nebuvau mačiusi nė vienos Men in Black dalies. Tėvų namuose televizorius buvo vienas, prioritetai buvo jį valdančių šeimos narių kiti, po to, kai jau atskirai kompiuteryje filmus žiūrėjau, vėlgi, niekad nebuvo net minties peržiūrėti, nes nebuvau ateivių bei Will Smith gerbėja. Ir dabar kiek atsargiai į juos žiūriu, bet gal senstu, gal kas, plius dar visai buvo planų į naująjį filmą kine nueiti, tai jau kaip ir reikėjo prisiruošti ir su senaisiais (ar bent vienu iš jų) susipažinti pirmiau, tai galop ir peržiūrėjau.

Tai daug nesiplėsdama pasakysiu, kad šitas filmas pasirodė labai fainas. Tikrai, su malonumu ir darsyk pažiūrėčiau. Kaip ir nieko ypatingo, faina fantastinė komedija, bet viena tų, kur iš tiesų ir juokinga, ir nesinori atsitraukti nuo ekrano, ir žiūrint neieškoma kažkokių minusų ar dar ko. Lengvai, smagiai praleistas laikas bežiūrint – kai kada ne taip ir lengva atrasti komediją, kuri ir man atrodytų kaip komedija.

8/10

1012> The Favourite / Favoritė (2018)


Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10

1011> Avengers: Endgame / Keršytojai: Pabaiga (2019)


Prieš mėnesį įsigyti bilietai leido jau premjeros vakarą gan gerose vietose sėdint žiūrėti finalinę Keršytojų dalį. Daug šnekėti neturiu ką, man rodos, čia ir ne tas filmas, apie kurį verta plėstis, nes kas norėjo, tikriausiai jau peržiūrėjo, nepriklausomai nuo visokių vertinimų.

Kadangi mačiau tik mažą dalį Marvel filmų, tai baisiai neliūdžiu, nes atsiradus norui galėsiu įsijungti dar nematytus, bet žinoma, žiūrėti paskutinę dalį buvo keistas jausmas, visgi tai atsisveikinimas ir su kai kuriais personažais (o tiksliau – juos vaidinančiais aktoriais).

Buvo baimės dėl trijų valandų trukmės, bet prabėgo jos nepastebimai, kad ir išėjus iš salės padarėme išvadą, kad kai kur tikrai galima buvo trumpinti ar nesiplėsti. Su Toru irgi buvo pernelyg užsižaista, pradžioje dar kaip ir juokinga, vėliau tie patys bajeriai jau ėmė pabosti. O visa kita – įdomu, veiksmas ir siužetiniai vingiai įtraukia, kai kur humoras tiko ir patiko, veikėjai, rodos, visi savi – emocijų visokių buvo pilna, aišku, neramaus laukimo dėl to, kas išgyvens ir kaip sugalvos užbaigti, irgi buvo. Nesu tikra, ar geriau už Infinity War (galvoju, kad priešpaskutinė dalis gal net ir labiau įstrigo), bet tikrai galutinis rezultatas nenuvylė, net ir turint nemažus lūkesčius.

8/10