Archyvas

Posts Tagged ‘8/10’

Unbelievable (mini serialas) (2019)


Tikrais įvykiais paremtas vieno sezono serialas (imdb) pasakoja apie Mari – paauglę, kuri palaikoma socialinės darbuotojos, panašaus likimo draugų bei kelių globėjų, stengiasi kurti savarankišką, tvarkingą gyvenimą. Tačiau po to, kai įsibrovėlis ją išprievartauja, ji susiduria su valstybės institucijų neteisybe: policijos darbuotojai mano, kad ji meluoja, aplinkiniai irgi ima abejoti jos pasakojimu. Tuo tarpu kituose skyriuose dirbančios detektyvės imasi tirti bylą, kuri leis dar kartą suabejoti Mari situacija.

Greitai susižiūrėjęs serialas, lyg ir nieko ypatingo, bet yra itin tikroviškai pateiktų momentų. Kad ir Mari apklausa – po šitiek klausimų, prašymo kartoti vėl ir vėl apie sukrėtusį įvykį, natūralu, kad po kiek laiko jau ir kažko nebepavyksta paminėti ar atsiranda abejonių. Apskritai, šis serialas parodo, kiek drąsos žmogui reikia vien tam, kad praneštų apie patirtą išprievartavimą ir sutiktų dalintis pasakojimu tiek kartų, kiek prireiks, darytis įvairiausius tyrimus. Patiko abi siužetinės linijos. Viena išlaiko intrigą, leidžia sekti dviejų detektyvių tyrimą, taip pat šiek tiek prisiliesti prie jų asmeninio gyvenimo bei santykio su byla, tuo tarpu kita siužetinė linija rodo, kaip lengvai galima sugadinti žmogaus gyvenimą. Mačiau, internete jau sklando spėjimai, kad tiek už vaidybą, tiek už patį pastatymą gali būti paskelbtos Emmy nominacijos, tad atrodo, jog ne man vienai šis mini serialas pasirodė išties įdomus.

8/10

The Act (2019) (1 sezonas)


Prieš kurį laiką rašiau apie Mommy Dead and Dearest – dokumentiką apie Miunchauzeno sindromu sirgusią moterį Deedee Blanchard, kuri įtikino visus aplinkui, kad jos dukra Gipsy serga krūva įvairiausių ligų, nevaikšto, negali valgyti ir todėl maitinama per zondą, buvo meluojama net ir apie dukros amžių. Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai Deedee buvo rasta negyva. Jei įdomūs tikri faktai, siūlau pažiūrėti minėtą dokumentinį filmą, tiesa, ten daugiau kalbama apie nužudymo bylą, labai įdomu pamatyti dukrą, jos bendravimo manierą, išgirsti aplinkos žmonių pasakojimus. The Act – serialas, kuris kiekvienoje serijoje pabrėžia, kad pasakojimas ar jo veikėjai yra pagražinti, labiau dramatizuoti, serijos koncentruojasi ne į bylą, o į Gipsy istoriją iki nusikaltimo ir po jo, tad gauname tiek, kad man net labai norisi tikėti, kad nesugalvos dar ir antrojo sezono daryti. Serialas įtraukia, greitai aš tas aštuonias serijas perbėgau, o po to, kol azartas nepraėjo, susiradau kitą 8 serijų istoriją, nes jau seniai pastebėjau, kad nors kai kada ir būna gaila, bet labai patinka tokie serialai, kurie trunka 1-3 sezonus.

Pati istorija – siaubinga, sunkiai įtikėtina ir tik faktas, kad iš tiesų taip buvo, o panašių atvejų yra ir daugiau (kitu atveju tikriausiai nebūtų ir sindromas atrastas), leidžia patikėti, kad tai – įmanoma. Pagrindinių aktorių vaidyba puiki, tai galiu pasakyti drąsiai būtent dėl matytos dokumentikos – tikroji ir suvaidinta Gipsy susipynė mano galvoje kaip vienas asmuo. Žiūrint simpatiją sunku jausti visiems – Deedee nemaloni iki blogumo, jos pokyčiai metams bėgant tampa baugūs, o Gipsy sukelia daug prieštaringų jausmų. Nors suprantu, kad ji tapo aplinkybių auka, o jos psichikai padaryta žala ne ką mažesnė nei fizinė (kai ją ištyrė, seriale paminėjo, kad ji labai sveika, kuo linkčiau abejoti, nes geriant krūvas vaistų, vargu, ar organizmas toks jau tvarkingas, o ir dokumentikoje minėjo, kad kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir buvo simptomai, būdingi tam tikroms ligoms, kurias Deedee pripaišė dukrai). Per visus su Deedee praleistus metus mergina puikiai išmoko vaidinti, manipuliuoti ir fantazuoti, bet vietomis jos aštrus protas ir pasekmių suvokimas stebino, atrodė lyg dvi asmenybės būtų viename kūne. Tokie personažai įtraukia, o šiame pasakojime jie ir privalo būti centras, nuo kurio priklauso, kaip sudomins pati istorija.

imdb

8/10

Normal People / Normalūs žmonės (1 sezonas) (2020)


Prieš keletą savaičių pasirodęs serialas (imdb nuoroda) yra pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kurią galima rasti ir lietuviškai. Romanas sulaukė daug atgarsių, buvo palankiai sutiktas ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Nors knyga man patiko, bet jos fenomeno kritikų tarpe nelabai suprantu. Serialas susideda iš 12 serijų, kiekviena – po 30 minučių (paskutinė netgi dar trumpesnė), tad net ir aš neužtrukau ilgai, kol peržiūrėjau visas serijas. Skaičiau, kad yra norinčių antro sezono, bet svajoju, kad kūrėjai liktų prie šio vienintelio sezono – pabaiga, mano manymu, ideali, atitinkanti ir romane esančią.

Nežinau, kaip serialą vertinčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos, bet dabar man jis pasirodė labai gerai pastatytas, išties dėmesio verta ekranizacija, kažin, ar norėtųsi dar kažko daugiau. Iš pirmo žvilgsnio, tai romantinė istorija, tačiau gan greitai tampa aišku, kad romantikos čia kur kas mažiau, daugiau dramos, toksiškų santykių, savęs nevertinimo, nepasitikėjimo, psichikos problemų, emocinio ir fizinio smurto. Kelerių metų istorija pasakojama fragmentiškai, lėtai, atmosferą kuriant puikiai serialui derančiu muzikiniu takeliu. Pagrindinių veikėjų gyvenimai ,,pagauna“, o vienoje iš paskutinių serijų klausant Connell monologo ašaros riedėjo tiek, kad tikriausiai nudžiuvo tik peržiūrėjus serialą iki pabaigos.

Tiesa, ne viskas pasakoma aiškiai. Pavyzdžiui, Marianne santykiai su mama ir broliu ne iki galo paaiškinti. Norisi tikėti, kad yra kažkas dar šalia minėtų tėvo elgesio ypatumų, bet apie tai ir knygoje nebuvo kalbama plačiau. Dar reiktų nusiteikti ir nuogybėms – sekso scenų trukmė kai kada vertė stebėtis. Skaičiusieji knygą supras, kad jos reikalingos šiam siužetui, bet vietomis man buvo gaila serijos laiko. Tai prie to paties perspėju nuogo kūno bijančiuosius, kad čia jo bus, vien plikomis nugaromis tikrai neapsiribota.

Tad serialas tiems, kurie mėgsta žiūrėti į komplikuotus gyvenimus, stebėti ekrane istoriją, kurioje ne viskas bus pateikta ant lėkštutės, kai kurias serialo dėlionės detales teks rankiotis patiems, gaudant užuominas. Jaučiu šiai istorijai prielankumą, tad man jis pasirodė ir jautrus, ir gražus, ir tuo pačiu baugus savo skaudžia tikrove, nesibaigiančiomis savęs ir meilės paieškomis.

8/10

Sex Education (1-2 sezonai) (2019-…)


Šis serialas yra kuo tikriausias atradimas (imdb). Žinoma, greičiausiai yra krūva kur kas geresnių, bet atradimu vadinu dėl to, kad nieko absoliučiai iš jo nesitikėjau ir įsijungiau visiškai spontaniškai, kai kažkada, nebežinodama kuo užsiimti, perskaičiau komentarą socialiniame tinkle, kur buvo minimas šis pavadinimas. Man taip nutinka jau labai retai (tą galima spręsti pagal tai, kiek dažnai čia ką nors parašau), kad negalėčiau nuo ko nors atsitraukti, tad kasdien po darbo, kol dar būdavau pajėgi ką nors pamatyti ir suvokti, įsijungdavau po keletą serijų. Sustojau tik tada, kai pabaigiau visas. Kol kas yra du sezonai, kitais metais žadamas trečias.

Očio mama dirba psichoterapeute, konsultuojančia poras seksualinio gyvenimo temomis. Tuo tarpu paauglys Otis yra visai nepatyręs, neturėjęs merginos, o dar ir visai nepopuliarus. Jo visas socialinis gyvenimas susideda iš pokalbių su geriausiu draugu Eriku. Tačiau kartą, kartu su atskirai nuo kitų mėgstančia sukiotis, grubaus tono kalbant nevengiančia Meiv (Maeve), jie sukuria verslo planą: už mokestį Otis konsultuos mokinius seksualiniais klausimais.

Jei tikėjausi tiesiog pošlos komedijos, kurią greit išjungti norėsis, tai pati nustebau, kad tiek įsitraukiau, jog žiūrint pabaigą net pasidarė liūdna, nes labai susigyvenau su veikėjais. O humoro yra visokio – tiek vadinamųjų apie antrą galą (bet ei, juk ir pavadinimas nusako temą), tiek ir kur kas padoresnių. Svarbiausia, kad išlaikytas balansas ir todėl serialas netampa tiesiog eiline nejuokinga komedija. Man atrodo, kad serialas tinkamas įvairiausio amžiaus žiūrovams. Yra daug paaugliškoms istorijoms būdingų bruožų: kalbėjimo apie buvimą savimi, atvirumo svarbą, problemos dėl noro pritapti, patyčių, santykių su tėvais analizavimo, visokių ,,nepatogių“ klausimų kėlimo. Očio draugas Erikas – homoseksualus, jau nekalbant apie kai kurias siužeto eigoje atsirasiančius kitų veikėjų atsivėrimus, tad LGBT irgi skiriama nemenkai dėmesio. Man atrodo, kad serialas patraukia įvairią auditoriją vien dėl savo laisvumo, gebėjimo taip paprastai kalbėti veikėjams rūpimomis temomis bei pašiepti tai, kas vis dar vyksta mūsų visuomenėje. Plius, koncentruojamasi ne tik į paauglius, bet ir tėvus, mokytojus, taip leidžiama pažvelgti į skirtingas nuomones, kartų skirtumus ar bandymą įveikti įsišaknijusius įpročius ar įsitikinimus ir paskatinti mąstyti naujai. Yra ir gan sudėtingų socialinių temų (pradėkime nuo to, kad paauglė gyvena vagonėlių rajone visiškai viena ir niekam tai nerūpi), nusikaltimų (seksualinio priekabiavimo), tad tai jokiu būdu nėra vien tik humoristinis serialas. Dar reiktų paminėti aplinką – įspūdingus vaizdus, į kuriuos žiūrint taip ir tįsta seilė, nes norisi gyventi panašioje vietoje, neįprastą Očio namų interjerą –  atrodo, kad yra ne tik sudominantis turinys, bet ir akis traukiančių dirgiklių nemažai.

Nesu tikra, ar sugebėjau kažką atskleisti, bet jei pažiūrėjus 2 serijas norėsis žiūrėti toliau, visai įmanoma, kad visa kita bus peržiūrėta labai greitai. Jei noro po tų minėtų dviejų neatsiras, tikriausiai vertėtų ieškoti kažko kito.

Man žiūrint ir šypsena nedingdavo, ir vietomis liūdna pasidarydavo, ir visiškai nesinorėjo išsiskirti su veikėjais. Mielas, netipiškas, gebantis būti tiek rimtas, tiek labai juokingas, maloniai nustebinęs serialas.

8/10

1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)


Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.

1024> And Then We Danced / O tada mes šokome (2019)


Visai neplanuotai apsilankiau kino teatre ir išsinešiau iš jo pačias geriausias emocijas. Ne, tikrai ne dėl to, kad pati istorija būtų baisiai pozityvi (nes toli gražu ne), bet tiesiog nesitikėjau, kad seansas bus toks vykęs (esu smarkiai atitrūkusi nuo kino, tad visokios pagyros šiam filmui praėjo nepastebėtos). Apie filmą daugiau informacijos čia.

Pasakojama apie Merabą, kuris gyvena neturtingai ir laisvu nuo darbo metu mokosi šokti tautinius Gruzijos šokius. Po kiek laiko repeticijoje pasirodo gabumų turintis Iraklis. Netrukus tarp vaikinų atsiranda simpatija, o šokių vadovas praneša, kad greitai bus atranka: laimėtojas paklius į nacionalinį ansamblį.

Ne vieną temą užgriebia ir gan neblogai. Apie dažnai daug kur voliojamą vyriško vyro sąvoką, apie kultūrą, kuri nenori priimti naujovių, apie žmones, kurie negali gyventi savo gyvenimo, nes kažkam trukdo tai, kas iš viso įtakos jokios neturėtų daryti (pati neseniai susidūriau kitomis aplinkybėmis su visai svetimo žmogaus kišimąsi į asmeninį gyvenimą ir aiškinimą, kaip reikia gyventi, tad bendrumo jausmą pajutau veikėjams), apie kasdieninę buitį, kuri gali užmušti svajones, apie artimą ryšį, kitų supratimą, apie palaikymo svarbą, stiprybę, kurios daug gali būti viduje, nepriklausomai nuo išvaizdos. Apie stereotipus, tamsumą ir iš to kylančius klausimus, dvejones, netinkamus sprendimus. O jau gruziniški šokiai kokie puikūs, kiek pastangų ir įdirbio reikia, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Iki tol neteko domėtis apie jų tradicinius šokius, tad tikrai buvo įdomu stebėti.

Pabaiga stipri. Ir norėjosi, kad dar bent keletą minučių rodytų tolesnę eigą, bet kita vertus, taip pabaigti buvo puikus sprendimas, nes gyvenime lygiai taip pat – nežinomybė. 8/10

1021> Eyes Wide Shut / Plačiai užmerktos akys (1999)

14 rugsėjo, 2019 Komentarų: 1

Tikriausiai kol kas šių metų favoritas. Aišku, šiemet apskritai skurdus mano žiūrėtų filmų sąrašas, bet viliuosi, kad dar bus noro vieną kitą kino juostą, primenančią, kodėl kadaise begalę laiko prie filmų praleisdavau, peržiūrėti.

Paskutinis S. Kubrick filmas, išleistas jau po jo mirties. Vieni sako, kad režisierius užbaigė jį prieš mirtį, kiti teigia, kad nepavyko jam to padaryti, todėl filmas baigėsi ne taip, kaip S. Kubrick būtų norėjęs. Bet turim tai, ką turim. Viljamas – visų pažįstamas gydytojas, gyvenantis ramų gyvenimą su mylima žmona Alisa ir septynmete dukra. Po to kai vieną vakarą žmona išsako savo turėtas fantazijas apie kadaise matytą vyrą, Viljamas išeina į naktį, kuri jam taps nepamirštama.

Kiek mėgstu N. Kidman, tiek nemėgstu T. Cruise. Bet šįsyk neleidau jokioms neigiamoms mintims įsiterpti ir vos pagalvojusi, kad šiandien noriu pažiūrėti būtent šį filmą, neatidėliodama susiradau ir peržiūrėjau. Žinojau, kad jame bus atvirų sekso scenų, tiesą pasakius, net ir galvojau, kad tai bus kažkas panašaus į romantinį – erotinį filmą. Na, ir kadangi S. Kubrick režisuoja, tai ir dar kažkas mandresnio ir išskiriančio šią kino juostą iš kitų tam pačiam žanrui priklausančių. Greitai supratau, kad klydau, nes čia – ir drama, ir mistinis trileris. Viso filmo metu jaučiau įtampą: tarp veikėjų, dėl siužetinių posūkių. Senokai tokio ilgio filmą žiūrėjau (apie 2,5h) ir galvojau, ar neprailgs, bet nė trupučio, laikas prabėgo nepastebimai. Ir vis toji nepaleidžianti įtampa, kuri neleido atitraukti akių. Muzikinis takelis tobulai pritaikytas, scenų vizualinis gražumas neginčytinas, lygiai kaip ir N. Kidman bei T. Cruise duetas. Tiesa, karts nuo karto antipatija pastarajam išlįsdavo, ypač kai pabaigoje jis flirtavo su tąja mergina, atgrasus man jis pasirodė labiau. Dar nagrinėjama mano gan mėgstama tema apie mintis ir veiksmus, jų ,,svorį“.

Balų šiek tiek nuėmiau, nes visgi žiūrint šiek tiek kirbėjo klausimas, ar ne per daug sureikšmintas ,,didysis“ įvykis, be to kai kur išbaigtumo pritrūko. Bet šiaip patiko, netgi labai.

8/10

 

1015> Rocketman (2019)

11 rugpjūčio, 2019 Parašykite komentarą

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

1013> Men in Black / Vyrai juodais drabužiais (1997)

6 liepos, 2019 Komentarų: 1

Daug kas sunkiai patikėdavo, kai tai pasakydavau, bet taip, iki šiol nebuvau mačiusi nė vienos Men in Black dalies. Tėvų namuose televizorius buvo vienas, prioritetai buvo jį valdančių šeimos narių kiti, po to, kai jau atskirai kompiuteryje filmus žiūrėjau, vėlgi, niekad nebuvo net minties peržiūrėti, nes nebuvau ateivių bei Will Smith gerbėja. Ir dabar kiek atsargiai į juos žiūriu, bet gal senstu, gal kas, plius dar visai buvo planų į naująjį filmą kine nueiti, tai jau kaip ir reikėjo prisiruošti ir su senaisiais (ar bent vienu iš jų) susipažinti pirmiau, tai galop ir peržiūrėjau.

Tai daug nesiplėsdama pasakysiu, kad šitas filmas pasirodė labai fainas. Tikrai, su malonumu ir darsyk pažiūrėčiau. Kaip ir nieko ypatingo, faina fantastinė komedija, bet viena tų, kur iš tiesų ir juokinga, ir nesinori atsitraukti nuo ekrano, ir žiūrint neieškoma kažkokių minusų ar dar ko. Lengvai, smagiai praleistas laikas bežiūrint – kai kada ne taip ir lengva atrasti komediją, kuri ir man atrodytų kaip komedija.

8/10

1012> The Favourite / Favoritė (2018)


Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10