Archyvas

Posts Tagged ‘8/10’

1104> Gisaengchung / Parasite / Parazitas (2019)


Žiūriu filmus, kuriuos jau visi matė. Bet gal kažkas yra dar nežiūrėjęs? Pati Parazitą bandžiau žiūrėti kokius tris kartus. Ištempdavau gal dešimt minučių ir išjungdavau. Jau galvojau, kad gal reikia nė nebesivarginti, bet tada aplinkoje kaip tik apie jį pašnekėjo vieną kartą, po to kitą, na, tai padariau kitaip: įsijungiau nuo tos vietos, ties kuria anuos kartus išjungdavau. Ir šįkart peržiūrėjau iki galo ir galiu prisidėti tik prie liaupsių, kurios skirtos šiam filmui.

Kim’ų šeima gyvena skurdžiai įrengtame pusrusyje, vargingame rajone. Kai jų sūnus įsidarbina turtingoje šeimoje korepetitoriumi, gan greitai yra sugalvojamas planas, kaip šeimai išbristi iš skurdo. Planas įspūdingas ir iki detalių apgalvotas, tad stebėti, kaip žingsnis po žingsnio jis vykdomas, buvo įdomu. Siužetas – neįprastas ir vietomis primenantis kokį nors siaubo trilerį kaip Funny Games, tačiau Parasite išlaiko savo draminę pusę iki pat galo ir nesiekia žiūrovo įbauginti. Yra netikėtų siužetinių vingių, tiesa, panašaus finalo buvo galima tikėtis. Tačiau filmas išlaiko dėmesį iki pat paskutinės akimirkos, nepaisant to, kiek ką galima numanyti.

Pagrindiniai veikėjai kelia dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, įsijungia galvoje vertinimas, kad jie – kaip dalis pašalpos gavėjų, kurie svaigsta apie tai, kaip nori uždirbti kalnus pinigų (ar tiesiog laimėti loterijoje, nepirkdami bilietų), bet nenori nė piršto pajudinti, kad bent nors kiek gautų, kauptų patirtį ir galbūt laikui bėgant kokią šiltesnę vietą susirastų. Jie – tie, kurie gyvena svajonėmis, bet neigia realybę. Tie šūdai, besiveržiantys pro klozeto kraštus, atrodė grynai kaip jų gyvenimas – kai jie bando neigti realybę ir ją slėpti (spausti klozeto dangtį), o vis tiek viskas eina pro kraštus. Kita vertus, gi puikiai suprantu, kad visa ta krūva žmonių, gyvenanti vien jų rajone, darbo gali nerasti vien todėl, kad žmonių daugiau nei darbo pasiūlos. Arba dėl gyvenimo sąlygų jie atrodo nepakankamai švarūs, nepakankamai patikimi darbuotojai, o tie, kurie kažkokį darbą susiranda, nebūtinai po kiek laiko pakils pareigose – jie visą gyvenimą už centus dirbs juodžiausius darbus, tą patį darys ir jų vaikai vien dėl sąlygų kažkur prasibrauti nebuvimo. Iš to ir kyla tokie absurdiški ir pavojingi planai kažkokiu būdu užsitikrinti pastogę, maisto, o dar geriau – pinigų ir aukštesnio socialinio sluoksnio aplinką. Labai jautri dalis buvo susijusi su kvapais – įdomu, kad ji buvo ir kertinė kulminacijos dalis. Daugiau nebesiplėsiu, bet filmas išties pasiūlo labai įdomių požiūrio kampų į visą rodomą situaciją, į veikėjus, jų tarpusavio santykius šeimose bei tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Kulminacija – ypač efektinga net ne dėl to, kas ten įvyksta, o būtent dėl reakcijų.

8/10 vien dėl tos nelemtos pradžios.

imdb

ką tik pažiūrėjau anonsą, tai labai patiko, neatskleidžia esminių siužeto posūkių, tik šį bei tą galima įtarti.

1097-1099> Iron Man 1, 2, 3 / Geležinis žmogus 1, 2, 3 (2008, 2010, 2013)


Dar trys įrašai apie Marvel, ir po to bus keletas visai kitokių filmų. Pradėsiu nuo vieno iš pagrindinių Avengers – Iron Man. Peržiūrėjau visus tris filmus.

Šiaip Tonis Starkas – vienas iš mažiau patinkančių Marvel superherojų, tad taip ir neprisiruošdavau peržiūrėti filmų, skirtų būtent jam. Tačiau galiu pripažinti, kad filmai apie jį buvo įdomūs, o tai šiek tiek pakėlė nuomonę ir apie patį veikėją. Užpildžiau dar vieną spragą, nes nežinojau, kaip Tonis tapo Iron Man ir iš kur visi tie gabumai konstruoti ir turtai. Atsimenu, įsijungiau pirmąją dalį po The Father tam, kad neičiau miegoti užsiverkusi, tad šiam tikslui filmas išties tiko. Sunku kalbėti, kai nuo žiūrėjimo praėjo jau gan nemažai laiko, tad visos trys dalys susipynė į vieną. Visai linksmi, įtraukiantys, nepabostantys žiūrėjimo metu (nebent būčiau žiūrėjusi vieną po kito, tada tikriausiai nebūčiau ištvėrusi, nes tokius filmus galiu ,,vartoti“ su saiku), prisideda prie pilnesnio vaizdo galvoje apie veikėjus iš Marvel pasaulio.

pirmas – 8/10
antras – 6/10
trečias – 7/10

WandaVision (mini serialas) (2021)


Jaučiu šiokį tokį prielankumą Vision, be to, paliko gerą įspūdį anonsas, tad kažkurį vakarą įsijungiau ir supratau, kad neturėsiu gyvenimo, kol nepabaigsiu. Per naktį nežiūrėjau, tie laikai, kai galėdavau ištempti parą prie ekrano (įskaitant darbo dieną ir šiaip kokį pascrollinimą), jau senokai praeity, jei apskritai toks laikas buvo. Na, bet visi vakarai buvo išnaudoti tiek, kiek leido akys. Ir buvo labai gaila, kad baigėsi. O tas gailestis pavirto tuo, kad susidariau sąrašą su Marvel filmais, kurių dar nesu mačiusi, dalį jų jau spėjau peržiūrėti po serialo.

Labai patiko idėja kurti Vandos ir Vision gyvenimą sitcom’ų stilistika. Pirmos kelios serijos – kaip romantinė komedija su šiokia tokia intriga, nes labai norėjosi suvokti, kas vyksta ir kaip čia viskas pasisuks, gal net kiek ir per ilgai reikėjo laukti ryškesnio posūkio, o jau tada viskas virto į veiksmo fantastinį serialą, už savęs palikusį visą grožį ir gėrį. Fainas humoras, akį traukianti aplinka ir kostiumai. Kulminacinė dalis kiek per daug suspausta ir per greitai išsisprendė. Turint galvoje, kad čia ne filmas, o serialas, proporcijas buvo galima kiek kitaip padėlioti. Bet apskritai paliko labai gerą įspūdį. Žiūrėčiau ir darsyk.

imdb

8/10

1089> The VVitch: A New-England Folktale / Ragana (2015)


Rodos, tai pirmasis rimtesnis Anya Taylor-Joy vaidmuo. Prabėgo vos penkeri metai, ir turim jau rimtuose projektuose pasirodančią aktorę. Reiktų tą visų giriamą serialą pažiūrėt, bet ne serialų metas pas mane. O žiūrėdama The VVitch supratau, kad labai jautri pasidariau siaubo žanrui. Pasiilgau tų laikų, kai po kelis per dieną pažiūrėdavau, nesvarbu, kuriuo paros metu, ir negalvodavau, kad jei žiūrėsiu vakare, tai ten kažko prisapnuosiu.

Labai patiko man. Nejaukus, tamsus, slogus, mistiškas. Senovinė kalba truputį trukdė įsijausti į tai, apie ką jie kalba, net ir titrus angliškus užsidėjus. Bet pats siužetas įtraukia tiek, kad nė nepastebėjau, kur dingo laikas, kai pajudinusi pelę pamačiau, kad jau visai netoli pabaiga. O galvojau, ne daugiau pusės filmo dar tik praėję. Tik peržiūrėjusi filmą pamačiau, kad režisieriui priklauso ir The Lighthouse, kurį jau irgi vis ruošiuosi peržiūrėti, tad čia buvo lyg gera įžanga ir paskatinimas neatidėlioti iki kitų metų. 8/10

imdb

1083> Druk / Another Round / Dar po vieną (2020)


Keturi draugai, vienos mokyklos mokytojai, nusprendžia išbandyti teoriją, kuri teigia, kad tam, jog žmogus galėtų gyventi visavertį gyvenimą, privalo kasdien palaikyti tam tikrą kiekį promilių kiekį kraujyje. Žinoma, ši teorija atsiranda ne iš niekur: visus kankina vienokios ar kitokios asmeninės problemos, kyla sunkumų sudominant mokinius, kurie, rodos, visąlaik įkišę nosis į ekranus ir niekuo nesidomi, o po to tenka klausytis tėvų priekaištų dėl to, kad vaikai dėl mokytojo kaltės neišlaikys egzaminų. Slogu, liūdna, o alkoholis žada pozityvesnius pokyčius. Lengva suprasti, kas dėsis toliau.

Ir liūdnas, ir humoristinis filmas – o tokie gal net dar geriau pasiekia žiūrovą, nes čia tarsi juokiesi, bet supranti, kad iš tikrųjų tai visai nelinksma. Įsiminė paradoksali situacija: vienas iš veikėjų, susipykęs su žmona dėl girtuokliavimo, po kiek laiko susitinka su ja kavinėje, ir ji užsisako vyno taurę. Žiūrėdama prisiminiau Mahilos tekstą apie tai, kad mes labai daug geriame ir neretai pateisiname, lyg nieko blogo tame nebūtų. Nesu nei abstinentė, nei dažna gerėja, o savo aplinkoje matau žmonių pačiose alkoholizmo aukštumose (ar žemumose? nesugalvojau, kuris tinkamesnis sunkiausiai stadijai), tad ir čia nepamokslausiu, bet kai kurias scenas žiūrint tik užsitvirtinau: girtas žmogus tik išskirtiniais atvejais man yra juokingas. Todėl džiaugiuosi, kad filme humoras buvo pateiktas ne tik girtų žmonių vaizdavimo metu, nes kitu atveju komedijos žanras eilinį kartą liktų nepastebėtas.

Iš principo visos liaupsės gal kiek perdėtos, nes prisiskaičius komentarų, tai tikėtis galima absoliutaus šedevro, o čia toks gan paprastas siužetas, net ir nuspėjamas (nenoriu išduoti siužetinio vingio, bet vieną iš kulminacinių įvykių įvardinau kur kas anksčiau nei įvyko). Bet vis tiek įdomu tiek, kad nesinorėtų atsitraukti nuo ekrano, susistabdyti ar užbaigti žiūrėti kitą dieną. Veikėjai įtikinami, nors daugiausiai pagyrų skiriama Mads Mikkelsen, bet man norisi pagirti visus keturis centre esančius vyriškius.

Pabaiga puiki. Žiūrėjau ne kartą, dainą irgi nesyk jungiausi paklausyti tam, kad darsyk prisiminčiau ir išgyvenčiau tą tobulai pateiktą minutę (mačiau youtube kažkas tą minutę iki valandos ištempė).

8/10. imdb nuoroda

Friends / Draugai (1994–2004) (10 sezonų)


Žiūrėjau ilgai ir su nemenkomis pertraukomis tarp kai kurių serijų ar sezonų. Per tiek laiko didieji šio serialo fanai būtų visus sezonus n sykių peržiūrėję. Na, bet nemačiau reikalo skubėti, o ir prisipažinsiu, kad vienu metu išties nuobodoka buvo. Keisčiausia, kad ne paskutiniuose sezonuose, o žiūrint penktą. Galvoju, kad visos darytos pertraukos pasiteisino, nes sugrįždavau išsiilgusi jau pažįstamų personažų. Žiūrėdama daug sykių galvojau, kaip norėčiau turėti tokią stiprią draugų kompaniją, o su personažais susigyvenau tiek, kad tikriausiai dar ilgai kokį memą ar video su serijos ištrauka radusi nenustosiu šypsotis. Išties pralinksmindavo, pakeldavo ūpą, o užbaigus paskutinę seriją pasidarė liūdna, kad jau viskas, nieko naujo nebebus (aha, mačiau, kad planavo berods vieną seriją sukurti).

Mylimiausias personažas – Chandler’is, nors labai daug artimo radau ir Ross’o charakteryje bei elgesyje, tikriausiai dėl tų panašumų į save, kuriuos juose įžvelgiau, į juos ir buvo įdomiausia žiūrėti. Mažiausiai iš šešeto mane žavėjo Phoebe, kuri po kurio laiko ir erzinti pradėjo. Kalbant apie siužetinius vingius, tai toks senas serialas, o negana to – dar ir nepraradęs populiarumo, turi savų minusų, t.y. spoileriai buvo matomi aplinkui (man atrodo IG (ar su juo susijęs FB) tiesiog išgirdo, kad žiūriu paskutinį sezoną, nes būtent tuo metu bendrame įrašų sraute netrūko ištraukų ir dialogų su nuotraukomis būtent iš to sezono), tad bėgant laikui tiesiog susitaikiau, kad žinau, kas su kuo liks, kas dar tik nutiks ir taip toliau. Bet dėl to įdomumas nesumažėjo, nes tai ne toks serialas, kur įspūdį gadina ateities žinojimas. Tuo labiau, kad žinodama, jog taip bus, bet nežinodama, kada, atėjus Tam momentui, lygiai taip pat smarkiai reaguodavau, kaip ir tie užkadriniai balsai.

Spoileris, bet ne spoileris – Ross ir Rachel siužetinė linija antroje sezono pusėje mane nervinti ėmė, nes labai daug keistenybių ten buvo, kurios vis labiau badė akis. Aha, per daug galvoju, ir gerbėjai dabar mane užmėtys akmenimis 🙂

Tai serialą myliu, bet rašyti daugiau nei 8/10 negaliu dėl aukščiau paminėtų minusų, dėl kurių niekaip nepavyko savęs įtikinti, kad čia toks serialas, dėl kurio klykaučiau ir protmūšiuose dalyvaučiau, spėliodama, kas ten kurioje serijoje ką sakė.

imdb nuoroda

Vietoj įprasto anonso – Honest trailer (tai nenorintys kažko apie siužetą sužinoti, nežiūrėkite).

1076> Die Hard / Kietas riešutėlis (1988)


Būsiu tikriausiai paskutinė, kuri tiek ilgai nebuvo jo mačiusi. Bet per šventes galutinai nusprendžiau peržiūrėti kad ir nelabai mėgstamo žanro, bet daugelio kalėdine tradicija tapusį filmą. Dėl kitų dalių dar pagalvosiu, bet šis paliko gerą įspūdį. Ir įdomu, ir įtraukia, ir juokinga, siužetas – paprastas ir nuspėjamas, bet buvo pats tas tam vakarui, kai žiūrėjau. Veiksmo filmų fane netapau, bet karts nuo karto pamaišyti žanrus verta.

imdb nuoroda, 8/10

Paskutinis filmas 2020-aisiais. Dar liko vieną serialą paminėti ir tuomet bus galima apibendrinti, ką įdomaus mačiau per metus.

1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)


Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

1061> Before We Go (2014)


Jau buvau kartą žiūrėjusi (čia rašiau), anuomet vos 5/10 įvertinau, bet po to jis vis įlįsdavo man į galvą, kol galop šį rudenį nusprendžiau pažiūrėti. Nusispjoviau į visus panašumus su Before… trilogija, į kai kuriuos nelogiškumus ir tiesiog mėgavausi. Jaukus, be nereikalingų dramų, ramiai tekantis filmas su gražiu muzikiniu takeliu (Vancouver Sleep Clinic ,,Flaws“ iš grojaraščio keletą metų nedingsta). Na taip, pagrindiniai aktoriai irgi ,,sužaidžia“ tiek, kad norėtųsi į juos žiūrėti ir ta jų vienos nakties istorija patikėti.

8/10

imdb

Zoey’s Extraordinary Playlist (1 sezonas) (2020-…)


Pamačiau, kad Jane Levy vaidina, ir to visiškai pakako, kad įsijungčiau naują serialą, nors turiu milijoną taip ir neužbaigtų (ok, ne milijoną, bet vis tiek).

Zoey pradeda girdėti žmonių emocijas, kurios perteikiamos dainomis. Įdomu tai, kad ji ne tik girdi dainą, kuri galėtų atspindėti to žmogaus jausmus, bet ir prieš akis mato visą pasirodymą. Kadangi niekas be jos to nemato, situacijos, kuriose ji atsiduria, būna ne visuomet tokios, iš kurių paprasta išsisukti neapsikvailinus. O ir girdėti kitų mintis, kad ir abstrakčiai perteikiamas muzikos kūriniu, pasirodo, ne visada taip stipriai norisi.

Tai ir komedija, ir drama, ir miuziklas. Žanrų kratinys, bet rezultatas – visai fainas, po darbo įsijungti keletą serijų būdavo pats tas. Yra hiperbolizavimo, yra klišių, kurios kiek pabodę, bet kažkaip viskas susideda į bendrą vientisą vaizdą, tai stipriai tie minusai ir netrukdo. Šiek tiek romantikos, meilės trikampių, ofiso darbo ir komandinio darbo pašiepimo, liūdesio – spalvingas, mielas serialas

Įdomu buvo stebėti, kokios dainos parenkamos, kai kurie pasirinkimai buvo labai taiklūs, o įvairovė gan nemaža – nuo pripažinimą ir klasikos statusą užsitarnavusių kūrinių iki šių dienų populiariosios muzikos. Na, lyg koks Glee, tik suaugusiųjų aplinkoje (beje, vieną iš veikėjų vaidinantis Alex Newell Glee irgi buvo, tik va liūdna, kad ir ten, ir čia jo vaidmuo kone identiškas). Tik tiek, kad minėtame Glee pasirodymai buvo lyg veiksmo dalis, kurią matydavo ir priimdavo kaip įprastą elgesį visi, o čia yra labai nenormali Zoey gyvenimo dalis. Stipriais balsais ne visi gali pasigirti, bet dabar galvoju, kad čia yra pliusas – juk dauguma visai nesvajoja apie dainininkų karjeras, o tik Zoey galvoje atlieka dainas.

imdb

Noriu kito sezono. 8/10