Archyvas

Posts Tagged ‘8/10’

1021> Eyes Wide Shut / Plačiai užmerktos akys (1999)

rugsėjo 14, 2019 Komentarų: 1

Tikriausiai kol kas šių metų favoritas. Aišku, šiemet apskritai skurdus mano žiūrėtų filmų sąrašas, bet viliuosi, kad dar bus noro vieną kitą kino juostą, primenančią, kodėl kadaise begalę laiko prie filmų praleisdavau, peržiūrėti.

Paskutinis S. Kubrick filmas, išleistas jau po jo mirties. Vieni sako, kad režisierius užbaigė jį prieš mirtį, kiti teigia, kad nepavyko jam to padaryti, todėl filmas baigėsi ne taip, kaip S. Kubrick būtų norėjęs. Bet turim tai, ką turim. Viljamas – visų pažįstamas gydytojas, gyvenantis ramų gyvenimą su mylima žmona Alisa ir septynmete dukra. Po to kai vieną vakarą žmona išsako savo turėtas fantazijas apie kadaise matytą vyrą, Viljamas išeina į naktį, kuri jam taps nepamirštama.

Kiek mėgstu N. Kidman, tiek nemėgstu T. Cruise. Bet šįsyk neleidau jokioms neigiamoms mintims įsiterpti ir vos pagalvojusi, kad šiandien noriu pažiūrėti būtent šį filmą, neatidėliodama susiradau ir peržiūrėjau. Žinojau, kad jame bus atvirų sekso scenų, tiesą pasakius, net ir galvojau, kad tai bus kažkas panašaus į romantinį – erotinį filmą. Na, ir kadangi S. Kubrick režisuoja, tai ir dar kažkas mandresnio ir išskiriančio šią kino juostą iš kitų tam pačiam žanrui priklausančių. Greitai supratau, kad klydau, nes čia – ir drama, ir mistinis trileris. Viso filmo metu jaučiau įtampą: tarp veikėjų, dėl siužetinių posūkių. Senokai tokio ilgio filmą žiūrėjau (apie 2,5h) ir galvojau, ar neprailgs, bet nė trupučio, laikas prabėgo nepastebimai. Ir vis toji nepaleidžianti įtampa, kuri neleido atitraukti akių. Muzikinis takelis tobulai pritaikytas, scenų vizualinis gražumas neginčytinas, lygiai kaip ir N. Kidman bei T. Cruise duetas. Tiesa, karts nuo karto antipatija pastarajam išlįsdavo, ypač kai pabaigoje jis flirtavo su tąja mergina, atgrasus man jis pasirodė labiau. Dar nagrinėjama mano gan mėgstama tema apie mintis ir veiksmus, jų ,,svorį“.

Balų šiek tiek nuėmiau, nes visgi žiūrint šiek tiek kirbėjo klausimas, ar ne per daug sureikšmintas ,,didysis“ įvykis, be to kai kur išbaigtumo pritrūko. Bet šiaip patiko, netgi labai.

8/10

 

1015> Rocketman (2019)

rugpjūčio 11, 2019 Parašykite komentarą

Atrodo, jau prieš visą amžinybę jį žiūrėjau, o iš tikrųjų – birželio pabaigoje. Rinkomės tarp šio ir naujosios Men in Black versijos, bet ypač po visų pasirodžiusių atsiliepimų buvo aišku, kad nėra net ko svarstyti. Rocketman – tai biografinis filmas apie Elton John. Prisipažinsiu, kad iki tol aš jo neklausiau, žinojau vos keletą dainų (o kad kai kurias iš jų atlieka būtent jis – net minties nebuvo), žinojau tik pagrindinius faktus apie jo gyvenimą. Tad mane papirko visi skaityti interviu, matytos nuotraukos iš filmo bei tie nesibaigiantys spėliojimai, ar pavyks šiam filmui būti geresniam nei ne taip ir seniai rodytam Bohemian Rhapsody.

Kodėl juos abu lygina – nesunku suprasti, nes visgi siužeto pagrindas – itin panašus (išgarsėjimas, seksualinės orientacijos atskleidimas ir su tuo susijusios dramos, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio ir kt.). Visgi pats pastatymas skiriasi, kadangi Rocketman – labiau miuziklas. Dainos įliejamos į siužetą (t.y. dainuojama gatvėje, patalpose, karts nuo karto savo mintis išsakant ne žodžiais, o dainuojant ir šokant), yra teatrališkumo (pvz. dainuodamas veikėjas pakyla į orą), o pagrindinį vaidmenį atlikęs T. Egerton pats atliko filme skambėjusias dainas (ir skambėjo išties gerai). Ir nors nebuvo taip, kad išėjusi būčiau visiškai užvaldyta filmo, bet man tikrai kur kas labiau patiko nei jau minėta kino juosta apie F. Mercury. Gal dėl to, kad kūrėjai nevengė visko nudailinti, vien tik užuominomis kalbėti, gal dėl vizualinio pačios istorijos pateikimo.  Žinoma, grįžusi susiradau E. John muzikos ir ieškojau video, kad pamatyčiau, kaip iš tiesų atlikėjas atrodė su įspūdingais kino juostoje matytais kostiumais.

8/10

1013> Men in Black / Vyrai juodais drabužiais (1997)

liepos 6, 2019 Komentarų: 1

Daug kas sunkiai patikėdavo, kai tai pasakydavau, bet taip, iki šiol nebuvau mačiusi nė vienos Men in Black dalies. Tėvų namuose televizorius buvo vienas, prioritetai buvo jį valdančių šeimos narių kiti, po to, kai jau atskirai kompiuteryje filmus žiūrėjau, vėlgi, niekad nebuvo net minties peržiūrėti, nes nebuvau ateivių bei Will Smith gerbėja. Ir dabar kiek atsargiai į juos žiūriu, bet gal senstu, gal kas, plius dar visai buvo planų į naująjį filmą kine nueiti, tai jau kaip ir reikėjo prisiruošti ir su senaisiais (ar bent vienu iš jų) susipažinti pirmiau, tai galop ir peržiūrėjau.

Tai daug nesiplėsdama pasakysiu, kad šitas filmas pasirodė labai fainas. Tikrai, su malonumu ir darsyk pažiūrėčiau. Kaip ir nieko ypatingo, faina fantastinė komedija, bet viena tų, kur iš tiesų ir juokinga, ir nesinori atsitraukti nuo ekrano, ir žiūrint neieškoma kažkokių minusų ar dar ko. Lengvai, smagiai praleistas laikas bežiūrint – kai kada ne taip ir lengva atrasti komediją, kuri ir man atrodytų kaip komedija.

8/10

1012> The Favourite / Favoritė (2018)


Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10

1011> Avengers: Endgame / Keršytojai: Pabaiga (2019)


Prieš mėnesį įsigyti bilietai leido jau premjeros vakarą gan gerose vietose sėdint žiūrėti finalinę Keršytojų dalį. Daug šnekėti neturiu ką, man rodos, čia ir ne tas filmas, apie kurį verta plėstis, nes kas norėjo, tikriausiai jau peržiūrėjo, nepriklausomai nuo visokių vertinimų.

Kadangi mačiau tik mažą dalį Marvel filmų, tai baisiai neliūdžiu, nes atsiradus norui galėsiu įsijungti dar nematytus, bet žinoma, žiūrėti paskutinę dalį buvo keistas jausmas, visgi tai atsisveikinimas ir su kai kuriais personažais (o tiksliau – juos vaidinančiais aktoriais).

Buvo baimės dėl trijų valandų trukmės, bet prabėgo jos nepastebimai, kad ir išėjus iš salės padarėme išvadą, kad kai kur tikrai galima buvo trumpinti ar nesiplėsti. Su Toru irgi buvo pernelyg užsižaista, pradžioje dar kaip ir juokinga, vėliau tie patys bajeriai jau ėmė pabosti. O visa kita – įdomu, veiksmas ir siužetiniai vingiai įtraukia, kai kur humoras tiko ir patiko, veikėjai, rodos, visi savi – emocijų visokių buvo pilna, aišku, neramaus laukimo dėl to, kas išgyvens ir kaip sugalvos užbaigti, irgi buvo. Nesu tikra, ar geriau už Infinity War (galvoju, kad priešpaskutinė dalis gal net ir labiau įstrigo), bet tikrai galutinis rezultatas nenuvylė, net ir turint nemažus lūkesčius.

8/10

999> Blue Valentine / Mano liūdna meilės istorija / Liūdnasis valentadienis (2010)


Šiais metais rimtų filmų beveik nežiūrėjau. Bet paskutiniu metu vėl jaučiu didėjantį norą grįžti prie to kino, kurį taip mylėjau. Rimtojo, emocingo, stipraus. Nežinau, kas iš to išeis, nes nepaisant to, kad esu prisižymėjusi gerokai virš tūkstančio įvairaus plauko filmų (o kiek dar nepažymėtų), ieškant ,,to“ praeina tiek laiko, kad galop nieko ir nebeįsijungiu. Bet štai vieną vakarą Blue Valentine pats į galvą atėjo, o dabar ir itin džiaugiuosi, kad pagaliau jį peržiūrėjau.

Tai istorija apie du žmones, jau kurį laiką gyvenančius santuokoje: apie jų pažintį, sunkumus ir džiaugsmus bėgant metams, besikeičiančius jausmus, pastangas išlaikyti šeimą, nedaryti klaidų, kurias darė jų pačių tėvai. Tai emociškai sunkus, niūrus filmas, kurį stebėti nelengva. Situacijos realistiškos, kai kurie pasirinkimai ar jų priežastys skaudžios. Tikriausiai labiausiai įsiminė momentas, kai vyras pasakė nenorintis, kad vaikas turėtų išsiskyrusius tėvus, nes tą pačiam teko išgyventi, o moteris nenori, kad vaikas gyventų šeimoje, kurioje tėvai nemyli vienas kito, amžinai konfliktuoja, kaip buvo jos pačios šeimoje – tai kaip tik ir parodo tiesą, kad kiekvienas iš mūsų vertiname viską pagal savo turėtus išgyvenimus.

Veikėjai tokie ,,tikri“, kad negali nesijaudinti žiūrėdamas, negalvoti, kokia išeitis geriausia. Kuo daugiau aiškėja apie praeitį, tuo labiau, rodos, supranti kiekvieną, apgalvoji, kad vienur ar kitur jiems reikėjo daryti kitaip, bet kas žino, kaip būtų buvę, jei būtų rinktąsi kitaip. Ir pabaiga absoliučiai nesugadino bendro įspūdžio, Stiprūs R. Gosling ir M. Williams pasirodymai, įtraukiantis siužetas, kokybiškas pastatymas – tikra atgaiva. Kad tik daugiau tokio kino būtų.

8/10

982>Perfetti sconosciuti / Perfect Strangers / Tobuli melagiai (2016)


Grupė draugų susitinka vakarienės vieno iš jų namuose. Besišnekučiuojant gimsta idėja: visi turi sudėti savo telefonus ant stalo ir, jei tik kas parašo ar paskambina, būtina perskaityti žinutę garsiai/atsiliepti prie visų. Prasidėjusi visai nekaltai pramoga ima atskleisti daug paslapčių, kurios saugomos ir nuo pačių artimiausių žmonių.

Seniai jau buvau susidomėjusi šiuo filmu, bet nei ūpo, nei dar kažko nebuvo žiūrėti, tada ir primirštas buvo, o galop vėl pamačiau ir supratau, kad kada, jei ne dabar. Lieka prisidėti tik prie pagyrų – ir smagus, ir liūdnas, ir įtraukiantis. Po to rekomendavau kitiems žmonėms, kas peržiūrėjo, tai dėkojo už rekomendaciją.

Be abejo, dėl savo tematikos jis ir aktualus, ir realistiškas. Ko tik neturime savo telefonuose, apie ką tik nesusirašinėjame ar dėl kokios priežasties tik nesusiskambiname. O kiek visko girdėję (o kai kas gal ir patyrę) esam apie tai, kaip nepasitikintys artimieji tikrina telefonus, ieško įtartinų susirašinėjimų, telefono numerių, nuotraukų. Kadangi tai filmas su ribotu laiku (viena vakarienė), šiek tiek hiperbolizuokime viską (t.y. padarykime taip, kad tų paslapčių būtų užtektinai intrigai išlaikyti) ir gausime Perfect Strangers.

Įdomu stebėti personažų bendravimą, jų reakcijas, kai kurių netgi skausmingą buvimą tarp žmonių, tarp kurių nesijaučia gerai. Paslapčių vis daugėja, jos tampa vis didesnės, emociškai stipresnės, vis labiau skaudinančios kitus žmones, o pabaiga – puiki, kad ir po to pagalvojau, jog visai norėtųsi visgi kitokios, bet labiau dėl to, kad gaila man tų veikėjų buvo.

8/10