Archyvas

Posts Tagged ‘8/10’

1056> I, Tonya / Aš esu Tonia (2017)


Tikrais įvykiais paremta istorija apie ledo čiuožėją Tonya Harding. Pradedama nuo jos vaikystės, baigiama įvykiu, kuris visam laikui atėmė teisę Toniai dalyvauti bet kokiose varžybose.

Neabejotinai pranoko lūkesčius. Tragikomiška drama su itin ryškiais personažais. Įdomu, kai ne tik pagrindinė veikėja, bet ir antraeiliai – Tonios mama, vyras – yra saviti, prikaustantys prie ekrano. Atrodo, nėra nė vieno, kuriam būtų galima jausti simpatiją, bet to šitam filmui ir nereikia. Paviršiumi plaukiant – lengvas, bet tuo paviršiumi plaukti nepavyksta, nes per daug aiškiai atsiveria visa Tonios gyvenimo istorija, nori nenori sukasi mintys apie tai, kas čia įvyko, kodėl jie tapo tokiais, kas paskatino vienam ar kitam elgesiui, kodėl buvo pasirinkta taip, o ne kitaip. Po filmo iš karto ėjau skaityti tikrosios istorijos.

imdb

8/10

1054> Revolutionary Road / Nerimo dienos (2008)


Pagaliau ir rimta drama atsirado mano filmų padangėje, o tai vien tik visokiais šeimai skirtais filmais save maitinau iki tol (nors šeimos pas mane nė su žiburiu nėra).

Šeštasis dešimtmetis, o centre – sutuoktinių santykiai. Viskas buvo tobula pradžioje – gražūs žmonės, idealus namas jaunai šeimai. Visgi po truputį atsiskleidžia tai, kas slypi už išorinės idilės. April norėjo būti aktorė, bet tuomet sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, o visi bandymai grįžti į sceną buvo nesėkmingi. Jos vyras Frankas nekenčia savo darbo. Asmeniniai nusivylimai, nesulaukiamas palaikymas iš kito pereina į nesibaigiančius konfliktus.

Stipri, rimta drama. Ir pati karts nuo karto ašarojau, žiūrėdama. K. Winslet ir L. DiCaprio puikūs. Liūdnas, niūrus filmas, kuriame veikėjai pasimetę, bando vienas kitą įtikinti, kad kažkas gali pasikeisti tiek, kad net patys ima tuo tikėti. Pabaigos kitokios norėjosi, čia gal per daug dramos gavosi. Ir vietomis vaikų man trūko, nes neretai atrodė, kad jie net neegzistuoja.

imdb

8/10

1052> Ready or Not / Slėpynės (2019)


Užsikabinau ant filmų, tad rašyti turiu ką, bet visai atpratau nuo rašymo iš karto po peržiūros, tad vis baisiau pradėti rašyti, kai skaičius eilėje vis didėja. Bet pamesti šito blogo nenoriu, tad kaip nors.

Ready or Not buvo labai malonus atradimas, duokit dar penkis panašius filmus ir būsiu bele kaip patenkinta. Siaubo komedija apie moterį, kuri tik susituokusi su mylimuoju sužino, kad turės sudalyvauti tradiciniame žaidime. O jis ne toks paprastas, kaip nuolat krizenanti jaunoji galvoja.

Yra žudynių, kurioziškų situacijų, įtampa nuolatinė, kažkokio saldumo minimaliai, plius labai efektinga pabaiga. Savotiški personažai, net ir pagrindinė veikėja keistuolė, tad atrodo, kad puikiai jie vieni kitus surado. Žiūrėčiau darsyk.

Beje, buvau įsitikinusi prieš žiūrėdama, kad pagrindinė aktorė Margot Robbie – labai panaši plakate atrodė.

imdb

8/10

1049> Mulan / Mulan (1998)


Eilinį sykį išlindus reklamai apie tuomet tik pasirodysiantį vaidybinį filmą apie Mulan, pagalvojau, kad pats laikas pamatyti originalą. Aha, nebuvau jo mačiusi kaip ir dar krūvos Disney animacijos. Kiek abejojau, ar nebūsiu vėl nejautri viskam, bet gavosi, kad labai man patiko. Paliko gerą įspūdį ir humoras, ir veikėja, ir siužetas. Nuotaikingas, be jokių balinių suknelių ir vestuvių po pirmo pasimatymo. Čia juk ir pažintis nebloga įvyko (kiek tokiuose filmuose apskritai įmanoma), ir veikėja išliko ištikima sau.

imdb nuoroda

8/10

1041> Monsters, Inc. / Monstrų biuras (2001)

14 rugpjūčio, 2020 Parašykite komentarą

Po šito užsikabinau ant animacinių filmų, tad vien už tai balą pridėčiau. O šiaip turint galvoje, kad 2001-aisiais buvau pradinukė, tikriausiai keista, kad iki šiol šio (kaip ir krūvos kitų) filmo nebuvau mačiusi. Bet aš anuomet sėkmingai žiūrėjau visokius suaugusiųjų auditorijai skirtus filmus, o mėgstamiausias buvo ,,Ašmenys“. Gal todėl nenuostabu, kad užaugau būtent tokia, kokia esu.

Monstrų biure dirba monstrai (netikėta), o jų darbas – gąsdinti vaikus. Kuo labiau ir greičiau išsigąsta, tuo daugiau taškų gauna. Bet nutinka taip, kad į monstrų pasaulį patenka žmogus – maža mergaitė. Ir taip užverda didžiausias chaosas.

Spalvingas, gražus, labai mielas filmas,. Tikiu, kad vaikystėje dar labiau būtų patikęs, bet ir dabar išties mėgavausi (ką įrodo ir pirmas šito teksto sakinys). Ir daugiau gal net ir nesiplėsiu, nebent tai, kad ir antrąsyk pasižiūrėčiau, jei tik proga pasitaikytų.

imdb

8/10

Unbelievable (mini serialas) (2019)


Tikrais įvykiais paremtas vieno sezono serialas (imdb) pasakoja apie Mari – paauglę, kuri palaikoma socialinės darbuotojos, panašaus likimo draugų bei kelių globėjų, stengiasi kurti savarankišką, tvarkingą gyvenimą. Tačiau po to, kai įsibrovėlis ją išprievartauja, ji susiduria su valstybės institucijų neteisybe: policijos darbuotojai mano, kad ji meluoja, aplinkiniai irgi ima abejoti jos pasakojimu. Tuo tarpu kituose skyriuose dirbančios detektyvės imasi tirti bylą, kuri leis dar kartą suabejoti Mari situacija.

Greitai susižiūrėjęs serialas, lyg ir nieko ypatingo, bet yra itin tikroviškai pateiktų momentų. Kad ir Mari apklausa – po šitiek klausimų, prašymo kartoti vėl ir vėl apie sukrėtusį įvykį, natūralu, kad po kiek laiko jau ir kažko nebepavyksta paminėti ar atsiranda abejonių. Apskritai, šis serialas parodo, kiek drąsos žmogui reikia vien tam, kad praneštų apie patirtą išprievartavimą ir sutiktų dalintis pasakojimu tiek kartų, kiek prireiks, darytis įvairiausius tyrimus. Patiko abi siužetinės linijos. Viena išlaiko intrigą, leidžia sekti dviejų detektyvių tyrimą, taip pat šiek tiek prisiliesti prie jų asmeninio gyvenimo bei santykio su byla, tuo tarpu kita siužetinė linija rodo, kaip lengvai galima sugadinti žmogaus gyvenimą. Mačiau, internete jau sklando spėjimai, kad tiek už vaidybą, tiek už patį pastatymą gali būti paskelbtos Emmy nominacijos, tad atrodo, jog ne man vienai šis mini serialas pasirodė išties įdomus.

8/10

The Act (2019) (1 sezonas)


Prieš kurį laiką rašiau apie Mommy Dead and Dearest – dokumentiką apie Miunchauzeno sindromu sirgusią moterį Deedee Blanchard, kuri įtikino visus aplinkui, kad jos dukra Gipsy serga krūva įvairiausių ligų, nevaikšto, negali valgyti ir todėl maitinama per zondą, buvo meluojama net ir apie dukros amžių. Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai Deedee buvo rasta negyva. Jei įdomūs tikri faktai, siūlau pažiūrėti minėtą dokumentinį filmą, tiesa, ten daugiau kalbama apie nužudymo bylą, labai įdomu pamatyti dukrą, jos bendravimo manierą, išgirsti aplinkos žmonių pasakojimus. The Act – serialas, kuris kiekvienoje serijoje pabrėžia, kad pasakojimas ar jo veikėjai yra pagražinti, labiau dramatizuoti, serijos koncentruojasi ne į bylą, o į Gipsy istoriją iki nusikaltimo ir po jo, tad gauname tiek, kad man net labai norisi tikėti, kad nesugalvos dar ir antrojo sezono daryti. Serialas įtraukia, greitai aš tas aštuonias serijas perbėgau, o po to, kol azartas nepraėjo, susiradau kitą 8 serijų istoriją, nes jau seniai pastebėjau, kad nors kai kada ir būna gaila, bet labai patinka tokie serialai, kurie trunka 1-3 sezonus.

Pati istorija – siaubinga, sunkiai įtikėtina ir tik faktas, kad iš tiesų taip buvo, o panašių atvejų yra ir daugiau (kitu atveju tikriausiai nebūtų ir sindromas atrastas), leidžia patikėti, kad tai – įmanoma. Pagrindinių aktorių vaidyba puiki, tai galiu pasakyti drąsiai būtent dėl matytos dokumentikos – tikroji ir suvaidinta Gipsy susipynė mano galvoje kaip vienas asmuo. Žiūrint simpatiją sunku jausti visiems – Deedee nemaloni iki blogumo, jos pokyčiai metams bėgant tampa baugūs, o Gipsy sukelia daug prieštaringų jausmų. Nors suprantu, kad ji tapo aplinkybių auka, o jos psichikai padaryta žala ne ką mažesnė nei fizinė (kai ją ištyrė, seriale paminėjo, kad ji labai sveika, kuo linkčiau abejoti, nes geriant krūvas vaistų, vargu, ar organizmas toks jau tvarkingas, o ir dokumentikoje minėjo, kad kai kurių vaistų šalutinis poveikis ir buvo simptomai, būdingi tam tikroms ligoms, kurias Deedee pripaišė dukrai). Per visus su Deedee praleistus metus mergina puikiai išmoko vaidinti, manipuliuoti ir fantazuoti, bet vietomis jos aštrus protas ir pasekmių suvokimas stebino, atrodė lyg dvi asmenybės būtų viename kūne. Tokie personažai įtraukia, o šiame pasakojime jie ir privalo būti centras, nuo kurio priklauso, kaip sudomins pati istorija.

imdb

8/10

Normal People / Normalūs žmonės (1 sezonas) (2020)


Prieš keletą savaičių pasirodęs serialas (imdb nuoroda) yra pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kurią galima rasti ir lietuviškai. Romanas sulaukė daug atgarsių, buvo palankiai sutiktas ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Nors knyga man patiko, bet jos fenomeno kritikų tarpe nelabai suprantu. Serialas susideda iš 12 serijų, kiekviena – po 30 minučių (paskutinė netgi dar trumpesnė), tad net ir aš neužtrukau ilgai, kol peržiūrėjau visas serijas. Skaičiau, kad yra norinčių antro sezono, bet svajoju, kad kūrėjai liktų prie šio vienintelio sezono – pabaiga, mano manymu, ideali, atitinkanti ir romane esančią.

Nežinau, kaip serialą vertinčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos, bet dabar man jis pasirodė labai gerai pastatytas, išties dėmesio verta ekranizacija, kažin, ar norėtųsi dar kažko daugiau. Iš pirmo žvilgsnio, tai romantinė istorija, tačiau gan greitai tampa aišku, kad romantikos čia kur kas mažiau, daugiau dramos, toksiškų santykių, savęs nevertinimo, nepasitikėjimo, psichikos problemų, emocinio ir fizinio smurto. Kelerių metų istorija pasakojama fragmentiškai, lėtai, atmosferą kuriant puikiai serialui derančiu muzikiniu takeliu. Pagrindinių veikėjų gyvenimai ,,pagauna“, o vienoje iš paskutinių serijų klausant Connell monologo ašaros riedėjo tiek, kad tikriausiai nudžiuvo tik peržiūrėjus serialą iki pabaigos.

Tiesa, ne viskas pasakoma aiškiai. Pavyzdžiui, Marianne santykiai su mama ir broliu ne iki galo paaiškinti. Norisi tikėti, kad yra kažkas dar šalia minėtų tėvo elgesio ypatumų, bet apie tai ir knygoje nebuvo kalbama plačiau. Dar reiktų nusiteikti ir nuogybėms – sekso scenų trukmė kai kada vertė stebėtis. Skaičiusieji knygą supras, kad jos reikalingos šiam siužetui, bet vietomis man buvo gaila serijos laiko. Tai prie to paties perspėju nuogo kūno bijančiuosius, kad čia jo bus, vien plikomis nugaromis tikrai neapsiribota.

Tad serialas tiems, kurie mėgsta žiūrėti į komplikuotus gyvenimus, stebėti ekrane istoriją, kurioje ne viskas bus pateikta ant lėkštutės, kai kurias serialo dėlionės detales teks rankiotis patiems, gaudant užuominas. Jaučiu šiai istorijai prielankumą, tad man jis pasirodė ir jautrus, ir gražus, ir tuo pačiu baugus savo skaudžia tikrove, nesibaigiančiomis savęs ir meilės paieškomis.

8/10

Sex Education (1-2 sezonai) (2019-…)


Šis serialas yra kuo tikriausias atradimas (imdb). Žinoma, greičiausiai yra krūva kur kas geresnių, bet atradimu vadinu dėl to, kad nieko absoliučiai iš jo nesitikėjau ir įsijungiau visiškai spontaniškai, kai kažkada, nebežinodama kuo užsiimti, perskaičiau komentarą socialiniame tinkle, kur buvo minimas šis pavadinimas. Man taip nutinka jau labai retai (tą galima spręsti pagal tai, kiek dažnai čia ką nors parašau), kad negalėčiau nuo ko nors atsitraukti, tad kasdien po darbo, kol dar būdavau pajėgi ką nors pamatyti ir suvokti, įsijungdavau po keletą serijų. Sustojau tik tada, kai pabaigiau visas. Kol kas yra du sezonai, kitais metais žadamas trečias.

Očio mama dirba psichoterapeute, konsultuojančia poras seksualinio gyvenimo temomis. Tuo tarpu paauglys Otis yra visai nepatyręs, neturėjęs merginos, o dar ir visai nepopuliarus. Jo visas socialinis gyvenimas susideda iš pokalbių su geriausiu draugu Eriku. Tačiau kartą, kartu su atskirai nuo kitų mėgstančia sukiotis, grubaus tono kalbant nevengiančia Meiv (Maeve), jie sukuria verslo planą: už mokestį Otis konsultuos mokinius seksualiniais klausimais.

Jei tikėjausi tiesiog pošlos komedijos, kurią greit išjungti norėsis, tai pati nustebau, kad tiek įsitraukiau, jog žiūrint pabaigą net pasidarė liūdna, nes labai susigyvenau su veikėjais. O humoro yra visokio – tiek vadinamųjų apie antrą galą (bet ei, juk ir pavadinimas nusako temą), tiek ir kur kas padoresnių. Svarbiausia, kad išlaikytas balansas ir todėl serialas netampa tiesiog eiline nejuokinga komedija. Man atrodo, kad serialas tinkamas įvairiausio amžiaus žiūrovams. Yra daug paaugliškoms istorijoms būdingų bruožų: kalbėjimo apie buvimą savimi, atvirumo svarbą, problemos dėl noro pritapti, patyčių, santykių su tėvais analizavimo, visokių ,,nepatogių“ klausimų kėlimo. Očio draugas Erikas – homoseksualus, jau nekalbant apie kai kurias siužeto eigoje atsirasiančius kitų veikėjų atsivėrimus, tad LGBT irgi skiriama nemenkai dėmesio. Man atrodo, kad serialas patraukia įvairią auditoriją vien dėl savo laisvumo, gebėjimo taip paprastai kalbėti veikėjams rūpimomis temomis bei pašiepti tai, kas vis dar vyksta mūsų visuomenėje. Plius, koncentruojamasi ne tik į paauglius, bet ir tėvus, mokytojus, taip leidžiama pažvelgti į skirtingas nuomones, kartų skirtumus ar bandymą įveikti įsišaknijusius įpročius ar įsitikinimus ir paskatinti mąstyti naujai. Yra ir gan sudėtingų socialinių temų (pradėkime nuo to, kad paauglė gyvena vagonėlių rajone visiškai viena ir niekam tai nerūpi), nusikaltimų (seksualinio priekabiavimo), tad tai jokiu būdu nėra vien tik humoristinis serialas. Dar reiktų paminėti aplinką – įspūdingus vaizdus, į kuriuos žiūrint taip ir tįsta seilė, nes norisi gyventi panašioje vietoje, neįprastą Očio namų interjerą –  atrodo, kad yra ne tik sudominantis turinys, bet ir akis traukiančių dirgiklių nemažai.

Nesu tikra, ar sugebėjau kažką atskleisti, bet jei pažiūrėjus 2 serijas norėsis žiūrėti toliau, visai įmanoma, kad visa kita bus peržiūrėta labai greitai. Jei noro po tų minėtų dviejų neatsiras, tikriausiai vertėtų ieškoti kažko kito.

Man žiūrint ir šypsena nedingdavo, ir vietomis liūdna pasidarydavo, ir visiškai nesinorėjo išsiskirti su veikėjais. Mielas, netipiškas, gebantis būti tiek rimtas, tiek labai juokingas, maloniai nustebinęs serialas.

8/10

1028> Jojo Rabbit / Zuikis Džodžo (2019)


Sausį mačiau du filmus. Pirmasis – Jojo Rabbit. Neturėjau didelių lūkesčių, bet užtat kaip buvo gera, kai dar nė nebaigus žiūrėti filmo, jaučiau, kad pranoko juos visiškai ir koks puikus sprendimas buvo nueiti į kiną. Tragikomiškas filmas apie berniuką II pasaulinio karo metais, turintį nematomą draugą Hitlerį ir apskritai labai atsidavusį visoms skelbiamoms nacistinėms tiesoms. Bet užtenka susipažinti su žyde mergaite, kad po truputį jo galvoje viskas imtų jauktis.

Čia vienas tų filmų, kur ima juokas, po to jau norisi verkti, o tada iš karto ir vėl juokinga. Kai kada net nespėdavau sureaguoti, nes pernelyg greitai emocijos keitėsi. Labai gražiai pastatytas: spalvos, kostiumai traukė akį, muzika kėlė šypsnį (žinomos dainos perdainuotos vokiškai), atrodo, apgalvota iki detalių viskas. Veikėjai simpatiški. Prieš tai skaičiau, kad nė velnio S. Johnsson neverta jokių nominacijų už šį vaidmenį, bet mano akimis vaidmuo buvo įtikinamas, bet aš ir šiaip kiek subjektyvi jos atžvilgiu, nes patinka man ją kine matyti, niekad neužkliuvo, kad kažkas ne taip būtų su jos vaidyba. Veikėjai įdomūs, net ir antraeiliai, menkai pasirodę ekrane personažai pasirodydavo įsimintinai. Humoras labai įvairus – t.y. patiks ir subtilesnį, ir juodą, ir primityvesnį mėgstantiems. O jei netyčia esate matę nors vieną Taika Waititi filmą, tai jau ir suprasite, ko galite tikėtis.

Po peržiūros užrašiau 8/10, bet šiaip ir daugiau, įtariu, ateity pasižymėsiu, nes puikus filmas. Žiūrėčiau darsyk.