BoJack Horseman (2014-2020) (6 sezonai) – bendra serialo apžvalga

Raštelsiu 2021-ųjų apibendrinimą atskirai, bet BoJack Horseman paliaupsinsiu atskirai – tai buvo mano širdies serialas, ir vargu, ar atrasiu tinkamiausius žodžius apibūdinti jo daromam įspūdžiui. Be galo džiaugiuosi, kad peržiūrėjusi pirmas kelias serijas praėjus kuriam laikui daviau serialui antrą šansą. Taip, nebuvo visi sezonai vienodai įdomūs, negalėjau pakęsti Todo, bet kai jau “dėdavo“ koks nors epizodas, tai sėdėdavau visiškai pritrenkta – tiek sąžiningumo, tikrumo, įvairiapusiškų personažų (be juoda/balta), pažįstamų išgyvenimų tikrai ne kiekviename seriale galima rasti.

BoJack Horseman – kadaise populiaraus serialo aktorius, dabar – prasigėręs, narkotikus vartojantis, depresijos simptomų apsčiai turintis veikėjas. Veiksmas sukasi ne tik aplink jį, bet ir jo aplinką: jo agentę Princess Carolyn (katė), rašyti biografiją apie Bojack panorėjusią ir drauge tapusią Diane (žmogus), draugas Todd (žmogus), aktorių Mr Peanutbutter (šuo) ir kt. Galvoju, kad žmonių ir gyvūnų pasaulis, kuris persipina be jokių ribų, yra sukurtas genialiai, apgalvojant viską iki smulkmenų. Pavyzdžiui, Mr. Peanutbutter kaip tikras šuo miega guolyje, Princess Carolyn turi draskyklę, o lentynoje – knygos, kurios mums puikiai žinomos, tačiau jų pavadinimai pakeisti į labiau tinkamus katėms ir t.t. Tačiau sukurtas pasaulis – tik viena iš priežasčių, kodėl man šis serialas patiko.

Veikėjai – gyvi, savotiški, sezonams bėgant nelieka tie patys (na maždaug), matomi jų bandymai rasti savo vietą, įsitvirtinti gyvenime, pažinti save, vystyti kažkokius santykius, susidurti su sunkumais, kristi, keltis, vėl kristi… Na, toks tikras, gyvenimiškas, kai kuriems žiūrintiems turėtų artimas pasirodyti. Citatas galima būtų rankiotis iš visų sezonų, o kai kurias serijas žiūrėti daug sykių. Na, kaip kažkas “Draugus“ n kartų žiūri, aš visai įsivaizduočiau save dar ne sykį prisėdančią prie BoJack.

Na, ir galop labai įdomus serialas savo aktualijomis, ironija ir sarkazmu, kurie skirti pramogų pasaulio aktualijoms, visuomeniniams reikalams. Pavyzdžiui, tv laidos vedėjas pristato baltuosius vyrus, kurie diskutuos apie moterų teisę darytis abortą. Arba Diane įsidarbina žiniasklaidoje, norėdama rašyti įdomius, gilius, informatyvius, feministinius straipsnius, tačiau greit išmokoma, kad daugiausiai peržiūrų susilaukia visai ne tokie tekstai. Parodijuojamos laidos, sudalyvauja keletas realybėje egzistuojančių garsių žmonių (aktoriai, dainininkai ir kt.), tad veikėjų ir realusis pasauliai susilieja į vieną.

Vienur ašarą norisi lieti, kitur juoktis. Niekada nemaniau, kad animacija gali tiek paveikti. Suprantu, kad serialas – gan specifinis, tad nedrįstu rekomenduoti visiems. Bet kam patinka tamsūs, gyvenimo prasmės ir emocinių sunkumų kamuojami personažai, ironija ir neįprasti sprendimai – siūlau pamėginti.

Serialas iki pat galo buvo įdomus. Žiūrėdama paskutinę seriją sunkiai susitaikiau, kad jau viskas. Tobulai pabaigta, išlaikant vientisumą.

Niekaip nesugalvojau, kas panašaus galėtų būti. Prisiskaičiusi pradėjau Rick and Morty, bet ten ne visai tas, ko norėčiau (bet dar nemesiu, gal įdomiau taps).

9/10

Black Mirror (2011-…) (5 sezonai) – bendra serialo apžvalga

Metus palikau neuždarytus, nes gal dar bus ir daugiau sezonų? Tiesą sakant, labai nesidomėjau, bet tikiuosi, kad bus. Vertingesnis tekstas būtų, jei kalbėčiau apie atskirą seriją, nes kaip žinia, šiame seriale kiekviena serija skirta vis kitai istorijai, kuri nesisieja su ankstesnėmis, dalyvauja visai kiti veikėjai, tad kiekvienąsyk smalsu, ką dar serialo kūrėjai sugalvojo, ir į kokias situacijas pateks personažai. Visgi aptarinėti kiekvienos neplanuoju, bet galiu pasakyti tik tiek, kad nepatiko gal tik kokios 3 serijos, visas kitas peržiūrėjau su įdomumu. Nors temos ilgainiui pradeda kartotis, bet užkabinamos tos, kurios neduoda daug kam ramybės, kurios neretai būna arčiau mūsų nei galvojame. Kai kurios serijos neblogai papurtydavo, o dauguma tiesiog įrodė, kad siužetui atskleisti visiškai pakanka valandos (tikslumo dėlei, serijų laikas buvo įvairus, tikriausiai nuo 40 minučių iki pusantros valandos), o turinys gaunasi ne ką blogesnis nei pilnametražio filmo, neretai trunkančio ir 2-2,5 h. Nors daugelį serialų žiūriu gan ilgai ir lėtai, bet šio atidėlioti visai nesinorėdavo. Puikus.

9/10

Anonso nedėsiu, visgi nelabai ką jis pasakys. Įsijunkite bent porą serijų ir suprasite, ar verta tęsti toliau.

imdb

Fleabag (2016-2019) (2 sezonai) – pilna serialo apžvalga

Vis šmėžavo ištraukos iš šio serialo socialiniuose tinkluose, o kadangi serijų nedaug, nutariau patikrinti, kas čia per reikalas. Serialas – apie moterį, kuri, rodos, niekur nepritampa. Jos santykiai su šeimos nariais komplikuoti, asmeninis gyvenimas irgi nesikloja taip, kaip turėtų, lyginant su panašaus amžiaus pažįstamais, na, ir dar šis bei tas atsiskleidžia vėlesnėse serijose. Tad rezultatas toks, kad žiūrint ir juoktis norisi, ir liūdesio yra, net ir tragikomedijos. Paperka veikėjai, scenarijus (po serialo dairiausi scenarijaus knygos formatu, nes pilna labai fainų frazių ir dialogų), aktoriai – irgi verti dėmesio. Dar įdomybė, kuri pradžioje atrodė keistoka, bet po to jau atrodė kaip savaime suprantama serialo dalis – pagrindinės veikėjos pašnekesiai su kamera, kai ji ką nors pakomentuoja, mirkteli ar padaro kokią nors mimiką, skirtą tik žiūrovams. Kaip jau minėjau, serijų nedaug, trukmė kiekvienos – apie pusvalandį, tad galima peržiūrėti greitai. Antrojo sezono pabaiga – puiki, nesugadinanti bendros atmosferos. Su malonumu šį serialą ir darsyk įsijungčiau.

9/10.

imdb

1096> The Father / Tėvas (2020)

Kadangi esu nutolusi nuo visų apdovanojimų ir naujienų, susijusių su kinu, tikėtina, kad ir The Father būtų prasprūdęs pro akis, jei ne viena rekomendacija. Jautri tema, su kuria kol kas nėra tekę susidurti, tačiau turiu aplinkoje žmonių, kuriems teko jausti bejėgiškumą, prižiūrint Alzheimerio liga sergančius artimuosius. Na, ir pati esu pagalvojusi, kad gerai, kol visi sveiki, kol vienintelė graužatis, kad aplankomi artimieji rečiau nei būtų galima, bet tuo pačiu suvokiama, kad jie dar patys savimi geba pasirūpinti. Bet nežinia, kaip bus toliau. Visgi liga, kuri pradžioje atrodo kaip eilinis užmaršumas, progresuodama atneša vis daugiau sumišimo ir bejėgystės pačiam sergančiajam, tačiau ne ką mažiau lengva būna ir šeimai.

Jautri ir talentingai pateikta istorija. Žiūrėdama ir pati suabejodavau, kur tiesa, o kur fantazija, atrodo, kad filmo kūrėjams pavyko įtikinamai perteikti, kaip jaučiasi Alzeimerio liga sergantis asmuo. Daugiausiai dėmesio skiriama dviems personažams – tėvui ir jo dukrai. Labai džiaugiausi A. Hopkins gautu Oskaru, nes jis buvo jo vertas. Nežinau, ar vertesnis už kitus, nes kitų filmų nesu mačiusi, bet tai, ką jis sugebėjo parodyti, buvo aukščiausia klasė. Olivia Colman – irgi puiki, ką jau nesyk yra įrodžiusi ir anksčiau (ar matėte The Favourite?). Visas emocijų spektras keitėsi jų abiejų mimikose, elgesyje. Skaudi gyvenimiška drama, kurią žiūrėdama ištisai graudinausi. Gyvas, jautrus, subtilus pasakojimas, apie kurį net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko, sunku darosi. Paveikus, nepamirštamas. Eidami į kiną nepamirškite servetėlių.

9/10

imdb

Don’t F**k with Cats: Hunting an Internet Killer (2019) – mini serialas

Sausio geriausias, bet jei metų gale tradiciškai rašysiu apie visus 2021-uosius, tai ten tikrai bus paminėtas. Dokumentinis trijų serijų pasakojimas apie tai, kaip eiliniai žmonės mėgino surasti kačiukus kankinusį ir video kėlusį nepažįstamą vyrą, bei į ką pavirto visas šis tyrimais. Nors žiūrėjau senokai, bet man vis dar trūksta žodžių, kad galėčiau apibūdinti įspūdį.

Pasakojama apie žmogų, kurio veiksmai buvo protu nesuvokiami. Džiaugiausi, kad nebuvo rodomi pilni video, kuriuos nusikaltėlis kėlė į internetą, nes visiškai pakako pasakojimų ir žmonių, žiūrėjusių ar šio serialo filmavimo metu žiūrinčių tuos video reakcijų. Įdomiausia, kad kai atrodydavo, kad jau viskas, nieko jau nebeatskleis naujo ar negirdėto, būdavo atskleidžiama nauja detalė. Nemažai medžiagos pateikta iš archyvų, tačiau neabejotinai gyvumo ir tikrumo prideda interviu, kurie buvo paimti specialiai šiam filmui. Išraiškingas, įtemptas, stiprų trilerį primenantis šios dokumentikos siužetas – neįmanoma atsitraukti.

Visgi ne ką mažesnį, o gal net ir didesnį įspūdį paliko eilinių žmonių pastangos surasti nusikaltėlį. Eiliniai žmonės, paprastai tariant iš neturėjimo ką veikti, nusprendžia surasti kačiukų kankintoją. Jie atlieka tokį skrupulingą tyrimą, kad puikiai supratau, kaip juos paveikdavo momentai, kai jie nusivildavo policijos pareigūnais ar atsidurdavo aklavietėje. Žiūrint, kaip jie kabinosi už kiekvienos detalės ir naudodamiesi visiškai legaliomis priemonėmis sugebėjo atkapstyti šitiek daug, yra kažkas įspūdingo.

Dar prieš įsijungdama šį serialą, buvau skaičiusi komentarą, kuriame rašantysis teigė specialiai nežiūrintis šio žanro filmų ir serialų vien todėl, kad nemaža dalis nusikaltėlių savo veiksmais troško dėmesio. Ir čia – vienas tų atvejų, apie tai kalbama ir serijų metu, keliamas klausimas, kiek moralu yra kurti tokį serialą, kai iš esmės visas šis dėmesys, kurio susilaukė ši istorija, ir buvo nusikaltėlio tikslas. Diskusijos vertas momentas.

Na, ir geriausia tokią dokumentiką žiūrėti žinant kuo mažiau.

9/10

imdb

1063> 28 Days Later… / 28 dienos po (2002)

Juokiausi prieš kurį laiką, kad pas mane jau kurį laiką arba siaubo/fantastiniai filmai, zombiai visokie, arba romantiniai. Kažkokio vidurio reiktų, bet gal jau kitais metais.

28 Days Later – girdėjau apie jį seniai, bet zombiai – ne tai, kas mane labai žavėtų kine. Prisimenu tiktai REC, kuris man labai patiko, bet ten jų beveik nebuvo, tai net nežinau, ar skaitosi. Užtat įsijungusi 28 Days Later pakeičiau savo nuomonę, nes pasirodo, kad apie zombius filmai gali įtraukti ir mane.

Apokaliptinis filmas, virusas (aha, 2020-iesiems zombių ir tetrūksta. Bet dar metai nesibaigė), zombiai ir saujelė žmonių, kurie nori išsigelbėti. Pagrindiniam vaidmeny seniai matytas Cillian Murphy (man reikia jo daugiau, tai kaip ir aišku, kad Peaky Blinders artimiausiuose planuose, kai tik serialus vėl pradėsiu žiūrėti), puikiai sukurta atmosfera, muzikinis takelis puikus, o zombių tiek, kiek reikia, kad ir siužetas kažkoks būtų, ir jie turėtų vietos pasireikšti. Po peržiūros jį rekomendavau ir tiems, kuriems siaubo filmai neatrodo verti laiko, nes man čia tokia labiau apokaliptinė drama nei baugintis ir krūpčioti priverčiantis filmas.

Apie kokį filmą rašysiu toliau, tikriausiai aišku – 28 Weeks Later.

O šiam 9/10, imdb nuoroda

1045> Sen to Chihiro no kamikakushi / Spirited Away / Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (2001)

Per mažai esu mačiusi Hayao Miyazaki kūrybos, bet labai tikiuosi, kad bus progų peržiūrėti daugiau, kadangi visi iki šiol matyti verti vien tik pagyrų. Spirited Away – bene vienas garsiausių režisieriaus animacinių filmų. Puiki vizualinė dalis, ne ką mažiau įdomus bei dėmesį kaustantis siužetas. Magija, nuotykiai, gyvi, dinamiški veikėjai – visko tiek, kiek reikia. Norėjosi tęsinio. 9/10

1035> Marriage Story / Santuokos istorija (2019)

Marriage Story – tikras saldainis tiems, kuriems patinka nenusaldintos santykių istorijos, kur veiksmo mažai, o daug stiprių dialogų. Jau senokai norėjau jį pažiūrėti, kadangi buvo nominuotas begalei apdovanojimų, dalį ir laimėjo, tik vis tas A. Driver man kišo koją, nes kiek esu mačiusi su juo filmų, tiek man jis nepatiko. Bet kažkurį vakarą pagalvojau, kad noriu gero kino, tad dėdama nemažai vilčių įsijungiau šį.

Čarlis ir Nikolė nusprendžia išsiskirti. Pagrindinė priežastis – Nikolė jaučiasi, kad vyras visai nesiklauso jos norų ir dėl to nemažai svajonių ji privalėjo nustumti į šalį. Be abejo, tuomet išlenda ir dar daugiau skaudulių, o su advokatų pagalba priežasčių ir kaltinimų tik dar padaugėja. Kad viskas būtų dar opiau – yra ir vaikas, kurio dėmesį ir priežiūrą irgi dalintis kažkaip teks.

Kaip jau užsiminiau, dialogai yra šio filmo stiprybė. Nenuobodžiavau nė akimirkos, veikėjų pokalbiai kaustė prie ekrano. Įspūdingi ne tik pagrindinių veikėjų, bet ir antraeilių – advokatų ir jų padėjėjų – vaidmenys, paaštrinantys poros santykius, įnešantys dar daugiau nepasitikėjimo niekuo aplinkui, pasimetimo ir pykčio, kurį norisi išleisti, bet jau nė nebeaišku, ar pikta veikėjams dėl santuokos griūties, ar dėl sumaniai, bet nebūtinai teisingai išverstos jų istorijos teismo salėje, ar dar dėl kito.

Skaudus, emociškai paliečiantis, nors pati situacija asmeniškai ir nepažįstama. Aktorių darbas išties puikus, man dabar jau rimtai gaila, kad S. Johansson liko be jokio apdovanojimo, tik su krūva nominacijų už puikųjį Jojo Rabbit bei šį. O ir A. Driver priekaištų neturiu.

Malonumas akims, ausims, rimti pokalbiai, puikiai rutuliojamos konfliktinės situacijos, aštrumo pakanka, įdomu ir tai, kad žiūrint nesinorėjo rinktis kažkurios pusės – abiejų vienodai buvo gaila ir norėjosi, kad su kuo mažiau žaizdų abu išeitų. Bet taip nelabai gaunasi šitoje situacijoje. Na, ir šiaip viskas gan apgalvota pasirodė: tas gerųjų savybių rašymas ant popieriaus kaip ir viską apjungė, muzikinis intarpas irgi labai tiko.

9/10

Mindhunter (1-2 sezonai) (2017-…)

Kūrė: Joe Penhall
Vaidina: Jonathan Groff, Holt McCallany, Anna Torv
2007 -… m., JAV,
Žanras: kriminalinė drama, trileris,
imdb nuoroda čia.

Įspudžiai po pirmo sezono 2018/03/18:

Vis akis pasiekdavo kokie nors komentarai, susiję su šiuo serialu, tad nutariau pabandyti. Ką jau kalbėti apie tai, kad prie serialo kūrimo prisidėjo ir pats David Fincher. Ir peržiūra vyko sėkmingai, nes trumpam grąžino kažkur dingusį susidomėjimą ekrane rodomomis istorijomis.

Aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis, FBI agentai Holdenas ir Bilas nusprendžia atlikti tyrimą – pasigilinti į serijinių žudikų mąstymą, jų įvardijamas priežastis, dėl kurių atliko nusikaltimus ir kt., tokiu būdu pateikti nusikaltėlius iš kitos pusės, nebūtinai kaip blogus iš prigimties, kaip dauguma manė. O gilintis jie nusprendžia elementariausiu būdu – susitikdami su jais ir kalbėdamiesi. Ir šalia dar pagelbėdami tirti vieną ar kitą bylą.

Centre – pernelyg savimi pasitikintis jaunas FBI agentas, todėl, aišku, bus nusižengta taisyklėmis nesyk, bet vis kažkaip pavyks išsisukti. Tiesa, jei koks nors Patrikas iš Mentalisto buvo simpatiškas personažas (kalbu ne apie išvaizdą, o bendrai kaip veikėją), tai Holdenas nesyk balansavo ant ribos šiuo klausimu. Tačiau tai nesutrukdė su susidomėjimu stebėti siužeto. Be abejo, labiausiai patiko dialogai su nuteistaisiais, vienas malonumas buvo jų klausytis, stebėti kiekvieno elgesį, vertinimą, kai buvo kalbama, kaip galima nuspėti net nežiūrėjus, diskutuotinomis ir galbūt nepatogius jausmus sukeliančiomis temomis. Atmosfera – tamsoka, veiksmo nėra daug, netgi ir lėtoku norisi pavadinti, bet vis vien intrigos netrūksta, kokybiška vaidyba, gan ryškūs veikėjai ir kova tarp dar vieną seriją ir viskas bei rytoj į darbą, reikia eiti miegoti. Ir o taip, kalbama apie realiai egzistavusius žudikus maniakus.

Gaila tik kad prisiruošiau aprašyti po kone poros mėnesių, nes per šį laiką atslūgę viskas ir todėl gan trumpai pasisakiau. Bet 9/10 vis dar laikosi, belieka sulaukti kito sezono.

 

Įspūdžiai po antrojo sezono 2020/04/11:

Šį sezoną žiūrėjau ilgokai, po pusės serijų tiesiog palikau ir gal tik po pusmečio, jei ne dar ilgesnio tarpo, grįžau ir su malonumu užbaigiau likusias serijas. Pagrindiniai veikėjai ir toliau pažindinasi su kalėjime sėdinčiais nusikaltėliais (pagal žiniasklaidą, Mansonas – šio sezono žvaigždė, bet nepasakyčiau, kad man būtent jis labiausiai įstrigo), dar įsitraukia į ganėtinai sudėtingą bylą, o Bilas išgyvena rimtą asmeninę dramą. Kas labiausiai nervino ir dėl ko mažinu bendrą balą – vienos iš veikėjų, tiksliau – pagrindinės veikėjos moters  – asmeninis gyvenimas. Labai nuobodus, per daug dėmesio jam skirta, ganėtinai išvargindavo. Bet visa kita – sulig kiekviena serija vis geriau. Patiko, tikiuosi sulaukti ir trečiojo sezono.

Kam patinka tamsūs kriminaliniai serialai, suteikite progą.

8/10

American Crime Story. The People v. O.J. Simpson (2016) (1 sezonas)

Dar vienas puikus serialas. Kol kas du sezonai, trečiasis bus rudenį. Kiekviename sezone – vis kita istorija, tad jei ateity žiūrėsiu kitus sezonus, aptarsiu atskirai. Kol kas spėjau peržiūrėti tik pirmąjį – The People v. O.J. Simpson.

Prie True crime esu prisilietusi labai mažai. Tikriausiai labiausiai esu išnagrinėjusi The Monster, nes po to ir dokumentinį filmą žiūrėjau, po to vis dar neperžiūrėta dokumentika kompiuteryje guli apie All Good Things ,,herojų“, na, ir pastebiu, kad vis dažniau pasižymiu dar ką nors iš tos serijos… Kodėl apie tai prakalbau? Ogi todėl, kad šis serialas atkuria realiai buvusias ir visuomenės nemenko dėmesio sulaukusias bylas. Pirmasis sezonas skirtas O. J. Simpson – garsus amerikietiško futbolo žaidėjas apkaltinamas savo buvusios žmonos ir su ja buvusio vyriškio nužudymu. Kol aukas atstovaujanti pusė bando įrodyti tiesą, remdamasi DNR ir kitais žmogžudystės vietoje rastais įrodymais, iškapstydami tam tikrus faktus iš kaltinamojo praeities, O. J. Simpson gynėjai ieško, kaip įrodyti jo nekaltumą.

Daug plėstis nesinori, nes neverta atskleisti detalių nežiūrėjusiems, bet šio serialo stiprybė yra ta, kad žiūrint sulig kiekviena serija ir pati nežinodavau, kuria puse tikėti. Faktai sumaišomi su galimomis teorijomis, kaip iš tiesų viskas galėjo būti, daug dėmesio skiriama pašalinėms temoms, kurios paaštrėja būtent bylos metu. Labai įdomu stebėti kovą, kuri net neaišku, kiek buvo O. J. Simpson kova,o kiek kitų, norinčiųjų pergalės dėl visai kitų priežasčių. Įtempta, o nežinant realios istorijos – dar ir intriga išlieka iki pat pabaigos. Atskleidžiama tuometinė situacija Amerikoje, požiūris į juodaodžius, policijos pareigūnų elgesys su jais, naudojimasis odos spalva tam, kad būtų pritrauktas reikiamas dėmesys. Spalvingi veikėjai, charakteriai išplėtoti taip, kad įdomu stebėti kiekvieną.

Pabaigoje papasakojami kiekvieno veikėjo likimai, taip padedant tašką šiame puikiame sezone.

9/10