Archive

Posts Tagged ‘9/10’

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)


king of devil's islandRež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes”. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10

The Mentalist / Mentalistas (2008-2015) (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


mentalistKūrė: Bruno Heller
Vaidina: Simon Baker, Robin Tunney, Tim Kang, Owain Yeoman, Amanda Righetti
2008-2015 m., JAV, 42 min x 151 ep., 7 sezonai
Žanras: kriminalinis mistinis trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Patrikas Džeinas praeity skelbėsi esąs ekstrasensas, tačiau jo paslaptis – itin išlavintas gebėjimas pastebėti smulkmenas, atpažinti kūno kalbos reikšmę, plačiai mąstyti, manipuliuoti ir kt. Dabar Patrikas dirba KTB (Kalifornijos tyrimų biure) konsultantu, taip tikėdamasis vieną dieną ištirti Raudonojo Džono, Patriko žmonos ir dukros žudiko, serijinio maniako, bylą ir pats atkeršyti jam už prarastus mylimus žmones.

Šį serialą peržiūrėjau gal per porą metų, darydama įvairaus ilgio pertraukas tarp serijų, neskubėdama. Kažkuriuo metu norėjosi, kad jis niekad nesibaigtų. Kuo jis mane taip sužavėjo? Naivu būtų sakyti, kad didžiausias koziris šiame seriale yra siužetas. Tikrai ne, nes tokių procedūrinių serialų sukurta ne vienas, ir tikiu, kad galima rasti galbūt net ir įdomesnių būtent siužetu tokio tipo serialų. O ir nesu aš didžioji detektyvų gerbėja, t.y. man niekad nekildavo noras pernelyg sukti galvos, galvojant, kuris iš rodomų įtariamųjų yra žudikas. Tai, kas mane labiausiai laikė iki pat paskutinės serijos yra būtent personažai ir dialogai.

Be abejo, centre yra Patrikas, kuriuo nesižavėti tiesiog neįmanoma. Ir ne tik dėl paties aktoriaus simpatiškumo (vien šypsena ko verta!), bet ir dėl personažo charizmos, kuri perteikta įtikinamai. Jis – inteligentiškas, mandagus, mokantis įsiteikti, nepaleidžiantis puodelio arbatos vyras. Žinoma, Patrikas – tas, kuris rizikuoja, kuris nusižengia taisyklėms daugybę kartų ir vis išsisuka, tačiau, jei būtų teisingas ir visad laikytųsi įstatymų, būtų tikriausiai nuobodu? Tiesa, tikriausiai tai buvo ir vienintelis personažas, kuris sugebėdavo sukelti nemažą spektrą emocijų. Visgi Patriko praeitis išlįsdavo neretai, ypač pirmuose keliuose sezonuose tas buvo daroma gan dažnai, ir todėl nejučia jausdavau, kaip akys sudrėkdavo, žiūrint į Patriką, jo prisiminimus ar tiesiog išgyvenimus gerai perteikiantį jo veidą. Manyčiau ne veltui aktorius, vaidinęs Patriką, už savo vaidmenį buvo gavęs ir Auksinio gaublio, ir Emmy nominacijas, jau nekalbant apie kitus apdovanojimus.

Tačiau man pasirodė ne ką mažiau stipri ir komanda, esanti šalia Patriko. Tiesa, moterys kiek silpnokos šiame seriale (ne drąsa ir ištverme, o charakteriais, nes jie nykoki buvo ir net toji pati Teresa nebuvo ryški, tačiau, kita vertus, be jų tikriausiai nebūtų buvę tiek įdomu), tačiau vyrai įdomūs. Mano didžiausios simpatijos yra Kimbalui, kurį apibūdinti yra sudėtinga, nes tiesiog reikia pamatyti: emocijų nereiškiantis, juoko bangas keliantis (nes būna, kai net nesupranti, ar jis tiesiog toks yra, ar ironizuoja) personažas, kuris, kaip ir matyt būtina, yra tikra priešprieša savo kolegai Veinui, kuris kiek neurotiškas, jausmingas, mėgstantis maistą ir naivus, pasiduodantis Patriko manipuliacijoms. Dar kažkaip norisi paminėti ir į pabaigą atsirandančius du jaunus naujus veikėjus, kurie taip pat įnešė savų vėjų ir buvo malonumas akims bei ausims. Gaila, kad taip neilgai tai tetruko. Įsimintinesnių antraeilių ar epizodinių personažų irgi netrūko. Tad, kaip minėjau, būtent personažai ir jų asmeninės istorijos man buvo pagrindinė šio serialo žiūrėjimo priežastis.

Dialogai spalvingi, daug humoro, netrūksta ironijos, tad žiūrėdavau šį serialą ir tuomet, kai norėdavau juokingos komedijos, nes žinodavau, kad nenusivilsiu. Kiekvienoje serijoje tiriama vis nauja byla, nors pasitaikydavo ir tokių, kurios būdavo tiriamos kelias serijas iš eilės. Tokiais atvejais peržiūrėjus vieną seriją iš karto norėdavosi įsijungti kitą. Be abejo,  svarbiausia byla yra Raudonojo Džono, kuri tęsiasi ne vieną sezoną. Pripažinsiu, nusivyliau sužinojusi tikrąją jo tapatybę, bet kulminacinė Raudonojo Džono tyrimo dalis (kai jau rimtai ir galutinai buvo artėjama prie tapatybės radimo) nemažai įtampos sukėlė ir, nors minėjau, kad paprastai nesiimu spėlioti žudikų, nes ne tai būna įdomu man, šįkart paskatino pačią spėlioti ir dėliotis argumentus, kodėl tas ir kodėl ne kitas. Kiek esu kalbėjusi ar skaičiusi apie šį serialą, tai nemažai daliai įdomumas pradingo kartu su Raudonojo Džono atsiradimu, nes tarsi nebeliko intrigos, kuri vedė šitiek sezonų. Tuo tarpu man įdomumas sumažėjo, persikėlus veikėjams į FTB (taip, šioks toks spoileris, bet gal išgyvensite). Negaliu įvardinti tiksliai, bet pačios bylos tapo nebe tokios įdomios kaip iki tol, nors atsiradę nauji personažai ir jų asmeninės istorijos buvo tokios pat įdomios kaip ir ankstesnių. Ir būtent po persikėlimo į FTB ėmiau mąstyti, kad visgi pabaigos šiam serialui jau reikia, nes nesinorėjo, kad galiausiai bendras įspūdis sumenktų. Laimei, finalas buvo tvarkingas, kad ir nuspėjamas, bet išlaikęs savo stilių, tad kabinėtis negaliu.

Apskritai, tai toks serialas, kuris neįpareigoja, yra lengvo turinio, bet tuo pačiu ir sugeba neerzinti. Sugebėjo laviruoti tarp visokių meilės istorijų, kad būtų išvengta pernelyg daug dramų, o net atsiradus kažkokiems romantiniams santykiams sugebėta skirti laiko jiems tiek, kad neužgožtų svarbiausių siužetinių linijų. Tiesa, paskutiniame sezone viso to jau buvo daugiau.

Ir serialus vertinti man dažnai būna sudėtinga. Kad ir šis. Ta pati formulė kiekvienoje serijoje, nuspėjamos serijų kulminacijos (Patrikas nusižengs taisyklėms, rizikuos, bet galiausiai ras žudiką), tad lyg ir turėtų balas kristi, bet kai tiek laiko žiūrėjau, tiek laiko gyvenau su personažais ir kai tiek laiko tie personažai sugebėjo išlaikyti susidomėjimą ir nepradėti erzinti, tai nelieka nieko kito, kaip minėti jį kaip išties įdomų, gal tik pabaigoje kiek nuobodžiau atrodžiusį serialą.

9/10

Ir o taip, jau mane užvaldė naujas (man, nes irgi jau pasibaigęs) serialas – The Office. Tad vėlgi neaišku, kiek aktyvi čia būsiu.

871-875>,,Nepatogaus kino” atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti” iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino” programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų” buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

863> Mary and Max / Merė ir Maksas (2009)

rugsėjo 4, 2015 Komentarų: 5

mary and maxRež.: Adam Elliot
Įgarsina: Toni Collette, Philip Seymour Hoffman, Eric Bana
2009 m., Australija, 92 min
Žanras: animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie Australijoje gyvenančią mergaitę Merę, kuri sugalvoja parašyti atsitiktinai adresų knygoje rastam amerikiečiui Maksui. Nors Maksui daugiau kaip 40 metų, jų draugystė užsimezga.

Kiekvienam žmogui reikia draugo. Jis gali būti vienas, bet geras. Toks, kuriam gali išsipasakoti viską, ką nori, paklausti bet ko ir to visai nesigėdyti. Nei Merė, nei Maksas tokio draugo neturi. Merė gyvena su išgeriančia mama, Maksas – vienas. Tiesa, Maksas turi Aspergerio sindromą, dėl šito jam nelengva užmegzti santykius, suvokti tikslius aplinkinių jausmus, ne visada ir su savimi sekasi tvarkytis taip, kaip norėtųsi. Taigi, užtenka vienintelio laiško iš mergytės, gyvenančios visai kitame žemyne, rodos, ką jie galėtų turėti bendro. Ir visgi jų draugystė rutuliojasi gan greitai. Filmas apima gan nemažą laikotarpį, taigi Merė auga, susiduria su vis rimtesniais gyvenimo iššūkiais, tuo tarpu Maksas auga į plotį, toliau mėgaujasi dešrainiais su šokoladu (tiksliau – vietoj dešrelės įdėta šokolado eilutė / plytelė) ir kažkuriuo metu netgi jau gali pasakyti, kodėl jam sakoma, kad jis kitoks – t.y. atrandamas ligos apibrėžimas.

Ir tai yra liūdnas filmas. Suprantu, kad prie to prisidėjo ir šiaip liūdna nuotaika, bet ašaros byrėjo didžiąją filmo dalį. Nėra taip, kad filme – tik liūdesys. Ne, iš tiesų scenarijus puikiai laviruoja tarp šviesių akimirkų ir tų liūdnųjų. Neprastas humoras, priverčiantis juoktis ašaroms dar nenudžiuvus, gal momentais buvo tokių primityvokų pasirinkimų, bet bendro įspūdžio negadino. Kalbant apie liūdnus dalykus šiame filme, tai paliečiama išties nemažai: šalti tarpusavio santykiai, vienišumo jausmas, depresija ir iš to išplaukiantys dalykai (kaip noras žudytis), nepasitikėjimas savimi, noras pritapti. Nemanau, kad vaikams šį filmą verta žiūrėti, nes atrodo, kad gali būti nesuprasta viskas, kas norėta pasakyti (o pasakoma tikrai nemažai visko), tuo tarpu paaugliams šį filmą rekomenduoju, lygiai taip pat – ir vyresniems. Galbūt kažkas pasijaus nesantis vienas su savo vidine būsena, užklupusiais jausmais, o kažkas atkreips dėmesį į šalia esančius, galbūt kokia viena kita mintis iš filmo į galvą įsirėš ir nors kelioms dienoms paliks visokių svarstymų ir galvojimų, o galbūt tiesiog prasmingą filmą pažiūrėsite vietoj kokio visiškai banalaus.

Man braižas kiek priminė T. Burtoną, bet kita vertus, T. Burtono animacija turi tam tikro niūrumo, tamsos, o čia tas niūrumas – visai kitoks. Prie piešinukų pradžioje reikėjo priprasti, bet kuo toliau, tuo labiau grožėjausi aplinka, detalėmis, veikėjų charakterių parodymu pasitelkiant išvaizdą ir kasdienine jų veikla.

Labai patiko. 9/10

854> Nightcrawler / Nakties klajūnas (2014)

liepos 21, 2015 Komentarų: 1

nightcrawlerRež.: Dan Gilroy
Vaidina: Jake Gyllenhaal, Rene Russo, Bill Paxton
2014 m., JAV, 117 min
Žanras: kriminalinis mistinis veiksmo trileris
imdb nuoroda čia.

Na taip, užtenka Jake Gyllenhaal pavardės, kad būtų galima numanyti, jog filmas bus vertas dėmesio. Bet nesitikėjau, kad toks geras.

Filmas pasakoja apie Luisą, desperatiškai ieškantį darbo. Kartą jis išvysta naujienų reporterį, dirbantį ,,sau” ir pirmiau už kitus pasirodantį įvykių vietose bei po to filmuotą medžiagą parduodantis kuriai nors televizijai. Luisas susidomi šia veikla ir pradeda brautis į vis kruvinesnių įvykių vietas, nepaisydamas žurnalistikos etikos ar moralės normų.

Jake Gyllenhaal vaidyba – puiki, kone be priekaištų. Įtikinamai suvaidintas šaltas, nemalonus, bet kokiomis priemonėmis siekiantis tikslo sociopatas, kuriam neįmanoma simpatizuoti. Kažkiek priminė American Psycho, bet daugiau todėl, kad tiek viename, tiek kitame filme yra puikiai įkūnyti pagrindiniai veikėjai, kurie yra blogiukai ir ko nors gero juose kaip ir sunkoka rasti. Ir tai toks vaidmuo, kurio sunkiai aktorius nusikratys, nes tikiu, jį pamačiusi dar kurį laiką atminty matysiu kai kurias filmo scenas. Bent iki kitos kino juostos, kurioje jis vaidins taip pat įtikinamai.

Antraeiliai personažai, galima sakyti, nėra svarbūs, nes visa ,,scena” priklauso J. Gyllenhal vaidinamam personažui. Todėl jie atrodo blankokai, sunku išskirti kurį nors kaip atlikusį kiek įsimintinesnį vaidmenį.

Siužetas šiuo atveju yra pagalbininkas, atskleidžiant pagrindinio veikėjo charakterį. Atmosfera – tamsi, niūri, tačiau įtraukianti. Įdomu stebėti reporterių darbą, stengimąsi būti pirmiems, konkurenciją, darymo viską, kad tik didėtų laidos ar televizijos reitingai, nepaisant, kokiomis aplinkybėmis nufilmuota medžiaga. Keliaujant gatvėmis su Luisu, klausant jo dialogų su kitais personažais buvo nejauku, smalsu, o paskutinį filmo pusvalandį jaučiau tokią įtampą, kokios senokai žiūrint filmą neteko pajusti.

O ir nepavyksta man nesimpatizuoti šiam filmui dėl jo kokybės ir tokio beprotiško, vos ne apsėsto tuo, ką daro, veikėjo turėjimo.

9/10. Kol kas vienas geriausių šiemet.

Dead Like Me (2003 – 2004) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


1_dead-like-meKūrė: Bryan Fuller
Vaidina: Ellen Muth, Callum Blue, Jasmine Guy, Mandy Patinkin
2003 – 2004 .m, Kanada, JAV, 29 x 50 min
Žanras: fantastinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Su neramumu Hannibal gerbėjai laukia galutinio sprendimo dėl jo likimo, o aš tuo tarpu peržiūrėjau dar vieną nuostabaus Bryan Fuller serialą Dead Like Me. Apie Wonderfalls ir Pushing Daisies jau esu rašiusi.

Džordžija – skeptiškai nusiteikusi jauna mergina, kuri vieną dieną žūva. Tiesa, gan kurioziškai – bet tai turite pamatyti patys. Tokiu būdu ji tampa viena iš giltinių. Kasdien ji gauna lapelį su pavarde to žmogaus, kuris tądien mirs ir prie kurio prisiliesti turės būtent ji. Visos giltinės yra kitų matomos, jos netgi dirba tarp gyvųjų ar kitais būdais prasimano pinigų. O taip pat – susiduria su tais pačiais sunkumais, gal net dažniau nei gyvieji – su klausimais apie egzistavimą ir mirtį.

Jei serialas sudomino ne nuo pat pradžių (vienu metu net galvojau, kad bus prasčiausias iš visų B. Fullerio serialų, kuriuos teko matyti), Džordžijos personažas tapo mėgstamu iš karto. Ji kiek primena Wonderfalls pagrindinę veikėją savo požiūriu į gyvenimą, ciniškumu, ironija bei sarkazmu – puikus, juokingas personažas, kuris yra kuo tikriausia varomoji jėga viso serialo metu.

Antraeilių personažų (nors kai kuriuos antraeiliais vadinti net gaila, nes apie juos sužinome serialo metu išties nemažai) yra ne tiek ir mažai ir jų portretai išplėtoti tiek, kad pažintume kiekvieną ir, nepaisant kiekvieno silpnybių ir minusų, kiekvienas liktų įdomus ir dominantis. Nors Džordžija mirusi, kone kiekvienoje serijoje galima stebėti, kaip sekasi su netektimi gyventi jos tėvams bei seseriai, kokios dramos vyksta jų namuose ir kaip sekasi jas spręsti. Taip pat svarbios yra ir kitos giltinės: nutrūktgalvis išsiblaškėlis ir pernelyg savimi pasitikintis Meisonas, griežtoji Rouzė (vienoje serijoje ji apibūdinama kaip būrelio mama), švelni ir savo grožį vertinanti Deizė bei lyg koks vadas (ar tėvas) – Rubis, kasdien išdalinantis kitiems lapelius su pavardėmis, jų buvimo vieta ir mirties laiku. Giltinių kasdienė susitikimo vieta – kavinė – tampa svarbia kiekvienos serijos dalimi, kurios visad su malonumu laukiu. Būtent kavinėje skamba geriausi dialogai, kurie įdomūs, šmaikštūs ir juokingi.

Mėgstantiems serialus ir filmus, kuriuose vaizduojamas biuro gyvenimas ir įvairios kvailos situacijos, kurių ten apstu, turėtų patikti viena iš siužetinių linijų – Džordžijos darbo vieta. Ten, be abejo, ryškiausia yra Delores – Džordžijos viršininkė, visuomet nutaisiusi šypseną, užsiimanti motyvavimu, tiksliau – visiška Džordžijos priešprieša. Biuras standartinis – daug darbo vietų, atitvertų žemomis sienelėmis, nemažai laiko praleidžiama nieko neveikiant, tempiant laiką. Administratorė – dar vienas serialo perliukas, kuris neliks nepastebėtas.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Siužetas – lyg ir pasikartojantis, tačiau kiekviena serija įdomi ir pažerianti kažko naujo. Pasikartojanti – nes kiekvienoje serijoje kiekviena giltinė gauna po lapelį ir pasiunčia žmogų anapus. Tačiau kaskart keičiasi ne tik mirties būdai (lengvai patikėčiau, jei kai kurie siaubo filmai iš jų sėmėsi idėjų. Tiesa, čia viskas, kaip būdinga B. Fuller, pateikiama kartu ir tikroviškai, ir subtiliai), bet ir tai, kaip kiekviena giltinė reaguoja į mirštantįjį. Vieni paliečia labiau, kiti – visai nesujaudina. Žiūrėdama galvojau, kad būtų gyventi kiek lengviau, jei žinotume, kad mirties akimirką bent vienas asmuo bus šalia, negana to – kad tas asmuo nuims skausmą, kurį jaustume mirties momentu. Juk niekas nenori kentėti. Nemažai čia ir dramų, kančių dėl per ankstyvos mirties, dėl negalėjimo matyti artimųjų, dėl neatsakytos meilės, dėl negalėjimo užmegzti artimų ilgalaikių santykių su gyvuoju, dėl gyvenimo prasmės ir dėl dar visokiausių priežasčių.

Taigi tai serialas, kuriantis žmogiškus, turinčius tiek silpnybių, tiek stiprybių, gal šiek tiek šaržuotus (bet kitaip nebūtų įdomu žiūrėti) personažų charakterius, kurie nestoja vietoje, keičiasi – gaila, kad dariau gan nemažą (bemaž metų) tarpą dariau tarp pirmojo ir antrojo sezonų – šis progresavimas atrodytų dar ryškesnis. Žaidžiama dialogais, siužeto vingiais, nebijoma eksperimentuoti, pasukti įvykių nebūtinai ta linkme, kurios galima būtų tikėtis. Smagus, neprailgstantis serialas su dialogais, kuriuos norisi cituoti dažnoje gyvenimo situacijoje.

Ar žinot tą jausmą, kai pažiūrite ar perskaitote ką nors taip patikusio, kad net norisi visiems sutiktiems įrodinėti, kad būtinai jie turi pažiūrėti ir kad tikrai jiems patiks? Tai va, toks jausmas ir mane dabar ima, tačiau visgi susilaikysiu nuo rėkavimų, nes nemanau, kad patiktų visiems. Bet tai, kad jį sukūrė talentingasis B. Fuller ir Dead Like Me puikuojasi ne viename –iausių serialų sąraše, šį tą rodo.

9/10

Be abejo, filmas, kuris po kelerių metų buvo sukurtas, bus kada nors peržiūrėtas, nors jis jau iš karto turi keletą minusų: jo režisierius – ne B. Fuller, Deizę vaidina kita aktorė, o Rubio išvis nuspręsta atsisakyti.

True Detective (1 sezonas)


true_detective_the_locked_room_3Kūrė: Nic Pizzolatto
Vaidina: Matthew McConaughey, Woody Harrelson, Michelle Monaghan
2014 m., JAV, 8 ep. x 55 min
Žanras: mistinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Kadangi šio serialo kiekvienas sezonas rodys naują istoriją su naujais personažais, nusprendusi žiūrėti ir antrąjį bei (jei bus) kitus sezonus, apie juos nuomonę rašysiu atskiruose įrašuose.

O pirmasis True Detective sezonas pasirodė itin triukšmingai. Žinau, kad negalima absoliutinti, bet buvo toks jausmas, kad visi tik ir šnekėjo apie jį, apie puikius aktorius, kokybišką pastatymą ir įdomią istoriją. Tačiau pati peržiūrėjau jį gan neseniai – jau spėjo pasirodyti ir antrasis sezonas. Kalba, kad ne toks geras kaip pirmasis, bet tvirtesnė auditorijos nuomonė turėtų susiformuoti tik jam pasibaigus.

2012, Luiziana. Rustas ir Martinas yra iškviečiami apklausai apie 1995-ųjų įvykius, kuomet abu bendradarbiavo dirbdami policijoje detektyvais. Tais metais jie ne tik tyrė keistą ritualistinę žmogžudystę, bet ir po bendradarbiams nežinomo konflikto išsiskyrė jų keliai. Nuo to laiko jie net ir nebematė vienas kito. Dabar jie turi prisiminti to meto įvykius, kuriuos, manė, jau visam laikui yra palikę praeity.

Mėgstu skeptiškai žvelgti į tuos dalykus, kuriuos visi mėgsta. Šis serialas – ne išimtis. Netgi pradžioje, pamačiusi ritualistinę žmogžudystę, naudojamus ragus, pagalvojau – nejaugi nieko naujesnio nebesugalvoja? Juk Hannibal ragai jau tapę neatsiejama serialo dalimi. Tačiau greitai skepticizmą teko pamiršti. Taip, įžvelgiau dar ne vieną panašumą į Hannibal (pavyzdžiui, bent pradžioje Rustas man buvo kiek panašus į Vilą, serialų atmosferos – taip pat panašios), bet nuo kada tai minusas? Tai reiškė, kad prieš mano akis buvo dar vienas kokybiškas, detektyvo elementų turintis serialas.

Kadangi buvo po truputį grįžtama į praeitį bei pasakojama visa istorija, įvykusi prieš beveik dvidešimt metų, negalėjau nespėlioti, kas ten tokio įvyko, kad dabar jie turi pasakoti tuos įvykius. Kilo klausimai apie tai, kuris iš detektyvų meluoja, kuris galėjo padaryti ką nors išties blogo. Ėmiau įtarinėti vieną iš jų kaip žudiką maniaką, svarstyti, kas vyko visus tuos metus po visko, kaip apskritai jų keliai išsiskyrė. Į klausimus po truputį buvo atsakoma. Ir tas buvo puiku. Kiekviena serija – vis naujas pasistūmimas į priekį, vis dar vienas gautas rūpimas atsakymas, vis naujas klausimas, į kurį atsakymo vėl tenka laukti. Veiksmo nedaug, užtat galingi dialogai, dar galingesni žvilgsniai bei pagrindinių aktorių –Matthew McConaughey ir Woody Harrelson – vaidyba. Vos aštuonios serijos, o charakteriai išplėtoti taip, kaip kiti serialai nesugeba ir per 24 vieno sezono serijų. Apskritai, pastebėjusi esu, kad man patinka, kai tiek mažai serijų serialas teturi. Taip, norisi dar, liūdna, kai žinai, kad tęsinio nebebus, bet geriau pagalvojus – užtat gavau aštuonias puikias serijas, kurios mažai kuo nusileidžia viena kitai.

Bent man tai nepasirodė itin lengvas serialas. Pakakdavo 1 ar 2 serijų vienam kartui – visgi niūri atmosfera tikriausiai ,,padarydavo” savo. Kad ir kaip būdavo įdomu, atidėdavau serialą kitam kartui, nes norėdavosi įsijungti vėl tada, kai jau nebesijausiu išsunkta serialo nuotaikos – tad ar bereikia sakyti, kad jis įtaigus?

Žinoma, HBO paprastai yra kokybės ženklas, tad atidirbta iki smulkmenų – net ir kiekvienos serijos pradžioje esantis ,,pristatomasis filmukas” (nuoširdžiai, nežinau, kaip jį teisingai pavadinti, bet spėju, suprantate, apie ką aš) toks kone tobulas su lygiai taip pat tobulai pritaikytu muzikiniu takeliu. Vienas malonumas – toks, kad net nesinorėdavo persukti to filmuko (ką šiaip mėgstu daryti).

Paskutinė serija – verta finalinės vardo. Visa net spirgėjau žiūrėdama ją. Ir galbūt nemeluosiu, kad joje  – daugiausiai veiksmo, lyginant su kitomis. Smagu, kad dėmesys seriale skiriamas ne tik veiksmui, ko galima būtų tikėtis iš kriminalinio serialo. Analizuojami pagrindinių veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai, tai, kaip bėgant laikui, įtampa tarp jų didėjo, tai, kaip progresavo, o galiausiai – kokie jie buvo susitikus jiems po šitiek metų. Vietomis net atrodydavo, kad ne žudiką išsiaiškinti svarbiausia. Svarbūs yra jie – du pagrindiniai veikėjai, turintys silpnybių daugiau nei gerų savybių, o juk tokie dažniausiai būna daug įdomesni.

9/10