1069-1071> Bridget Jones’s Diary (2001), Bridget Jones: The Edge of Reason (2004), Bridget Jones’s Baby (2016)

Apie pirmąją dalį Bridžitos Džouns dienoraštis bei antrąją – Ties proto riba, esu jau rašiusi, tad šiemet juos žiūrėjau jau antrąsyk. Trečiasis – Bridžitos Džouns kūdikis, buvo nematytas ir tapo priežastimi vėl peržiūrėti du pirmuosius.

Man pirmoji knyga – ta, kurią skaityčiau vėl ir vėl, nors šiaip mano skaitiniuose romantinių komedijų pasitaiko vos viena kita. Bet čia ir visa problema, nes Bridžita Džouns visiems pristatoma kaip smagi komedija, filme irgi koncentruojamasi į romantines arba kuriozines situacijas, bet ten yra kur kas visko daugiau ir rimčiau. Daug pažįstamo. Ir viskas pateikiama su saviironija, kuri kelia šypseną, o kai kada ir graudulį. Todėl nenuostabu, kad ši istorija nepasimetė tarp krūvos panašių knygų.

Pirmasis filmas irgi vienas tų, kuriuos įsijungusi darsyk peržiūrėčiau iki galo (arba nebūtinai iki galo, bet dar nesu išsirinkusi galutinės scenos, ties kuria išjungčiau). Smagus žiūrint net ir antrą kartą, personažai savi, favoritai aiškūs, juokinga ir nesinori užsidengti akių dėl svetimos gėdos jausmo, kaip paskutiniu metu man būna su komedijomis.. Tad rašau 8/10

The Edge of Reason (Ties proto riba) pasirodė prasčiausias iš visų trijų. Nors veikėjai vis dar žavi, bet kai kurios siužetinės linijos – itin keistos ir abejotinos. O gaila. 5/10

Labiausiai smalsu buvo dėl dar nematytos dalies. Buvo įdomu, kokiu būdu vietoj Hugh Grant viršelyje atsirado Patrick Dempsey, intrigavo, kaip čia viskas atrodys prabėgus šitiek metų nuo antrojo filmo. Ir ar iš viso dar yra ką parodyti, pasakyti, ar nebus nueita į šoną su lėkštais bajeriais? Na, ir likau patenkinta. Bridžita neprarado savo šarmo, nors bėgant metams įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi. Vyrai dėl jos vis dar kovoja ir sugeba savo geriausias puses parodyti, nesvarbu, kiek ten galima būtų ,,nurašyti“ ant to, kad neįtikinamos situacijos. Čia juk Bridžita. 7/10

imdb: pirmas, antras, trečias.

Anonsas – tik trečiojo.

Normal People / Normalūs žmonės (1 sezonas) (2020)

Prieš keletą savaičių pasirodęs serialas (imdb nuoroda) yra pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kurią galima rasti ir lietuviškai. Romanas sulaukė daug atgarsių, buvo palankiai sutiktas ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Nors knyga man patiko, bet jos fenomeno kritikų tarpe nelabai suprantu. Serialas susideda iš 12 serijų, kiekviena – po 30 minučių (paskutinė netgi dar trumpesnė), tad net ir aš neužtrukau ilgai, kol peržiūrėjau visas serijas. Skaičiau, kad yra norinčių antro sezono, bet svajoju, kad kūrėjai liktų prie šio vienintelio sezono – pabaiga, mano manymu, ideali, atitinkanti ir romane esančią.

Nežinau, kaip serialą vertinčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos, bet dabar man jis pasirodė labai gerai pastatytas, išties dėmesio verta ekranizacija, kažin, ar norėtųsi dar kažko daugiau. Iš pirmo žvilgsnio, tai romantinė istorija, tačiau gan greitai tampa aišku, kad romantikos čia kur kas mažiau, daugiau dramos, toksiškų santykių, savęs nevertinimo, nepasitikėjimo, psichikos problemų, emocinio ir fizinio smurto. Kelerių metų istorija pasakojama fragmentiškai, lėtai, atmosferą kuriant puikiai serialui derančiu muzikiniu takeliu. Pagrindinių veikėjų gyvenimai ,,pagauna“, o vienoje iš paskutinių serijų klausant Connell monologo ašaros riedėjo tiek, kad tikriausiai nudžiuvo tik peržiūrėjus serialą iki pabaigos.

Tiesa, ne viskas pasakoma aiškiai. Pavyzdžiui, Marianne santykiai su mama ir broliu ne iki galo paaiškinti. Norisi tikėti, kad yra kažkas dar šalia minėtų tėvo elgesio ypatumų, bet apie tai ir knygoje nebuvo kalbama plačiau. Dar reiktų nusiteikti ir nuogybėms – sekso scenų trukmė kai kada vertė stebėtis. Skaičiusieji knygą supras, kad jos reikalingos šiam siužetui, bet vietomis man buvo gaila serijos laiko. Tai prie to paties perspėju nuogo kūno bijančiuosius, kad čia jo bus, vien plikomis nugaromis tikrai neapsiribota.

Tad serialas tiems, kurie mėgsta žiūrėti į komplikuotus gyvenimus, stebėti ekrane istoriją, kurioje ne viskas bus pateikta ant lėkštutės, kai kurias serialo dėlionės detales teks rankiotis patiems, gaudant užuominas. Jaučiu šiai istorijai prielankumą, tad man jis pasirodė ir jautrus, ir gražus, ir tuo pačiu baugus savo skaudžia tikrove, nesibaigiančiomis savęs ir meilės paieškomis.

8/10

1012> The Favourite / Favoritė (2018)

Ne, ne tik filmus apie superherojus žiūriu 🙂 The Favourite norėjau pažiūrėti jau seniai, kai tik kino teatruose rodė, bet niekas iš aplinkinių neparodė susidomėjimo (maždaug kostiuminė drama – nieko įdomaus). Visos kalbos apie tai, kad čia kiek kitoks turėtų būti, ėjo veltui. Tad galop prisiruošiau peržiūrėti namuose.

Karalienė – silpna ir vis nesveikuojanti, tad jos artima draugė ledi Sara valdo šalį ir karalienei gelbsti priimant sprendimus. Kai pasirodo nauja tarnaitė Abigailė, Sara gan greitai susidomi naujoke, o pati Abigailė pamato galimybę grįžti į aristokratišką gyvenimą ir imasi plano tapti karalienės kompanione.

Ir tikrai ši kostiuminė drama skiriasi nuo daugelio kitų. Pati kažkada mėgau jas žiūrėti, pastaruosius kelerius metus apleidau (kaip ir apskritai kiną), bet šis tai buvo ,,kažkas tokio“ vien dėl savo kitoniškumo. Intrigos, subtilus humoras, ironija, viso filmo metu vykusi konkurencija tarp moterų, įtraukiantys siužetiniai vingiai, spalvingi veikėjai, įdomūs kostiumai, aštri pabaiga – vertas žiūrėjimo, pati jau senokai mačiau, bet vis dar geras įspūdis išlikęs.

8/10

942> Sing Street (2016)

Rež.: John Carney
Vaidina: Ferdia Walsh-Peelo, Aidan Gillen, Maria Doyle Kennedy
2016 m., Airija, Didžioji Britanija, JAV, 104 min
Žanras: romantinė muzikinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Atrodo, kad ne tiek ir daug skambėjo šis filmas visur kur informaciniuose portaluose, be jokios pompastikos ir didelių reklamų pasirodė, tik vis nužiūrėdavau, kad vertinimai jo geri. O pažiūrėjusi supratau, kad tai išties nebloga kino juosta, turinti ne vieną man patikusį elementą.

Devintas dešimtmetis, Dublinas. Paaugliai sugalvoja sukurti muzikos grupę. Jie nori kažko įdomaus, naujo (kaip pavyzdį nurodo Depeche Mode, o tuomet aš jau visiškai ir susilydžiau), tad ir stengiasi tai kurti. Tad filmas ir yra apie tai – kūrybą, paauglių gyvenimą, pirmąjį rimtą susižavėjimą ir dar daug ką. Iš tiesų žiūrėdama galvojau, kad visai ne 2016-aisiais pastatytas filmas, nes viskas, ką mačiau, man taip ir ,,atsidavė“ nurodytu laikmečiu. Ir ne tik pati atmosfera, rengimosi stilius ir kt. man pasirodė įtikinamai, bet net ir pats siužetas bei jo pateikimas man priminė to devinto dešimtmečio filmus. Tik kažkaip vis dar nepriprantu prie naujos mados tokiais atvejais, kai rodomi paaugliai, pagrindinį veikėją parinkti itin vaikiško veido, nes bent šiame filme būtent dėl to pagrindinė pora man visai nesižiūrėjo, nes toji mergina atrodė žymiai vyresnė.

Lyg ir nieko ypatingo, bet pamenu, kad žiūrėti buvo gan įdomu. Tiesa, geri įvertinimai ir visa kita gal pernelyg užkėlė lūkesčius, tai ir norėjosi ,,kažko dar geriau“, bet šiaip jau neblogas tikrai.

7/10

936-941> The F Word / What If (2013), Love & Other Drugs (2010), Endless Love (2014), Friends with Benefits (2011), Love & Friendship (2016), Ghost World (2001)

Antras iš eilės įrašas, kuriame sudedu keletą filmų. Pirmąsyk dėdama teisinausi tuo, kad jie jau buvo po kartą aptarti čia. O dabar teisinuosi tuo, kad dėl apsileidimo prisikaupė nemažai peržiūrėtų filmų ir keletas serialų. Visa bėda, kad dalis filmų – tokie, apie kuriuos tiesiog nelabai turiu ką pasakyti. Žanras vienodas – romantiniai, vieni labiau draminiai, kiti – labiau komedijos, bet visi tokie, kad žiūrėdavau ir galvodavau, kad ne veltui užsinorėjusi šio žanro filmų karts nuo karto įsijungiu jau seniau matytus, nes ką naujo bandau, vis kažkas ne to. Taigi, čia toji krūva filmų ir bus. Po to laikui bėgant atsiras jau ir vertesnių dėmesio kino juostų bei keleto ,,ant bangos“ esančių serialų šiokios tokios apžvalgos atskiruose įrašuose.

936. The F Word / What If (2013)

Romantinė komedija, Kanada, Airija. Sudomino dėl Zoe Kazan, ne vieną filmą su ja mačiau ir visur į ją tiesiog įdomu būna žiūrėti. Daniel Radcliffe man asmeniškai nekelia kažkokio susižavėjimo, bet žinau, kad jo gerbėjų yra tikrai daug. Filmo esmė – nusivylę santykiais žmonės susipažįsta, tampa geriausiais draugais, o kaip baigiasi, patys įtariat. Filmas paremtas pokalbiais, kas vėlgi paprastai man pliusas (Before… trilogijos pirmos dalies visgi nepavyko ,,damušti“, kad ir kaip giriama), bet šįsyk buvo absoliučiai neįdomu. Detalių net nepasakosiu, juolab, kad mažai kas galvoje išlikę, bet žiūrėjau ir galvojau, kada gi čia kas nors normaliau pasirodys. 4/10 išspaudžiau visgi.

937. Love & Other Drugs / Meilė ir kiti narkotikai (2010)

Romantinė komedija, drama, JAV. Čia irgi buvo panašiai – gan pusėtinai įvertintas, Jake Gyllenhaal, Anne Hathaway – neprastas duetas, tad turėjo būti pats tas tam romantikos pritrūkusiam vakarui. Deja. Ši istorija, pasakojanti apie Parkinsonu sergančią merginą ir, šių dienų žodžiais, vaistų pardavimo vadybininko draugystę. Vėlgi, noras būti draugais, nors greitai aišku, kad nė velnio taip nebus. Dar toji liga šalia ir iš to kylančios dramos. Bet jau taip nuobodu buvo ir erzino, kad iš viso nesuprantu, kaip visą pabaigiau. 2/10

938. Endless love / Begalinė meilė (2014)

Romantinė drama, JAV. Dar viena Romeo ir Džiuljetos tipo istorija, kai įsiplieskia didelė meilė, bet tėvai prieštarauja (tiesa, tik vienos pusės). Daug kančių, pereinančių į nemenkas dramas. Girdėjau, kad knyga kur kas sunkesnė emociškai, ten dar daugiau vienam veikėjui stogas važiuoja dėl šios situacijos. Aktoriai – tiesiog simpatiški (Gabriella Wilde, Alex Pettyfer), kokių ir norisi tokiems filmams. Tik pati istorija ir jos pateikimas vėlgi nesudomino. 3/10. Tiesa, Shana Feste, šio filmo režisierė, taip pat režisavo ir kadaise gan patikusius filmus Country Strong bei The Greatest.

939. Friends with Benefits / Draugiškas seksas (2011)

Romantinė komedija, JAV. Šitas vėlgi su gan padoriu kaip tokiam žanrui imdb balu, dar atsiliepimų irgi neblogų teko girdėti, bet vėlgi nusvilau. Siužetas  vėlgi apie draugus, kurie nesusišneka, ar jie nori tik draugais būti, ar kažko artimesnio. Pradžioje gal kiek linksma, po to jau visai nebejuokinga, nuobodu, net laiko užmušimui netinka. 3/10

940. Love & Friendship (2016)

Jei iš prieš tai buvusių tikėjausi tiesiog kažko linksmesnio ar paprasčiausiai gražios istorijos, bet nebūtinai įsimenančios, prieš įsijungdama šį buvau kone įsitikinusi, kad man jis patiks. Ir todėl tikriausiai labai nuvyliau. Kostiuminė romantinė drama, komedija (Airija, Olandija, Prancūzija) pagal J. Austen, motina bando supiršti dukrą su vyru, kuris bus patogus dėl kraičio, dukra nenori, na, ir ten dar visokiausios dramos. Dialogai neprasti, tokie Austen’iški, bet pats siužetas, atomazga, pabaiga – viskas absoliučiai nepatiko. 2/10

941. Ghost World / Vaiduoklių paasaulis (2001)

Komedija, drama, JAV, Vokietija, Didžioji Britanija. Šis – kiek kitoks, romantinės pusės mažai, daugiau – savęs paieškų, paprastos draugystės, daugybė ironiškų dialogų ir netipiškų draugysčių. Geriau žiūrėjosi nei bet kuris, esantis aukščiau, bet vis tiek nieko ypatingo. Tiesa, aktoriai stiprūs – Steve Buscemi, Thora Birch, Scarlett Johansson. 5/10

933-935> Leap Year / Keliamieji metai (2010), One Day / Viena diena (2011), Lost in Translation / Pasiklydę vertime (2003) [pakartotinės peržiūros]

Pastaruoju metu kažkokių kvailokų filmų (ir pagrinde romantinių) metas, ką galbūt pamatysite, jei tik prisiruošiu visus paminėti, o ten dvejetų ir trejetų įvertinimuose prisitaikė… Bet kol kas pradėsiu nuo bene geriausių, ką teko matyti per artimiausias kelias savates. Norėjosi romantikos, bet kažkaip sunku išsirinkti nesyk buvo, kokį dar nematytą žiūrėti, tad jau žinomus įsijungdavau, kurie garantuotai bus geri. Atskirą įrašą daryti kiekvienam nebesinorėjo, o užsižymėti, kad nepasimestų, norisi.

Išsidėstė visai neplanuotai pavadinime pagal patikimo lygį, tad ir įraše po truputį iki geriausio ir mylimiausio prieisiu.

Leap Year / Keliamieji metai. Aptartas jau čia. Dabar vertinimą sumažinau iki 7, nebepasirodė toks puikus kaip tada, bet kaip romantinis, vis vien vienas mieliausių. Dar ir Amy Adams, Matthew Goode vaidina. Smagus, kaip ir minėjau, mielas, neužknisantis, aišku, klišių ir viso kito yra, bet humoras gan neblogas, išjungti ar nudobti kurio nors veikėjo nesinori. Romantinė komedija.

One Day / Viena diena. Aptartas jau čia. Pakėliau įvertinimą iki 9. Nežinau, gal ant tinkamos nuotaikos pataikiau, bet pažiūrėjus iš karto antrąsyk norėjosi jungti (tiesa, to nepadariau). Senoje apžvalgoje išsakyta nuomonė tinka ir dabar. Žavi aplinka, kostiumai, aktoriai, liūdnos gyvenimo peripetijos, piktinantis, bet tuo pačiu taiklus parodymas, kaip nematome to, kas yra visai arti, kaip nesustojame pagalvoti, ko išties norime iš gyvenimo, o dar ir ten visokie dalykai apie nežinojimą, ką daryti su gyvenimu, ko siekti, užsisėdėjimą ir dar krūvą visko, su kuo pačiai tenka susidurti jau kurį laiką. Tai tas matyt ir paveikė. Romantinė drama.

Lost in Translation / Pasiklydę vertime. Aptartas jau čia. Pakėliau įvertinimą iki absoliutaus 10. Vienas mylimiausių. Senoji apžvalga gan nebloga ir išsami. Vienatvė, žmogaus, su kuriuo gera kalbėtis, kurį supranti ir su kuriuo tiesiog gera būti, radimas, toji pabaiga, kurią interpretuoti galima kaip tik norisi, jaukus, liūdnas, bet kartu ir šviesus filmas, kai žiūri, pamatai tas retas šypsenas veikėjų veiduose ir taip gera pasidaro. Nemanau, kad paskutinįkart žiūrėjau. Puikus. Drama.

926> Reign of Fire / Monstrų ataka (2002)

Rež.: Rob Bowman
Vaidina: Matthew McConaughey, Christian Bale, Gerard Butler,
2002 m., JAV, Didžioji Britanija, Airija, 101 min
Žanras: veiksmo, fantastinis, nuotykių, mokslinė fantastika, trileris
imdb nuoroda čia.

Sausio 30 d. buvo Ch. Bale gimtadienis. Pamačiau visai atsitiktinai ir kažkaip pagalvojau, kad pats metas nutraukti filmų nežiūrėjimo periodą (jei neskaitytume trumpųjų filmų festivalio, paskutinįsyk filmą žiūrėjau lapkričio mėnesį. Pati netikiu tuo) bei pažiūrėti filmą būtent su juo – savo mylimiausiu aktoriumi. Išsirinkau apokaliptinį filmą apie tai, kaip pasaulį užvaldo drakonai ir likę gyvieji bando ne tik išgyventi, bet ir sugalvoti, kaip pasaulį perimti į savo rankas.

Neturėjau didelių lūkesčių, bet ir nemaniau, kad man tiek nepatiks. Na, nebuvo taip, kad jame mane kažkas labai jau erzintų ir nervintų, bet absoliučiai nesudomino niekas iki pat pabaigos titrų. Įsiminė tik M. McConaughey išskirtinė išvaizda, o visa kita – klišės, nereikalingi dialogai ir pati drakonų istorija tokia meh ir neįtikinanti.

2/10

825> Miss Julie (2014)

Rež.: Liv Ullmann
Vaidina: Jessica Chastain, Colin Farrell,
2014 m., Norvegija, Didžioji Britanija, Kanada, JAV, Prancūzija, Airija, 129 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Pasakojama apie aristokratę Džiuli, kuri vieną vidurvasario naktį paskatina pasiuntinuką ją suvedžioti.

Žiūrint nedingo mintis, kad žiūriu spektaklį. Po peržiūros atkreipiau dėmesį, kad išties pirminis šios istorijos variantas ir buvo pateiktas pjesės forma. Iš ko jautėsi, kad tai teatras? Iš itin aiškių ir ryškių emocijų, daugybės dialogų, kurie ir yra svarbiausia filmo dalis. Abu pagrindiniai aktoriai kaip individualūs personažai pasirodė išties ryškiai ir efektingai, tačiau man trūko kai kuriuose momentuose daugiau aistros. Visai nesijautė ugnelės tarp jų, toks jausmas, kad vienas sau, kitas sau.

Personažai visiškai nesimpatiški (ne apie išvaizdą aš), gal todėl ir filmą buvo sudėtinga žiūrėti? Nesupratau aš jų motyvų daugelyje atvejų, manipuliacija ir išraiškos buvo tokios įvairios ir viskas keitėsi jų emocijose taip greitai, kad jaučiausi lyg stebėdama visišką balaganą. Veiksmo minimaliai, toks jausmas, kad viskas neskaitant to, ką girdime, yra tik fonas. Ir tik pačioje pabaigoje esanti scena buvo ta, kuri leido pailsėti ausims ir pasigerėti vaizdu, o ne garsiniu emocijų ir minčių dėstymu.

Kam patinka dialogais paremti filmai, siūlau atkreipti dėmesį. Tai, kad man nepatiko, nereiškia, kad ir jums nepatiks.

5/10.

757> Frank (2014)

Rež.: Lenny Abrahamson
Vaidina: Michael Fassbender, Domhnall Gleeson, Maggie Gyllenhaal
2014 m., Didžioji Britanija, Airija, 95 min
Žanras: mistinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Šį mėnesį tai tik antrasis matytas filmas – kažkaip pristabdžiau visus žiūrėjimus. Frank mane domino kaip šių metų naujiena, kuriame vaidina M. Fassbender. Kažkaip nešmėžuoja jis niekur kol kas, sakyčiau, nepelnytai nepastebėtas, o pati visai atsitiktinai prisiminiau, kad jis kaip ir turėtų greit pasirodyti,  ir nutariau patikrinti, ar jau yra jis internete. Ir ne veltui.

Džonas – jaunas žmogus, trokštantis būti visiems žinomu muzikantu. Jo gyvenimas ima keistis, kai jis sutinka prisidėti prie muzikos grupės, kurios lyderis – ekscentriškas Frankas, visuomet savo veidą slepiantis po kauke.

Tai nėra filmas masėms. Ir todėl tikrai ne kiekvienam patiks. Tai lėta, mažai veiksmo turinti kino juosta, kurioje vyrauja savęs pažinimas, įdomūs dialogai ir išties nemažai muzikos. Jos tiek, kad norisi, jog prie žanrų būtų muzikinis paminėtas. Kalbant apie žanrus, bent man tai atrodo kaip kuo tikriausia drama, mistikos čia jokios nėra (ta mistika matyt dėl kaukės, bet kad paaiškinimas, kodėl nešioja, visiškai paprastas ir nuspėjamas), komedijos – irgi nelabai, gal tik viena scena buvo itin smagi. Vaidyba paprasta, bet neprasta, personažai – keisti, gan uždari, todėl pažinti juos sudėtinga. Bet visi kartu jie sukuria tokią harmoniją, kad rodos, kiekvienas veikėjas reikalingas, net ir vos kelis žodžius ištariantis grupės narys. Nes be jo jau kažko trūksta.

Taigi, taip trumpai aš apie jį. Šiaip jau patiko. Vis kažkas naujo. 7/10

P.S. O iš Michael Fassbender lūpų sklidusi vokiečių kalba (ten labai trumpai), kurios šiaip jau nemėgstu, skambėjo kaip kokia prancūzų.. Reiktų šio aktoriaus filmografijoje labiau pasiknaisioti. Dargi ne viską peržiūrėjusi esu

739> Hideaways

Rež.: Agnès Merlet
Vaidina: Rachel Hurd-Wood, Harry Treadaway, Thomas Brodie-Sangster
2011 m., Airija, 88 min
Žanras: fantastinis trileris
imdb nuoroda čia.

Kai taip karšta, bent jau man norisi lengvo turinio filmų, kurie nereikalauja per didelio susikaupimo. ,,Hideaways“ – būtent tokia kino juosta. Į prie žanro prirašytą trilerį galite nekreipti dėmesio, nes man jo čia visai nėra.

Apie savo neįprastą gebėjimą žudyti viską, kas gyva, Džeimas sužino baisiausiu būdu – nužudydamas artimuosius. Negalėdamas reguliuoti savo galios, jis nusprendžia nuo visų atsiskirti. Po keleto metų jį, gyvenantį miškuose, randa Mei, serganti vėžiu.

Pradžioje buvo įdomu jau vien todėl, kad visiškai nežinojau, apie ką šis filmas. Greitai suvokiau, kad nieko geriau už tiesiog ,,pasaką“ negausiu, tad tik atsipalaidavau. Vietomis buvo labiau, vietomis mažiau įdomu. Nuobodesnių scenų irgi buvo. Visgi siužetas nuspėjamas nesunkiai, siužetiniai vingiai aiškūs, o kaip pasirodys, buvo išlaikytas banalumas iki pat paskutinės minutės, kaži, ar galima buvo tikėtis ko kito. Jaunuolių meilei pajausti būtų reikėję daugiau laiko, taigi, jų santykiams simpatijos nelabai pajaučiau, tad ir liūdesio ar džiaugsmo įvykiai, susiję su jais, nesukėlė. Pradžioje buvo daug įdomiau, norėjosi, kad siužeto vystymas ir būtų vykęs ties tuo, kaip jam sekasi susigyventi su savo galia. Bet nueita lengviausiu keliu.

Žaluma man patinka, o ekrane jos rodė nemažai. Apskritai, vizualiai ši kino juosta pasirodė graži. Kalbant apie aktorių vaidybą, pasireikšti jai nebuvo kada, o ir personažai vienpusiški, tačiau iš esmės aktoriai pasirodė neblogai. Rachel Hurd-Wood, atliekančią vieną iš pagrindinių vaidmenų, turėtumėte prisiminti kaip gražuolę raudonplaukę iš Perfume, o ne kartą šmėkštels ir Thomas Brodie-Sangster iš Game of Thrones (kurio amžiumi iki šiol patikėti negaliu).

Ne stebuklas, bet tikiu, kad atsirastų, kam ir patiks ši kiek fantastinė meilės istorija. Na, ir ne tik meilės, bet kai ji prasideda, rodos, pasimiršta viskas, kas buvo iki tol.

5/10