Archive

Posts Tagged ‘Airija’

926> Reign of Fire / Monstrų ataka (2002)


reignoffireRež.: Rob Bowman
Vaidina: Matthew McConaughey, Christian Bale, Gerard Butler,
2002 m., JAV, Didžioji Britanija, Airija, 101 min
Žanras: veiksmo, fantastinis, nuotykių, mokslinė fantastika, trileris
imdb nuoroda čia.

Sausio 30 d. buvo Ch. Bale gimtadienis. Pamačiau visai atsitiktinai ir kažkaip pagalvojau, kad pats metas nutraukti filmų nežiūrėjimo periodą (jei neskaitytume trumpųjų filmų festivalio, paskutinįsyk filmą žiūrėjau lapkričio mėnesį. Pati netikiu tuo) bei pažiūrėti filmą būtent su juo – savo mylimiausiu aktoriumi. Išsirinkau apokaliptinį filmą apie tai, kaip pasaulį užvaldo drakonai ir likę gyvieji bando ne tik išgyventi, bet ir sugalvoti, kaip pasaulį perimti į savo rankas.

Neturėjau didelių lūkesčių, bet ir nemaniau, kad man tiek nepatiks. Na, nebuvo taip, kad jame mane kažkas labai jau erzintų ir nervintų, bet absoliučiai nesudomino niekas iki pat pabaigos titrų. Įsiminė tik M. McConaughey išskirtinė išvaizda, o visa kita – klišės, nereikalingi dialogai ir pati drakonų istorija tokia meh ir neįtikinanti.

2/10

825> Miss Julie (2014)


miss-julie-618x400Rež.: Liv Ullmann
Vaidina: Jessica Chastain, Colin Farrell,
2014 m., Norvegija, Didžioji Britanija, Kanada, JAV, Prancūzija, Airija, 129 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Pasakojama apie aristokratę Džiuli, kuri vieną vidurvasario naktį paskatina pasiuntinuką ją suvedžioti.

Žiūrint nedingo mintis, kad žiūriu spektaklį. Po peržiūros atkreipiau dėmesį, kad išties pirminis šios istorijos variantas ir buvo pateiktas pjesės forma. Iš ko jautėsi, kad tai teatras? Iš itin aiškių ir ryškių emocijų, daugybės dialogų, kurie ir yra svarbiausia filmo dalis. Abu pagrindiniai aktoriai kaip individualūs personažai pasirodė išties ryškiai ir efektingai, tačiau man trūko kai kuriuose momentuose daugiau aistros. Visai nesijautė ugnelės tarp jų, toks jausmas, kad vienas sau, kitas sau.

Personažai visiškai nesimpatiški (ne apie išvaizdą aš), gal todėl ir filmą buvo sudėtinga žiūrėti? Nesupratau aš jų motyvų daugelyje atvejų, manipuliacija ir išraiškos buvo tokios įvairios ir viskas keitėsi jų emocijose taip greitai, kad jaučiausi lyg stebėdama visišką balaganą. Veiksmo minimaliai, toks jausmas, kad viskas neskaitant to, ką girdime, yra tik fonas. Ir tik pačioje pabaigoje esanti scena buvo ta, kuri leido pailsėti ausims ir pasigerėti vaizdu, o ne garsiniu emocijų ir minčių dėstymu.

Kam patinka dialogais paremti filmai, siūlau atkreipti dėmesį. Tai, kad man nepatiko, nereiškia, kad ir jums nepatiks.

5/10.

757> Frank (2014)


Frankweb_2795601bRež.: Lenny Abrahamson
Vaidina: Michael Fassbender, Domhnall Gleeson, Maggie Gyllenhaal
2014 m., Didžioji Britanija, Airija, 95 min
Žanras: mistinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Šį mėnesį tai tik antrasis matytas filmas – kažkaip pristabdžiau visus žiūrėjimus. Frank mane domino kaip šių metų naujiena, kuriame vaidina M. Fassbender. Kažkaip nešmėžuoja jis niekur kol kas, sakyčiau, nepelnytai nepastebėtas, o pati visai atsitiktinai prisiminiau, kad jis kaip ir turėtų greit pasirodyti,  ir nutariau patikrinti, ar jau yra jis internete. Ir ne veltui.

Džonas – jaunas žmogus, trokštantis būti visiems žinomu muzikantu. Jo gyvenimas ima keistis, kai jis sutinka prisidėti prie muzikos grupės, kurios lyderis – ekscentriškas Frankas, visuomet savo veidą slepiantis po kauke.

Tai nėra filmas masėms. Ir todėl tikrai ne kiekvienam patiks. Tai lėta, mažai veiksmo turinti kino juosta, kurioje vyrauja savęs pažinimas, įdomūs dialogai ir išties nemažai muzikos. Jos tiek, kad norisi, jog prie žanrų būtų muzikinis paminėtas. Kalbant apie žanrus, bent man tai atrodo kaip kuo tikriausia drama, mistikos čia jokios nėra (ta mistika matyt dėl kaukės, bet kad paaiškinimas, kodėl nešioja, visiškai paprastas ir nuspėjamas), komedijos – irgi nelabai, gal tik viena scena buvo itin smagi. Vaidyba paprasta, bet neprasta, personažai – keisti, gan uždari, todėl pažinti juos sudėtinga. Bet visi kartu jie sukuria tokią harmoniją, kad rodos, kiekvienas veikėjas reikalingas, net ir vos kelis žodžius ištariantis grupės narys. Nes be jo jau kažko trūksta.

Taigi, taip trumpai aš apie jį. Šiaip jau patiko. Vis kažkas naujo. 7/10

P.S. O iš Michael Fassbender lūpų sklidusi vokiečių kalba (ten labai trumpai), kurios šiaip jau nemėgstu, skambėjo kaip kokia prancūzų.. Reiktų šio aktoriaus filmografijoje labiau pasiknaisioti. Dargi ne viską peržiūrėjusi esu

739> Hideaways


Hideaways-thumb-630xauto-22392Rež.: Agnès Merlet
Vaidina: Rachel Hurd-Wood, Harry Treadaway, Thomas Brodie-Sangster
2011 m., Airija, 88 min
Žanras: fantastinis trileris
imdb nuoroda čia.

Kai taip karšta, bent jau man norisi lengvo turinio filmų, kurie nereikalauja per didelio susikaupimo. ,,Hideaways” – būtent tokia kino juosta. Į prie žanro prirašytą trilerį galite nekreipti dėmesio, nes man jo čia visai nėra.

Apie savo neįprastą gebėjimą žudyti viską, kas gyva, Džeimas sužino baisiausiu būdu – nužudydamas artimuosius. Negalėdamas reguliuoti savo galios, jis nusprendžia nuo visų atsiskirti. Po keleto metų jį, gyvenantį miškuose, randa Mei, serganti vėžiu.

Pradžioje buvo įdomu jau vien todėl, kad visiškai nežinojau, apie ką šis filmas. Greitai suvokiau, kad nieko geriau už tiesiog ,,pasaką” negausiu, tad tik atsipalaidavau. Vietomis buvo labiau, vietomis mažiau įdomu. Nuobodesnių scenų irgi buvo. Visgi siužetas nuspėjamas nesunkiai, siužetiniai vingiai aiškūs, o kaip pasirodys, buvo išlaikytas banalumas iki pat paskutinės minutės, kaži, ar galima buvo tikėtis ko kito. Jaunuolių meilei pajausti būtų reikėję daugiau laiko, taigi, jų santykiams simpatijos nelabai pajaučiau, tad ir liūdesio ar džiaugsmo įvykiai, susiję su jais, nesukėlė. Pradžioje buvo daug įdomiau, norėjosi, kad siužeto vystymas ir būtų vykęs ties tuo, kaip jam sekasi susigyventi su savo galia. Bet nueita lengviausiu keliu.

Žaluma man patinka, o ekrane jos rodė nemažai. Apskritai, vizualiai ši kino juosta pasirodė graži. Kalbant apie aktorių vaidybą, pasireikšti jai nebuvo kada, o ir personažai vienpusiški, tačiau iš esmės aktoriai pasirodė neblogai. Rachel Hurd-Wood, atliekančią vieną iš pagrindinių vaidmenų, turėtumėte prisiminti kaip gražuolę raudonplaukę iš Perfume, o ne kartą šmėkštels ir Thomas Brodie-SangsterGame of Thrones (kurio amžiumi iki šiol patikėti negaliu).

Ne stebuklas, bet tikiu, kad atsirastų, kam ir patiks ši kiek fantastinė meilės istorija. Na, ir ne tik meilės, bet kai ji prasideda, rodos, pasimiršta viskas, kas buvo iki tol.

5/10

730> Tusen ganger god natt / A Thousand Times Good Night / Tūkstantį kartų labanakt


goodnightRež.: Erik Poppe
Vaidina: Nikolaj Coster-Waldau, Juliette Binoche, Maria Doyle Kennedy
2013 m., Norvegija, Švedija, Airija, 117 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Rebeka – fotografė, fiksuojanti akimirkas ,,karštuose taškuose” – įvairiose pasaulio vietose, kur vyrauja karas ir teroras. Bet taip pat ji – mama bei žmona. Po paskutinės išvykos, kai vos nemiršta, ji turi pasirinkti: karjera ar šeima.

Pirmiausia dėmesys krypsta į aktorių komandą – jie ir buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šis filmas atsirado mano norimų peržiūrėti kino juostų sąraše. Juliette Binoche savo natūralia vaidyba iki šiol visuose su ja matytuose filmuose žavėjo. Na, o Nikolaj Coster-Waldau veidas man visad atgamina prisiminimus apie Game of Thrones, kurio jau spėjau ir išsiilgti. Tikiuosi, kad ateity jo vardą siesiu ne tik su šiuo serialu, bet ir su įsimintinų vaidmenų kūrimu ekrane. Kalbant apie konkrečiai šį filmą, N. Coster-Waldau vaidmuo (Rebekos vyro) yra nykus, pernelyg neišplėtotas, nors scenos juo pakankamai mielos, o scena prie jūros su vaikais atrodė itin įtaigiai. Tuo tarpu J. Binoche ir čia nenuvylė: jos kuriamas personažas plėšosi tarp šeimos ir pašaukimo (kitaip šios veiklos Rebekos atveju pavadinti nelabai ir galima), todėl išgyvena daugiau skaudesnių nei linksmesnių akimirkų. Skausmas, esantis viduje, perteiktas neperspaustai, atrodė, lyg aktorė būtų susigyvenusi su savąja Rebeka.

Kinematografinė pusė pasirodė daili, daug gražių vaizdų. Muzikinis takelis vietomis kiek erzino dėl vienodumo, bet kita vertus, tiko prie kuriamos atmosferos: švelni muzika ir lėtas kino juostos tempas sudarė gražią dermę.

Tačiau priėjus prie siužeto, nepasakyčiau, kad turiu daug pagyrų.Siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bet buvo niuansų, kurie nepatiko. Visų pirma, Rebekos poelgis, kuris tapo priežastimi to, kas jos šeimoje vyko toliau: tiesiog trūko gilesnio pasvarstymo visų galimų pasekmių. Antra, kai kurie įvykiai pabaigoje atrodė neargumentuoti, visai neišplėtoti, pateikti pernelyg greitai ir nespėjant suvokti, kodėl toji situacija taip greitai kinta. Bet visgi pati idėja yra aktuali, manyčiau, daugeliui, kai norisi suderinti šeimą ir darbą, bet, deja, neretai viskas baigiasi kažkurio nenaudai, ypač, jei laiku nepamatoma, kad kažkurioj srity kažkas vyksta nebe taip. Ir visa tai yra rodoma bei bandoma spręsti filmo metu.

Gražus, vietomis labai liūdnas, ne visiškai įtikinančiu siužetu filmas. Nesigailiu, kad žiūrėjau, visgi gero ne tiek ir mažai radau. Bet galėjo būti ir geriau. 7/10

Ir asmeniškai man labai gražiai pateiktas traileris.

 

721> The Commitments


blog 2Rež.: Alan Parker,
Vaidina: Robert Arkins, Angeline Ball, Glen Hansard
1991 m., Airija, Didžioji Britanija, JAV, 118 min
Žanras: muzikinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Džimis sugalvoja sukurti grupę. Kitaip, nei tuo metu buvo populiaru, jis nori, kad jo grupė atliktų soul muziką. Taigi, netrukus prasideda atranka.

Muzika, muzika, muzika. Jos tiesiog neįmanoma nepastebėti šiame filme. Iš tikrųjų, ji užima gal pusę filmo, jei sudėčiau visas minutes, per kurias jie dainavo. Ir per daug tos muzikos tikrai nebuvo, nes klausytis jų buvo pernelyg gera. O kai muzika gera, kas šioje kino juostoje ir yra visa ko ašis, tai ir nelabai svarbu, kad siužetas – nei originalus, nei itin įmantrus.

Be muzikos, laisvai pagirti galima tai, kad komedijos žanras ne veltui čia prirašytas. Juoktis yra tikrai iš ko. Pradedant scenomis iš atrankų, baigiant kivirčais. Ar pagrindinio veikėjo šeima. Visai nelėkštas, o tiesiog smagus humoras, spalvingi personažai. O ir talento nė vienam netrūksta. Iš aktorių bene labiausiai gali būti žinomas Glen Hansard, kuris išgarsėjo savo dainomis filme Once. Tiesą sakant, jo nė nepažinau filme, tik visai neseniai suradau straipsnį, kuriame parašyta, ką šios kino juostos aktoriai veikė po šio filmo iki dabar. (Jį galite paskaityti čia.)

Pabaiga – gal kiek netikėta, bet iš kitos pusės, ir itin natūraliai atrodžiusi.

Patiko. 7/10

699> King Arthur / Karalius Artūras


king-arthurRež.: Antoine Fuqua
Vaidina: Clive Owen, Stephen Dillane, Keira Knightley, Ioan Gruffudd, Mads Mikkelsen, Hugh Dancy, Stellan Skarsgård, Til Schweiger
2004 m., JAV, Didžioji Britanija, Airija, 126 min
Žanras: Veiksmo nuotykių istorinė karinė drama
imdb nuoroda čia

Filmas nukelia į laikus, kuriuose gyveno žymusis karalius Artūras. Čia jis su apvaliojo stalo riteriais kariauja prieš Romos priešus, tačiau galop kyla klausimas, ar tai būtent tokia Roma, už kurią Artūras kovoja?

Daugelis šį filmą peikia vien todėl, kad beveik nesiremta istoriniais įvykiais, tad iš viso to ,,istorinis” tiesiog išpūstas burbulas. Asmeniškai aš į tokius dalykus filme žiūriu atlaidžiai, ypač, kai pernelyg nesidomiu istorija ir tuo labiau pažiūrėjusi kurį nors istorinį filmą nepuolu visiems aiškinti, kaip dabar suprantu, kas vyko tam tikram laikotarpyje. Juk tai meninis filmas ir deja, bet nemažai daliai žiūrovų norisi ne istorinio tikslumo, o gražios istorijos ir įspūdingų kovų. O to čia netrūks.

Iš tikrųjų visiškai netyčia užtaikiau ant filmo, kuriame vaidina Hug Dancy ir Mads Mikkelsen – puikioji serialo ,,Hanibalas” porelė. Tiesa, jie atlieka antraeilius vaidmenis, bet ypač M. Mikkelsen tampa vienas įsimintiniausių personažų nepaisant to, kad ,,eterio” jam buvo mažai duota. Manau, čia jau pasireiškė tiesiog talentingumas net ir iš nieko šį tą išspausti. Be jų netrūksta ir kitų gerai žinomų veidų: Keiros Knightley (be kurios šis filmas būtų visiškai išsivertęs, taip ir nesuvokiu, kam ji reikalinga, kai net meilės linija ir ta kažkaip vangiai išvystyta), Clive Owen ir kiti.

Tiek aktorių vaidybai, tiek masinėms kovoms, kostiumams ir sukurtai atmosferai priekaištų neturiu. Siužetas ir tas – ne pats prasčiausias, vietomis ir sujaudinęs. Visgi, įtraukimo trūko, dažnai buvo nuobodu, nors, rodos, vos ne visi pagrindiniai veikėjai mieli, įdomūs ir saviti. Norėjosi, kad būtų labiau išplėtoti charakteriai, jų tarpusavio bendravimui skirta daugiau dėmesio. Nors aišku, kai koncentruojamasi į mūšių scenas, visos draugystės lieka antraeilės. Man kiek prailgo, nors sakyti, kad buvo visiškai neįdomu, negalėčiau.

Pažiūrėjau, buvo verta, bet antrąsyk tikriausiai nebežiūrėčiau. 6/10