Archyvas

Posts Tagged ‘Animacinis’

1049> Mulan / Mulan (1998)


Eilinį sykį išlindus reklamai apie tuomet tik pasirodysiantį vaidybinį filmą apie Mulan, pagalvojau, kad pats laikas pamatyti originalą. Aha, nebuvau jo mačiusi kaip ir dar krūvos Disney animacijos. Kiek abejojau, ar nebūsiu vėl nejautri viskam, bet gavosi, kad labai man patiko. Paliko gerą įspūdį ir humoras, ir veikėja, ir siužetas. Nuotaikingas, be jokių balinių suknelių ir vestuvių po pirmo pasimatymo. Čia juk ir pažintis nebloga įvyko (kiek tokiuose filmuose apskritai įmanoma), ir veikėja išliko ištikima sau.

imdb nuoroda

8/10

1046> Inside Out / Išvirkščias pasaulis (2015)


Iš nuogirdų įtariau, kad bus geras, bet kad taip patiks – nė neįsivaizdavau. Apie emocijas ir kiekvienos svarbą mūsų gyvenime. Vertas žiūrėti pačio įvairiausio amžiaus žiūrovams. Ir prajuokino, ir pravirkdė, ir kiek erzino (kalbu apie Joy – džiaugsmą. Bet normalu, kad erzina, tiek pozityvumo sunku priimti). Gražus, su labai gera mintimi, puikūs personažai, daug spalvų. 10/10

1045> Sen to Chihiro no kamikakushi / Spirited Away / Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (2001)

22 rugpjūčio, 2020 Parašykite komentarą

Per mažai esu mačiusi Hayao Miyazaki kūrybos, bet labai tikiuosi, kad bus progų peržiūrėti daugiau, kadangi visi iki šiol matyti verti vien tik pagyrų. Spirited Away – bene vienas garsiausių režisieriaus animacinių filmų. Puiki vizualinė dalis, ne ką mažiau įdomus bei dėmesį kaustantis siužetas. Magija, nuotykiai, gyvi, dinamiški veikėjai – visko tiek, kiek reikia. Norėjosi tęsinio. 9/10

1043> Toy Story / Žaislų istorija (1995)

22 rugpjūčio, 2020 Parašykite komentarą

Tikėtina, kad ateinantys įrašai bus trumpesni, nes šiuo laikotarpiu ilgesnį išspausti kažkaip sudėtinga tapo.

Tad toliau užsiėmiau animacijos spragų užpildymu. Šįkart Toy Story pirmoji dalis. Kitas irgi, manau, žiūrėsiu kada nors. Tiesa, šiam lūkesčiai buvo labai dideli, todėl tikriausiai ir nusvilau. Graži istorija (tiek siužetu, tiek vaizdais), neprailgo, bet kažko esminio man čia ir pritrūko. Galvojau, gal čia kažkas su mano jautrumu nebegerai, bet vėliau aptarsiu keletą tokių, kurie dar ir kaip sužavėjo. Pažymėjau 7/10

1041> Monsters, Inc. / Monstrų biuras (2001)

14 rugpjūčio, 2020 Parašykite komentarą

Po šito užsikabinau ant animacinių filmų, tad vien už tai balą pridėčiau. O šiaip turint galvoje, kad 2001-aisiais buvau pradinukė, tikriausiai keista, kad iki šiol šio (kaip ir krūvos kitų) filmo nebuvau mačiusi. Bet aš anuomet sėkmingai žiūrėjau visokius suaugusiųjų auditorijai skirtus filmus, o mėgstamiausias buvo ,,Ašmenys“. Gal todėl nenuostabu, kad užaugau būtent tokia, kokia esu.

Monstrų biure dirba monstrai (netikėta), o jų darbas – gąsdinti vaikus. Kuo labiau ir greičiau išsigąsta, tuo daugiau taškų gauna. Bet nutinka taip, kad į monstrų pasaulį patenka žmogus – maža mergaitė. Ir taip užverda didžiausias chaosas.

Spalvingas, gražus, labai mielas filmas,. Tikiu, kad vaikystėje dar labiau būtų patikęs, bet ir dabar išties mėgavausi (ką įrodo ir pirmas šito teksto sakinys). Ir daugiau gal net ir nesiplėsiu, nebent tai, kad ir antrąsyk pasižiūrėčiau, jei tik proga pasitaikytų.

imdb

8/10

1017> Lady and the Tramp / Dama ir valkata (1955)


Kažkada seniai man rodos esu minėjusi, kad vaikystėje kažkaip nežiūrėjau W. Disney filmų. Tad ir šią klasika tapusią ir greitu metu naują pastatymą (šįkart vaidybinį) gausiančią istoriją šią vasarą mačiau pirmą kartą. Dama – padoriuose namuose gyvenanti kokerspanielė susipažįsta su valkataujančiu šunimi ir taip užsimezga jų draugystė. Na, ir aišku, vėliau prasidės visos neteisybės bei veikėjų nuotykiai.

Gražios iliustracijos, kai kurios scenos iš kitų šaltinių kone mintinai žinomos, istorija gan paprasta, bet įtraukė. Juokėmės, kad mums metų jau bele kiek, o dar tokius filmus su įdomumu žiūrim. Tai ir žiūrim. Tikriausiai, jei/kai vaikų turėsim, irgi žiūrėsim.

Mielas, bet gal nieko tokio, už ką daugiau nei 7/10 būčiau parašiusi (vertinimas uždėtas netrukus po peržiūros, argumentų, kodėl kelti/mažinti turėčiau, nerandu, tai sakykim, kad ir pakaks).

imdb nuoroda

 

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I


Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

  • Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
    Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas“ variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
  • Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
    Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko“, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
  • Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
    Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
  • 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
    Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
  • Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
    Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
  • Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
    Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)


fantasticRež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10

 

864> Harvie Krumpet (2003)

16 rugsėjo, 2015 Komentarų: 2

HarvieKrumpet-281Rež.: Adam Elliot
Įgarsina: Geoffrey Rush, Kamahl, John Flaus
2003 m., Australija, 23 min
Žanras: trumpametražė animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Mary and Max režisieriaus trumpametražis darbas, laimėjęs Oskarą kaip geriausias trumpametražis animacinis filmas, jau nekalbant apie kitus 19 laimėjimų, pasakoja istoriją apie Harvie Krumpet, kuris turi Tureto sindromą, o šalia to jį visą gyvenimą persekioja nesėkmės.

Stilistika panaši į jau minėto Mary and Max: juodasis humoras, ironija, tragiškumas šalia juokingų situacijų. Per maždaug 20 minučių parodoma visa Harvio gyvenimo istorija, kuri atrodo netgi realistiškai: juk tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimas iš šono atrodytų tragikomiškas. Tiesa, Harviui nesiseka labiau nei kai kuriems, neskaitant to, kad nepaisant įvairiausių nutikimų jis vis išlieka gyvas. O gyventi – vadinasi išgyventi visas blogybes, kurias paruošė gyvenimas ateity. Ir išgyventi su tomis blogybėmis susijusias emocijas bei mintis. Kaip ir Mary and Max, taip ir čia užkabinama savižudybės tema, vienatvės jausmas.

Piešinukai gražūs, ne tokie pūkuoti kaip Disney filmuose, tačiau kažkaip prie tematikos būtent šie ir tinka savo koloritu, išskirtinumu nuo eilinių animacinių. Trumpa trukmė – ne minusas, nes atrodė, kad visiškai pakanka turimo laiko visai istorijai išdėstyti ir pateikti viską, ką norėta. Muzikinis takelis nepraslydo pro ausis, tad ir čia dedu pliusą. Aktualios temos, tragikomiškumas, įgarsinimas – vėlgi labai kabinėtis nėra kaip. Visgi patiko kiek mažiau nei Mary and Max.

8/10

Žemiau – visas filmukas.

863> Mary and Max / Merė ir Maksas (2009)

4 rugsėjo, 2015 Komentarų: 5

mary and maxRež.: Adam Elliot
Įgarsina: Toni Collette, Philip Seymour Hoffman, Eric Bana
2009 m., Australija, 92 min
Žanras: animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie Australijoje gyvenančią mergaitę Merę, kuri sugalvoja parašyti atsitiktinai adresų knygoje rastam amerikiečiui Maksui. Nors Maksui daugiau kaip 40 metų, jų draugystė užsimezga.

Kiekvienam žmogui reikia draugo. Jis gali būti vienas, bet geras. Toks, kuriam gali išsipasakoti viską, ką nori, paklausti bet ko ir to visai nesigėdyti. Nei Merė, nei Maksas tokio draugo neturi. Merė gyvena su išgeriančia mama, Maksas – vienas. Tiesa, Maksas turi Aspergerio sindromą, dėl šito jam nelengva užmegzti santykius, suvokti tikslius aplinkinių jausmus, ne visada ir su savimi sekasi tvarkytis taip, kaip norėtųsi. Taigi, užtenka vienintelio laiško iš mergytės, gyvenančios visai kitame žemyne, rodos, ką jie galėtų turėti bendro. Ir visgi jų draugystė rutuliojasi gan greitai. Filmas apima gan nemažą laikotarpį, taigi Merė auga, susiduria su vis rimtesniais gyvenimo iššūkiais, tuo tarpu Maksas auga į plotį, toliau mėgaujasi dešrainiais su šokoladu (tiksliau – vietoj dešrelės įdėta šokolado eilutė / plytelė) ir kažkuriuo metu netgi jau gali pasakyti, kodėl jam sakoma, kad jis kitoks – t.y. atrandamas ligos apibrėžimas.

Ir tai yra liūdnas filmas. Suprantu, kad prie to prisidėjo ir šiaip liūdna nuotaika, bet ašaros byrėjo didžiąją filmo dalį. Nėra taip, kad filme – tik liūdesys. Ne, iš tiesų scenarijus puikiai laviruoja tarp šviesių akimirkų ir tų liūdnųjų. Neprastas humoras, priverčiantis juoktis ašaroms dar nenudžiuvus, gal momentais buvo tokių primityvokų pasirinkimų, bet bendro įspūdžio negadino. Kalbant apie liūdnus dalykus šiame filme, tai paliečiama išties nemažai: šalti tarpusavio santykiai, vienišumo jausmas, depresija ir iš to išplaukiantys dalykai (kaip noras žudytis), nepasitikėjimas savimi, noras pritapti. Nemanau, kad vaikams šį filmą verta žiūrėti, nes atrodo, kad gali būti nesuprasta viskas, kas norėta pasakyti (o pasakoma tikrai nemažai visko), tuo tarpu paaugliams šį filmą rekomenduoju, lygiai taip pat – ir vyresniems. Galbūt kažkas pasijaus nesantis vienas su savo vidine būsena, užklupusiais jausmais, o kažkas atkreips dėmesį į šalia esančius, galbūt kokia viena kita mintis iš filmo į galvą įsirėš ir nors kelioms dienoms paliks visokių svarstymų ir galvojimų, o galbūt tiesiog prasmingą filmą pažiūrėsite vietoj kokio visiškai banalaus.

Man braižas kiek priminė T. Burtoną, bet kita vertus, T. Burtono animacija turi tam tikro niūrumo, tamsos, o čia tas niūrumas – visai kitoks. Prie piešinukų pradžioje reikėjo priprasti, bet kuo toliau, tuo labiau grožėjausi aplinka, detalėmis, veikėjų charakterių parodymu pasitelkiant išvaizdą ir kasdienine jų veikla.

Labai patiko. 9/10