Archyvas

Posts Tagged ‘Animacinis’

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I


Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

  • Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
    Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas” variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
  • Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
    Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko”, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
  • Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
    Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
  • 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
    Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
  • Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
    Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
  • Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
    Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)


fantasticRež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10

 

864> Harvie Krumpet (2003)

rugsėjo 16, 2015 Komentarų: 2

HarvieKrumpet-281Rež.: Adam Elliot
Įgarsina: Geoffrey Rush, Kamahl, John Flaus
2003 m., Australija, 23 min
Žanras: trumpametražė animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Mary and Max režisieriaus trumpametražis darbas, laimėjęs Oskarą kaip geriausias trumpametražis animacinis filmas, jau nekalbant apie kitus 19 laimėjimų, pasakoja istoriją apie Harvie Krumpet, kuris turi Tureto sindromą, o šalia to jį visą gyvenimą persekioja nesėkmės.

Stilistika panaši į jau minėto Mary and Max: juodasis humoras, ironija, tragiškumas šalia juokingų situacijų. Per maždaug 20 minučių parodoma visa Harvio gyvenimo istorija, kuri atrodo netgi realistiškai: juk tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimas iš šono atrodytų tragikomiškas. Tiesa, Harviui nesiseka labiau nei kai kuriems, neskaitant to, kad nepaisant įvairiausių nutikimų jis vis išlieka gyvas. O gyventi – vadinasi išgyventi visas blogybes, kurias paruošė gyvenimas ateity. Ir išgyventi su tomis blogybėmis susijusias emocijas bei mintis. Kaip ir Mary and Max, taip ir čia užkabinama savižudybės tema, vienatvės jausmas.

Piešinukai gražūs, ne tokie pūkuoti kaip Disney filmuose, tačiau kažkaip prie tematikos būtent šie ir tinka savo koloritu, išskirtinumu nuo eilinių animacinių. Trumpa trukmė – ne minusas, nes atrodė, kad visiškai pakanka turimo laiko visai istorijai išdėstyti ir pateikti viską, ką norėta. Muzikinis takelis nepraslydo pro ausis, tad ir čia dedu pliusą. Aktualios temos, tragikomiškumas, įgarsinimas – vėlgi labai kabinėtis nėra kaip. Visgi patiko kiek mažiau nei Mary and Max.

8/10

Žemiau – visas filmukas.

863> Mary and Max / Merė ir Maksas (2009)

rugsėjo 4, 2015 Komentarų: 5

mary and maxRež.: Adam Elliot
Įgarsina: Toni Collette, Philip Seymour Hoffman, Eric Bana
2009 m., Australija, 92 min
Žanras: animacinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filmas pasakoja apie Australijoje gyvenančią mergaitę Merę, kuri sugalvoja parašyti atsitiktinai adresų knygoje rastam amerikiečiui Maksui. Nors Maksui daugiau kaip 40 metų, jų draugystė užsimezga.

Kiekvienam žmogui reikia draugo. Jis gali būti vienas, bet geras. Toks, kuriam gali išsipasakoti viską, ką nori, paklausti bet ko ir to visai nesigėdyti. Nei Merė, nei Maksas tokio draugo neturi. Merė gyvena su išgeriančia mama, Maksas – vienas. Tiesa, Maksas turi Aspergerio sindromą, dėl šito jam nelengva užmegzti santykius, suvokti tikslius aplinkinių jausmus, ne visada ir su savimi sekasi tvarkytis taip, kaip norėtųsi. Taigi, užtenka vienintelio laiško iš mergytės, gyvenančios visai kitame žemyne, rodos, ką jie galėtų turėti bendro. Ir visgi jų draugystė rutuliojasi gan greitai. Filmas apima gan nemažą laikotarpį, taigi Merė auga, susiduria su vis rimtesniais gyvenimo iššūkiais, tuo tarpu Maksas auga į plotį, toliau mėgaujasi dešrainiais su šokoladu (tiksliau – vietoj dešrelės įdėta šokolado eilutė / plytelė) ir kažkuriuo metu netgi jau gali pasakyti, kodėl jam sakoma, kad jis kitoks – t.y. atrandamas ligos apibrėžimas.

Ir tai yra liūdnas filmas. Suprantu, kad prie to prisidėjo ir šiaip liūdna nuotaika, bet ašaros byrėjo didžiąją filmo dalį. Nėra taip, kad filme – tik liūdesys. Ne, iš tiesų scenarijus puikiai laviruoja tarp šviesių akimirkų ir tų liūdnųjų. Neprastas humoras, priverčiantis juoktis ašaroms dar nenudžiuvus, gal momentais buvo tokių primityvokų pasirinkimų, bet bendro įspūdžio negadino. Kalbant apie liūdnus dalykus šiame filme, tai paliečiama išties nemažai: šalti tarpusavio santykiai, vienišumo jausmas, depresija ir iš to išplaukiantys dalykai (kaip noras žudytis), nepasitikėjimas savimi, noras pritapti. Nemanau, kad vaikams šį filmą verta žiūrėti, nes atrodo, kad gali būti nesuprasta viskas, kas norėta pasakyti (o pasakoma tikrai nemažai visko), tuo tarpu paaugliams šį filmą rekomenduoju, lygiai taip pat – ir vyresniems. Galbūt kažkas pasijaus nesantis vienas su savo vidine būsena, užklupusiais jausmais, o kažkas atkreips dėmesį į šalia esančius, galbūt kokia viena kita mintis iš filmo į galvą įsirėš ir nors kelioms dienoms paliks visokių svarstymų ir galvojimų, o galbūt tiesiog prasmingą filmą pažiūrėsite vietoj kokio visiškai banalaus.

Man braižas kiek priminė T. Burtoną, bet kita vertus, T. Burtono animacija turi tam tikro niūrumo, tamsos, o čia tas niūrumas – visai kitoks. Prie piešinukų pradžioje reikėjo priprasti, bet kuo toliau, tuo labiau grožėjausi aplinka, detalėmis, veikėjų charakterių parodymu pasitelkiant išvaizdą ir kasdienine jų veikla.

Labai patiko. 9/10

777> Pafekuto Buru / Perfect Blue (1997)


1786643,rXpgP_r_L6be78CnwTYeO9pbcLpuGlzl6VFRMvScsMDmOvDCIhA8eJb9VYk07slF9LKwH7nqK0wtezfD1sLLjw==Rež.: Satoshi Kon
Įgarsina: Junko Iwao, Rica Matsumoto,
1997 m., Japonija, 81 min
Žanras: animacinis siaubo mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Animaciją žiūriu retai, o šis į mano akiratį papuolė visai seniai, kai radau komentarą, kad Black Swan yra tik skurdi šio japonų filmo kopija. Taigi, kam patiko pastarasis filmas arba bet kuris kitas, rodantis apie asmenybės susidvejinimą, pamišimą ir pan., rekomenduoju atkreipti dėmesį ir į šį.

Mima nusprendžia imtis aktorės karjeros, todėl palieka muzikinę pop grupę, kurioje dainavo keletą metų. Tuo pat metu ji sužino, kad kažkoks pamišęs gerbėjas ją stebi ir rašo jos dienoraštį internete bei deda nuotraukas iš jos kasdienybės. Tačiau pamažu Mima ima nebesuvokti, kur jos realus pasaulis, o kur – tik fantazijos, kai įrašai tinklaraštyje tampa melagingi, o ją ima persekioti šmėkla (galbūt tinkamiausias būtų žodis) iš jos praeities.

Pradžia tokia neypatinga, gal todėl pirmąsyk jį išjungiau ir pasilikau geresniems laikams, bet šiandien, nutarusi nebeišjungti, likau išties patenkinta. Įtampa kuriama po truputį, jei pradžioj dar atrodo, jog suvokiau, kas čia vyksta, žinojau, ko galima būtų tikėtis, bet kuo toliau, tuo riba tarp tikrovės ir fantazijos vis mažėjo, pradėjau lygiai kaip ir veikėja nebepasitikėti niekuo, kas rodoma, nes kas čia žino, kas išgalvota, o kas ne.

Tai nėra vaikiškas animacinis filmas: jame netrūksta brutualumo, žiaurumų, kraujo, nuogybių. Viena scena, kuri, kad ir žinojau, jog tik filmuojama, atrodė taip pat kraupiai, lyg ji būtų vykusi iš tikrųjų. Įdomu, kad pavyksta taip tikroviškai viską pateikti nepaisant to, kad pati pateikimo forma – animacija.

Kad ir tarp žanrų yra įvardintas siaubo, išsigąsti nemanau, kad teks kam nors. Bet užtat pasukti galvą galėsite, ypač, kai net ir pačią pabaigą, kiek teko žiūrėti, daug kas interpretuoja skirtingai. Na, ir nemalonių šiurpuliukų visgi pasitaikė, ypač kai filme nieko šviesaus nėra.

8/10

Gaila, kad režisierius tiek nedaug spėjo palikti savo darbų, bet kiti sudomino, tad ateity ketinu žiūrėti.

648> Ernest et Célestine / Ernestas ir Selestina: meškučio ir pelytės nuotykiai


291820204_960Ernest et Celestine – tai animacinis filmas, kuris sukurtas 2012-aisiais, bet daugelis žiūrovų apie jį tikriausiai sužinojo/sužinos tik šiemet, kadangi jis nominuotas Oskaruose kaip geriausias animacinis filmas. Kiek žiūrėjau, Lietuvoje šią kino juostą jau buvo galima pamatyti Skalvijoje, o taip pat ir televizijos ekranuose.

Tai gražus pasakojimas apie našlaitę pelytę Selestiną, kuriai nuo mažumė buvo kalama į galvą, kad meškos yra priešai, o ji svajojo susidraugauti su šiuo gyvūnu. Ir vieną dieną ji sutinka Ernestą – didelį, tingų ir visai nebaisų meškiną.

Pirmiausia, tai negaliu nepagirti puikių piešinukų. Jie nuostabūs. Antra, tai animacinis filmas, kurį galite žiūrėti ir su pačiais mažiausiais kino mėgėjais, nes siužete jokio smurto, jokių keiksmažodžių, baugiai atrodo gal tik pati pradžia, kai rodė piktąją našlaičių namų vadovę. Siužetas – labai paprastas ir mielas, šypsojausi visos kino juostos metu. Tai filmukas apie dviejų padarėlių, kurie iki tol pasaulyje neturėjo nė vieno artimo draugo, draugystę, kuriai, rodos, niekas nepritarė ir nė vienas negalėjo suprasti: kaip čia dabar didžiausi priešai – pelė ir meška – susidraugauti gali. Nemažai juokingų situacijų, kai nuoširdžiai prajuokindavo. Iš tikrųjų, nieko daugiau sakyti ir nereikia, tiesiog, jei patinka animaciniai filmai, rekomenduoju.

O asmeniškai mane jis paskatino prisiminti turimas bazines prancūzų kalbos žinias ir susimąstyti apie tai, kad vertėtų tas žinias tobulinti.

8/10

Rež.: Stéphane Aubier, Vincent Patar, Benjamin Renner, įgarsina: Paul Giamatti, Forest Whitaker, Mackenzie Foy, 2012 m., Prancūzija, Belgija, prancūzų k., 80 min

627> Despicable Me / Bjaurusis aš


Despicable-Me-Full-Movie-Screencaps-despicable-me-28511619-1706-922Kol visi neseniai ,,svaigo” apie geltonuosius minionus (ar lietuviškai – pimpačkiukus), buvau viena iš mažumos, kuri nebuvo mačiusi ne tik antrosios, bet ir pirmosios dalies. Iš tikrųjų, gerų komentarų prisiskaičiusi maniau pasidaryti Despicable Me vakarą, kai peržiūrėsiu abi dalis viena po kitos, bet matau, kad su šis planas neišdegs, kadangi filmas nesužavėjo tiek, kad tuoj pat griebčiausi antrosios dalies.

Ne, šis filmas, pasakojantis apie Gru, kuris, turėdamas asmeninių planų (ir be abejo, ne pačių geriausių), įsivaikina tris mergaites, kad jos prisidėtų prie minėto plano įgyvendinimo, nėra toks blogas. Jis apskritai nėra blogas, bet manau, kad tiesiog buvo labai dideli lūkesčiai. Kalbant apie pradžią, tai ji man buvo absoliučiai nuobodi. Trečdalį filmo jis manęs visiškai neįtraukė, buvo minčių išjungti, bet viltis, kad galgi bus įdomiau ir tai, kad žinojau, jog kartą numetusi vargu ar kada apskritai prie jo begrįžčiau, tęsiau žiūrėjimą. Nuomonė laikui bėgant kito, nes kino juosta ,,pasitaisė”, atsirado daugiau juokingų momentų, siužetas pasidarė įdomesnis, o personažai – mielesni (pvz.: pradžioj minionai man apskritai atrodė erzinantys ir visai nejuokingi padarai, o einant juostai į pabaigą, ši nuomonė kiek pakito). Siužetas – nuspėjamas, lyg ir nieko naujo ar ypatingo, bet personažai – pakankamai įdomūs (kad ir stereotipiniai) ir bent jau kartą pažiūrėti visai verta, dėl to nesigailiu, nors norėjosi, kad žymiai labiau įtrauktų.

6/10

Rež.: Pierre Coffin, Chris Renaud, įgarsina: Steve Carell, Jason Segel, Russell Brand, Julie Andrews, 2010 m., JAV, 95 min