BoJack Horseman (2014-2020) (6 sezonai) – bendra serialo apžvalga

Raštelsiu 2021-ųjų apibendrinimą atskirai, bet BoJack Horseman paliaupsinsiu atskirai – tai buvo mano širdies serialas, ir vargu, ar atrasiu tinkamiausius žodžius apibūdinti jo daromam įspūdžiui. Be galo džiaugiuosi, kad peržiūrėjusi pirmas kelias serijas praėjus kuriam laikui daviau serialui antrą šansą. Taip, nebuvo visi sezonai vienodai įdomūs, negalėjau pakęsti Todo, bet kai jau “dėdavo“ koks nors epizodas, tai sėdėdavau visiškai pritrenkta – tiek sąžiningumo, tikrumo, įvairiapusiškų personažų (be juoda/balta), pažįstamų išgyvenimų tikrai ne kiekviename seriale galima rasti.

BoJack Horseman – kadaise populiaraus serialo aktorius, dabar – prasigėręs, narkotikus vartojantis, depresijos simptomų apsčiai turintis veikėjas. Veiksmas sukasi ne tik aplink jį, bet ir jo aplinką: jo agentę Princess Carolyn (katė), rašyti biografiją apie Bojack panorėjusią ir drauge tapusią Diane (žmogus), draugas Todd (žmogus), aktorių Mr Peanutbutter (šuo) ir kt. Galvoju, kad žmonių ir gyvūnų pasaulis, kuris persipina be jokių ribų, yra sukurtas genialiai, apgalvojant viską iki smulkmenų. Pavyzdžiui, Mr. Peanutbutter kaip tikras šuo miega guolyje, Princess Carolyn turi draskyklę, o lentynoje – knygos, kurios mums puikiai žinomos, tačiau jų pavadinimai pakeisti į labiau tinkamus katėms ir t.t. Tačiau sukurtas pasaulis – tik viena iš priežasčių, kodėl man šis serialas patiko.

Veikėjai – gyvi, savotiški, sezonams bėgant nelieka tie patys (na maždaug), matomi jų bandymai rasti savo vietą, įsitvirtinti gyvenime, pažinti save, vystyti kažkokius santykius, susidurti su sunkumais, kristi, keltis, vėl kristi… Na, toks tikras, gyvenimiškas, kai kuriems žiūrintiems turėtų artimas pasirodyti. Citatas galima būtų rankiotis iš visų sezonų, o kai kurias serijas žiūrėti daug sykių. Na, kaip kažkas “Draugus“ n kartų žiūri, aš visai įsivaizduočiau save dar ne sykį prisėdančią prie BoJack.

Na, ir galop labai įdomus serialas savo aktualijomis, ironija ir sarkazmu, kurie skirti pramogų pasaulio aktualijoms, visuomeniniams reikalams. Pavyzdžiui, tv laidos vedėjas pristato baltuosius vyrus, kurie diskutuos apie moterų teisę darytis abortą. Arba Diane įsidarbina žiniasklaidoje, norėdama rašyti įdomius, gilius, informatyvius, feministinius straipsnius, tačiau greit išmokoma, kad daugiausiai peržiūrų susilaukia visai ne tokie tekstai. Parodijuojamos laidos, sudalyvauja keletas realybėje egzistuojančių garsių žmonių (aktoriai, dainininkai ir kt.), tad veikėjų ir realusis pasauliai susilieja į vieną.

Vienur ašarą norisi lieti, kitur juoktis. Niekada nemaniau, kad animacija gali tiek paveikti. Suprantu, kad serialas – gan specifinis, tad nedrįstu rekomenduoti visiems. Bet kam patinka tamsūs, gyvenimo prasmės ir emocinių sunkumų kamuojami personažai, ironija ir neįprasti sprendimai – siūlau pamėginti.

Serialas iki pat galo buvo įdomus. Žiūrėdama paskutinę seriją sunkiai susitaikiau, kad jau viskas. Tobulai pabaigta, išlaikant vientisumą.

Niekaip nesugalvojau, kas panašaus galėtų būti. Prisiskaičiusi pradėjau Rick and Morty, bet ten ne visai tas, ko norėčiau (bet dar nemesiu, gal įdomiau taps).

9/10

1129> Soul / Siela (2020)

Džo, pagaliau sulaukęs savo šlovės valandos muzikinėje karjeroje, patenka į nelaimingą atsitikimą. Jo siela pakliūva į tarpinę erdvę tarp gyvųjų pasaulio ir pomirtinio gyvenimo. Čia jis ne tik sužino, kas vyksta anapus, kaip sielos atkeliauja ir iškeliauja, bet ir sutinka visai nemotyvuotą gyvenimui žemėje sielą. Jei būčiau skaičiusi anotaciją ar daugiau pasidomėjusi, greičiausiai filmo peržiūrą būčiau atidėjusi, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių, bet Soul man pasirodė blankokas ir neįtraukiantis manęs filmas, kuris greit išgaravo iš galvos. Graži animacija vizualiai, idėjos tinkamos tokiam žanrui, bet šįsyk likau nepaliesta.

7/10

imdb

1049> Mulan / Mulan (1998)

Eilinį sykį išlindus reklamai apie tuomet tik pasirodysiantį vaidybinį filmą apie Mulan, pagalvojau, kad pats laikas pamatyti originalą. Aha, nebuvau jo mačiusi kaip ir dar krūvos Disney animacijos. Kiek abejojau, ar nebūsiu vėl nejautri viskam, bet gavosi, kad labai man patiko. Paliko gerą įspūdį ir humoras, ir veikėja, ir siužetas. Nuotaikingas, be jokių balinių suknelių ir vestuvių po pirmo pasimatymo. Čia juk ir pažintis nebloga įvyko (kiek tokiuose filmuose apskritai įmanoma), ir veikėja išliko ištikima sau.

imdb nuoroda

8/10

1046> Inside Out / Išvirkščias pasaulis (2015)

Iš nuogirdų įtariau, kad bus geras, bet kad taip patiks – nė neįsivaizdavau. Apie emocijas ir kiekvienos svarbą mūsų gyvenime. Vertas žiūrėti pačio įvairiausio amžiaus žiūrovams. Ir prajuokino, ir pravirkdė, ir kiek erzino (kalbu apie Joy – džiaugsmą. Bet normalu, kad erzina, tiek pozityvumo sunku priimti). Gražus, su labai gera mintimi, puikūs personažai, daug spalvų. 10/10

1045> Sen to Chihiro no kamikakushi / Spirited Away / Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje (2001)

Per mažai esu mačiusi Hayao Miyazaki kūrybos, bet labai tikiuosi, kad bus progų peržiūrėti daugiau, kadangi visi iki šiol matyti verti vien tik pagyrų. Spirited Away – bene vienas garsiausių režisieriaus animacinių filmų. Puiki vizualinė dalis, ne ką mažiau įdomus bei dėmesį kaustantis siužetas. Magija, nuotykiai, gyvi, dinamiški veikėjai – visko tiek, kiek reikia. Norėjosi tęsinio. 9/10

1043> Toy Story / Žaislų istorija (1995)

Tikėtina, kad ateinantys įrašai bus trumpesni, nes šiuo laikotarpiu ilgesnį išspausti kažkaip sudėtinga tapo.

Tad toliau užsiėmiau animacijos spragų užpildymu. Šįkart Toy Story pirmoji dalis. Kitas irgi, manau, žiūrėsiu kada nors. Tiesa, šiam lūkesčiai buvo labai dideli, todėl tikriausiai ir nusvilau. Graži istorija (tiek siužetu, tiek vaizdais), neprailgo, bet kažko esminio man čia ir pritrūko. Galvojau, gal čia kažkas su mano jautrumu nebegerai, bet vėliau aptarsiu keletą tokių, kurie dar ir kaip sužavėjo. Pažymėjau 7/10

1041> Monsters, Inc. / Monstrų biuras (2001)

Po šito užsikabinau ant animacinių filmų, tad vien už tai balą pridėčiau. O šiaip turint galvoje, kad 2001-aisiais buvau pradinukė, tikriausiai keista, kad iki šiol šio (kaip ir krūvos kitų) filmo nebuvau mačiusi. Bet aš anuomet sėkmingai žiūrėjau visokius suaugusiųjų auditorijai skirtus filmus, o mėgstamiausias buvo ,,Ašmenys“. Gal todėl nenuostabu, kad užaugau būtent tokia, kokia esu.

Monstrų biure dirba monstrai (netikėta), o jų darbas – gąsdinti vaikus. Kuo labiau ir greičiau išsigąsta, tuo daugiau taškų gauna. Bet nutinka taip, kad į monstrų pasaulį patenka žmogus – maža mergaitė. Ir taip užverda didžiausias chaosas.

Spalvingas, gražus, labai mielas filmas,. Tikiu, kad vaikystėje dar labiau būtų patikęs, bet ir dabar išties mėgavausi (ką įrodo ir pirmas šito teksto sakinys). Ir daugiau gal net ir nesiplėsiu, nebent tai, kad ir antrąsyk pasižiūrėčiau, jei tik proga pasitaikytų.

imdb

8/10

1017> Lady and the Tramp / Dama ir valkata (1955)

Kažkada seniai man rodos esu minėjusi, kad vaikystėje kažkaip nežiūrėjau W. Disney filmų. Tad ir šią klasika tapusią ir greitu metu naują pastatymą (šįkart vaidybinį) gausiančią istoriją šią vasarą mačiau pirmą kartą. Dama – padoriuose namuose gyvenanti kokerspanielė susipažįsta su valkataujančiu šunimi ir taip užsimezga jų draugystė. Na, ir aišku, vėliau prasidės visos neteisybės bei veikėjų nuotykiai.

Gražios iliustracijos, kai kurios scenos iš kitų šaltinių kone mintinai žinomos, istorija gan paprasta, bet įtraukė. Juokėmės, kad mums metų jau bele kiek, o dar tokius filmus su įdomumu žiūrim. Tai ir žiūrim. Tikriausiai, jei/kai vaikų turėsim, irgi žiūrėsim.

Mielas, bet gal nieko tokio, už ką daugiau nei 7/10 būčiau parašiusi (vertinimas uždėtas netrukus po peržiūros, argumentų, kodėl kelti/mažinti turėčiau, nerandu, tai sakykim, kad ir pakaks).

imdb nuoroda

 

920-925> VTTFF 2017. Nacionalinė konkursinė programa I

Norėjom pasikultūrint, tai nusprendėm užsukti į Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį. Išsirinkom įrašo pavadinime nurodytą programą, kadangi iš kelių mums tikusių variantų laiko atžvilgiu, būtent ši pasirodė patraukliausia ir pačių filmų anotacijomis. Žinoma, kirbėjo jausmas, kad galim nusivilti, nes visi – lietuvių kūrėjų darbai. Bet pasiryžom. Rezultatas toks, kad išeidamos viena kitai pasakėm, kad daugiau niekada taip nerizikuosim, kad vėl neiššvaistytume pusantros valandos kaip tądien.

Trumpai apie kiekvieną:

• Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius, 2016 m., Lietuva, Prancūzija, 20 min, dokumentika).
  Man trumpametražiai sietini su kūrėjo gebėjimu išnaudoti kiekvieną turimą minutę maksimaliai. Ką čia mačiau? Ilgą pradžią, kur Š. Bartas ilgiausiai lemeno kiekvieną žodį ir darė ilgiausias pauzes tarp kiekvieno žodžio. Daug žodžio ,,ilgas“ variacijų čia yra neatsitiktinai, nes išties man pasirodė, kad viskas truko ilgai. O tai šiuo atveju buvo problema, nes tiesiog vargino sėdėjimas ištempus ausis ir įtempus mąstymą, kad kiekvienas išstenėtas žodis galop susidėtų į logišką visumą. Po kiek laiko kalbėtojas kiek atsigavo, pauzių tiek daug neliko, tuomet jau ir įdomiau tapo klausytis, nes jo mintys man pasirodė kai kada labai artimos ir pažįstamos. Bet čia buvo dar vienas erzinantis sprendimas, kuris truko viso filmo metu: kadangi Š. Bartas rūkė, tai kiekvienas jo cigaretės į burną paėmimas ir išėmimas, kiekvienas dūmų išpūtimas ir tiesiog kvėpavimas buvo labai ryškiai girdimi. Tai blaškė irgi.
• Kupranugaris (rež.: Laurynas Bareiša, 2016 m., Lietuva, 16 min, vaidybinis).
  Zoologijos sode numiršta kupranugaris. Du prižiūrėtojai nori jį palaidoti, bet kiti zoologijos sodo darbuotojai nė nesiruošia jų noro suprasti ir padėti. Tarsi suprantama mintis, nieko naujo nėra, o dar ir liūdni zoologijos sodo vaizdai, priminę, kaip pati čia lankiausi vos prieš kelis mėnesius ir viskuo baisėjausi, bet na ir visiškai nieko naujo, vėlgi daug beprasmės tylos, jokio ,,kabliuko“, įtraukimo. Ėjo, praėjo.
• Mimikrija ir jos sindromai (rež.: Anastasija Piroženko, 2016 m., Lietuva, Olandija, 18 min, eksperimentinis).
  Apie tapatumo paieškas. Kiekviena minutė truko amžinybę, o galvoj buvo mintis: kada tai baigsis? Ir kiek galima rodyti tuos pačius bendrabučius ir daugiabučius, tuščią ir beprasmišką tylą, nesusietumas irgi vertė tik kilsčioti antakius ir vartyti akis.
• 8 minutės (rež.: Dovilė Šarutytė, 2016 m., Lietuva, 13 min, vaidybinis).
  Apie pabėgimą trumpam iš realybės. Nėra net ką pasakyti. Dar vienas kantrybę bandęs trumpametražis.
• Nuopuolis (rež.: Urtė Oettinger, Johan Oettinger, Lietuva, Danija, 8 min, animacinis)
  Čia bent jau garso kokybė puiki. Visa kita ne itin.
• Sigis (rež.: Tomas Gvozdas, Lietuva, 20 min, vaidybinis)
  Šio pastatymas įdomesnis, bet dialogai, intonacijos varė iš proto.

O jei bendrai, tai liūdna.

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)

Rež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10