Archyvas

Posts Tagged ‘Argentina’

883> Relatos salvajes / Wild Tales / Šiuolaikiniai žvėrys (2014)


Relatos-SalvajesRež.: Damián Szifrón
Vaidina:  Darío Grandinetti, María Marull, Mónica Villa
2014 m., Argentina, Ispanija, 121 min
Žanras: komedija, drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Pernai pretendavęs gauti ,,Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje bei susišlavęs visą krūvą kitokių apdovanojimų, paliko išties neprastą įspūdį. Filme rodomos 6 nesusijusios istorijos ir rasti nors vieną patinkančią tikriausiai galėtų kone kiekvienas.

Šis filmas – tikra žanrų maišalynė. Toji istorija, kur rodoma apie du kelyje susitikusius vyriškius, man net ir siaubo filmą priminė. Ir beje, ši istorija man – viena įdomiausių. Maloni, paprasta ir mistikos prieskonį turintis pirmasis pasakojimas, vykstantis lėktuve, nuteikė nuo pradžių geram filmui. Sakykim, jei pirmoji istorija būtų buvusi apie vyriškį, kuris norėjo priešintis korupcijai, arba apie padavėja dirbusią moterį, ūpas būtų iš karto nukritęs. Šios dvi ir dar toji apie tai, kaip tėvas bandė sūnaus kailį gelbėti, paliko mažiausią įspūdį ir todėl bendras įvertinimas kiek krito. Tačiau jos nebuvo blogos: nors nuobodesnės už kitas, bet kiekvienos kulminacija buvo ,,kažkas tokio“. Ne tik siužetiškai, bet ir vizualiai jos atrodė itin efektingai. Likusios trys istorijos (du vyrai kelyje, įvykis lėktuve bei finalinė – vestuvės) buvo tiesiog puikios. Apie įvykį lėktuve jau užsiminiau. Du vyrai kelyje, kaip irgi jau rašiau, atrodė kaip siaubo filmas, su įtampa, o tuo pačiu ir itin komiškas. Vestuvių dalis, kuri buvo tikriausiai ilgiausiai besitęsusi istorija (pusę valandos), yra visiškas nr. 1. Tragikomedija kuo tikriausia, visą laiką prasijuokiau iš situacijų, spalvingų ir nenuspėjamų personažų. Nors tragikomiškumo netrūko ir kitoms istorijoms. Finalinei daliai palikti vestuvių segmentą buvo išties puiki idėja.

Ilgai atidėliotas, malonus atradimas. Tą dalį apie vestuves peržiūrėčiau dar nesyk. 7/10

862> Infancia clandestina / Clandestine Childhood (2011)

rugpjūčio 17, 2015 Komentarų: 2

infancia

Intarpas prieš atsiliepimą apie paskutinį matytą filmą. Pasirodo prieš keletą dienų šiam tinklaraščiui suėjo ketveri. Ketveri metai, kiek daugiau nei tūkstantis įrašų – negaliu sakyti, kad tinklaraštis apleistas. Ir visgi per artimiausius kelerius metus neplanuoju naujo tūkstančio prirašyti. Sulėtėjo filmų žiūrėjimo tempai. Bet smagu, kad kažkas užsuka ir be manęs perskaito įrašus. Nors seniausius norisi slėpti po devyniais užraktais. Bet juk senstame ir mokomės.

Rež.: Benjamín Ávila
Vaidina: Natalia Oreiro, Ernesto Alterio, César Troncoso
2011 m., Argentina, Ispanija, Brazilija, 112 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

2013-ais Argentina šį filmą siuntė kaip pretendentą į Oskaro statulėlę užsienio filmo kategorijoje. Filmas į trumpąjį sąrašą nepakliuvo, tačiau savo šalyje jis, anot Wikipedijos, labai populiarus. Tai istorinė drama, nukelianti į 1979-uosius. Sukilėliai, revoliucionieriai nusiteikę prieš Argentinos diktatūrą yra gaudomi, o vėliau – kankinami arba žudomi. Pagrindinis veikėjas, iš kurio pozicijos viskas ir rodoma – berniukas, kuris su tėvais turi slėptis po netikromis tapatybėmis ir saugotis aplinkinių. Filme parodomas šeimos gyvenimas, berniuko blaškymasis tarp tiesų, kurios sakomos jo šeimoje ir to, kas teigiama ar ko reikalaujama mokykloje, dar įsimaišo vaikiška meilė.

Iš esmės filmas neblogas. Paliko gerą įspūdį kai kurie techniniai sprendimai, kinematografija pasirodė gan stipri. Siužetas visgi vangokas ir nuspėjamas. Nieko naujo neparodyta, sudėliotas kaip eilinis istorinis filmas panašia tematika, vietomis nuobodokas, vietomis įtraukiantis.

Jei kas skaitote ir pagrindinę informaciją, kurią pateikiu pradžioje, greičiausiai nustebsite išvydę Natalijos Oreiro pavardę. Aišku, jei dabar esate paaugliai ar vaikai, ši pavardė jums nieko nesakys, bet mano kartai (man dvidešimt su trupučiu) ji kelia nostalgiją. Ką čia nostalgiją – mano namuose yra krūva jos plakatų ir netgi kompaktinis diskas. Iki šiol ji man viena gražiausių moterų, o šiame filme paaiškėja, kad tas grožis vis dar išlikęs. Tad kodėl turėtumėte nustebti? Nes paprastai ji matoma muilo operose. Nors praeity esu mačiusi keletą vaidybinių filmų (kodėl, tikriausiai jau supratote, plius, jie buvo netgi per televizorių rodomi. Kas yra kiek keista, nes neholivudą rodo retokai), bet dabar suaugėliškom akim galėjau įvertinti jos vaidybą. Ir man ji patiko, nepastebėjau, kad kas kliūtų. Berniuką vaidinęs aktorius ne visada įtikindavo, o labiausiai patiko jo dėdę vaidinusio aktoriaus vaidyba (nors ne tik vaidyba, bet ir personažas).

Daugiau nelabai ką turiu pasakyti apie šį filmą. Toks išsitrinantis iš atminties jau po dienos ar dviejų.

5/10

717> Dancer in the Dark / Šokėja tamsoje


Dancer_in_The_Dark3_from_web_lowres-detail-mainRež.: Lars Von Trier
Vaidina: Björk, Catherine Deneuve, David Morse, Stellan Skarsgard
2000 m., Danija, Vokietija, Ispanija, Argentina, Olandija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Švedija, Suomija, Islandija, Norvegija, 140 min
Žanras: kriminalinė drama, miuziklas.
imdb nuoroda čia.

Iš rytų Europos atvykusi į Ameriką Selma su mažamečiu sūnumi tikėjosi, kad jos gyvenimas taps kaip vienas tų, kuriuos rodo Holivudo filmuose. Deja, realybė kitokia.

Tai filmas apie moterį, kuri nėra daug gyvenime mačiusi, tačiau svajonės jos didelės. Jai labiausiai patinka įvairūs miuziklai. Kaip ji pati sakė, miuzikluose visi veikėjai laimingi ir ten nenutinka nieko blogo. Selma ir pati norėtų nors viename iš jų suvaidinti. Muzika – atgaiva jos sielai, ji sugeba girdėti muziką visur, kur tik būna: net ir ritmiškas staklių darbas fabrike, kuriame dirba, jai skamba kaip muzika.

Selmos gyvenimas visai nepanašus į miuziklą. Ji gyvena vagonėlyje, kurį nuomojasi iš šeimos, kurios kieme jis ir stovi. Ji dirba du darbus, kad tik susitaupytų pinigų. Negana to, ji serga paveldima liga, dėl kurios baigia prarasti regėjimą. Jos visų problemų užsimiršimas vos kelioms minutėms, kai ji girdėdavo muziką, man atrodė taip liūdnai ir tuo pačiu kažkaip nežemiškai. Bjork, būdama neprofesionali aktorė, mano nuomone, pasirodė puikiai, jos vaidinamas personažas pakankamai sudėtingas, bet jai pavyko su juo susitvarkyti.

Pats siužetas, o ypač antroji jo pusė bei kulminacija, gali sukelti dvejopų jausmų. Pati skaičiau įvairiausių komentarų: vieni ją laiko idealia motina, kiti – negera motina su mažu IQ, dėl kurio viskas taip baisiai pasisuko. O man atrodo, kad abi tos visiškai priešingos nuomonės yra pusiau teisingos. Ne, ji nėra ideali mama tuo atžvilgiu, kad neleido daug laiko su savo vaiku, tačiau to priežastys buvo darbas – noras uždirbti. Ką jau kalbėti apie tikslą, dėl kurio ji ir taupė. O vėlesnių įvykių priežastis man labiau buvo visiška jos pajausta desperacija ir nebežinojimas kaip kitokiu būdu pakeisti situaciją. Pabaigoje, kai situacija vėlgi galėjo keistis, jos pasirinkimas, kad ir nebuvo man priimtinas, tačiau buvo suprantamas. Kiek kartų graudinausi, jau ir nebepasakysiu, bet jų buvo ne vienas kartas. Daugybė įvairių emocijų šis filmas man kėlė, taigi, įtaigumo jam nė kiek netrūko.

Žinau, kad miuziklas yra gan specifinis žanras, kurio ne vienas baidosi, todėl norisi pasakyti, kad filme atliekamos vos kelios dainos (su šokiais), tad šio žanro nemėgimas neturėtų būti priežastis, dėl kurio šį filmą galėtumėte išbraukti iš nežiūrėtinų filmų sąrašo. Tuo labiau, kad muzikinis takelis – kažkas nuostabaus. Bjork balsas gan specifinis (nors apie ją žinojau, bet iki šiol nebuvo tekę jos dainuojančios klausyti), bet man paliko gerą įspūdį. Labiausiai man patiko toji pati daina, už kurią ir buvo šis filmas nominuotas Oskarui – I’ve Seen It All.

9/10